Kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 2, 11-16: Kuris žmogus žino kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir to, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia. O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas. Apie tai ir kalbame ne žmogiškosios išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus.

Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai. Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį. `Kas gi yra suvokęs Viešpaties mintį, kad galėtų jį pamokyti? O mes turime Kristaus išmonę. Amen.

Broliai ir sesės, Kristuje, keliaujame Pirmojo laiško korintiečiams antruoju skyriumi. Šiandienos skaitinyje apaštalas Paulius vėl kreipiasi į Bažnyčias, į parapijas, Dievo žmonių surinkimus ne tik Korinto mieste, bet ir Vilniuje, Panevėžyje, Biržuose, Kaune ar Klaipėdoje. Ir visur kitur, kur yra bent keli Kristaus vardu susirinkę. Paulius mokydamas savuosius, žmoniją suskirsto į dvi grupes: į Dievo vaikus, ir nepriklausančius Dievo šeimai. Tai yra į Bažnyčią – Dievo žmonių surinkimą ir pasaulį, kuris nepriklauso Dievo Bažnyčiai. Apie Dievo Bažnyčią Paulius Laiške galatams sako: Juk jūs visi tikėjimui esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! (Gal 3,26-28). Nuostabūs žodžiai apie vienybę ir apie mūsų panašumą prieš Dievą, apie mūsų asmeninius išskirtinumus, apie mūsų privalumus, sugebėjimus... Jei esame Kristuje, jei įtikėjome, nebėra skirtumo – visi esame viena Kristuje Jėzuje. Ir vargšai, ir turtuoliai, ir mokslininkai, ir mažamoksliai, dvasininkai, darbininkai, verslininkai, bedarbiai – visi esame vienodi prieš Kristų. Tiesa, reikia pridėti – visi esame vienodai maži, vienodai nusidėję, vienodai pažeisti nuodėmės ir vienodai neverti išgelbėjimo.

Kai mes kalbame apie išgelbėjimą Kristuje, yra tik dvi žmonių grupės. Ir abejose grupėse yra išoriškai panašių žmonių. Tačiau šie žmonės skirtingi tuo, jog vieni – tikintys Dievu, vieniems suteikta tikėjimo dovana, kiti tos dovanos neturi, netikintys ir neatgimę, neįtikėję Kristumi. Vieni – dvasiniai, kiti tik kūniški. Vieni priklauso Dievo šeimai, kiti – pasaulio. Vieni rūpinasi lobius krauti danguje, kiti čia, žemėje. Paulius Laiške kolosiečiams 3,1-3.11 rašo: Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi paslėptas Dieve... Čia jau nebėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustyto, nei neapipjaustyto, nėra barbaro, skito, vergo, laisvojo, bet visa ir visuose – Kristus.

Tai labai aiškūs dvasiniai skirtumai. Tačiau ir dvasiniai, tikintys Dievo žmonės turi skirtumų. Nei šios Laiško kolosiečiams, nei anksčiau cituotos eilutės iš Laiško galatams nereiškia, jog Viešpats panaikina skirtumus tikinčiųjų tarpe. Jie išlieka. Ir jie reikalingi Dievo kūriniuose, Jo Žodžio liudytojuose, Jo valios vykdytojuose. Puikiai žinome labai įvairias tarnystes Bažnyčioje – Viešpaties surinkime. Tai ir Žodžio tarnystė – pamokslavimas, sielovada, šlovinimas. Tarnystė gali būti ir maldos grupėje ar individuali maldos tarnystė. Tarnaujame plaudami bažnyčios pastato grindis, valydami dulkes ar vykdydami sudėtingus architektūrinius, paminklosauginius projektus. Tarnaujame šlovinimo tarnystėse ar įsipareigojame priimti svečius nakvynei. O gal retkarčiais po renginio paruošiame arbatą ar platiname spaudą. Kažkas bent retkarčiais pasiruošęs neatlygintinai, ar kad ir atlygintinai pavėžėti. Tai labai nedaugelis tarnysčių, kurias atlieka Dievo žmonės. Tačiau jos nėra skirstomos į svarbesnes ar prastesnes. Visos jos reikalingos Bažnyčiai. Paulius moko, kad Tai jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais,  idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui, ir korintiečių taip pat Paulius klausia, parodydamas į jų skirtumus: Argi visi apaštalai? Ar visi pranašai? Ar visi mokytojai? Ar visi stebukladariai? Ar visi turi išgydymo dovanų? Ar visi kalba kalbomis? Ar visi aiškintojai? (1 Kor 12,29-30). Tačiau tų skirtumų Paulius nesureikšmina. Tiesiog aiškina, kad jie visi reikalingi, netgi būtini Dievo Bažnyčioje. Tačiau visi turime siekti aukštesniųjų malonės dovanų, dvasinių, amžinųjų...

Arba kaip mes skirstomės pareigomis namuose. Šiais lygių galimybių ir tolerancijos laikais populiaru neskirstyti į moteriškus ar vyriškus darbus. Ir nieko tokio, jei vyras padarys valgyti ar moteris įkals vinį į sieną. Tačiau vaikus gimdyti suteikta malonė moteriai, vyrui – atlikti sunkius fizinius darbus. Vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas. Kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visa kame teklauso vyrų. ... Tai didis slėpinys, - aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią. Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą. Taip moko Dievo Žodis. Pasaulis stengiasi Dievą ir Jo mokymą paneigti. Tada ir gimsta visokios nepamatuotos lygybės idėjos, feminizmo skatinimas. Šeimos apibrėžimui nebereikia vyro ir moters. Vaikų auginimui ir auklėjimui tas irgi nebereikalinga! Ir iš viso šeima – nebereikalinga! Bet visa tai pasaulyje. Tačiau tikinti, krikščioniška šeima jau yra Bažnyčia, ją galima vadinti Dievo surinkimu. Pasauliui to nereikia... Bet Dievui reikia krikščioniškos šeimos. Viešpats sukūrė santuoką tarp vyro ir moters, Jis išrinko savuosius, Jis davė nedaugeliui tikėjimo dovaną, Viešpats savuosius apdovanojo dvasiniu kūnu, Jo slėpinių supratimu, suteikė malonę priimti Jo dovanas ir siuntė Šventąją Dvasią, kad vestų, guostų ir rūpintųsi. Viešpats sukūrė skirtingus žmones, su skirtingomis tarnystėmis, pareigomis, sugebėjimais ir galimybėmis. Tačiau išgelbėjimui šie asmeniniai sugebėjimai, kūniški skirtumai nėra svarbūs. Svarbūs dvasiniai.

Iki šiol daugiausia rėmiausi Naujojo Testamento mokymu, Pauliaus laiškais ir kaip tai atsispindi šiomis dienomis, šiandienos Bažnyčioje. Nagrinėjome kūniškus ir dvasinius žmones, skirtumus tarp šių grupių ir skirtumus tarp dvasinių žmonių, aiškinomės, ar tie skirtumai įtakoja žmogaus išgelbėjimui.

Skirtumai buvo ir Senojo Testamento laikais. Tuomet matomas skirtumas buvo tarp žydų ir graikų. Tačiau vėlgi tai buvo pirmiausia kūniškasis skirtumas. Žydai garbino tikrąjį Dievą. Ir žydų tautos kūniškasis skirtumas buvo apipjaustymas. 147-os Psalmės 19-20 eilutės: Jis paskelbė savo žodį Jokūbui, savo įstatus ir įsakus Izraeliui. Jis to nepadarė jokiai kitai tautai, ir jos nežino jo įsakų.  Pradžios knygos 17 skyriuje Viešpats labai aiškiai nurodo šiuos skirtumus, Abraomui tardamas: Aš esu Dievas Visagalis. Eik mano keliu ir būk be priekaišto. Aš sudarysiu Sandorą tarp manęs ir tavęs; padarysiu tave be galo gausingą, ... Palaikysiu Sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių po tavęs per jų kartas kaip amžiną Sandorą – būti tavo ir tavo palikuonių po tavęs Dievu. Viešpats Abraomui labai aiškiai nurodo padaryti ir kūniškajį skirtumą – apipjaustymą, kaip sandoros ženklą tarp Dievo ir Jo tautos. Tai buvo Senojo Testamento Krikštas.

Naujajame buvo padarytas pakeitimas. Krikšto, kaip Dievo Sandoros ženklo, prasmė išliko. Kaip skirtumo tarp kūniškųjų žmonių ir dvasiškųjų, tarp Bažnyčios ir Pasaulio. Viešpaties Senajame Testamente nurodytas apipjaustymas išliko. Tik jis Naujojo Testamento laikais, taip pat ir šiais, vykdomas dar intymesnėje vietoje – žmogaus širdyje. Viešpats Jėzus apipjausto išrinktojo širdį. Viešpats Jėzus perkeičia ją ir visą žmogų – jo gyvenimo būdą, supratimą, mąstymą, vertybes. Padaromas aiškus dvasinis skirtumas tarp tikinčio Jėzumi ir tų, kurie šio tikėjimo negauna. Tai patvirtina jums tikriausiai gerai žinomos eilutės ir Evangelijos pagal Joną 3, 16.18.36: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki Dievo viengimio Sūnaus. Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys; virš jo kybo Dievo rūstybė.

Kaip matote, Naujosios Sandoros ženklas yra Krikštas. Ir tai dvasinis ženklas. Apaštalų darbuose 2,36-39 mums sako: „Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“. Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, broliai?“ Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas“.

Šiame tekste nekalbama apie išorinį ženklą, nekalbama apie apipjaustymą ir kaip jis turėtų vykti, taip pat nekalbama apie mums įprastą vandens Krikštą – kur jis turėtų vykti ir kaip. Nors Petro buvo klausiama Ką mums daryti broliai, šiandien mes dažniau išgirstame klausimus Kaip mums daryti? Kiek vandens reikia Krikštui? Reikia panardinti visą kūdikį ar suaugusįjį, o gal nereikia? Kaip aprengti? Ar reikia žvakės? Kas gali būti Krikšto tėvai? Ar gali būti tik Krikšto mama? O gal tik Krikšto mamos ar tėčiai? O gal be jų galima apsieiti? Kiek daug šiandien „svarbių“ klausimų iškyla... Neabejoju, kad nemažiau klausimų iškildavo ir korintiečiams, Jėzaus laikais, ir Pauliaus ir Petro tarnavimo metu. Ką tuomet atsakė Petras? Apie kokį žmogų ir kokį Krikštą jis kalbėjo? Tikrai ne apie apipjaustymo būdus, vandens kiekį ar žvakes. Petras kalbėjo apie Šventąją Dvasią, apie dvasines dovanas, apie Viešpaties pašaukimo dovanas.

Taigi, Paulius nekalba apie išorinius ženklus, kurie atskiria tuos kurie tiki Jėzų ir kurie netiki. Nes ženklai nieko neduoda. Ženklai tik kūniški, jusliniai, matomi. Dažnai matai automobilyje ant salone esančio veidrodėlio kabantį kryželį. Ar šio automobilio vairuotojas tiki Jėzų? Gal būt... O jei kabo didelis kryžius? Ar šis daugiau tiki?

Ar tas kryžius apsaugos nuo nelaimės? Greičiau atvirkščiai – kuo didesnis, tuo daugiau uždengs priekinį stiklą. Tačiau kryžius turėtume ne kažkur kabinti, kad kiti matytų, o nešioti širdyje, prisimindami ir atgailaudami už savo nuodėmes ir kaltes tam, kuris už mus realiai kabojo, gyvas, o ne drožinys, ne paveikslas, realiai kentėjo neapsakomas kančias ir numirė, kad atmokėtų, kad mus išgelbėtų.

Laiške korintiečiams Paulius kalba apie juslinį ir dvasinį žmogų. Visame nagrinėjamame skaitinyje, kiekvienoje eilutėje mes galime išskirti juslinio ir dvasinio žmogaus apibūdinimus. Kokie jie?

Juslinis: jis be Dievo Dvasios, jis supranta žmogaus išmintį, nepriima dieviškųjų dalykų ir Dievo mokymo, Jo žodžius laiko kvailyste, jis nesupranta Viešpaties minčių nei veiksmų.

Dvasinis: yra nuo Dievo Dvasios, Jis supranta Dievo Dvasios žodžius ir jais kalba, aiškinasi ir aiškina Dievo dalykus, sugeba priimti viską, kas eina iš Dievo Dvasios, Dievo žodžius laiko išmintingais, jis suvokia Dievo mintį, jis turi Kristaus išmonę.

Mielieji, kokie jūs esate? Antro laiško korintiečiams 13,5 sako: Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save!  O gal nenutuokiate, kad jumyse yra Jėzus Kristus? Jeigu taip, tai esate atmestini. Kiekvienas asmeniškai atsakykime, ko aš ieškau? Ar savyje turiu Jėzų? Ar aš Jį įsileidau į širdį? O Gal savo širdies duris užritinau išoriniu, sunkiu, jusliniu akmeniu, vadinamu „tradicija“ arba „ką žmonės pasakys“?

Biblija mums parodo daug būdų kaip sužinoti ar mes laikomės tikėjimo.

1) Kam jūs tarnaujate: Dievui ar sau? Apaštalas Paulius rašė: Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane. (Gal 2,19-20).

2) Ar jūs mylite savo brolius ir seseris Bažnyčioje? Apaštalas Jonas rašė: Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius. (1 Jn 3,14).

3) Ar jūs džiaugiatės garbindami Dievą? Pranašas Dovydas rašė: Kaip džiaugiausi, kai buvo pasakyta: ‘Eime į Viešpaties Namus!’ (Ps 122,1).

Tikiu, kad į šiuos klausimus Jūs atsakėte teigiamai. Tikiu, kad Jūsų tikėjimas Jėzumi yra dvasinis. Jei taip, dalinkimės šiomis Viešpaties dovanomis, skelbkime Jo tiesą, liudykime Jo nuostabius darbus ir pakluskime Jam, priimkime Jėzaus mokymą, Dievo išmintį, Evangelijos tiesą. Amen.

 

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys                        8 650 50302

        

Holger Lahayne                   8 686 60684
    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
    8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas