Algirdas Butkevičius

Lie­tu­vos Evan­ge­li­kų re­for­ma­tų Si­no­das Bir­žuo­se rea­bi­li­ta­vo ku­ni­gą Ado­mą Šer­ną. Ge­ra ži­nia. Jam su­grą­žin­ti ne tik ku­ni­go, bet ir Kon­sis­to­ri­jos Vi­cep­re­zi­den­to bei su­pe­rin­ten­den­to ti­tu­lai. O svar­biau­sia – su­grą­žin­ta tie­sa apie ženk­lią va­gą re­for­ma­ci­jos ari­muo­se pa­li­ku­sią ta­len­tin­gą as­me­ny­bę. Ku­ni­gą, mo­ky­to­ją, poe­tą, ver­tė­ją, gies­mių kū­rė­ją. Ir tik pa­sku­ti­niais gy­ve­ni­mo mė­ne­siais ne­pa­gy­do­mos li­gos pa­ta­le ta­pu­sį ka­rin­gos ateis­ti­nės pro­pa­gan­dos au­ka, pri­vers­tą pa­si­ra­šy­ti po žo­džias, ku­rie prieš­ta­ra­vo jo il­gam, pra­smin­gų dar­bų ku­pi­nam gy­ve­ni­mui.

Apie Va­sa­rio 16 – osios Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rą Jo­kū­bą Šer­ną (1888 – 1926) tik­riau­siai esa­me skai­tę ne kar­tą. Jo vy­res­nis bro­lis evan­ge­li­kų re­for­ma­tų ku­ni­gas Ado­mas Šer­nas, 1917 me­tais da­ly­va­vęs Vil­niaus kon­fe­ren­ci­jo­je ir pa­siū­lęs iki šiol te­be­var­to­ja­mą žo­dį ne­prik­lau­so­my­bė, pri­si­me­na­mas re­čiau.

Moks­lo ke­liais

Gi­mė jis 1884 me­tų ge­gu­žės 25 die­ną ne­to­li Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio esan­čia­me Ja­siš­kių kai­me, Elž­bie­tos Že­mai­ty­tės ir Mar­ty­no Šer­no šei­mo­je. Jo­je be Ado­mo au­go dar du bro­liai ir dvi se­se­rys. Skai­ty­ti lie­tu­viš­kai iš gies­my­no ber­niu­ką iš­mo­kė ma­ma, o skai­ty­ti ir ra­šy­ti ru­siš­kai, nu­pir­kęs ru­sų kal­bos ele­men­to­rių, jį mo­kė tė­vas. Su­lau­kęs de­vy­ne­rių me­tų pra­dė­jo mo­ky­tis Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je, kur vis­kas bu­vo dės­to­ma ru­sų kal­ba, o ti­ky­bos mo­kė var­go­ni­nin­kas. Kai Ado­mui su­ka­ko 11 me­tų, tė­vas jį nu­ve­žė į Ry­gos kla­si­ki­nę gim­na­zi­ją. Bai­gęs tris kla­ses ir ga­vęs re­for­ma­tų si­no­do sti­pen­di­ją, iš­va­žia­vo mo­ky­tis į Sluc­ko gim­na­zi­ją. Ga­vęs bran­dos ates­ta­tą, 1905 me­tais įsto­jo i Dor­pa­to (Tar­tu) uni­ver­si­te­to teo­lo­gi­jos fi­lo­so­fi­jos fa­kul­te­tą. Vė­liau pri­si­mins, kad stu­di­jas šia­me fa­kul­te­te pa­si­rin­kęs dėl dvie­jų prie­žas­čių – pa­klus­da­mas my­li­miems tė­vams, ku­rie troš­ko jį ma­ty­ti ku­ni­gu, ir no­rė­da­mas įsi­ti­kin­ti krikš­čio­niš­ko­sios re­li­gi­jos tie­sa.

Ku­ni­gas ir mo­ky­to­jas

Bai­gęs teo­lo­gi­jos fa­kul­te­tą, 1913 me­tų ko­vo 24 die­ną bu­vo įšven­tin­tas dia­ko­nu Vil­niu­je, o bir­že­lio 23 die­ną or­di­nuo­tas ku­ni­gu ir pa­skir­tas Švo­biš­kio pa­ra­pi­jos kle­bo­nu. Dau­giau kaip pen­kias­de­šimt me­tų jam te­ko dva­si­nin­ko pa­rei­gas at­lik­ti Pa­pi­lio, Sei­ri­jų, Kau­no, Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio pa­ra­pi­jo­se. Jis bus pa­skir­tas pir­muo­ju Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės evan­ge­li­kų ka­pe­lio­nu, o 1942 me­tų bir­že­lio 25 die­ną Bir­žuo­se vy­kęs si­no­das ku­ni­gą Ado­mą Šer­ną iš­rinks vy­riau­siu evan­ge­li­kų re­for­ma­tų baž­ny­čios Lie­tu­vo­je dva­si­nin­ku – ge­ne­ra­li­niu su­pe­rin­ten­den­tu.

Są­ži­nin­gai at­lik­da­mas re­li­gi­nes apei­gas, dės­ty­da­mas ti­ky­bos pa­mo­kas vai­kams ir reng­da­mas jau­ni­mą kon­fir­ma­ci­jai, Ado­mas Šer­nas 1927 me­tais įsi­gi­jo ir Lie­tu­vos res­pub­li­kos švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos pa­žy­mė­ji­mą, kad jam pri­pa­žįs­ta­mas aukš­tes­nio­sios mo­kyk­los mo­ky­to­jo var­das ir tei­sė mo­ky­ti ti­ky­bą, ru­sų, vo­kie­čių, pran­cū­zų kal­bas, is­to­ri­ją, geog­ra­fi­ją, ma­te­ma­ti­ką, fi­zi­ką, gam­tos moks­lus ir tei­sę. Jis mo­ky­to­ja­vo Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio pro­gim­na­zi­jo­je, Bir­žų gim­na­zi­jo­je dės­tė lo­ty­nų kal­bą, ma­te­ma­ti­ką ir ki­tus da­ly­kus.

Li­te­ra­tū­ri­nė veik­la

Nuo 1927 me­tų pra­de­da li­te­ra­tū­ri­nį dar­bą. „Pa­ra­šiau trum­pą krikš­čio­niš­ko­sios baž­ny­čios is­to­ri­ją, – pri­si­mins 1964 me­tų rugp­jū­čio mė­ne­sį, – re­for­ma­ci­jos Lie­tu­vo­je apy­brai­žą, bet jos ne­bu­vo iš­spaus­din­tos. Vis dėl­to 1936 me­tais išė­jo vie­šu­mon ma­no su­lie­tu­vin­tas Hei­del­ber­go ka­te­kiz­mas. Lais­va­lai­kiu va­liau gies­my­no kal­bą, ver­čiau iš sve­ti­mų kal­bų gra­žes­nes gies­mes, ir 1938 me­tais pa­si­ro­dė ma­žu­tė kny­gu­tė „Ka­rys evan­ge­li­kas“. (Aš­tuo­nias­de­šimt­me­tis dva­si­nin­kas kuk­liai įver­ti­no šį Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės vy­riau­sio šta­bo spau­dos ir švie­ti­mo sky­riaus „Ry­to“ bend­ro­vės spaus­tu­vė­je Klai­pė­do­je iš­spaus­din­tą ma­žo for­ma­to 241 pus­la­pio gies­my­ną, ku­ria­me til­po ne tik 114 vi­siems baž­ny­čios me­tams ir ti­ky­bi­niams rei­ka­lams pri­tai­ky­tų gies­mių, bet ir bu­vo 32 mal­dos, evan­ge­li­ko ka­rio prie­sai­kos žo­džiai, baž­ny­ti­nių šven­čių są­ra­šas, pa­mo­ky­mai iš Šv. Raš­to, gies­mių są­ra­šas, or­kest­ro grie­žia­mos gies­mių me­lo­di­jos ir kt. – A. B.) Bu­vo ma­ne tie­siog pa­ga­vu­si ei­lia­vi­mo aist­ra: kū­riau gies­mių teks­tus su tai­syk­lin­ga ei­lė­da­ra, tei­sin­gu rit­mu ir kir­čiu“.

Gies­my­nas ir ki­ti kū­ri­niai

Kai Bir­žų si­no­de bu­vo svars­to­ma, kad lai­kas reng­ti nau­ją gies­my­ną, nes se­na­sis, pa­ruoš­tas dar Sta­nis­lo­vo Da­gi­lio, iš­to­bu­lė­ju­sios lie­tu­vių bend­ri­nės kal­bos po­žiū­riu jau pa­se­nęs, A.Šer­nas pa­si­sa­kė tu­rįs ne­ma­žai per­dirb­tų ir pa­ties pa­ra­šy­tų gies­mių. Tuo­met jam si­no­das pa­ve­dė pa­reng­ti nau­ją gies­my­ną. Tai ne­bu­vo pa­pras­tas dar­bas. Gies­my­no rank­raš­tis bu­vo ruo­šia­mas daug me­tų. Ado­mas Šer­nas per tą lai­ką su­ra­šė apie 800 gies­mių. Bu­vo nu­spręs­ta gies­my­ną iš­leis­ti evan­ge­li­kų re­for­ma­tų ir liu­te­ro­nų baž­ny­čioms. Liu­te­ro­nų kon­sis­to­ri­jos su­da­ry­ta ko­mi­si­ja žiū­rė­jo, kad nau­ja­ja­me gies­my­ne gies­mės ir mal­dos bū­tų ar­ti­mos ir priim­ti­nos liu­te­ro­nams, gies­my­ne bū­tų se­nų, jų pa­ra­pi­jie­čių pa­mėg­tų gies­mių. Sup­ran­ta­ma, kad, de­ri­nant skir­tin­gas nuo­mo­nes, ko­mi­si­jos dar­bas už­si­tę­sė. 639 pus­la­pių gies­my­ną, ku­ria­me tu­rė­jo bū­ti 388 gies­mės, bu­vo nu­ma­ty­ta iš­leis­ti 1940 me­tų pa­bai­go­je. Ta­čiau gies­my­ną iš­spaus­din­ti su­truk­dė Lie­tu­vo­je pra­si­dė­ju­si so­vie­ti­nė oku­pa­ci­ja. Ne­leng­vai bu­vo gau­tas lei­di­mas spaus­din­ti gies­my­ną ir Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais Lie­tu­vą oku­pa­vus vo­kie­čiams. Rei­kė­jo su­ras­ti po­pie­riaus, spaus­tu­vės dar­bi­nin­kus ap­rū­pin­ti tais me­tais de­fi­ci­ti­niais mais­to pro­duk­tais (vė­liau bus sa­ko­ma, kad gies­my­nas iš­spaus­din­tas bir­žie­tiš­kais la­ši­niais). Ta­čiau ryž­tin­gų re­for­ma­tų ku­ra­to­rių Pet­ro Kregž­dės, Pet­ro Va­ria­ko­jo, Kos­to Kregž­dės, Kos­to Da­gio, ku­ni­gų Po­vi­lo Ja­šins­ko, Alek­sand­ro Bal­čiaus­ko, Pet­ro Da­gio ir ki­tų dė­ka vi­sos sun­kiai nu­ga­li­mos kliū­tys bu­vo įveik­tos ir 1942 me­tų lie­pos mė­ne­sį re­for­ma­tų ir liu­te­ro­nų baž­ny­čioms skir­tas „Evan­ge­li­kų gies­my­nas su mal­do­mis“ (daž­nai va­di­na­mas Šer­no gies­my­nu) iš­vy­do die­nos švie­są. Ja­me bu­vo ir ke­le­tas to me­to spau­do­je pa­lan­kiai ver­tin­tų pa­ties Ado­mo Šer­no su­kur­tų gies­mių.

