Reformatų žinia 

Luko 6, 37-42: Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu duos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta.

Jis pasakė jiems palyginimą: Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkris į duobę?! Mokinys nėra viršesnis už savo mokytoją: kiekvienas mokinys, jei gerai išlavintas, bus kaip jo mokytojas. Kodėl matai krislą brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? Ir kaip gali sakyti broliui: ‘Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’,  pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada matysi, kaip iš brolio akies išimti krislelį.

Ar kada nors iš kitų žmonių tikėjaisi daugiau nei iš savęs? Krikščionių vadovams ypatingai daug progų taip nusidėti. Mes galime pamokslauti apie puikybės nuodėmę. Tačiau išdidumas yra viena didžiausių pagundų bet kuriam viešai vadovaujančiam žmogui. Galime kalbėti apie vagystės nuodėmę. Tačiau yra krikščionių vadovų, kurie gyvena ekstravagantišką gyvenimo būdą, susikurtą už jų bendruomenės skurstančių žmonių pinigus. Šie du pavyzdžiai, kai iš kitų reikalaujame gyventi pagal aukštesnius standartus, nei reikalaujame iš savęs, yra veidmainystė. Būtent apie tai šį rytą kalba Jėzus.

Tačiau, mokydamas apie veidmainystę, Jėzus ištaria per trejus jo mokymo metus vieną iš labiausiai nesuprastų ir neteisingai naudojamų posakių. Jėzus sako: Neteiskite ir nebūsite teisiami. Kiek kartų esi girdėjęs šį teiginį? Kaip tu drįsti smerkti mano gyvenimo būdą! Argi nežinai, kas parašyta tavo Biblijoje? Joje parašyta: ‚Neteiskite‘. Tad kaip gali man sakyti, kad tai, ką darau, yra blogai? Tu esi tiesiog veidmainis!

Negaliu nesistebėti, kaip dažnai tokį argumentą naudoja nekrikščionys, kurie niekada neskaitė Biblijos. Politikai taip pat mėgsta šią eilutę. Ji trumpa, aštri ir griežta. O geriausia tai, kad ji paimta tiesiai iš Biblijos. Jei krikščionis išdrįsta kritikuoti politiko elgesį, ši Biblijos eilutė Nesmerk yra mėgstamiausias atsakas. Pats politikas šios eilutės nerastų Biblijoje. Gali būti, kad Jis niekada net neatsivers Biblijos. Tačiau politikas pažįsta gerą posakį, kai jį pamato. Taigi, jis naudoja jį prieš mus.

Šiandien panagrinėsime šią netinkamai vartojamą Biblijos eilutę. Sėdėsime prie Jėzaus kojų ir mokysimės iš Jo. Jis mokė savo sekėjus, kaip jie turėtų suprasti ir taikyti Dievo Žodį. Praėjusią savaitę matėme, kaip Jis mokė, kad Senojo Testamento Įstatymas iš tikrųjų yra Jėzaus Įstatymas. Jis mums parodė, kad Biblijos taisyklės iš tikrųjų yra nurodymai, kaip gyventi Dievo šeimoje. Jei esi sūnus ar dukra Jėzaus Karalystėje, tuomet norėsi tapti panašus į Jį. O tai pasieksi vadovaudamasis Jo mokymu Jo Žodyje. Pažvelkime, kaip tai atrodo.

Šio skaitinio struktūra labai įdomi. Jis prasideda ir baigiasi keliais paprastais, tiesioginiais įsakymais. O viduryje – kaip mėsa, pomidorai ir salotos tarp mėsainio bandelės puselių, ir čia randame daugybę iliustracijų, padedančių suprasti Jėzaus Įstatymus. Pažiūrėkime, kaip tai padeda mums geriau suprasti Jėzaus Įstatymus.

1. Bendri principai – Luko 6, 37-38a

A. Lygybės principas

Pirmoje mūsų skaitinio eilutėje skaitome: Neteiskite ir nebūsite teisiami. Nesmerkite, ir nebūsite pasmerkti. Atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota. Šias eilutes galima laikyti mėsainio bandele. Jos yra paprastas įsakymų sąrašas. Ir geriausiai jos suprantamos kaip keli būdai pritaikyti vieną pagrindinį principą. Galėtume jį pavadinti lygybės principu arba vienodais standartais visiems žmonėms.

Principas toks: tas pats standartas, kurį taikote kitiems, bus taikomas ir jums. Gerai žinoma frazė Neteiskite iš tikrųjų yra klaidinga Jėzaus įsakymo Neteiskite ir nebūsite teisiami citata. Jėzus nesako, kad teisti – spręsti, ar kažkas teisinga, ar ne, yra blogai, ir kad neturėtume to daryti. Atvirkščiai, Jis tikisi, kad mes teisime. Tiesą sakant, po kelių eilučių Jis pats imsis vertinti savo klausytojus. Jis juos pavadins veidmainiais. Jei to nepavadintume kitų teisimu, tuomet nežinau, ką pavadintume.

Tai, ką Jėzaus sako, labai skiriasi nuo to, kaip šis įsakymas dažnai vartojamas. Kaip matėme anksčiau, žmonės bando juo pasinaudoti, norėdami pasakyti krikščioniams, jog mes neteisingai elgiamės pasisakydami prieš nuodėmingą elgesį. Tačiau pats Jėzus smerkia nuodėmę. Ir vis dėlto, šiais laikais tokį požiūrį ypač dažnai naudoja žmonės, kurie atmeta Dievo standartus, ypač santykiuose. Jie nori mums įpiršti tokią mintį: Jei man toks elgesys ar tokie santykiai tinka, vadinasi, ir tau turėtų tikti. Tiesą sakant, tu niekada neturėtum kritikuoti mano asmeninio elgesio. Tai yra fanatiška. Tu esi fanatikas. Tačiau Jėzaus atsakas į tai yra: Ne, nėra fanatiška sakyti, kad tam tikras elgesys yra neteisingas. Aš savo įstatymus nustačiau jūsų labui. Pavyzdžiui, esu nustatęs įstatymus dėl negyvenimo kartu iki santuokos, nes žinau, kad tai naudinga jums. Noriu, kad turėtumėte sveikus santykius su savo vyru ar žmona, nes myliu jus.

Jėzaus įstatymai padės mums gyventi sveikus gyvenimus. Jie padės mums būti Evangelijos pavyzdžiu. Tačiau dabar Jėzus nori mus dar kai ko išmokyti. Jis sako: Neteiskite, ir nebūsite teisiami. Nesmerkite, ir nebūsite pasmerkti. Atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota. Kiekvienas iš šių keturių veiksmažodžių – teisti, smerkti, atleisti ir duoti yra veiksmai, kuriuos atliekame kitų žmonių atžvilgiu. Du iš jų galima būtų pavadinti neigiamais veiksmais --neteiskite ir nesmerkite. 

Tačiau tai, kad jie parašyti neigiama forma, nereiškia, kad jie yra blogi įstatymai. Mes, kaip ir Jėzus, galime teisti ir smerkti ten, kur reikia. Tačiau, tai darydami, turime atminti, kad tie patys standartai, kuriuos taikome kitiems, bus taikomi ir mums. Šį principą jau turėtume žinoti, nes kiekvieną savaitę jį naudojame meldžiantis Tėve mūsų. Kai kurie iš mūsų taip priprato prie šios maldos, kad sukalbame ją automatiškai – nesusimąstydami apie jos prasmę. Tačiau pamąstyk apie šią maldą. Ar prisimeni žodžius: atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams? Tai tas pats principas, kurio čia moko Jėzus. Galima sakyti, kad tai – apatinis bandelės sluoksnis mėsainyje.

B. Veidmainystės praktikavimas

Po to, įvardijęs šį lygybės principą, Jėzus pasakoja apie mėsainio bandelės viršutinį sluoksnį. Čia kalbama apie veidmainystę. Tai reiškia, kad mūsų elgesys iš tikrųjų yra visiškai priešingas tam, ką sakome darysią. Pavyzdžiui, sakome, kad atleisime kitiems, tačiau iš tikrųjų vis dar turime gilių nuoskaudų. Tai veidmainystė. Arba sakome, kad padėsime kitiems, bet iš tikrųjų esame savanaudžiai, o ne dosnūs. Tai veidmainystė.

Vėlgi, tai yra mūsų elgesys su kitais žmonėmis. Ir šiuo viršutiniu mėsainio sluoksniu Jėzus nesako kažko priešingo savo pažadui, kad Jis mums taikys tuos pačius standartus, kokius mes taikome kitiems. Vietoj to Jėzus mums sako, kad veidmainis yra žmogus, kuris, užuot taikęs Dievo standartus, pats save padaro taisyklių kūrėju. Veidmainis sąmoningai ignoruoja Dievą. Jis sako: Aš teisiu kitus žmones, nes pats sprendžiu, kas yra gera ar teisinga. Aš priimu tą sprendimą. Ar matai, kaip pavojinga taip mąstyti? Apatinis mėsainio sluoksnis pripažįsta, kad Dievas visiems nustatė vienodus standartus. Tačiau šis viršutinis sluoksnis visiškai ignoruoja Dievą. O taip elgtis yra visiška kvailystė. Kad suprastume kodėl, Jėzus pateikia mums keturis pavyzdžius, kuriuos galime pasvarstyti.

2. Keturi pavyzdžiai/iliustracijos, kaip gyventi krikščionišką gyvenimą – Luko 6, 38b-42a

A. Perpildytas maišas – Luko 6, 38

Pirmame pavyzdyje Jėzus plačiau paaiškina pagrindinį principą: Duokite, ir jums bus duota. Jis paaiškina mokiniams, ką Jis nori pasakyti žodžiais ir jums bus duota. Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu duos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta.

Ši iliustracija paimta iš vietinio turgaus. Gali įsivaizduoti, jog turguje eini prie prekystalio nusipirkti cukraus, kviečių, kavos ir arbatos. Paprašai pilno maišelio arbatos. Arbata yra labai lengva. Šiaip vienas gramas nėra daug. Tačiau į tą vieną gramą gali tilpti daug arbatos. Dosnus pardavėjas paspaus arbatą žemyn ir pakratys maišelį, kad į jį tilptų daugiau. Jėzus mums sako, kad taip atsitiks, jei būsime dosnūs. Kai Dievas mato, kad elgiamės dosniai su tais, kuriems reikia mūsų pagalbos, tada (kadangi Jis pats yra dosniausias parduotuvės savininkas) Jis savo ruožtu suteikia mums daugiau palaiminimų, nei esame nusipelnę. Jis pasirūpins palaiminimų gausa mūsų gyvenimuose. Bus taip, kaip sako 23 psalmės autorius: mano taurė sklidina (Ps 23, 5). Dievo dosnumas perpildys tuos, kurie yra dosnūs.

Tai pirmasis pavyzdys. Jis padeda mums suprasti lygybės principą. Dievas mums sako, kad Jis reikalaus iš mūsų tokio pat elgesio, kokio reikalaujame iš kitų. Tačiau tuo pat metu Jis laikysis dar aukštesnių standartų. Dievas prie savo Įstatymo dar pridės neužtarnautą malonę. Mūsų paklusnumas bus apdovanotas daugybe Jo palaiminimų mums. Jėzus niekada nebus mūsų skolininkas. Jis niekada neliks mums nieko skolingas už mūsų tarnystę. Kodėl? Todėl, kad Jis visada mums duoda daugiau.

B. Aklas veda aklą – Luko 6, 39

Paaiškinęs šį principą apie save, Jėzus toliau mums parodo, kaip mes nesugebame gyventi pagal savo standartus. Jis kalba apie akląjį, kuris veda kitą aklą. Jėzus mums parodo, kad, priešingai nei Dievas, kuris visada gyvena pagal aukštesnius standartus, mes dažnai nesilaikome pačių pagrindinių Jo standartų ir įsakymų.

Esame tarsi akli žmonės, kurie bando būti kitų vedliais. Mes sakome kitiems: Štai ką tu turi daryti, kad taptum ištikimu krikščioniu. Leisk man tau parodyti. Užuot nukreipę žmones į Jėzų ir Jo standartus, sakome jiems: Leiskite man būti jūsų vadovu ir vedliu. Būtent taip fariziejai elgėsi su izraelitais. Jie sakė žmonėms: Jei norite išmokti dosnumo, sekite mūsų pavyzdžiu. Mes išstudijavome Dievo Įstatymą ir matome, kad Dievas nori, jog atiduotume Jam dešimtadalį savo kviečių, žemės ūkio produktų ir gyvulių. Taigi mes darome štai ką: mes atiduodame nuo visko lygiai dešimtadalį. Aš atiduodu Viešpačiui dešimtadalį net mažiausių žolelių. Jam atiduodame dešimtadalį ir savo vyno. (Luko 11, 42) Mes rūpinamės, kad kruopščiai vykdytume kiekvieną reikalavimą, kuris yra Dievo įstatyme.

Tačiau ši fariziejų taisyklė yra probleminė. Jėzus nori daugiau, nei kruopštaus paklusnumo. Jis labiau norėtų nerūpestingo paklusnumo – kai duodame daugiau, nei iš mūsų reikalaujama, net nesusimąstydami, kiek jau padarėme. Dievas nori, kad mūsų akys būtų nukreiptos į Jį ir Jo dosnumą mums, o ne į save ir savo tarnystę Jam. Jei dieviško elgesio pavyzdžiu naudosime save, būsime tarsi akli vedliai. Būsime visiškai nenaudingi Dievo žmonių vadovai.

C. Mokinys ir jo Mokytojas – Luko 6, 40

Tuomet Jėzus pateikia paprastą mokinio ir mokytojo iliustraciją. Ši iliustracija turi dvi puses. Pirmoje pusėje Jėzus sako, kad mokinys turi mokytis iš savo mokytojo. Kaip būtų kvaila, jei mokinys nueitų pas savo mokytoją ir pasakytų: Atsisėsk. Aš tave pamokysiu. Tai būtų visiškai priešinga gyvenimo tvarkai. Tačiau realybėje mes dažnai taip elgiamės su Dievu. Mes Jam sakome ką, mūsų manymu, Jis turėtų daryti. Manome, kad apie gyvenimą žinome daugiau nei Dievas.  Žinoma, ši mintis absurdiška. Užuot Jį mokę, o ir tai yra antroji Jėzaus iliustracijos pusė, mūsų tikslas turėtų būti imituoti savo Mokytoją ir mokytis iš Jo. Kai tai darysime, tada darysime tai, kas teisinga ir gera.

D. Krislas ir rąstas – Luko 6, 41

Ir paskutinė iliustracija -- žmogus, turintis didelį rąstą savo akyje ir bandantis pašalinti mažą dulkelę iš kito žmogaus akies. Vėlgi, kaip būtų kvaila mums taip elgtis. Ir vis dėlto, tarp mūsų yra daug tokių, kurie, nors ir lengvai pastebi mažas kitų žmonių ydas, dažnai nepastebi didelių savo pačių ydų. Manome, kad galime padėti kitiems, tačiau mums Viešpaties pagalbos reikia labiau nei jiems. Kaltiname kitą, sakydami, kad jie serga dvasiniu gripu, nors tuo pat metu patys sergame dvasiniu vėžiu. Kuo labiau norėtum sirgti: gripu ar vėžiu?

Šios keturios iliustracijos – perpildytas maišas; aklas, vedantis aklą; mokinys ir mokytojas; ir rąstas mūsų pačių akyje – moko mus elementarių, bet svarbių tiesų. Pats elementariausias paklusnumo principas yra paklusti Dievui ir tik po to bandyti padėti kitiems Jam paklusti. Jis žino, kad kitiems Jo reikia. Todėl Jis skatina skelbti visiems žmonėms Jo Įstatymą ir Tiesą. Pasauliui Jėzaus mokymų reikia labiau, nei pasaulis suvokia, ar nori.

Tačiau mokydami nepamirškime: (i) pirmiausia įsitikinti, kad mokome Dievo, o ne savo standartų. Vienas didžiausių pavojų kiekvienam, kuris moko kitus, yra tas, kad Dievo Žodyje duotas tiesas jis ar ji gali pakeisti savo mėgstamiausiomis idėjomis. Ir (ii) antra, mokydami kitus, įsitikinkime, kad sąžiningai taikome Dievo standartus sau patiems. Neapgaudinėk savęs manydamas, kad: Kadangi aš mokau to, kas teisinga, vadinasi, viskas, ką aš darau, taip pat yra teisinga. Jei būsime sąžiningi, turėsime pripažinti daugybę savo nuopuolių ir klaidų.

Keista, bet daugeliui krikščionių labai sunku atvirai kalbėti apie savo trūkumus. Dažnai savo elgesiui ieškome pasiteisinimų, užuot pripažinę, kad esame nusidėjėliai. Taip elgiamės nuo pat pirmosios Adomo ir Ievos nuodėmės. Adomas kaltino Dievą, kad šis davė jam Ievą, kuri vėliau privertė jį nusidėti. Dabar, kai žvelgiame atgal į šį bandymą pasiteisinti, matome, koks kvailas buvo Adomas, kad tai pasakė. Jis buvo šeimos galva. Jis turėjo prisiimti visą atsakomybę už jų nuodėmę. Tačiau jis to nepadarė. Ir mes dažnai elgiamės taip pat, ir daug dažniau, nei norėtume pripažinti. Štai kodėl Jėzus įspėja mus sąžiningai pažvelgti į save.

Tai svarbus principas. Tačiau taip pat noriu pasakyti, kad jei kas nors tau sakys: Baik! Neteisk manęs, nesileisk jo ar jos įbauginamas. Neleisk, kad šis argumentas sustabdytų tave nuo pasisakymo už tai, kas teisinga. Dievas nori, kad nuteistum neteisingą elgesį. Kaip ir Jis, daryk tai iš meilės kitam. Taip pat atmink, kad kiekvieno elgesys turi būti teisingai įvertintas; pagal Dievo standartus; ir pirmiausia tie standartai turi būti visapusiškai taikomi mums, o tik po to – kitiems.

Be abejo, kai pritaikysime Dievo tiesą sau, mums bus gėda. Nesiryšime kritikuoti kitų. Tai nėra blogai. Neturėtume greitai įžvelgti kitų žmonių trūkumų. Mūsų pirmasis tikslas turėtų būti patiems tapti panašesniais į Jėzų. Mums reikia, kad Jis parodytų mums, kaip gyventi gerą ir dievotą gyvenimą. Taigi, gyvenk nuolankiai ir sąžiningai, atvirai kalbėk apie tai, kaip Jėzaus įstatymai tau parodo, kur ir kaip tau pačiam nepavyksta būti panašiu į Jį. Tačiau taip pat būk kupinas troškimo būti panašiu į Jėzų. Ir dėkok, kad Jėzus tave keičia. Džiaukis, kad Jis tai daro, nes tave myli. Amen.