Holger Lahayne

„Beveik visuose dalykuose mes esame vieningi“

Per pirmąjį Reformacijos dešimtmetį evangelikų reikalai klostėsi visai neblogai. ‘Naujasis’ tikėjimas daug kur galėjo nesunkiai tvirtintis. Evangelikų miestuose ir kraštuose valdžia steigė pirmąsias evangelines bažnyčias, plito daugelio greitai pamėgti reformatorių raštai. Tačiau prieš akis laukė, deja, visai nerami viršukalnė. Nepasitenkinimą reiškė imperatorius Karolis V, visokiais būdais siekdamas išrauti „eretikų“ tikėjimą. Kilo politinė grėsmė Vokietijos evangelikų kraštams.

1529 m. pavasarį Antrojo Špejerio susirinkimo metu evangelinių teritorijų ir miestų atstovai paprieštaravo ketinimams smarkiai apriboti jų teises ir pateikė savo Protestatio. Dokumentas jiems davė „protestantų“ pavadinimą.

Jaunasis Heseno kunigaikštis Pylipas, vienas iš tuometinių evangelikų lyderių, intensyviai bando sutelkti protestantų gretas, suformuoti politinį aljansą ir taip atremti imperatoriaus bei katalikų spaudimą. Be kitų dalykų, tam reikia tvirto teologinio pagrindo. Tačiau nuo 1525 m. ima ryškėti rimti nesutarimai tarp Šveicarijos (bei Pietų Vokietijos) ir Vitenbergo teologų dėl Šv. Vakarienės mokymo. Išspręsti konfliktą Pylipas sukviečia abiejų konfliktuojančių stovyklų atstovus į religinį disputą, kuris įvyksta 1529 m. spalio pradžioje jo pilyje Marburge. Į disputą atvyksta M. Liuteris, P. Melanchtonas, J. Jonas, J. Brencas ir kt. iš ‘liuteronų’ stovyklos, o U. Cvinglis, J. Ekolampadijus, M. Buceris atstovavo ‘reformatams’ (tokie pavadinimai įsitvirtino gerokai vėliau) – visa to laiko evangelikų teologų grietinėlė!

Marburge susitinka skirtingų Reformacijos judėjimų didieji vedliai – Liuteris ir Cvinglis,  tuokart asmeniškai pabendravę pirmą ir paskutinį kartą (po dviejų metų Cvinglis mirė Kapelio mūšyje). Abu vyrai buvę vienodo amžiaus (šveicaras gimė vos septyniomis savaitėmis vėliau nei Liuteris) ir iki Reformacijos ilgai ištarnavę Romos bažnyčios kunigais (Cvinglis įšventintas 1506, Liuteris 1507 metais). Tačiau jau tada, dar būsimų reformatorių kultūrinė, filosofinė bei teologinė įtaka gerokai skiriasi. Be to, abudu pasirodo beesą ir labai skirtingo būdo. Todėl nieko nuostabaus, kad vokietis ir šveicaras ne tik kad netampa draugais, bet ir nepajunta vienas kitam nė menkiausios simpatijos.      

Esant tokiam fonui, Pilypo teologinę konferenciją galima pavadinti tikru laimėjimu. Disputo diskusijos buvusios rimtos ir įtemptos, kartu vyravusi broliška, krikščioniška dvasia. Deja, esminis konfliktas dėl Šv. Vakarienės supratimo nebuvęs išspręstas, nors būtent to kunigaikštis labiausiai tikėjosi. Galų gale jis paraginęs Liuterį vis dėlto apibrėžti ir užrašyti disputo rezultatus. Taip iš Vitenbergo reformatoriaus plunksnos radosi Marburgo straipsniai (kiti dalyviai pasiūlymų išreiškė nedaug), kurie penkiolikoje punktų pateikia bendras evangelikų tikėjimo tezes: apie Dievą, Kristaus asmenį ir veiklą, nuodėmę, išganymą, tikėjimą, šventėjimą, Dievo žodį, pilietinę valdžią, tradicijas. Dėl beveik visų punktų disputo dalyviai sutaria.

Būdamas Marburge, Liuteris žmonai parašęs: „Beveik visuose dalykuose mes esame vieningi“. Tik penkioliktas straipsnis („Apie Kristaus kūno ir kraujo sakramentą“) palikęs nesutarimą. Liuteris ir jo bendražygiai laikėsi nuomonės, kad Kristus duonoje ir vyne dalyvauja kūniškai, tuo tarpu Cvinglis su Buceriu liko įsitikinę, kad Kristaus kūnas yra danguje, dėl ko kūniškai jis negali būti visur esantis; duona ir vynas tėra tik ženklai, nurodantys ženklinamąjį dalyką – kraują ir kūną.

Iš šiandienos perspektyvos žiūrint, tokius skirtumus daug kas pavadintų juokingomis smulkmenomis, bet tada teologai labai rimtai ir sąžiningai vertino mokymą apie sakramentus. Ir kaip gi kitaip, kai diskutuojama dėl tikinčiųjų bendravimo su savo Viešpačiu. Žinoma, liūdna, kad dėl to dalyko nesusitarė, bet pagirtina, kad nesutarimo neužglaistė. 

Pylipo planas suformuoti platų aljansą sužlugo. Ir dėl penkioliktojo straipsnio Marburgo disputas įėjo į istoriją kaip nesėkmė. Atskirų reformatoriškų šakų atsiradimas dažnai siejamas būtent su Marburgo ginču. Tačiau egzistuoja ir šviesesnė šio įvykio pusė. Palyginus su pirmaisiais ginčais dėl Vakarienės, vykusiais iki tol, Straipsnių penkioliktojo punkto tonas atrodo stebėtinai taikus. „Šįkart nesutarėme“, rašoma pabaigoje. Kartu tuo išreiškiama viltis dėl ateities. Susitariama rodyti „krikščionišką meilę“ kitaip manantiems ir pareiškiamas noras kreiptis malda į Dievą dėl teisingo supratimo.  

Marburgo straipsniai vis dėlto tapo itin reikšmingu pasiekimu, kadangi jie Reformacijos istorijoje liko vieninteliu visus pagrindinius evangelikus vienijančiu dokumentu su visų to meto reikšmingiausių reformatorių parašais! O svarbiausia – sutarta beveik dėl visko. Ar stiklinė pusiau tuščia, ar pusiau pilna? Tada ji buvo beveik visai pilna!

Nereikia pamiršti ir to, kad beveik nuo pat Reformacijos pradžios evangelikai laikėsi bendros nuomonės net ir dėl kelių svarbių Vakarienės klausimo aspektų: kad tikintiesiems turi būti teikiama ir taurė; atmetama Romos katalikų transsubstanciacijos doktrina (duonos ir vyno substancijų perkeitimas; protestantai moko, kad duona lieka duona, vynas lieka vynu); tam, kad duona ir vynas teiktų naudą juos priimantiems, būtinas širdies tikėjimas; abi pusės smarkiai peikė katalikų mišių kaip tikros permaldavimo aukos supratimą (Liuteris Šmalkaldeno nuostatuose jas vadina „didžiausia ir baisiausia piktadarybe“; Heidelbergo katekizmas: „prakeikta stabmeldyste“).

„Visų kenksmingiausi sakramentistai“

Po Marburgo disputo evangelikų polemika dėl Vakarienės nurimsta ilgam. Tai buvo svarbus iš dalies ir Pylipo nuopelnas. Nestebina, kad jis netrukus kviečia teologijos diplomatą ir taikytoją M. Bucerį tapti patarėju. Buceriui pavyksta pasinaudoti savo pozicija ir Pietų Vokietijos miestus atvesti prie sutarimo su vitenbergiečiais. Iš liuteronų pusės dalyvaujant Melanchtonui, suformuluojamas svarbus santarvės dokumentas Vitenbergo konkordija (1536). Tačiau Bucerio diplomatijos gabumais pasiekto sutarimo kaina daug kam atrodo per aukšta. Mat jis pritaria kai kurioms esminėms liuteronų Vakarienės pozicijoms, dėl ko Cvinglio įpėdinis Ciuriche H. Bulingeris kartu su kitais šveicarais atsisako jungtis prie konkordijos.

Tada Bulingeris pasuka kitu keliu ir 1549 m. pasiekia sutarimą dėl sakramentų su Ženevos atstovais bei J. Kalvinu. Kalvinas neatstovavo Cvinglio nuomonei ir pabrėžė tikrą – nors ir ne kūnišką – Kristaus buvimą Vakarienėje; tam tikra prasme jam artimesni atrodė Liuterio sakramentų teologijos akcentai. Bet Bulingeris šiek tiek sušvelnina Cvinglio mokymą ir abiems pavyksta rasti bendrą kelią Ciuricho sutarime. Šveicarų santarvė toli gražu nebuvo savaime suprantamas dalykas, nes atsidurta vos per plauką nuo visai atskirų Ženevos ir Ciuricho bei Cvinglio ir Kalvino reformatų šakų atsiradimo.

Deja, Ciuricho sutarimas ilgalaikės ramybės neatneša, netgi atvirkščiai: tarp evangelikų įsiplieskia antrasis ginčas dėl Vakarienės. Hamburgo liuteronų kunigas J. Vestfalis 1552 m. smarkiai užsipuola sutarimą ir asmeniškai Kalviną, o pastarasis jam atsikerta 1555-ųjų gana griežto tono atsakomuoju raštu. Kaip prieš tris dešimtmečius, taip ir dabar vėl įsismarkauja nuomonių kovos liepsna. Kalviną paremia T. Beza, J. Laskis ir H. Bulingeris, o Vestfalį – J. Brencas ir kiti.

Lyg tyčia Vestfalio užsipultasis Kalvinas tuo metu yra būtent tas, kuris, kaip ir Melanchtonas bei Buceris, visada stengėsi tiesti tiltus tarp liuteroniškosios ir šveicariškosios teologijos. Kalvinas simpatizavo Liuterio pozicijoms, dėl to ir pasirašė Confessio Augustana Variata (Melanchtono šiek tiek pakeistą Augsburgo išpažinimą). Bet jis taip pat gerai žinojo ir apie „mirtiną neapykantą sau“ iš kai kurių Liuterio bendražygių pusės (Liuteris mirė 1546). Nepaisant tuometinio reformatų ir liuteronų teologijos artumo, XVI a. pabaigos dvasią gerai atspindi vienas namo fasado užrašas Vitenberge: „Dievo žodis ir Liuterio raštai popiežiui ir Kalvinui yra nuodas“ (Gottes Wort und Lutheri Schrift ist des Bapst und Calvini Gift). Romos popiežius ir Kalvinas – koks įspūdingas ‘blogiečių’ duetas!

Marburgo laikų varžovai Liuteris ir Cvinglis bent kalbėjosi vienas su kitu, diskutavo ir ginčijosi. Penkiais dešimtmečiais vėliau fronto linijos tarp liuteronų ir reformatų taip išryškėja ir atmosfera tiek įkaista, kad tikros „krikščioniškosios meilės“ nebelieka nė padujų. Liuteronų Santarvės formulė (1577), paskutinysis iš pagrindinių jų išpažinimų, kalba apie „šiurkščius sakramentistus“ (t. y. Cvinglio teologijos šalininkus) ir „visų kenksmingiausius[!] sakramentistus“ – Kalvino pozicijos atstovus, nors šie buvę liuteronams gerokai artimesni negu Cvinglio. Formulės straipsniuose apie Vakarienę ir Kristų (VII–VIII) reformatų mokymas pasmerkiamas. Ne Marburgo, o būtent šis laikotarpis tampa tuo, per kurį galutinai atsiskiria abi didžiosios evangelikų konfesinės grupės. Konfliktas bent iš dalies įveikiamas jau tik XX amžiuje (Leuenbergo konkordija arba sutarimu, 1973).  

Vokietijoje liuteronų ir reformatų santykiai pasiekė žemumą, kai XVI amžiaus pabaigoje liuteronų šalyse, ypač Saksonijoje, Melanchtono šalininkai pavadinami „kriptokalvinistais“ (slaptaisiais kalvinistais) ir imami persekioti. Kai kurie įkalinami, kiti ištremiami, o Saksonijos kancleris N. Krellas net nubaudžiamas mirtimi.

Katalikų monarchų valdomose valstybėse – Prancūzijoje, Nyderlanduose, Austrijoje, Lenkijoje, LDK ir kitur – protestantų situacija bei perspektyva dėl ginčytinų klausimų  gerokai skyrėsi. XVI amžiaus antroje pusėje po Europą pradeda plisti jėzuitų ordinas, apie 1600-uosius galutinai įsitvirtina jau visose katalikiškose šalyse ir tampa tikruoju kontrreformacijos flagmanu. 1569 m. pirmieji jėzuitai atvyksta ir į Lietuvą, netrukus Vilniuje įkuria kolegiją, kuri 1579 m. tampa universitetu.

Protestantų nesutarimai – gardus kąsnis jėzuitams. Jie jį su džiaugsmu ir priima. Iš Portugalijos kilęs Vilniaus jėzuitų profesorius E. Vega savo Assertiones (1585) piktdžiugiškai pastebi, esą evangelikų Vakarienės teologijos įvairovė bei prieštaravimai parodo, kad ir visas jų mokymas yra klaidingas.

Evangelikų išpažinimų harmonija

Vėl kyla būtinybė įrodinėti, kad iš tikrųjų evangelikai sutaria beveik dėl visko; kad iš tikrųjų stiklinė ne tuščia, o apypilnė. Teologai iš įvairių šalių, kaip Heidelbergo katekizmo autorius Z. Ursinas ir Kalvino įpėdinis T. Beza, taip pat ir anglai, olandai ima burtis naujiems įrodinėjimams, jog evangelikų vienybė esminiais teologijos klausimais tebeegzistuoja.

Vienas iš tų pastangų rezultatų – 1581 m. reformatų teologų sudaryta ir Ženevoje išleista Tikėjimo išpažinimų harmonija (Harmonia Confessionum Fidei) – daugelio evangelinių tikėjimo išpažinimų rinktinė ir sinopsė. Veikalo pagrindinis autorius – Ž. F. Salvardas, 1571–1576 prancūzų pabėgėlių bendruomenės Frankfurte dvasininkas. Devyniolikos skyrių rinktine jis pristato įvairių Europos šalių dvylikos išpažinimų turinius. Sąmoningai įtraukiami ne tik reformatų, bet ir liuteronų, anglikonų tikėjimo dokumentai. Tikslas buvo pademonstruoti, kad evangelikų išpažinimai iš esmės tarpusavyje dera.

Harmonija tampa stambiu europietišku projektu, sąmoningai bandančiu atremti jėzuitų kritiką. Lietuvoje reformatų lyderis A. Volanas polemikoje su Romos katalikais dažnai pasiremia Salvardo veikalu. 1583 m. Lenkijos ir Lietuvos reformatų sinodo debatuose su Romos katalikais rekomenduojama pasinaudoti Harmonija atremiant katalikų priekaištą dėl evangelikų mokymų nesutarimų. Harmonija remiantis vėliau išleidžiamas įtakingas, iki XVIII a. dažnai cituojamas Corpus et Syntagma Confessionum (1612 ir 1654).

„Protestantiškoji tikinčiųjų bendruomenė toliau skyla“

XIX–XXI a. kai kurių šalių evangelikų bažnyčios susivienijo. Vieni iš naujesnių pavyzdžių – Nyderlandų protestantų bažnyčia („Protestantse Kerk in Nederland“, 2004; susijungė reformatai ir liuteronai) ir Švedijos Ekumeninė bažnyčia („Equmeniakrykan“, 2011; susijungė metodistai, baptistai ir „Misijos bažnyčia“). Tačiau, kita vertus, toliau atsiranda vis daugiau naujų evangelikų bažnyčių. Todėl nestebina K. ir S. Hahnų (konvertitų iš presbiterijonų į katalikybę) kritinė pastaba: „Nuo Reformacijos laikų atsirado per dvidešimt penkis tūkstančius skirtingų protestantiškų denominacijų... Kiekviena jų tvirtina, kad seka Šventąja Dvasia ir Biblija. Dievas žino, kad mums reikia kažko daugiau.“ (Roma – mieli namai)

Nuo šių dvidešimt penkių tūkstančių nuimkime nulį ir atsidursime arčiau tikrovės. Tačiau iššūkis lieka. Panašiai kaip Hahnai, galvoja ir kun. prof. Romualdas Dulskis: „Protestantizmas atmeta Bažnyčios Magisteriumą ir leidžia kiekvienam interpretuoti Evangeliją taip, kaip jį įkvepia Šventoji Dvasia. Tuo tarpu katalikai tiki, kad Bažnyčios Magisteriumas moko Kristaus vardu... Bažnyčiai reikalingas nuolatinis Magisteriumas... Atmesdamas Magisteriumą, protestantizmas netenka bendros krikščioniškos doktrinos pagrindo, kyla klaidingų Biblijos komentarų ir krikščioniškojo mokymo redukavimo grėsmė. Dėl šių trūkumų protestantiškoji tikinčiųjų bendruomenė toliau skyla.“ (Ekumeninė krikščionybė. Krikščioniškasis pašaukimas protestantizme, 2011)

Ar katalikai teisūs? Tik iš dalies. Evangelikai iš tikrųjų atmeta „Magisteriumą“ – magisteriumą su didžiąja „M“ raide. Magisteriumas – tai aukščiausia mokymo tarnyba Romos katalikų bažnyčioje, skirta vyskupams ir popiežiui. Evangelikai netiki, kad jis kaip toks „moko Kristaus vardu“ ir kad jam kaip institucijai būdingas neklaidingumas (žr. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 888–892). Jie laikosi įsitikinę, kad nėra ir negali būti jokio žmogiško ‘didžiojo tvarkdario’ (ar tvarkdarių grupės), kuris savo galingu sprendimu užbaigtų visus ginčus.

Bažnyčioje yra tik vienas Karalius – Jėzus Kristus. Jis valdo savo kaimenę per Žodį ir Dvasią. Joks žmogus ar Bažnyčios institucija neužima ir negali užimti Jo vietos. Jos valdžią tikrąja prasme „Viešpats laiko sau ir niekam kitam jos neatiduoda“, rašo H. Bulingeris Antrajame šveicariškajame išpažinime. Kalbėti galime tik apie tarnautojų „pareigų arba tarnystės valdžią“, kuri „labiau panaši į tarnavimą negu į viešpatavimą“ (XVIII, 14).

„Bažnyčioje visiems dvasininkams [tarnautojams] yra suteikta viena ir vienoda valdžia arba pareigybė“ (XVIII,16), tad jau vien dėl to negali būti vyskupų ir popiežiaus Magisteriumas virš visų kitų. Jeigu tarnautojai – vyresnieji, pastoriai, kunigai – stovi viename lygmenyje, jiems nieko kito nelieka, kaip tik atvirai tartis. Kuris gi iš anuomet susirinkusiųjų Marburge būtų galėjęs trenkti kumščiu į stalą ir sukurti vienybę? Liuteris? Cvinglis? Kunigaikštis? Pylipas tik subūrė, paragino, bet ne daugiau, nes jis buvo tikras protestantas – kaip ir susirinkusieji teologai – ir suprato, kad visoms pusėms reikia atvirai diskutuoti ir bandyti rasti sutarimą.

Bulingeris savo išpažinime pabrėžia, kad konfliktai lydi Kristaus Bažnyčią nuo pat pradžių: „Visais laikais Bažnyčioje būta didelių ginčų, ir ne dėl nereikšmingų dalykų nesutardavo garbingiausi Bažnyčios daktarai“. Todėl „nesutarimai ir rietenos“ liks ir ateityje (XVII,10). Žinoma, tai nereiškia, jog turėtume siekti ginčų, tačiau ir neturėtume galvoti, kad jų iš viso reiktų atsikratyti. Nes vienintelė alternatyva ginčams yra Romos monarchinis modelis – kaip piramidėje autoritarinis valdymas nuo viršaus. Taip, kaip pasaulio monarchai turi galią, panašiai ir Romos popiežius „turi Bažnyčioje pilnutinę, aukščiausią ir visuotinę galią“ (Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 882). Vyskupijose vietos bažnytiniai hierarchai, vyskupai, katedrose turi sau skirtus sostus – karališkos valdžios simbolį.

Žinoma, jeigu yra absoliutinis monarchas, tada tvarka tikrai bus, kadangi galia tam tikra prasme visada veikia. Taip ir Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III sugebėjo 1817 m. priversti liuteronus ir reformatus vienytis (karalystės provincijose atsirado unijinės bažnyčios). Galios pagalba vienybė pasiekiama, bet ar mes to norime? Ar kaina ne per didelė? Ir dar svarbiau: ar tai numato Dievo žodis?    

Protestantiškose bažnyčiose vienintelė galia yra arba turi būti Dievo žodžio galia. Kai tarnautojai autoritetingai aiškina ir moko, pataria ir ragina, nurodo ir įsako, jie turi veikti Biblijos normų rėmuose: drausti jie gali vien tik tai, ką draudžia Biblija, paliepti  daryti – tik tai, ką liepia Biblija. Visa žmogiška galia – šeimoje, valstybėje, ekonomikoje – yra ribota galia. Kadangi bažnyčiose aiškinamas Dievo žodis, taigi kalbama Dievo vardu, kyla nemenka pagunda tuo piktnaudžiauti. Dėl to galia bažnyčioje turi būti griežčiausiai ribojama (kai kurių ‘monarchinių’ valdymo elementų gali būti šeimoje, versle ir valstybėje; Naujojo Testamento numatytas bažnyčių ir bendruomenių valdymas vykdomas kelių vyresniųjų ar prievaizdų).

Biblijos autoriteto akcentavimas atveria erdvę diskutuoti apie pačią Bibliją. Marburge Liuteris ir Cvinglis skirtingai interpretavo Jėzaus žodžius „tai yra mano kūnas“ (Mt 26,26). Vyko grumtynės dėl Biblijos eilučių tikslesnio supratimo. Tokie ginčai neišvengiami ir iš principo yra sveiki bei geri, nes neretai kitaip manančiųjų pozicijos papildo ir koreguoja mūsiškes. Būtent šitokiame kontekste, kai nėra galutinės ir aukščiausios instancijos, bažnyčios monarcho, evangelikai pasiekė stebėtinai didelio mokymo sutarimo.

Įvairovė praturtina. Ir jos neturėtų riboti ar naikinti žinia, jog taip pat neišvengsime ir susiskaldymo. Norime įvairovės – būkime pasirengę ginčams ir nesutarimams. Dar daugiau. Katalikai teisūs, kad „reikia kažko daugiau“. Ir evangelikai turi tą „kažką daugiau“ – istorinius bendruosius teologijos sutarimus. Tad nieko keisto, kad evangelikams remiantis vien tik Biblija ir Šv. Dvasia, ir sykiu lengvabūdiškai ar net grubiai menkinant Bažnyčios mokymo vienybę, iš katalikų pusės kyla teisėtų įtarinėjimų ar net pašaipos. Evangelikai ir Reformacijos metu, ir šiandien privalo konkrečiai parodyti, kad turi bendrą protestantų teologijos paveldą, turi savo didžiąją tradiciją (tačiau ne „Šventąją Tradiciją“ kaip Romoje!), kuri yra Patristikos mokymų tęsinys.

Evangelikai remiasi Biblija ir Dvasia, bet turi ne vien tik tai. Biblija yra aukščiausias autoritetas, tačiau ne vienintelis. Evangelikai turi savo tradiciją – iš esmės tai ir yra jų mokymų sutarimai. Jie glaustai suformuluoti ir užrašyti išpažinimuose bei katekizmuose. Jie atskleidžia vienybę įvairovėje. Sunku įtikinamai parodyti evangelikų mokymo santarvę be išpažinimų.

Šiame straipsnyje įdėta „Visuotinės Bažnyčios ir protestantų išpažinimų sinopsė“ sąmoningai tęsia Harmonia Confessionum Fidei idėją ir remiasi jos principais. Čia pateiktas išpažinimų dvyliktukas skiriasi nuo XVI amžiaus veikale esančiųjų: penki reformatų, trys liuteronų ir vienas anglikonų išpažinimas; be to, pridėti trys šiuolaikiniai tikėjimo dokumentai. Atramos tašku laikomi trys Patristikos išpažinimai.  

Kitaip negu Salvardo veikale, čia neminimas straipsnių turinys; lentelėje pateikiami tik skyriai, poskyriai, straipsniai ir klausimai. Šių nuorodų pagalba galime patys lengvai susirasti, kuriame išpažinime ieškoti įvairių mokymų paaiškinimų. Sinopsė yra geras įrankis bendruomenės katechezėje, leidžiantis paprastu būdu susipažinti su protestantiškojo paveldo lobiais.

Sinopsė taip pat reikšminga protestantizmo apologetikai. Evangelikai turi konkrečiai parodyti, kad pas juos nėra mokymų betvarkės. Turi įrodyti, kad Biblijai ir Reformacijai ištikimam protestantizmui, priešingai nei kartais mano net ir patys evangelikai, iš tikrųjų nėra būdinga pernelyg didelė mokymo sumaištis. Sinopsė padeda greitai palyginti įvairių konfesinių tradicijų dokumentų turinį ir įsitikinti, kad dėl esminių mokymo teiginių yra susitarta. Rimtesnių skirtumų lieka tik sakramentų mokyme, kurie irgi ne tokie ryškūs, kaip dažnai manoma.

2019-ieji paskelbti „Jėzuitų misijos Lietuvoje metais“. Tad ypatingai kitąmet, bet jau ir dabar turime daugiau kalbėti, kas evangelikų bažnyčias vienija, o ne kas skiria. Vis dar turime, bet ir galime įrodyti, kad evangelikų mokymas nėra klaidingas, nes yra stebėtinai vieningas.

1. Marburgo religinis disputas (dail. A.Noackas); kairėje su raudona kepure kunigaikštis Pilypas, viduryje prie stalo sėdi P.Melanchtonas ir M.Buceris, dešinėje stovi M.Liuteris ir U.Cvinglis.

2. Marburgo straipsnių lapas su disputo dalyvių parašais (viršuje M. Liuterio)

3. „Gottes Wort und Lutheri Schrift ist des Bapst und Calvini Gift“ (Dievo žodis ir Liuterio raštai popiežiui ir Kalvinui yra nuodas)

4. „Het licht is op de kandelaar gestelt“ (Šviesa įstatyta į žvakidę) – Liuteris ir Kalvinas tarp kitų reformatorių; Nyderlandai, XVII a., fragmentas

Visuotinės Bažnyčios ir protestantų išpažinimų sinopsė