Superintendento kun. Tomo Šerno pamokslas, pasakytas iškilmingose pamaldose Švobiškyje 2019 m. rugsėjo 21 dieną. Pamokslui paimtas skaitinys iš Laiško Titui 2,11-15.

Nes gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms  ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio geidulių, santūriai, teisiai ir pamaldžiai gyventume šiame amžiuje,
laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės pasirodymo.

Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visų nedorybių ir nuskaistintų sau ypatingą tautą, uolią geriems darbams.
Taip kalbėk, ragink, drausk su visa valdžia. Niekas tenedrįsta tavęs niekinti! /Tit 2,11-15/.

Mieli krikščionys, susirinkome šventiška proga – naujo superintendento ordinacijos proga. Jums paskaityta ištrauka iš apaštalo Pauliaus Laiško Titui, vietinės bažnyčios vadovui, labai tinka šia proga, norint suvokti Dievo valią. Mums reikia atsižvelgti, kokią vietą užima mūsų Bažnyčia Dievo plane  ir perspektyvoje. Kokioje Bažnyčioje mes esame?

Kad suprastume, kokioje Bažnyčioje esame, turėtume žiūrėti į save pačius. Kaip žmonės, mes Dievo akyse jau esame išteisinti, bet gyvendami vis dar darome nuodėmes. Mes esame Dievo karalystės piliečiai, bet karalystė į žemę dar neatėjo.

Mums ir mūsų Bažnyčiai yra du pavojai nuklysti nuo tvirto kelio. O tas kelias yra Jėzus Kristus:

 Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ / Jn 14,6/.

Tie, kurie neįvertina per Jėzų Kristų teikiamo gyvenimo tiesos, yra linkę į krikščionišką gyvenimą žvelgti legalistiškai. Tai reiškia – pasitikėdami savo darbais ir savimi.

Vieni pervertina Šv. Dvasios teikiamo gyvenimo galimybes. Jie tiki, kad yra labai dvasingi žmonės. Todėl yra linkę mistifikuoti savo krikščionišką gyvenimą. Jie pasitiki savimi (t. y. savo darbais) ir mano, kad turi Šv. Dvasios duotų jėgų nugalėti nuodėmės galią savyje.

Tačiau tai nėra labai būdinga mūsų, Lietuvos evangelikų reformatų, Bažnyčiai. Mums, reformatams, yra būdingas kitas nukrypimas. Mes esame gana sena Bažnyčia, ir, privačiai kalbėdamiesi, daugiau galime pakalbėti apie istoriją, nei apie Jėzų Kristų. Atrodo, kad laikydamiesi mūsų Bažnyčios disciplinos bei save disciplinuodami, gerbdami Reformaciją ir tėvų tradicijos palikimą, galima išsiugdyti krikščionišką reformatišką charakterį ir įgyti išganymą. Deja, nei tradicijos ar istorija neapsaugo širdies nuo sugedimo.
Be to, mes tikrai patyrėme, jog susitarimas dėl taisyklių ir jų laikymasis, disciplina labai palengvina bažnytinį gyvenimą. Nejučia tos geros taisyklės užima pirmą vietą mūsų mąstysenoje galvojant apie Bažnyčią ir jos reikalus. Tuomet natūraliai ima atrodyti, jog taisyklės ir geri teisiniai partneriai esti svarbiausi dalykai realiame Bažnyčios gyvenime. Tokie mąstymo įpročiai gali formuotis po truputį.

Tačiau negi amžių senumo istorija bei taisyklės išlaiko ir gelbėja mūsų Bažnyčią? Bažnyčios amžius negarantuoja išminties ir neapsaugo nuo nuosmukių. Kitaip sakant, nuolatos egzistuoja  pavojus iš gelbstinčios Dievo malonės sugrįžti prie įstatymo valdžios. Tai gali vykti nejučiomis. Po truputį gali susiformuoti mąstymo įpročiai, kurie kažkam, bet ne Jėzui teikia pirmenybę. O tai yra jau kitoks gyvenimas, nes dažnai viskas vyksta ne pasitikint Malone, bet remiantis įstatymu.

Taip mąstantys užmiršta, kaip mums reikalingas Kristus. O Jis mums sako: Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15, 5).

Mes niekada neturime užmiršti mūsų tikro poreikio visiškai priklausyti nuo Jėzaus Kristaus. Asmeninę dvasinę brandą pasiekia ne tie, kurie stengiasi būti nepriklausomi. Taip pat ne tie, kuriems vis mažiau reikia Jėzaus. Dvasinę brandą pasiekia tie, kurie suvokia, kad jie yra vis daugiau priklausomi nuo Jėzaus. Todėl mūsų Bažnyčia turi nuolatos tai atminti, tiesos bei jėgos imti iš Jėzaus, mes turime gyventi Jame.

Ordinacijos metu skaitysime senus nurodymus dėl superintendento pareigų atlikimo, ką superintendentas turi prižiūrėti, ką atlikti. Tačiau visi tie svarbūs nurodymai yra tik nuorodos į pagrindinį vadovo uždavinį – Bažnyčia turi gyventi Jėzumi Kristumi. Dėl to, ką Kristus padarė ant kryžiaus dėl mūsų, mes galime džiaugtis Dievo malone ir būti Jam dėkingi. Mes galime Jam tarnauti.

Mes visi, Evangelikų reformatų bažnyčia, jos vyresnieji ir vadovas turime prisiminti Jo žodžius: be manęs jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15, 5). Amen.

Superintendentas kun. Tomas Šernas

Švobiškis, 2019-09-21