„Gies­my­nas pa­si­ro­dė, – ra­šo kny­go­je „Lie­tu­vos re­for­ma­tų raš­ti­ja“ in­ži­nie­rius ir is­to­ri­kas Jo­kū­bas Kregž­dė (1903 – 1980), – nuo­žmiai ne­pa­lan­kiu lai­ku, ka­da jau žmo­nės bu­vo žiau­rių ka­ro įvy­kių ir skau­džių per­gy­ve­ni­mų pa­lies­ti. Per tai Šer­no Gies­my­nas, pra­tur­ti­nęs skam­bia tai­syk­lin­ga lie­tu­vių kal­ba baž­ny­ti­nę li­te­ra­tū­rą, li­ko­si ma­žai pa­ste­bė­tas, neap­tar­tas ir neį­ver­tin­tas“.

Ado­mas Šer­nas bu­vo pa­ruo­šęs jau­ni­mui ir moks­lei­viams skir­tą 300 gies­mių gies­my­ną, ku­ris li­ko neišs­paus­din­tas. Ne­pa­vy­ko jam iš­spaus­din­ti ir iš se­no­sios grai­kų kal­bos vers­to „Nau­jo­jo Tes­ta­men­to“ bei iš heb­ra­jų kal­bos iš­vers­tos „Tes­ta­men­to psal­mių kny­gos“. Li­ko ne­ma­žai neišs­paus­din­tų ei­lė­raš­čių ir teks­tų cho­rui ir so­lo su akom­pa­ni­men­tu.

Pas­ku­ti­nie­ji me­tai

Pas­ku­ti­niai­siais gy­ve­ni­mo me­tais A. Šer­nui sun­kiai su­si­rgus (kar­tu su jam skir­tu ne­kro­lo­gu iš­spaus­din­to­je me­di­ci­ni­nė­je iš­va­do­je gy­dy­to­jai A. Dau­gu­vie­tis, S. Bal­čiaus­kas, J. Kir­dei­kis ir J. Rus­tei­ka ra­šys, kad jis sir­gęs de­ši­nio­jo plau­čio vė­žiu ir ki­to­mis li­go­mis, prieš ke­le­tą me­tų bu­vo pa­ty­ręs in­fark­tą – A.B.), 1964 me­tų rugp­jū­čio 11 die­ną ra­jo­no laik­raš­ty­je „Bir­žie­čių žo­dis“, o po 5 die­nų „Tie­so­je“ pa­si­ro­dys ti­kin­čiuo­sius nu­ste­bi­nęs straips­nis „Non cre­do, quia ab­sur­dum est. Ne­ti­kiu, nes tai ne­są­mo­nė“. Ja­me aš­tuo­nias­de­šimt­me­tis dva­si­nin­kas at­si­sa­kė ku­ni­gys­tės, ra­šė, kad sa­vo gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­dy­je no­ri nu­trauk­ti bet ko­kius san­ty­kius su re­li­gi­ja, at­vi­rai žmo­nėms paaiš­kin­ti, ko­dėl taip da­rąs, nes no­ri li­ku­sius me­tus pra­gy­ven­ti do­rai, žiū­rė­da­mas žmo­nėms tie­siai į akis.

Tei­sus šį sun­kiai su­vo­kia­mą poel­gį jau mi­nė­tas Jo­kū­bas Kregž­dė ver­ti­nęs kaip ko­mu­nis­ti­nio re­ži­mo fi­zi­nę ir dva­si­nę prie­var­tą, skir­tą ateis­ti­nei pro­pa­gan­dai. Ji šiuo ku­ni­go ra­ši­niu ( o gal tik pa­ra­šu po teks­tu) ne­tru­ko pa­si­nau­do­ti. Po Ado­mo Šer­no mir­ties (mi­rė 1965 me­tų sau­sio 6 die­ną, pa­lai­do­tas Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio ka­pi­nė­se, ša­lia se­sers ir bro­lio, Va­sa­rio 16 – osios Ak­to sig­na­ta­ro Jo­kū­bo Šer­no) 1971 me­tais 8000 eg­zemp­lio­rių ti­ra­žu bu­vo iš­leis­ta ne­di­de­lė kny­gu­tė „Ado­mo Šer­no prieš­mir­ti­nis laiš­kas“.

 

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys                        8 650 50302

        

Holger Lahayne                    8 686 60684
    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
    8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas