Katech. Holger Lahayne

XVI a. Reformacija buvo toks judėjimas, kuris sugražino Jėzų Kristų į teologijos ir krikščioniško gyvenimo centrą. Asmeninis Kristaus pažinimas – štai ko tada žmonėms trūko ir reikėjo. M. Liuterio jaunystės draugas ir bendražygis P. Melanchtonas 1521 m. parašytoje pirmojoje evangelikų dogmatikoje Loci communes pabrėžė, kad svarbiausia yra praktinis Kristaus pažinimas: „Štai ką reiškia pažinti Kristų: atpažinti jo geradarystes...“ – geradarystes mums. Kiekvienas teologas ir kiekvienas krikščionis privalo žinoti, „dėl kokios praktinės naudos Kristus prisiėmė kūną ir buvo prikaltas prie kryžiaus“.

Kiekvienas žmogus tam tikra prasme pažįsta Dievą (Rom 1,19–21) ir turi savo teologiją. Tačiau pagrindinis iššūkis – ar pažįstame Dievą, kuris buvo nukryžiuotas ir kentėjo už mus. M. Liuteris  Heidelbergo disputo tezėse (1518) atskyrė „kryžiaus teologą“ nuo „šlovės teologo“. Tikras ir teisingas teologas yra tik tas, kuris suvokia, kad Dievo būdas buvo „regimu padarytas per kančią bei kryžių“. „Šlovės teologas“ nesuvokia Kristaus kančios; „kryžiaus teologas“ pažįsta Dievą ne vien „Jo didybėje bei šlovėje“, bet visų pirma „kryžiaus pažeminime bei gėdoje“ (20 tezė).

Pasaulio akyse Jėzaus mirtis ant kryžiaus atrodo kaip pralaimėjimas. Tačiau būtent ši gėdingiausia romėnų mirties bausmė buvo Dievo kelias atstatyti santykį tarp savęs ir žmonių. Puolęs žmogus negali iš nuodėmių pats išsigelbėti. Nes po nuopuolio žmonės toli gražu ne vien tik sunkiai sergantys dvasiniai ligoniai – jie yra „nuodėmės vergai“ (Rom 6, 17).

Tarp Dievo ir žmogaus būtinai reikalingas tarpininkas. Jis turi būti tikras ir teisus žmogus, „kad savo žmogiška prigimtimi galėtų dėl mūsų tobulai paklusti visam įstatymui ir iškęsti bausmę už žmogaus nuodėmę“ (Naujasis miesto katekizmas). Tik žmogus gali mus reprezentuoti. Bet taip pat jis turi būti ir tikras Dievas. Šito reikia tam, „kad savo dieviška prigimtimi galėtų paklusti bei kentėti tobulai ir kad pajėgtų prisiimti teisėtą Dievo rūstybę už nuodėmę, ir vis dėlto nugalėti mirtį.“ (Naujasis miesto katekizmas, 22–23) Žmogų išgelbėti gali tik Dievas.

Amžinasis Dievo Sūnus, antrasis Trejybės asmuo – nesukurtas ir tikras Dievas – tapo žmogumi. Jėzus gimė iš mergelės Marijos, buvo žmogus su tikru žmogišku kūnu ir siela. Bet kartu buvo ir Dievas su Jam priskiriamomis dieviškomis savybėmis; Jis atliko dieviškus darbus ir jau žemėje buvo garbinamas kaip Dievas. Jėzus buvo panašus į visus žmones, bet nenusidėjo. Todėl Jis yra tas vienintelis reikalingas Tarpininkas. „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus“ (1 Tim 2, 5).

Evangeliškosios teologijos šerdis yra Kristus, nes Jis pasiaukojo dėl žmonijos išganymo. Jis mums „padovanotas, kad mus visiškai atpirktų ir sugrąžintų teisumą“, – rašoma Heidelbergo katekizme (18). Tik per Jį esame atperkami, tik dėl Jo aukos ant kryžiaus Dievas atleidžia mums mūsų nuodėmes.

Kaip įgyti naudos iš Kristaus tarpininkavimo? J. Kalvinas teisingai pastebėjo: „Kol Kristus yra anapus mūsų, o mes atskirai nuo Jo, viskas, ką Jis atliko ir iškentėjo vardan žmogaus išgelbėjimo, mums nėra naudinga ir net nesvarbu!“ Veikia ne vien tik Kristus, veikia ir Šventoji Dvasia, per kurią „mes galime džiaugtis Kristumi ir jo suteiktomis gėrybėmis“; anot Kalvino, Dvasia yra „raištis, kuriuo Kristus veiksmingai suriša mus su savimi“ (Institutio [1559] III,1,1). „Būti krikščioniu visų pirma reiškia būti suvienytu su Kristumi“, – rašė anglikonų teologas J. Stottas (1921–2011; Life in Christ). Krikščionys yra įgiję dvasinių palaiminimų ir dovanų pilnatvę, ir ne kaip kitaip, o būtent Kristuje per Dvasią.

Reformatoriai iš naujo atrado tikrąjį Evangelijos grožį, kuris yra Geroji Naujiena apie Kristų. Todėl jų raštuose randame daug Kristų šlovinančių ir teiginį „vien Kristus“ atskleidžiančių tekstų. Štai vienas pavyzdys iš J. Kalvino Institutio:

„Visas mūsų išgelbėjimas ir visa, kas su juo susiję, yra įtvirtinta Kristuje. Dėl to nė menkiausios kruopelės neturėtume ieškotis kur nors kitur... Mes trokštame paveldėti dangų – ir galime, nes Jis yra į dangų įžengęs; mes trokštame globos ir saugumo bei gausių gėrybių – Jo karalystėje visa tai rasime! Mes trokštame tvirti išlikti paskutiniajam teismui besiartinant – ir galime, nes teismo nuosprendį prisiėmė Jisai! Ir pagaliau: Jame glūdi visų gėrybių pilnatvė, tad troškuliui malšinti gerkime tik iš šio šaltinio, o ne iš kurio nors kito!“ (Inst. II,16,19)

Tikintis žmogus suvienijamas su Kristumi; tikėjimu „esu Kristaus narys, taigi Jo patepimo dalininkas“ (Heidelbergo katekizmas, 32). Vienybė su Kristumi reiškia, kad žmogus įgyja naują savininką. Nepriklausomybė nuo Dievo yra nuopuolio pasekmė, o jos baigtis – tragiška. Nes žmogus sukurtas būti su Dievu ir priklausyti Jam. Kristuje ši tvarka atstatoma. Netenkame autonomijos, tačiau tai yra geroji naujiena. Heidelbergo katekizmo pirmojo klausimo atsakyme plačiai išdėstoma šios priklausomybės asmeninė nauda, visų pirma pasireiškianti paguodoje: „Mano vienintelė paguoda yra tai, kad aš su kūnu ir siela, gyvenant ir mirštant ne pats sau priklausau, bet esu mano ištikimojo Išganytojo nuosavybė, kurs savo brangiu krauju visas mano nuodėmes tobulai apmokėjo bei išvadavo mane iš visos velnio galybės...“

Solus Christus niekaip nemenkina Šventosios Dvasios, kuri taip pat yra Dievas. Tas pats pasakytina ir apie Tėvą. Pagrindinė Gerosios Naujienos mintis yra ta, kad Jėzaus mirtis ant kryžiaus atveria kelią mums būti suvienytiems su Juo, ir dėl to Dievas Tėvas tampa ir mūsų Tėvu. Anot J. I. Packerio, tikintis žmogus suvokia, „kad jis yra Dievo vaikas ir kad Dievas yra jo Tėvas“. „Tiems, kurie priklauso Kristui, šventasis Dievas yra mylintis Tėvas; jie priklauso Jo šeimai; jie gali prie Jo artintis be baimės ir visada žinoti, kad Jis rūpinasi jais tėviškai. Štai tokia yra esminė Naujojo Testamento žinia.“ (Pažinti Dievą) Būtent „Jėzuje Kristuje“ mums užtikrinta „įsūnystės malonė“ (Vestminsterio tikėjimo išpažinimas, 12 sk.). Anot Packerio, ši įsūnystė yra „didžiausia privilegija, kurią mums siūlo Evangelija“.

Todėl būti tikinčiuoju reiškia gyventi vienybėje su Trejybės Dievu: su Dievu Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia; reiškia būti suvienytam su Kristumi, būti Dievo Tėvo vaiku, būti surištam vienybės raiščiu – Šventąja Dvasia, esančia širdyje. Krikščionybė yra trinitarinė ne tik kaip mokymo ir dogmų sistema, bet ir visa savo esme yra perdėm trinitarinė. Be Trejybės nėra Evangelijos, nėra išgelbėjimo, nėra krikščioniško gyvenimo!

Šį Trejybės Dievą mes tikime ir vien Juo pasitikime. Esame pašaukti ir Jį šlovinti – šlovinti vien tik Jį! Presbiterijonų Vestminsterio tikėjimo išpažinime (1647) rašoma: „Garbinti turime Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią; ir tik Jį, o ne angelus, šventuosius ar kokius kitus kūrinius. Po nuopuolio garbinti galime tik per Tarpininką, ir nėra jokio kito tarpininko, tik vienas Kristus.“ (XXI, 2) Taip atmetamas visas Romos katalikų bažnyčios Marijos ir šventųjų kultas. H. Bulingerio Antrajame šveicariškajame išpažinime teigiama: „Jo paties vienintelio šaukiamės visuose savo gyvenimo išbandymuose ir nelaimėse [...]. Dėl to dangaus šventųjų negarbiname, nešloviname ir jiems nesimeldžiame, ir nepripažįstame jų savo užtarėjais nei tarpininkais prieš Dievą. Nes mums pakanka Dievo ir tarpininko Kristaus, ir kitiems nedalijame garbės, kuri priklauso vieninteliam Dievui ir jo Sūnui.“ (V,3)

Žmogus sukurtas, kad pažintų Dievą. Solus Christus yra raktas į Trejybės Dievo pažinimą. M. Liuteris Didžiajame katekizme rašo: „Be Viešpaties Kristaus mes niekuomet negalėtume pažinti Tėvo palankumo ir malonės.“ Nes Kristus „yra tėviškos širdies veidrodis, be Jo mes nematome nieko, išskyrus rūstų ir baisų teisėją. Bet ir apie Kristų nežinotume nieko, jei nebūtų atskleidusi Šventoji Dvasia.“

Išganymas vien Kristuje ir per Kristų – šiais laikais tai provokuojantis mokymas. Juk esame pratinami prie minties, kad daug religinių kelių veda pas Dievą ir kad dvasiškai tobulėti galima įvairiais būdais. XIV Dalai Lama knygoje Tyra širdis teigia: „Visi [žmonės] turi prabudusiojo prigimtį, visuose yra nušvitimo, tobulybės sėkla. Tai nėra kažkas, ką reikėtų iš naujo ugdyti – tai jau yra ir yra nuolatos. Tačiau siekiant tobulumo vien šios prigimties neužtenka. Ji turi būti ugdoma iki pilnatvės. Kad tai pasiektume, reikia, kad kas nors pagelbėtų. Budistai prašo padėti nušvitusio mokytojo, guru [...]. Nors tą dieviškąją prigimtį turime visi, praktikuojantys krikščionys ją pažadina, realizuoja ir tobulina per Jėzų Kristų.“

Žinia aiški: privalome ugdyti mumyse esantį gerąjį pradą, augintis tobulybės sėklą; iš esmės visi esame geri, tik šiek tiek stokojantys dieviškosios paramos ir pagalbos. Asistentą galima išsirinkti kiekvienam pagal savo skonį iš religijų katalogo. Deja, Biblija skelbia visiškai kitkokią žinią. Ji pabrėžia, jog žmogus ne tik serga ir jam reikia šiek tiek dvasinės slaugos. Biblija konstatuoja žmogaus dvasinę mirtį. Padėti gali tik Dievas, kuris žmogų prikelia iš šios mirties, atgimdo iš naujo ir padovanoja naują gyvenimą. Būtent todėl „nėra niekame kitame išgelbėjimo“ (Apd 4, 12), o vien tik Kristuje. 

Ištrauka iš „Penki ‘vien tik’ – Reformacijos idėjų santrauka“ knygoje Reformacija praeityje ir dabar (Ganytojas, 2017)

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Frank van Dalen                   8 61601303

        

Holger Lahayne                    8 686 60684

Romas Pukys                         8 650 50302 


    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
     8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

 

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas