Katech. Holger Lahayne

Dievas žmones sukūrė tam, kad gyventų asmeninėje bendrystėje su jais. Nuopuolis šią bendrystę sugriovė, tačiau Dievo ryšys su žmonėmis neišnyko. Dievas ne pasitraukė, o išlaikė santykį su žmonėmis, bendrauja su jais įvairiais būdais: apsireikšdamas savo kūrinijoje ir istorijoje, prabildamas per ypatingus įvykius, pavyzdžiui, stebuklus.

Taip pat Jis bendravimą su žmonėmis palaiko ir kalba, žmogiškais žodžiais, ištartais paties arba pranašų ir apaštalų. Daugelis kalbėjo Dievo vardu; kas tų žodžių neklausė, neklausė paties Dievo. Dalis Dievo žodžių buvo užrašyta knygose, kurios sudaro Senąjį Testamentą. Jėzus ir apaštalai tuos raštus laikė Dievo žodžiu.

Jėzuje Dievo Sūnus tapo žmogumi, pats Žodis (gr. logos) atėjo į žemę. Jo veikla ir mokymas yra visų apreiškimų po nuopuolio tikslas, nes sprendžia žmogaus nuodėmių problemą. Senasis Testamentas persmelktas provaizdžių ir pranašysčių apie Kristų ir Jo išganymą; Naujajame Testamente užrašyti paties Jėzaus žodžiai; ten aprašoma Jo mirtis ir priskėlimas; evangelistai ir apaštalai perteikia Evangeliją apie Jėzų Kristų, aiškina išganymą ir tikėjimą. Kristus yra viso Rašto centras. Visos teisingos ir kanoninės Biblijos knygos skirtingais būdais skelbia Kristų.

Biblijos žodžiai yra žmonių, nes juos užrašė paprasti žmonės; jų asmeninės savybės ir istorinė situacija darė įtaką jų tekstams. Kartu Biblija yra ir Dievo žodis. Užrašytas tekstas visa savo apimtimi yra ir Dievo kalbėjimas, nes pats Dievas įkvėpė visus autorius: Jis juos per Šventąją Dvasią paslaptingu būdu taip vedė, kad jų žodžiai yra ir Jo paties žodžiai. Ką Biblija sako, sako pats Dievas. Kadangi Dievas neklysta ir nemeluoja, Jo kalba yra visiškai teisi, teisinga ir patikima. Biblijos žodis turi absoliutų autoritetą ir nėra menkesnis už Dievo ar Jėzaus autoritetą. Dievo žodis nėra tas pats, kas Dievas (Biblija nėra Dievas), bet kitų tokio pat autoriteto Dievo žodžių nėra – vien tik tie, kurie užrašyti Biblijoje.

Biblija nėra ir negali būti paversta stabu ar šlovinimo objektu. Tačiau ji yra paties Dievo duota pagrindinė Dievo pažinimo ir išganymo priemonė. „Vien tik Žodis yra Dievo malonės palydovas“, – teigia M. Liuteris savo Laiško galatams komentare (1519). „Kas turi Sūnų, tas turi gyvenimą“ (1 Jn 5, 12). Kaip tą gyvenimą gauti? Kaip įgyti Sūnų? Kaip prie Jo prieiti, kaip užmegzti ryšį? Atsakymai slypi užrašytame Dievo žodyje. Jame, su juo ir per jį veikia Šventoji Dvasia, kuri panaudoja Biblijos žodžius, kad įdiegtų juos į žmogaus širdį. Be  skaitomos, pamokslaujamos, dėstomos, aiškinamos Biblijos nėra jokio išgelbstinčio Kristaus pažinimo ir tikėjimo.

Biblijoje nėra užrašyti visi Dievo žodžiai. Tačiau joje surašyti visi Dievo žodžiai, kurie šiandien reikalingi mūsų gyvenimui. Dievo apreiškimas visada buvo ir yra ribotas, tačiau pakankamas. Senajame ir Naujajame Testamente turime viską, ko reikia amžinam išgelbėjimui ir tarnavimui tikėjimu šioje žemėje. Evangelikų mokymas apie Šventojo Rašto pakankamumą puikiai išdėstytas Vestminsterio tikėjimo išpažinime: „Viskas, ką mums būtina žinoti apie Dievo šlovę, žmogaus išgelbėjimą, tikėjimą ir gyvenimą yra arba aiškiai atskleista Biblijoje, arba gali būti nuosekliai ir logiškai išsiaiškinama ja remiantis.“ (I, 6)

Dievas su mumis kalba per savo Žodį. Jeigu Jo Žodis ir žodžiai Biblijoje nebūtų aiškūs, komunikacija būtų neįmanoma ir Dievo kalbėjimas su mumis būtų beprasmis. Bet Dievo kalba yra aiški, dažniausiai net visai paprasta, dėl to nesupratimu negalime teisintis, jeigu jos nesiklausome ir jai nepaklūstame (žr. Įst 30, 11–14). Vis dėlto Biblijoje yra dalykų, kuriuos sunku suprasti (žr. 2 Pt 3,16). Nereikia pamiršti ir to, jog visko iki galo ir neperprasime. Tik pats Dievas viską žino ir supranta visiškai pilnai ir tobulai. Mums, žmonėms, duota suvokti dalykus pakankamai aiškiai ir giliai. Vestminsterio tikėjimo išpažinimas apibendrina: „Ne visi Rašto dalykai savaime ir vienodai yra aiškūs bei ne viskas vienodai ir visiems yra suprantama; bet tie dalykai, kuriuos atpažinti, tikėti ir laikytis būtina vardan išganymo, vienoje ar kitoje Rašto vietoje yra pateikti ir atskleisti taip aiškiai, kad ne tik mokytieji, bet ir nemokytieji, teisingai naudodamiesi įprasta pagalba, yra pajėgūs įgyti pakankamo supratimo.“ (I,7) 

Pagrindiniai Biblijos teiginiai yra aiškūs, nes pateikti paprastais žodžiais, kuriuos galime tiesiogiai suprasti jų istorine-gramatine prasme („kas norėta pasakyti to meto skaitytojui?“). Tačiau aiškumas nereiškia, kad tekstų prasmė atsiskleidžia skaitytojams be jokių pastangų. Bibliją reikią interpretuoti, o šiame procese mes turime pasistengti, neretai intensyviai dirbti su tekstais, kartais netgi grumtis su jais.

Vestminsterio tikėjimo išpažinimas mini „pagalbą“, turėdamas omenyje visas pagalbines priemones, kuriomis naudojamės studijuodami Dievo žodį. Dėl to Biblija netampa knyga, skirta ekspertams. Būtiniausius dalykus gali suvokti ir mokytas ir nemokytas žmogus. Skiriasi tik suvokimo gylis, tačiau ne nuo jo priklauso išganymas. Visi esame raginami – pagal kiekvieno dovanas, gebėjimus ir tarnystes – vis geriau ir aiškiau suprasti Biblijos tekstą.

Nuo pat Reformacijos pradžios Rašto aiškumas evangelikams buvo kertinis mokymas. „Špejerio protesto“ rašte (1529) imperijos evangelikų luomų atstovai pabrėžė, kad Raštas „aiškiai spindi savo paties šviesoje“ (žr. Ps 119, 130). Bet tada norisi klausti: kodėl ne visi tą šviesą mato? Kodėl ne kiekvienas, kuris Biblijos žinią girdi, tiki?

Paaiškinimui reformatoriai atskyrė „išorinį Rašto aiškumą“ (lot. claritas externa) nuo „vidinio aiškumo“ (claritas interna). Išorinis aiškumas atspindi išorinę teksto sandarą, žodžių gramatiką ir pan., o vidinis – asmeninį supratimą savyje, savo širdyje, kuris gali būti tik Šventosios Dvasios padovanotas. Apie tai M. Liuteris sako: „Būna dvejopas Rašto aiškumas, kaip ir dvejopa tamsa. Vienas, išorinis, tarnauja žodžiui, o kitą supranta širdis. Kalbant apie vidinį supratimą, joks žmogus nė vienos raidelės nesupras Rašte, neturėdamas Dievo Dvasios [...] O kalbant apie išorinį aiškumą, nebelieka jokio tamsumo ir dvipramiškumo, nes viską, kas surašyta, žodis ištraukia į tikrą šviesą ir viešai paskelbia visam pasauliui.“ (Apie nelaisvą vailą)   

Liuteris akcentuoja, kad abu aiškumai yra betarpiškai susiję ir neapsieina vienas be kito. Išorinis aiškumas be vidinio neveda į tikėjimą, o vidiniam aiškumui reikia išorinio, nes Dvasia yra susieta su Žodžiu, kuris suteikia tikėjimo turinį. Žodžių prasmę būtina kiek įmanoma geriau suprasti, nesitikint, jog Dvasia pati užpildys žinių spragas. Tik reikia nepamiršti, kad be Dievo Dvasios net ir pati tobuliausia egzegezė neatves prie pasikeitimų širdyje.

Raštą aiškina žmonės. Jų interpretacijos visada liks netobulos; visi pamokslai, komentarai ir išpažinimai būna su klaidomis. Vien tik užrašytas Dievo žodis yra įkvėptas Dievo ir vien tik jis neturi klaidų. Todėl vien tik Šventasis Raštas –  sola scriptura – turi aukščiausią autoritetą.

Jau pirmaisiais Reformacijos metais išryškėjo evangelikų Rašto supratimas. 1520 m. Liuteris veikalu Visų straipsnių patvirtinimas išreiškia atsaką į popiežiaus Leono X bulę, įspėjančią reformatorių apie atskyrimą nuo Bažnyčios. Reformatorius tvirtina: „Jokiu autoritetu nė vieno iš Bažnyčios tėvų – kad ir kaip labai švento – nesileisiu priverčiamas apsigalvoti, kol jo nuomonė nebus patvirtinta dieviškojo Rašto sprendimu.“ Toliau Liuteris priduria: „Nenoriu didžiuotis esąs mokytesnis už kitus, tačiau noriu, jog vien tik Raštas viešpatautų; aš nenoriu, kad būtų paisoma mano ar kurių nors kitų žmonių dvasia išaiškinto Rašto, o noriu, jog pats Raštas save aiškintų ir sava dvasia darytųsi suprantamas.“

Vien tik Raštas turi viešpatauti arba karaliauti! Šiame tekste tikriausiai pirmą kartą minimas šis Reformacijos šūkis (lot. solam scripturam regnare). Anot Liuterio, kai Bažnyčios tėvų teiginiai prieštarauja vienas kitam, „spręsti būtina teisėju pasitelkiant Šventąjį Raštą, tačiau to nepadarysi, jei Raštui neteiksi pirmosios vietos dėl visų reikalų, kurie liečia Bažnyčios tėvus.“ Rašto autoritetas viršija žmonių suformuluotų mokymų autoritetą.

Liuteris pabrėžia skirtumą tarp Biblijos „dieviškų žodžių“ ir iš jos išvedamų žmonių mokymų. Pirmieji „ne žmonių turi būti kritiškai tyrinėjami, o patys žmonės jų tebūna įvertinami“. Vis dėlto „šventųjų tėvų raštams neturėtų būti atimama pagarba“. Savo pastangomis aiškinti Žodį jie yra mums pavyzdys iki šiolei. Tik reikia žiūrėti, kad jų raštai neuždengtų Biblijos ir nesumenkintų jos, kaip aukščiausio autoriteto. Nors reformatoriai pabrėžė, jog visi tikintieji sugeba suprasti pagrindinius Rašto teiginius, tačiau neneigė, kad kai kurie iš jų, kaip mokytojai ar teologai, dažniau padaro gilesnių įžvalgų.

Evangelikai moko, kad Rašto aiškinimo įgaliojimas ir autoritetas suteiktas ne vien tik mokytojams, kunigams ir vyskupams. Autoritetas glūdi visoje Bažnyčioje. Todėl Liuteris jau 1523 m. viename iš savo raštų reikalavo ne tik „vyskupams ir mokslo žmonėms bei susirinkimams leisti spręsti dėl mokymo dalykų“. Ne kiekvienas turi galią mokyti, „tačiau avys [bendruomenės nariai] turi spręsti, ar girdi Kristaus balsą, ar svetimojo“. Todėl, anot Liuterio, pasauliečiai turi dalyvauti pastorių ar kunigų rinkimo procesuose. Teisėtiems vyresniesiems ir dvasininkams būtina paklusti, tačiau kartu reikia ir jų veiklą bei mokymą „iš apačios“ kontroliuoti. (Pvz., H. Bulingeris Antrojo šveicariškojo išpažinimo skyriuje apie Bažnyčią [XVIII, 22] teigia, kad „sinoduose [bendruomenių atstovų sueigose] reikėtų kruopščiai tirti dvasininkų mokymą ir gyvenimą.“)

Protestantai neatmeta nei bažnytinių mokymo tarnybų, nei paklusnumo joms (žr. straipsnio įvadą). Tačiau jie moko, jog Dievo žodžio autoritetas yra išskirtinis. Liuteronų Santarvės formulės (1577) pradžioje rašoma: „Tikime, mokome ir išpažįstame, kad vien tik Senojo ir Naujojo Testamentų pranašų ir apaštalų raštai yra vienintelė taisyklė ir norma, kuria remiantis visos doktrinos ir mokytojai vienodai privalo būti vertinami ir teisiami.“

Dėl to evangelikai pabrėžia, kad visų Bažnyčios tarnų autoritetas tėra tik išvestinis ir tikras tik tuomet, kai realizuojamas visiškoje darnoje su Dievo žodžiu. Visos Bažnyčios tarnų galios kyla iš Dievo žodžio. Tad Kalvinas ir sako: „Dėl to taip noriai ir priimame senuosius sinodus, tokius kaip Nikėjos ar Konstantinopolio, ir gerbiame juos tarsi šventus, [...] kad juose nėra nieko kito, kaip tik vien grynas ir pirminis Rašto aiškinimas.“ (Inst. IV,9,8)

Tad tradicija jokiu būdu ne atmetama, o kaip tik priešingai, paisoma ir gerbiama. Būtų labai neišmintinga stumti šalin du tūkstančius metų kauptą teologinį mokymą. Tokį veiksmą net būtų galima palaikyti ne kuo kitu, o tikrai begėdiška puikybe. Juk visą laiką žmonės interpretuoja Bibliją ir visą laiką palieka kuo puikiausių įžvalgų, tai kodėl to atsisakyti?! Sola scriptura negalima maišyti su solo scriptura! Įsitikinimas, jog Biblija esanti vienintelis (solo) mūsų autoritetas ir dėl to mums nereikia nei išpažinimų, nei tradicinių mokymų jai teisingai interpretuoti, yra klaidingas. 

Reformacijos laikotarpiu todėl ir virė pagrindinis konfliktas ne tarp Rašto ir tradicijos, o tarp judviejų pozicionuotojų. Buvo nesutariama dėl Rašto ir tradicijos santykio, dėl dieviškojo ir žmogiškojo palikimo viršenybės. Kai evangelikai atmeta magisteriumą su didžiąją „M“, o ne su mažąja, jie akcentuoja tradicijos svarbą, bet nelaiko jos šventa ir rašo mažąja raide (ne kaip Romos katalikai – „Šv. Tradicija“).

Visi evangelikai laikosi įsitikinimo, kad kiekvienam krikščioniui leista ir dera aiškinti Bibliją. Tačiau tai nereiškia, kad galima ignoruoti šią Biblijos eilutę: „Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama“ (2 Pt 1, 20). H. Bulingeris Antrajame šveicariškajame išpažinime (II,1) teigia: „Todėl nepritariame bet kokiai interpretacijai [...]. Tikrąją laikome tik tą Raštų interpretaciją, kuri remiasi pačiais Raštais.“ Po to Bulingeris pateikia trumpą hermeutinių principų apžvalgą.

Svarbiausia aiškinimo erdvė yra Bažnyčia, pradedant vietine bendruomene, kurioje tikintieji kartu svarsto, ką Dievo žodis reiškia šiandien. Visi tęsia Bažnyčios istorijoje suformuotą aiškinimo tradiciją. Kadangi žmonės klysta, neišvengiamai kyla ginčų ir nesutarimų, kaip interpretuoti vieną ir kitą Biblijos vietą.  Tokiu atveju, Kalvino nuomone, „nėra geresnio ir patikimesnio būdo“, kaip pasiremti kokiu nors sinodu, „kuriame ginčytinas klausimas buvo išsamiai paaiškintas“. „Šitoks sprendimas, dėl kurio Bažnyčios ganytojai, Dvasios suburti, tarpusavyje vieningai susitaria, esti žymiai svaresnis už tą, kuris priimamas pavieniai savo kambarėlyje užsidarius.“ (Inst. IV,9,13) 

Bažnyčia XVI amžiuje skilo, kadangi nepavyko išspręsti ginčytinų klausimų visuotiniame susirinkime. Reformatoriai nuo pat pradžių ir dar gana ilgai tikėjosi, jog, laisvai ir broliškai išdiskutavus sinode rūpimus klausimus, dar bus galima susitarti. Visos vienybės viltys galutinai žlugo, kai šimtmečio viduryje buvo sušauktas Tridento susirinkimas. Evangelikų tikėjimo teiginiai buvo pasmerkti ir pradėta kontrreformacija. Užuot ėmusi išsamaus aiškinimosi, Roma siekė tik sugniuždyti „maištaujančią“ pusę. Su šio nesutarimo padariniais gyvename ir šiandien.      

Ištrauka iš „Penki ‘vien tik’ – Reformacijos idėjų santrauka“ knygoje Reformacija praeityje ir dabar (Ganytojas, 2017)

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Frank van Dalen                   8 61601303

        

Holger Lahayne                    8 686 60684

Romas Pukys                         8 650 50302 


    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
     8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

 

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas