gen. superintendento kun. Raimondo Stankevičiaus pasakyta po Palaiminimo 2019 m. rugsėjo 21 d,. Švobiškyje.
Pagrindu paimtas skaitinys iš Laiško romiečiams 12,3.9-10:
Dėl man suteiktos malonės aš raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo mastą.
Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės pikto, laikykitės gero. Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba. Amen.

Mielieji, šiandienos mano apmąstymų skaitinys yra apie tarnavimą. Šiandien mes minime prieš 100 metų – 1919-ųjų rugpjūčio 15-17 dienomis – vykusį Sinodą. Ir šis Sinodas tikrai buvo kitoks nei ankstesnieji. Šis Sinodas vyko jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tikriausiai ir parapijiečiai, ir dvasininkai, kuratoriai, vyresnieji jo laukė su naujomis viltimis ir lūkesčiais, o gal ir nerealiomis svajonėmis.

Galvodamas apie prieš šimtą metų vykusį Sinodą, atsiverčiau tuomet priimtus sprendimus. Tikriausiai jie po priėmimo, kaip ir šiais laikais, buvo skelbiami iš sakyklų. Kaip malonu ir gera skaitant tuos senuosius, istorinius kanonus, aptikti pažįstamas pavardes. Štai pirmuoju kanonu Apie misiją – kun. Adomas Šernas skiriamas Salamiesčio ir Naujamiesčio, kun. dr. Konstantinas Kurnatauskas – Deltuvos ir Seirijų administratoriumi. Ši pastaroji parapija liks kun. K. Kurnatausko globoje, kol nebus pašventintas kunigu V. Tibickas.

Pirmieji du mums gerai pažįstami, tačiau trečiojo pavardės vėlesniuose kanonuose jau neberandu. Ir parapijos – tik istorinės...

Dažnai mes mėgstame ankstesnius, seniai praėjusius laikus idealizuoti, tačiau, kaip matome iš įvairių Sinodo dokumentų, ir tada buvo visko, kaip ir šiais laikais. Pvz.: 1920 m. Sinode išskirtos 6 poros, 1921 m. – 8, 1922 m. – 14.

Tuometinių nuotaikų – iškovotos nepriklausomybės, priimamų sprendimų – šviesoje labai savalaikiai būtų apaštalo Pauliaus žodžiai iš Laiško romiečiams 12,3: Dėl man suteiktos malonės aš raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo mastą.

Prieš susirinkdami į Sinodą, pirmiausia delegatai būna išrenkami parapijose; kuratoriams, taip pat ir dvasiniams, to nereikia. Ir daugelis jaučiamės svarbesni, aukštesni, geresni. Apaštalas Paulius Laiške romiečiams 12 skyriaus 3 eilute ragina ir perspėja kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo mastą. Paulius kreipiasi į kiekvieną iš jūsų! Į kiekvieną, be išimties, kokias pareigas beužimtų ir kokiu laikmečiu begyventų – romiečius, korintiečius, biržiečius ir vilniečius ar švobiškiečius, kuratorius ir kunigus, lankytojus ir tarnautojus, direktorius ir darbininkus – Paulius kreipiasi į visus vienodai ragindamas, perspėdamas ir reikalaudamas manyti apie save blaiviai, nepervertinti savo galimybių, nesipuikuoti savo pareigomis, titulais, moksliniais ar bažnytiniais laipsniais. Dievo akimis, mes visi, visi be išimties, esame nusidėjėliai ir visi vienodai neverti Dievo malonės dovanų.

Tačiau jų gauname. Dėl Kristaus nuopelno, dėl Jo atpirkimo, dėl aukos už mus ir kiekvieną išrinktąjį. Gauname kiekvienas Dievo išrinktasis Jo dovanas, Jo malones pagal Dievo duotąjį tikėjimo mastą – čia Paulius kalba apie dovanų įvairovę, ne apie kiekį, o apie bendrą tikslą, bendrą uždavinį, bendrą siekį, kad ir skirtingais būdais, skirtingais keliais – apie Evangelijos skelbimo, apie Dievo Žodžio – Tiesos garsinimą. Laiške efeziečiams Paulius irgi aiškina apie malonės dovanas ir Evangelijos skelbimo svarbą – 3, 7: Aš tapau Evangelijos tarnu dėl Dievo malonės dovanos, kuri buvo man duota jo galybės veikimu. Petras irgi ragina: Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės prievaizdai sulig kiekvieno gautąja malone. (1 Pt 4,10) ir vėl ne apie kiekvieno gautosios malonės kiekį, bet formą, apie tarnavimo būdą ir tikslą: Jei kas kalba, tekalba kaip Dievo žodžius; jei kas tarnauja, tegul tarnauja kaip Dievo apdovanotas jėgomis, kad visuose dalykuose per Jėzų Kristų būtų šlovė Dievui (1 Pt 4,11).

Taigi, Paulius primena, kad visos dovanos, visi laimėjimai, visi džiaugsmai ar pasiekimai tik iš Jo malonės, kaip ir tikslas – Jo karalystė – vien iš Jo malonės, šiuose žodžiuose girdime vieną iš penkių Reformacijos šūkių ir principų – SOLA GRATIA – Vien per Malonę.

Kiekvienam, gaunančiam Malonės dovanas, verta prisiminti evangelisto Luko 12, 48: Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota.

Taigi, mielieji, šiandien, turėdami tam tikras pareigas, turėdami gausias Dievo dovanas, turime nepamiršti ir didžiulės atsakomybės, atsidavimo, rūpestingumo, darbštumo – kitaip bus daug išieškota.

Ir kita apaštalo Pauliaus šiandienos skaitinio eilutė – 9-ji – Laiške romiečiams apibendrina, gal užtvirtina kiekvieno tarnautojo, kiekvieno krikščionio savybes: Meilė tebūna be veidmainystės. Turbūt, to daugiausia trūksta mums: broliškos meilės, tarpusavio pagarbos, nuoširdaus tarnavimo artimui, uolumo, karštos dvasios tarnavime Viešpačiui.

Tai reikalavimas kiekvienam krikščioniui, kiekvienam tarnautojui, kiekvienam Dievą mylinčiam. Ir mylinčiam be veidmainystės, priimančiam pašaipas ir šmeižtus, bet džiaugsme keliaujančiam stačiu, duobėtu ir akmenuotu keliu link Viešpaties Karalystės. Paulius tai labai gražiai apibūdina, kreipdamasis į korintiečius Antrame laiško  6 skyriuje, nuo 3-10:  Mes niekam jokiu atžvilgiu neduodame akstino nupulti, kad mūsų tarnystė nebūtų peiktina. Priešingai, visa kuo mes pasirodome Dievo tarnai, didžiai kantrūs sielvartuose, negandose, suspaudimuose, plakimuose,  kalėjimuose, sąmyšiuose, sunkiuose darbuose, budėjimuose, badavimuose; pasirodome tyrumu, pažinimu, pakantumu, gerumu, Šventąja Dvasia, neveidmaininga meile, tiesos žodžiu, Dievo jėga, teisumo ginklais iš dešinės ir iš kairės; gerbiami ir žeminami, šmeižiami ir giriami, laikomi apgavikais ir teisiais, nepažįstamais ir gerai žinomais, kai mirštame ir štai vėl gyvuojame, kai esame baudžiami ir nenužudomi, kai liūdime ir visą laiką esame linksmi, kai, būdami beturčiai, praturtiname daugelį, kai nieko neturime ir viską turime.

Ar galime patvirtinti tokiais esą? Aš – ne. Bet galime to siekti. Privalome to siekti, prašydami Viešpaties vedimo, jėgų, išminties ir kantrybės. To ir siekime visose tarnystėse Viešpaties garbei, apsispręsdami drąsiai keliauti, skelbiant Kristų, Jo Evangeliją, Jo tiesą, privalome apsispręsti, kaip apsisprendė ir tą patvirtino Dievo vyras Jozujė: aš ir mano šeima tarnausime VIEŠPAČIUI. Amen.

Gen. Superintendentas kun. Raimondas Stankevičius

Švobiškis, 2019-09-21