Kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 3,1-4: Aš, broliai, tegalėjau kalbėti jums ne kaip dvasios žmonėms, bet kaip kūno žmonėms, kaip kūdikiams Kristuje. 2 `Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti. Deja, ir dabar negalite, 3 nes esate kūniški. Jeigu tarp jūsų viešpatauja pavydas ir nesantaika, tai argi nesate kūniški, argi nesielgiate grynai žmogiškai? Kol vienas sako: „Aš – Pauliaus,“ kitas: „Aš – Apolo,“ – argi nesate vien žmogiški?

Toliau keliaujame laišku korintiečiams – Korinto bendruomenei, o gal net Korinto parapijai. Taip keliavo ir korintiečiai tikėjime, sunkumuose, išbandymuose, nuklydimuose, nuodėmėse, džiaugsmuose ir pergalėse. Labai įvairūs žmonės, panašūs į mus. Labai įvairūs savo tikėjimu, patirtimi, išsilavinimu, galimybėmis... Gal todėl labai aktualu apie šias įvairoves kalbėti. Apie jas kalba ir Paulius Korinto parapijai. Kalba apie skirtumus, dėl kurių dažnai kyla ginčiai, nesusikalbėjimas, netgi susiskaldymas. Mums tai labai artima, kaip ir korintiečiams, kuriems rašo ir kuriuos moko Paulius.

Šiandienos skaitinys apie dvi grupes tikinčiųjų – kūno žmones ir Dvasios žmones, vieni maitinami pienu, kiti – kietu maistu, vieni Pauliaus, kiti Apolo.

Kuriems priklausau aš? Kuriems priklausai tu? Aišku labiausiai norėčiau atsakyti – priklausau Kristui!

Tačiau ar tikrai priklausydamas Kristui viską darau, kaip Jo mokinys, Jo sekėjas?

Bet grįžkime prie šiandienos skaitinio iš laiško korintiečiams. Paulius kalba apie dvasios žmones ir kūno žmones. Kurie yra „dvasios žmonės? Ir kurie – „kūno žmonės“? Tikriausiai daug nesusimąstydami norėtume išaukštinti dvasios žmones ir pasmerkti kūno žmones? Na ir eiti toliau, aišku save, t.y. krikščionis, priskirdami prie dvasios žmonių. Tačiau mes žinome tai, ką aiškino Paulius – kad ir tie ir anie yra krikščionys, Paulius sakė, jog jie yra broliai (1 Kor 3,1) – Aš, broliai, tegalėjau kalbėti jums ... Taigi, jei broliai, vadinasi krikščionys. Broliai Kristuje. Mes, reformatai, broliais ar sesėmis vadiname visus bendratikius arba kartu dalyvaujančius Viešpaties Vakarienėje, kartu su Kristumi. Arba broliai ir sesės Kristuje. Su kuriais jokiu būdu negalima teistis, bylinėtis.

Taigi ir tie ir anie yra broliai, tačiau viena grupė buvo „kaip kūdikiai“, o antra – „tobuli“ arba tiksliau „brandūs“. Vienintelis Viešpats yra tobulas, bet palyginus su pirmąja minėta grupe, antruosius galima pavadinti tobulais ar gal geriau brandžiais. Sugrįžkime į ankstesnį skaitinį 1 Kor 2,6: „Tiesa, tobuliesiems mes skelbiame išmintį,<...>“ Pirma grupė gėrė „pieną“, o antra – „kietą maistą“. Labai aiškus palyginimas apie brandumą, tobulumą, tarnavimą.

Matome dvi krikščionių grupes: pirmoji – kūno žmonės, kaip kūdikiai geriantys tik pieną. Antroji – dvasios žmonės, labiau brandesni, kurie valgo kietą maistą – daržoves, duoną, mėsą.

Heidelbergo Katekizmo pirmas klausimas ir atsakymas mums padeda atsakyti kas yra šios dvi grupės?

Kas yra tavo vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant? Kad aš kūnu ir siela, gyvendamas ir mirdamas ne pats sau priklausau, bet esu savo ištikimojo Išganytojo Jėzaus Kristaus nuosavybė. Jis brangiu savo krauju už visas mano nuodėmes tobulai sumokėjo ir išvadavo mane iš visos velnio galybės. Jis taip mane saugo, kad be dangiškojo Tėvo valios man ne tik joks plaukas nuo galvos negali nukristi, bet netgi viskas mano palaimai turi tarnauti. Todėl Jis per savo Šventąją Dvasią laiduoja man amžinąjį gyvenimą ir įžiebia manyje nuoširdų norą bei užsidengimą nuolatos Jam gyventi.

Pirmiausiai pakalbėkime apie krikščionis, kurie yra kūno žmonės. Šie žmonės užduoda klausimą, beje labai teisingą – „Ką Dievas padarė dėl manęs?“ Haidelbergo Katekizmas: "Mano vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant yra, kad ... Jėzus Kristus brangiu savo krauju už visas mano nuodėmes tobulai sumokėjo ir išvadavo mane iš visos velnio galybės“  Jis taip mane saugo, kad be dangiškojo Tėvo valios man ne tik joks plaukas nuo galvos negali nukristi, bet netgi viskas mano palaimai turi tarnauti."

Kiekvienas krikščionis turėtų pradėti nuo šios tiesos: Jėzus Kristus mano Išgelbėtojas! Kartais sakoma, kad šie keli žodžiai yra trumpiausias pamokslas. Ir jei šiais žodžiais nepatikėsime, jei jų nesuprasime, negalėsime nieko gero padaryti Viešpačiui. Romos katalikai sako, jog "Dievas nori, kad padarytumėte kai kuriuos gerus darbus kartu su savo tikėjimu Kristumi."

Bet Reformatų Bažnyčioje mes tvirtiname: "Jėzus Kristus padarė visa tai už mane. Aš turiu pasitikėti Juo ir Jo išganymo darbu. Ir tai tik pirmas žingsnis keliaujant link Viešpaties Karalystės, pirmas žingsnis mūsų išganymo kelionėje. Bet šis žingsnis būtinas. Tik žengę šį žingsnį galime kalbėti apie gerus darbus.

Toliau kalbame apie pirmąją grupę – kūniškuosius krikščionis. Nors jie ir geria „pieną“, tačiau žengė tą pirmąjį žingsnį, jie jau tiki Jėzų, vadinasi – atgimę iš aukštybės. Jn 3,3: Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės.

Šioje augimo tikėjime stadijoje šiuos krikščionis galima lyginti su kūdikiais, o kūdikiams reikia „pieno“. Tai reiškia, kad jie vėl ir vėl turi išgirsti paprastas tiesas iš Biblijos. Savo krikščioniško gyvenimo pradžioje, jie nesupras visko, kas parašyta Biblijoje. Jiems reikia visada priminti, kad Dievas juos myli ir, kad „be dangiškojo Tėvo valios man ne tik joks plaukas nuo galvos negali nukristi, bet netgi viskas mano palaimai turi tarnauti." Štai ko mažiems kūdikiams reikia.

Tačiau maži vaikai turi labai gerų, nuostabių charakterio, savybių. Svarbiausioji tikriausiai yra ta, kad jie visiškai pasitiki tėvais. Evangelijoje pagal Morkų 10,15 Jėzus sakė: "Kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją." Turime pasitikėti Viešpačiu, kaip kūdikiai pasitikėti savo tėvais. Tačiau vaikai turi augti. Dažnai nutinka, kad krikščionis, kaip vaikas žengęs pirmą žingsnį, paragavęs dangiškojo „pieno“ tame ir sustoja. Lieka toje pirmoje kūno žmonių arba kūdikių grupėje. Mes turime labai dažną patirtį, kad po Konfirmacijos jaunimo nebematome Bažnyčioje, parapijų veikloje, Biblijos studijose. Mes džiaugiamės, kad daug vaikų vasaros stovyklų metu žengia tą pirmą žingsnį link Kristaus... ir sustoja. Ar to užtenka?

Šalia teigiamų savybių, būdingų vaikams, jie turi ir neigiamų. Vaikai dažnai yra ir savanaudiški. Tiesa, tėvai dažniausiai to nenori matyti ir pripažinti. Paulius 1 Kor 13-11 rašė: Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas, tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška." Taigi mielieji, nors taip gera pabūti vaiku kuo ilgiau, arba kaip gera, kai mūsų vaikai vis dar vaikai, tačiau jie neišvengiamai turi augti, turi mesti kas vaikiška ir tą mes turime skatinti. Lygiai taip ir su dvasiniais dalykais, su dvasiniu maistu. Kai buvau vaikas buvau maitinamas pienu, tačiau tapęs vyru, privalau valgyti kietą maistą... 

Einame prie antrosios grupės – dvasios žmonių, daugiau subrendusių krikščionių. Kokie jie?

Šios grupės žmonės yra tie, kurie klausia "Ką aš galiu daryti dėl Dievo?" Dažnai sutinku panašių, entuziastingų, aktyvių, tačiau ką tik užduotą kausimą pabaigiančių ties žodžiu „daryti“. Ką aš galiu daryti?

Šis klausimas turi būti užduodamas iki galo! Ką aš galiu daryti dėl Dievo! Kitaip mūsų darbai neteks prasmės, vertės ir Dievo džiaugsmo nebus.

Vėl cituoju Heidelbergo Katekizmą: "Mano vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant yra, kad kūnu ir siela, gyvendamas ir mirdamas ne pats sau priklausau, bet esu savo ištikimojo Išganytojo Jėzaus Kristaus nuosavybė. <...> Todėl Jis per savo Šventąją Dvasią laiduoja man amžinąjį gyvenimą ir įžiebia manyje nuoširdų norą bei užsidegimą nuolatos Jam gyventi."

Vaikai yra savanaudiški. Bet kai mes tampame brandūs, tada mes pradedame daugiau galvoti apie kitus poreikius nei tai, ko norime patys. Mes mokomės mylėti Dievą ir kitus. Štai mums gerai žinomi Meilės himno iš 1 Kor 13 sk. žodžiai: "meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai." Kur yra meilė, ten Bažnyčioje bus žmonės "vienos dvasios ir vienos minties." (1 Kor 1,10)

Paulius sako mums, kad brandūs žmonės yra "dvasios žmonės." Jie auga Dvasioje. Ir Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, [ir] susivaldymas. (Gal 5,22)

Taigi, mielieji, susimąstykime kiekvienas ir atsakykime sau, kokie krikščionys esame – dvasios ar kūno? Kuriai grupei priklausome? Ir jei atsakysime, jog geriančiai „pieną“ pabandykime žengti kitą žingsnį – link dvasino brandumo, link meilės artimui, link Kristaus ir Jo Karalystės.

 

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys                        8 650 50302

        

Holger Lahayne                   8 686 60684
    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
    8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas