Kun. Rimas Mikalauskas

Stebėdamas gamtą, pažindamas Kūriniją, Dievo žmogus šlovina Kūrėją ir savo Gelbėtoją Jėzų Kristų, ypatingai gerbia Sandorą To, kuris nėra žmogus, bet naikinanti ugnis arba galybių galybė iš aukštybių, su mirtingu žmogumi, šios žemės kirminu. Ir tą Sandorą sudaro Dievas, nepaisydamas žmogaus širdies kietumo, pats įgalina savo Sandoros antrąją pusę tapti nelygiu, bet partneriu šios regimos ir neregimos Visatos egzistencijoje.

Naujajai, t. y. Jėzaus Kristaus, regimai Sandorai patvirtinti nuodėmėje puolusiai žmonijai Dievas palieka du regimus ženklus: Krikštą ir Viešpaties vakarienę. Abu šie ženklai yra privalomi krikščioniui ir nėra žmogaus geros valios ar noro reikalas, bet paties Sandoros steigėjo – Dievo valios aktas. Tai Įstatymas, kurio nepaisymas, ignoravimas ar netinkamas vykdymas garantuotai užtikrina skaudžias pasekmes Sandoros adresatui – žmogui. Krikščionis, vengiantis Viešpaties vakarienės, jau nusižengia Sandoros įstatymui ir vertai patiria savo nuodėmių pasekmes. Krikštas – vienkartinis, daugiau tam pačiam asmeniui nebekartojamas ženklas. Viešpaties vakarienė – daugkartinis ženklas: kiek kartų gersite... (1 Kor 11,25). Abu šie šventi, regimi ženklai nuosekliai yra išaiškinti svarbiausiuose Lietuvos evangelikų reformatų išpažinimo raštuose: Mažajame arba Vilniaus/Kėdainių katekizme (1581/1653), Antrajame šveicariškame išpažinime (toliau - AŠI, XXI skyrius Apie šventąją Viešpaties vakarienę)  ir Heidelbergo katekizme (1563). Šiandien šie išpažinimo raštai lietuvių kalba yra lengvai prieinami spaudinyje ar elektroninėje erdvėje. Šio rašinio tikslas – atkreipti dėmesį į Viešpaties vakarienės šventimo praktiką arba tradiciją Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčioje.

Viešpaties vakarienė, kuri vadinama dar ir Viešpaties Eucharistija (AŠI XXI,1) yra krikščionių iškilios padėkos atsakas už Viešpaties Jėzaus Kristaus auką, Jo vienintelę, tobulą savo išrinktų žmonių sielų atpirkimo auką. Kitaip pasakius – vienatines ir tikras šventas Mišias ant Golgotos kalno. Ten kartą ir visiems laikams buvo paaukotas Dievo Avinėlis už pasaulio nuodėmę. Ši auka priimama nuoširdžiu tikėjimu ir paklusnumu Dievo Žodžiui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijai. Eucharistija – padėka ir tos aukos pagarbus priminimas ir kiekvienas šios Vakarienės dalyvis – aukos liudininkas ir Dievo išganingo veikimo dalyvis. Lietuvos evangelikai reformatai laikosi Heidelbergo katekizmo nuostatos, kad prie Viešpaties stalo, priimti Viešpaties vakarienės sakramentą gali tie, kurie bodisi savimi dėl savo nuodėmių, tačiau tiki, kad jos jiems atleistos [...] trokšta vis labiau tvirtėti tikėjimu ir pasitaisyti gyvenimu (HK 81 kl.) O tie, kurie savo tikėjimo išpažinimu ir gyvenimu liudija savo bedievystę, netikėjimą Bažnyčios teisėtai pašauktais tarnais, turi būti perspėti bei nuo sakramento sulaikyti. Kitaip sakant, Bažnyčia yra įpareigota naudoti Dangaus karalystės raktus. Kaip tai yra daroma, mokina Šventasis Raštas ( Mt 16,18-19 ir 18,15-18) ir praktiškai išdėstoma Bažnyčios liturginėje knygoje Gdansko agendoje (1637m., Forma uslugowania wieczerzą Panską, p.78 ) Joje nurodoma, kad apie Viešpaties vakarienę būtų paskelbta bažnyčioje prieš kelias savaites tam, kad žmogus turėtų laiko pats save ištirti (1 Kor 11, 27). Tai daroma tikėjime, pagal apaštalų mokymą bei Bažnyčios daktarų pamokymus, t. y. imami pamokymai iš ankstyvosios Bažnyčios patirties. Konkrečiai nurodoma į Teofilakto tekstą, kuriame sakoma, kad savo sąžinę turi pats asmuo supurtyti atgailos malda, ir ne tik ruošdamasis Viešpaties vakarienei, bet kiekvieną dieną. Turi savarankiškai mokėti išpažinti savo nuodėmes prieš Dievą. Turi suvokti šio sakramento prasmę ir atsakomybę prieš savo Viešpatį Dievą. Yra ne vienas būdas, kaip tai atlikti, bet vienas geriausių – pažvelgti į savo sielos veidrodį: Dekalogą (Iš 20, 3-17). To praktišką pamokinimą turime Stanislovo Dagilio redaguotame evangelikų reformatų giesmyne, skyriuje  Suma arba Prakilniausios krikščionių mokslo ir pamaldų dalis, Prisitaisymas prie Komunijos, Ištyrimas paties savęs (Giesmynas su maldų priedu Lietuvos evangel.-reformatų parapijų vartojimui, 1917, Petrapilis). Kitaip pasakius, evangelikas reformatas turi mokėti atlikti savo nuodėmių išpažintį Dievui savarankiškai. Šventasis Raštas mokina, kad krikščionys mokėtų padėti vieni kitiems ir nuodėmės būtų išpažįstamos vieni kitiems (Jok 5,16). Taigi, visi subrendę krikščionys turi pareigą tiek išpažinties išklausymo, tiek išpažinties paslapties išsaugojimo ir maldos už artimą – nusidėjėlį. Yra tokių atvejų, kai nusidėjusio nuodėmė kartojasi, jam reikia kito – subrendusio – krikščionies pagalbos: tikėjimo ir vilties pastiprinimo. 

Gdansko agendoje minimas Augustino mokymas, kad komunikantas ne tik turi suvokti savo kaltes ir sakramento prasmę – ką jis reiškia, bet tai, jog, matydamas sakramento ženklus – duoną ir taurę, tikėjimu priimtų tai, ko akys nemato – Kristaus Kūną ir Kraują ir dvasinę dovaną, kuri per tuos regimus ženklus gaunama. Taip pat Gdansko agendoje mokoma, kad Komunijai būtų ruošiamasi ne tik vidujai, bet ir kūniškai, todėl išlaikomas asmeninis pasninkas, pasirenkamas komunikanto laisva valia. Malda, pamaldos prieš Viešpaties vakarienę yra būtinos, kad vertai pasiruoštų jai. Cituojamas Bažnyčios daktaras Chrizostomas, kuris mokina pasninkauti prieš Komuniją tam, kad krikščionis būtų vertas priimti sakramentą. Pasninkauti verta ir po Komunijos, kad vertai gyventų, nešiodamas šį ženklą savyje. Būtent, Gdansko agedoje yra nurodymas, o vėliau ne kartą kartojamas ir Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo aktuose, kad komunikantų vardai prieš eucharistines pamaldas būtų surašyti į bažnytines komunikantų metrikas. Ši XVII a. evangelikų reformatų liturgijos knyga mini, kad prie Viešpaties stalo prieitų dvasininko ar jam talkinančio bažnyčios tarno palaiminti tikintieji.

Šiandien, prabėgus beveik keturiems šimtmečiams, Lietuvos evangelikų reformatų praktika iš esmės nėra nutolusi nuo Gdansko agendoje išspausdintų nuorodų. Iš anksto yra skelbiama apie artėjančias eucharistines pamaldas, jog bus švenčiama Viešpaties vakarienė. Biržuose, o ir daugelyje kitų Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčių, yra susiformavusi nerašyta taisyklė – švęsti Viešpaties vakarienę pirmąjį Advento sekmadienį, Kalėdų vakaro (Vigilijos) bei Kalėdų pamaldose, pirmą Gavėnios sekmadienį, Verbų sekmadienį, Didįjį Ketvirtadienį, Didįjį Penktadienį, Velykų, Šeštinių, Sekminių ir Šv. Trejybės pamaldose. Iškilmingomis, t. y. eucharistinėmis, pamaldomis įprasta užbaigti Lietuvos ev. reformatų Sinodo eilinio suvažiavimo pamaldas, metų pabaigos, rudens Derliaus Padėkos pamaldas. Dvasininkams suteikiama laisvė ir dažniau pakviesti tikinčiuosius prie Komunijos stalo, tačiau jie turi iš anksto paskelbti apie tai bendruomenei, kad tikintieji būtų pasiruošę. Viešpaties vakarienė nebūtinai yra švenčiama bažnyčios pastate. Kunigas gali laikyti eucharistines pamaldas lankydamas ligonius, lankydamasis kaimo vietovėse, namuose, kur susirenka daugiau komunikantų, lankydamas vyresnius parapijiečius, kurie dėl sveikatos problemų  jau nebepajėgia lankyti bažnyčios. Svarbu, kad eucharistines pamaldas laikytų teisėtai pašauktas (ordinuotas) dvasininkas – kunigas. Išimtiniais atvejais Sinodas švęsti Viešpaties vakarienę suteikia teisę diakonams ar katechetams. Kunigui duoną ir vyną gali padėti dalinti ne tik dvasininkai, bet ir kiti bažnyčios pašaukti ir apmokyti tarnautojai: lektoriai, katechetai, diakonai, seniūnai ar vyresnieji.

Lietuvos evangelikai reformatai savo parapijose išlaiko komunikantų surašymą prieš pamaldas. Įprasta, kad komunikantai, užsirašydami Komunijai, aukoja. Todėl surašymo vietoje yra padėta aukų surinkimo skrynelė. Po surašymo surinktas aukas bažnyčios tarnautojai suregistruoja bažnyčios surinktų aukų knygose. Daugelis, ruošdamiesi Komunijai, laikosi pasninko, tai yra Komuniją priima nevalgę. Visada primenama, jog pasninkas nėra sąlyga, bet naudinga priemonė Komunijai priimti, kad daug svarbesnis yra dvasinis pasiruošimas nei tuščias skrandis... 

Bažnyčios teisėje Viešpaties vakarienė turi dar vieną labai svarbų aspektą – bendruomenės narystės. Visiems evangelikams reformatams yra savaime suprantama, jog Konfirmacijos metu patvirtintas evangelinis tikėjimas atveria kelią prie Viešpaties vakarienės. Konfirmacijos metu yra švenčiamos eucharistinės pamaldos ir visa bendruomenė su naujais suaugusiais Bažnyčios nariais dalyvauja Viešpaties vakarienėje. Bet dažnai yra pamirštama, kad kiekvienas bendruomenės suaugęs narys privalo dalyvauti kiekvienose eucharistinėse pamaldose, ir tokių pamaldų vengimas yra laikomas vengimu išpažinti nuodėmes. Tai lygu jas pateisinti, ir Bažnyčios tarnai turi susirūpinti tomis sielomis, kurių per metus nebesutinka Viešpaties stalo bendrystėje. Po kelių metų tokie nariai turi būti pašalinami iš eucharistinės bendrystės ir, norėdami vėl eiti prie Viešpaties stalo, turėtų pakartoti Konfirmacijos priesaiką. Iš esmės, Eucharistijos ignoravimas yra tapatus bažnytinei ekskomunijos bausmei, kuomet ne pats, bet Sinodas atskiria neatgailaujantį nusidėjėlį nuo Viešpaties stalo, tuo pačiu suspenduoja jo narystę Bažnyčioje.

Šių surašymo, aukojimo  ir pasninko tradicijų nebeturi daugelis Europos ir JAV evangelikų. Pasigirsta balsų, ar ir mes, Lietuvos evangelikai reformatai, neturėtume šią tradiciją atmesti, nes jau kiti laikai, kitur jau to nebesilaikoma arba tiesiogiai ši tradicija nėra pagrįsta Šventame Rašte. Bažnyčia yra laisva pasirinkti formą ar būdą, kaip įvykdyti biblijinį reikalavimą – vertai priimti Viešpaties vakarienės sakramentą. Tačiau ji tai turi daryti laikydamasi biblijinės nuostatos – Dievas yra ne sumaišties, bet tvarkos Dievas (1 Kor 14,33) ir Jam pašlovinti skirtuose namuose – bažnyčioje ir Jo bendruomenėje – ta tvarka išlaikoma per bažnytinės teisės reikalavimus, kurie yra ir rašytinė tos ar kitos nacionalinės Bažnyčios tradicija. Nesusipažinus su ja, jos atsiradimo priežastimis, tikslais, rizikuojama atleisti vadžias ir palikti Dievo žmogų saviugdai. Deja, paskutinio šimtmečio evangelikų patirtis liudija, kad su neatsakinga tradicijų kaita, kinta paties Šventojo Rašto suvokimas, pagarba Jam ir Jo mokymui. Ir iš kitos pusės, tradicijų laikymasis nesuvokiant jų tikslų, priveda prie Dievo Žodžio autoriteto atmetimo bei stabmeldystės. Viešpaties vakarienė nėra tradicija, bet Dievo Sandoros Įstatymas Jo pašauktiems žmonėms. Be Dievo Žodžio ir tikėjimo Jį priimančios sielos, be tinkamai priimtos formos pasiruošiant, švenčiant ar po šventimo pamirštant Kieno ir kokiu ženklu esti regimai ir viešai paženklinta komunikanto siela, rizikuojama patirti skaudžias pasekmes savo tolimesniame gyvenime. Viešpaties Eucharistija niekada nepraranda savo gydančios galios atgailaujančiam nusidėjėliui, kaip ir gali lemti pražūtį lengvabūdžiams, puikybėje paskendusioms sieloms.

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys                        8 650 50302

        

Holger Lahayne                    8 686 60684
    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
    8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

L.e.p. generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas