Katech. Holger Lahayne
Dubingiai, 2019-09-07

 

Kai girdime vardą „Radvila“, pirmiausiai galvojame apie žymius valstybės veikėjus ir karžygius; apie Mikalojų Radvilą Juodąjį ir jo pusbrolį Rudajį, kurie palaidoti Dubingiuose. Atminimo plokštėje Dubingių bažnyčios vietoje šlovinama šios giminės didybė ir galybė – „vien jų vardą išgirdę tėvynės priešai spurkdavo kaip žvirbliai“. Iš tikrųjų Reformacijos gyvavimui ir Vokietijoje, ir Lietuvoje, ir kitose šalyse gyvybiškai buvo reikalinga kunigaikščių ir didikų parama bei apsauga.

Lietuvoje Biržų-Dubingių Radvilų giminės linija liko ištikima evangelikų reformatų išpažinimui. Juos minėdami, įprastai mes prisimename giminės galinguosius vyrus; Radvilų moterys, žmonos ir dukros, tik kartais paminimos. Tačiau evangelikai nuo seno laikosi įsitikinimo, kad bažnyčioje ir moterų balsas yra svarbus. Ir moterys įvairiais būdais tarnavo ir tebetarnauja, o jų rūpestis bažnyčios gyvenimu, bendrai žiūrint, dažnai būna didesnis negu vyrų – ypatingai mūsų dienomis.

Kiekvieno mūsų bažnyčios Sinodo pradžioje pagal senų laikų kanono nurodymą skaitomas vienos jaunos moters, Liudvikos Karolinos Radvilaitės, laiškas Lietuvos bažnyčių atstovams. „Louise Caroline Radziwiłł“ gimė 1667 Karaliaučiuje. Jos tėvas buvo didikas Boguslavas Radvila, o senelis Jonušas Radvila. Liudvika Karolina buvo paskutinioji Biržų-Dubingių Radvilų atstovė. Todėl verta ir ją prisiminti šioje vietoje, Dubingiuose.

Radvilaitės motina Ona Marija mirė praėjus mėnesiui po jos gimimo, tėvas po dviejų metų. Liudvika Karolina augo Berlyne ir Karaliaučiuje. Pirmoji santuoka su Brandenburgo kurfiursto sūnumi buvo trumpa, nes vyras anksti mirė. Su antruoju vyru, Pfalco kurfiurstu Karoliu III Filipu, ji susilaukė keturių vaikų, tačiau tik viena dukra išgyveno iki pilnametystės. Pati Liudvika Karolina mirė būdama 28-erių.

Jaunoji Liudvika Karolina gyvenimą praleido Vokietijoje, bet visą laiką labai rūpinosi Lietuvos evangelikais reformatais ir bažnyčios dvasiniu gyvenimu. Ji rėmė knygų lietuvių kalba spausdinimą, skyrė stipendijas lietuvių studentams Vakarų Europoje, skatino Lietuvos reformatų bažnyčios katechetinių veikalų leidybą. Testamentu užrašė 5000 auksinų Naujajam Testamentui lietuvių kalba išleisti. Iš savo dvarų suteikė išlaikymą evangelikų reformatų bažnyčioms ir mokytojams.

Mūsų skaitomą laišką Lietuvos bažnyčiai Liudvika Karolina parašė būdama vos 22-jų metų amžiaus. Laiško pradžioje ji rašo: „Nors esu tolumos atskirta, tačiau mano širdyje vis negesta tikras uolumas ir rūpestis kuo didžiausia Dievo garbe tuose likučiuose“, t.y. Lietuvos reformatų tarpe. Niekas jos neapkaltins abejingumu bažnyčios reikalams. Kunigaikštienė buvo jauna ir veikli moteris, tad jai tikrai galime taikyti Pauliaus žodžius iš 1 Tim 4,12: „Niekas tegul neniekina tavo jaunystės.“

Žinoma, Radvilaitė buvo kilminga moteris, bet ne karžygė ir ne valstybės tarnautoja. Be to, ji nebuvo nei teologė, nei dvasininkė. Būdama pasaulietė, ji duoda patarimus, net nurodymus Sinodui, o tai reiškia – Sinodo dalyviams dvasininkams, vyrams. Ji peikia kai kurių Žodžio tarnų (kunigų) pamokslavimą. Tokia kritika bibliškai pagrįsta, nes raginimas turi veikti ne vien į vieną pusę, kai dvasininkai bara bažnyčios narius arba vyrai savo moteris. Juk ir Naujajame Testamente esame ne kartą raginami padrąsinti, ugdyti ir mokyti vienas kitą (1 Tes 5,11; Kol 3,16).

Liudvikos Karolinos Radvilaitės pavyzdys padrąsina visas moteris, visus jaunus žmones ir neteologus reikiamu ir tinkamu momentu pasisakyti svarbiais bažnyčios gyvenimo ir dvasinių dalykų klausimais. Nes bažnyčios gerovė yra mūsų visų reikalas, ne vien tik ordinuotų dvasininkų; rūpestis dvasingumu ir teologija nėra vien profesionalių tarnautojų atsakomybė.

Radvilaitės laiškas iki šiol skaitomas Sinodo metu, nes jo turinys vis dar tebėra aktualus. Laiške ji teigia girdėjusi, kad kai kurie Lietuvos dvasininkai „pamokslus ruošia ne iš Švento Rašto Žodžių, bet iš visokių politinių kalbų ir pranešimų“. Kunigaikštienei tai labai nepatinka, nes tame ji mato norą taikytis „prie pasaulio ir jo išminties“. Paskui ji išdėsto ir savo įsitikinimą: „Norint žmones į geresnius laikus įvesti, būtinai reikia jiems dėstyti tikėjimo tiesas ir Dievo Žodžiu vesti juos į amžiną gyvenimą.“

Ši jauna moteris puikiai suprato protestantų pamokslavimo esmę: būtina skelbti Dievo žodį ir pamokslo metu stengtis klausytojams kuo geriau paaiškinti Biblijos tekstų prasmę. Mat pamokslo esmę sudaro ne gražios ar įmantrios kalbos ir net ne gilios mintys, bet vienas vienintelis klausimas: ką konkretus Biblijos tekstas sako mums, mums šiandien?

Kodėl toks siauras požiūris? Kadangi Dievas kalba mums per savo Žodį, Bibliją. Radvilaitė teisingai rašo, kad tik Dievo žodis veda „į amžinąjį gyvenimą“ – taigi ne mūsų pasvarstymai ar pafilosofavimai. Tad pamokslininkai privalo aiškinti Dievo žodžius, idant žmonės juos suprastų, įtikėtų ir galėtų taikyti savo gyvenime.

Radvilaitė savo laiške pabrėžia ir Dievo žodžio skelbėjų išsilavinimą. Nes pamokslavimas ir visas Žodžio aiškinimas yra labai atsakingas darbas, kuris visada reikalauja daug pastangų. Todėl nei teologijos studentai, nei patyrę dvasininkai negali „nustumti į šalį mokslą ir knygas“. Bet teologinis išsilavinimas nėra tikslas savaime. Tikslas yra kuo geriau ir suprantamiau „dėstyti tikėjimo tiesas“. Tokių tiesų sistematišką mokymą vadiname katecheze.  

Šiame kontekste Kunigaikštienė pamini tokį ypatingą bažnyčios susirinkimą kaip „vakarinės pamaldos“ – antrosios sekmadieninės pamaldos, kurių metu intensyviau dėstomos įvairios tikėjimo tiesos. Jas galima pavadinti katechetinėmis pamaldomis. Radvilaitė apgailestauja, kad ši reformatų tradicija neprigijo Lietuvoje ir katekizmo mokymas lieka silpnas.

1719 metais, – taigi prieš 300 metų, – Provincialinis Sinodas Kėdainiuose nutarė kuo švenčiausiai laikytis Radvilaitės laiške išdėstytų nurodymų. Mūsų ausims tokie žodžiai galbūt skamba šiek tiek keistokai, tačiau tai labai geri žodžiai. Mat Liudvikos Karolinos laiško esmę sudaro Šventojo Rašto, Biblijos, akcentavimas. Užrašytasis Dievo Žodis veda į išganymą, nes jo šerdis yra pats Dievas arba „Šventasis“ Jėzus Kristus (Apr 3,7). Vien „Jis mus išgelbsti iš nuodėmių“, Jis yra „vienintelis Gelbėtojas“ (Heidelbergo katekizmas, 29–30). Kadangi pats Kristus yra „gyvenimas“ (Jn 14,6), tai Jis ir mums tikrai gali suteikti amžinąjį gyvenimą.

Šiandien, prisimindami Radvilų giminę, pagalvokime ir apie paskutiniąją Biržų-Dubingių linijos atstovę Liudviką Karoliną. Gali būti, kad pati Radvilaitė norėtų ne pagarbos ar dėmesio centre atsidurti; tikriausiai ji labiau pageidautų, kad jos nurodymų Lietuvos bažnyčioje būtų laikomasi. Tad aš raginu ir toliau laikytis mūsų senojo kanono potvarkio ir skaityti Liudvikos Karolinos laišką, idant paskatintume žmones kuo stropiau studijuoti Šventąjį Raštą.

Pamaldos buvusioje Dubingių evangelikų reformatų bažnyčioje:

Palmyros Griciūnienės nuotraukos

 

 

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys                        8 650 50302

        

Holger Lahayne                   8 686 60684
    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
    8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas