Reformatų žinia 

Luko 6, 20-36:  Tada, pakėlęs akis į savo mokinius, Jis prabilo: “Palaiminti jūs, vargšai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės. Palaiminti jūs, kai žmonės jūsų nekęs, kai jus atskirs, šmeiš ir atmes jūsų vardą kaip blogą dėl Žmogaus Sūnaus. <...>

Bet vargas jums, turtingieji, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą! Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani! Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite! <...> “Bet jums, kurie klausotės, sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo skriaudėjus. <...> Duok kiekvienam, kuris prašo, ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo atėmė. Kaip norite, kad jums žmonės darytų, taip ir jūs darykite jiems. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Juk ir nusidėjėliai taip daro. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? <...> Bet mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų atlygis bus didelis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai; nes Jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems. Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas.“

Jei pažvelgtum į mūsų pamaldų lankstinuką, pamatytum, jog mūsų sekmadieninės pamaldos turi struktūrą. Pamaldas mes pradedame kvietimu šlovinti Viešpatį; tuomet yra kvietimas atgailai. Po to – malonės Žodis ir Tikėjimo išpažinimas. Tada sakomas pamokslas, po kurio -- maldos, palaiminimas ir baigiamieji žodžiai.

Kiekvienai pamaldų daliai yra skirta po giesmę. Mes tikime, jog muzika yra geriausias būdas išreikšti emocijas. Štai kodėl mes giedame. Giedodami mes sau primename, jog pamaldos – tai ne tik loginė informacija. Tai veikiau yra emocijų kupinas laikas: mes džiaugiamės pamaldų pradžioje; liūdime dėl savo nuodėmių; švenčiame atleidimą; rimtai susitelkiame į Dievo mokymą ir pamokslo pritaikymą; nuoširdžiai dėkojame ir išsakome savo prašymus maldoje; ir, galiausiai, išeiname iš pamaldų su dėkingumo kupinomis širdimis. Kai ateiname pas Viešpatį, garbiname Jį, mokomės iš Jo ir gauname Jo palaiminimą – visame tame egzistuoja ir loginė, ir emocinė struktūra.

Šiandien panagrinėsime vieną iš tų pamaldų dalių: kvietimą atgailai. Ši dalis prasideda Dievo Įstatymo (Dievo Žodžio) skaitymu, po kurio eina atgailos malda ir giesmė. Ar kada nors susimąstei, kodėl ši dalis įtraukta į pamaldas? Juk mūsų nuodėmės jau ir taip atleistos, ar ne? Argi ne dėl to čia ir esame -- ateiname kaip nusidėjėliai, kuriems jau atleista ir kurie jau turi asmeninį santykį su Jėzumi Kristumi, mūsų Gelbėtoju? Argi mes, krikščionys reformatai, netikime nuodėmių atleidimu vieną kartą visiems laikams per Kristaus pasiaukojimą ant kryžiaus? (Hebrajams 9, 23-28) Jei taip, kodėl vis dar skaitome Įstatymą ir atgailaujame dėl savo nuodėmių? Tarsi dar kartą priimtume Kristų ir Jo atleidimą. Maniau, kad užtenka vieno karto.

Na, tam tikra prasme: Taip. Užtenka vieno karto. Kai įsipareigoji būti santykiuose su Jėzumi Kristumi ir esi suvienytas su Juo, būtent tą akimirką tau pilnai atleidžiamos visos nuodėmės. (Ps 103, 3; Apd 2, 38; ir Rom 5, 1) Ir tai dar ne viskas: tuo pačiu metu tu taip pat esi įvaikintas į Dievo šeimą. (Jn 1, 12; Gal 4, 4) Tu tampi Dievo sūnumi arba dukra. Taigi, viena vertus, viskas, ko reikia tavo išgelbėjimui ir amžinojo gyvenimo su Dievu vilčiai, tau yra duota tą pačią akimirką, kai pasitiki Jėzumi Kristumi  (Pastaba: tai yra mūsų išteisinimas ir įvaikinimas).

Kita vertus, išgelbėjimo akimirka yra tik tavo krikščioniškojo gyvenimo pradžia. Po to tu turi augti kaip krikščionis (Pastaba: tai yra mūsų šventėjimas). Tavo tikslas – krikščioniška branda. (Ef 4, 11-14) O kad tai pasiektum, turi išmokti būti paklusnus Dievui. Juk mes iš savo vaikų taip pat tikimės paklusnumo. Būtent to Dievas tikisi ir iš mūsų. Taigi, lygiai taip pat, kaip mes siunčiame savo vaikus į mokyklą, Dievas siunčia mus į gyvenimo mokyklą, kurioje mokymo programa yra Biblija. O toje Biblijoje Jo Įstatymas moko mus apie Dievo vaikų elgesio taisykles. Būtent to šios dienos skaitinyje mus moko Jėzus.

Šio skaitinio pabaigoje Jis mums pasako, kodėl ši tema yra svarbi. Jis sako: Tuomet jūsų atlygis bus didelis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai. Tai yra Dievo Įstatymo tikslas mūsų gyvenimuose. Mūsų atsidavimas ir paklusnumas Dievo Įstatymui tampa įrodymu, kad mūsų priėmimas (įvaikinimas) į Dievo šeimą yra tikras. Tai yra įrodymas tiek mums asmeniškai, tiek mus supančiam pasauliui. Mūsų troškimas paklusti Dievui, net jei tas paklusnumas toli gražu nėra tobulas, yra padrąsinimas mums tais momentais, kuomet, galbūt, suabejojame savo išgelbėjimu. Tomis akimirkomis mes galime žinoti, jog esame Dievo vaikai, nes Jį mylime ir norime būti panašūs į Jį. Taigi, dabar pažvelkime į tai, koks yra Dievas. Pažiūrėkime, kaip Jis apibūdina savo charakterį Įstatyme.

1. Bendrosios taisyklės (Luko 6, 20-26)

Šį mokymą apie Įstatymą Jėzus pradeda pateikdamas paprastą keleto įstatymų sąrašą. Jie prasideda žodžiu Palaiminti arba žodžiu Vargas. Akivaizdu, kad čia yra kontrastas tarp teisingo paklusnumo ir nedoro maišto. Toks gero elgesio priešpastatymo blogam elgesiui modelis yra standartinis dvasinio elgesio mokymo metodas Biblijoje. Kitą tokį pavyzdį rasi pirmoje psalmėje. Pasiklausyk šios psalmės žodžių:

Palaimintas žmogus, kuris nesielgia, kaip pataria bedieviai, nestoja į nusidėjėlių kelią, nesėdi su pašaipūnais, bet mėgsta Viešpaties įstatymą ir mąsto apie Jo įstatymą dieną ir naktį. Jis bus kaip medis, prie upelio pasodintas, kuris, metui atėjus, duoda derlių ir jo lapai nevysta; ką jis bedarytų, jam sekasi. Ne tokie yra bedieviai. Jie kaip pelai, sklaidomi vėjo. Todėl teisme neišstovės bedieviai, nė nusidėjėliai teisiųjų susirinkime. Nes Viešpats žino teisiojo kelią, o bedievių kelias pražus.

Dievo palaiminimai ateina su paklusnumu. Dievo teismas yra sąmoningo maišto prieš Jį rezultatas. Paskutinio teismo dieną negalėsi sakyti: Kodėl Dievas mane atstūmė? Kodėl Jis neįsileidžia manęs į savo dangų? Ką aš padariau prieš Jį? Jo atsakymas bus labai paprastas: Niekas neprivertė tavęs maištauti prieš mane. Niekas tavęs neklaidino dėl to, ko Aš noriu. Tiesą sakant, parodžiau tau ir teisingą, ir klaidingą kelius. Tu pats pasirinkai, kuriuo iš jų nori eiti. Tą patį Jėzus sako ir mums šiame savo įstatymų sąraše, kurį skaitėme šios dienos ištraukoje iš Luko evangelijos. Mes turime pasirinkti, ar norime Jo palaiminimo, ar Jo vargų.

Tačiau atrodo, kad Viešpaties kelias labai sunkus... beveik neįmanomas! Kad būtum palaimintas, turi būti vargšas ir alkanas. Turi verkti ir būti nekenčiamas, atstumtas, paniekintas ir laikomas blogu. Tik tada gausi Dievo palaiminimą. Iš tiesų vargas jums, jei esate turtingi, sotūs, juokiatės, ir visi žmonės jus giria. Ar neatrodo, kad Jėzus iš mūsų prašo per daug?

Taip, taip gali atrodyti... Bent jau pirmą kartą skaitant šiuos žodžius. Tačiau, juos studijuodami, pastebėsite du principus, kuriuos turime suprasti apie šiuos Jėzaus įstatymus. (i) Pirma, jie susiję su dvasinėmis charakterio savybėmis. Tai matome jau pirmajame sakinyje, kur Jėzus sako: Palaiminti jūs, vargšai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Bet Jo minima Dievo karalystė nėra fizinė ar politinė idėja. Priešingai, tai – dvasinė karalystė. Ji tęsis amžinai.

Tai reiškia, kad tos karalystės narių charakterio savybės yra tokios, kaip skurdas dvasioje, o ne vien tik fizinis skurdas. Būti vargšu dvasia – tai dar vienas būdas pasakyti, jog esi nuolankus Viešpaties akivaizdoje, nes žinai, kodėl Jis tau yra reikalingas. Taip pat jei turi alkaną dvasią, tai reiškia, kad labai trokšti mokytis ir augti tikėjime. Esi tarsi paauglys, kuris nuolat valgo, nes nuolat auga. Nori vis daugiau sužinoti apie Dievą, nes nori būti vis panašesnis į Jį.

(ii) Antra, yra priežastis, kodėl Dievas nori, kad mes turėtume šias dvasines charakterio savybes. Jis to nori, nes jos yra Jėzaus charakterio savybės. Jis tapo dvasios vargdieniu, kai nusižemino, prisiėmė tarno pavidalą ir atėjo į šią žemę (Filipiečiams 2, 1-6). Fariziejai, kurie laikė Jį grėsme savo vadovavimui Izraelio religiniam gyvenimui, Jo nekentė, atmetė ir niekino. Jis verkė dėl Jeruzalės, kai jos gyventojai Jį atstūmė. Šie Jėzaus įstatymai iš tikrųjų yra būdas, kaip galime tapti vis panašesni į Jį.

Taigi dabar galime suprasti pagrindinę mintį, ko Dievas mus moko, duodamas šį savo Įstatymų sąrašą. Jei būsime sąžiningi, pripažinsime, kad negyvename pagal Jėzaus Kristaus nustatytus standartus. Ir dažnai ateisime pas Dievą, prašydami atleidimo, nes neturime Jėzaus charakterio savybių. Norėsime būti vis panašesni į savo Gelbėtoją ir Viešpatį.

2. Konkretus Jėzaus įstatymo pavyzdys (Luko 9, 27-36)

Tačiau tikėtina, kad mes būsime ir šiek tiek sutrikę dėl šio naujojo Jėzaus įstatymo. Mes ne visada žinosime, ką reiškia turėti vargdienio dvasią. Mums reikia įsivaizduoti, ką tai reiškia praktiškai. Būtent todėl yra antroji šio Jėzaus įstatymo dalis. Tai mūsų skaitinio dalis, prasidedanti šiais žodžiais: Bet jums, kurie klausotės, sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia.

Antroje šios dienos skaitinio dalyje Jėzus padeda mums priimti aukščiau išvardytas dvasinio charakterio savybes ir pritaikyti jas praktiškai. Jėzus paima vieną iš sudėtingiausių savo Įstatymo dalių ir parodo mums, kas nutiks, jei tikrai turėsime Jo charakterį. Jis mums parodo, kad, užuot elgęsi pagal savo prigimtinius instinktus, kuomet mes smogiame tiems, kurie mus puola, tikrasis Jėzaus Kristaus sekėjas iš tikrųjų elgsis priešingai. Jis stengsis būti palaiminimu savo priešui. Jis stengsis padėti savo priešui įtikėti Kristų ir būti išgelbėtam, užuot leidęs jam toliau eiti keliu, vedančiu į amžinąją bausmę. Jis stengsis būti geras tam, kuris jam buvo žiaurus. Jis net paskolins pinigų savo priešui, nieko nesitikėdamas mainais. Jis rodys malonę, užuot keršijęs.

Oho! Dabar jau darosi sunku. Dabar suprantame, kodėl mums daug lengviau paklusti Senojo Testamento įstatymams, pavyzdžiui, Nežudyk (Išėjimo 20, 13) – šeštajam iš dešimties įsakymų, nei paklusti Jėzaus įstatymui. Taip yra todėl, kad Senojo Testamento Įstatymai daugiausia moko mus apie Dievo teisingumą. Tačiau Jėzaus Įstatymai siekia giliau. Jie mus taip pat moko apie Dievo malonę. Jėzaus Įstatymai apjungia tuos Senojo Testamento Įstatymus ir mums sako: Jūs ne tik turite daryti tai, kas teisinga. Jūs taip pat turėtumėte daryti tai, kas gailestinga. Viena vertus, teisingumas yra aklas ir visiems vienodai taiko tas pačias taisykles. Tačiau, kita vertus, Dievo gailestingumas pasigaili tų, kurie to nenusipelnė. Dievo malonė yra gailestinga, nes ji siūloma net ir tiems, kurie vėliau ją atmes.

Atminkime, kad toks yra tikrasis Jėzaus charakteris. Kai Jis mirė ant kryžiaus, o fariziejai tyčiojosi iš Jo (Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbsti Luko 23, 35), Jėzus šaukėsi savo Tėvo danguje ir prašė: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro (Luko 23, 34). Ant kryžiaus Jėzus išties mylėjo savo priešus.

Toks yra ne tik Jėzaus, bet ir Jo Tėvo danguje charakteris. Pažvelk į paskutinį mūsų skaitinio sakinį: Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas. Jėzaus charakterio savybės yra tokios pat, kaip ir Jo Tėvo danguje. Jėzus yra gailestingas. Toks pat gailestingas yra ir Jo Tėvas danguje.

Ir tai yra nuostabi tiesa, kuria pasitikime, kai ateiname garbinti. Kvietimas atgailai yra mūsų garbinimo pamaldų dalis, nes jis mums primena apie nepelnytą Dievo, mūsų Tėvo, gailestingumą. Jis taip mus mylėjo, jog atidavė savo Sūnų, kad šis prisiimtų Dievo teisingumą už mūsų nuodėmes. Ši auka reiškė, kad mes, nusidėjėliai, galime patirti Dievo gailestingumą. Kokia nuostabi palaima žinoti, kad po šio kvietimo atgailauti visada eina malonės Žodis, kuriame išgirstame Dievo atleidimo pažadą.

Šiandien dėkokime už Dievo malonę, kuri suteikia mums teisę būti Dievo šeimos dalimi. Taip pat dėkokime už Dievo įstatymus, kurie mus moko, kaip gyventi Dievo šeimoje. Taip pat džiaukimės kartu su apaštalu Jonu, kuris sakė: Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! (1 Jono 3, 1). Ir, turėdami šį užtikrintą žinojimą, kad esame Dievo vaikai, įsipareigokime kiekvieną dieną gyventi dėl Jėzaus, būti panašūs į Jį ir sekti mūsų vyresniojo brolio Jėzaus pavyzdžiu. Amen.