Kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 3,16-17: „16`Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? 17Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs!“

Kalbėdami apie šventyklą, pirmiausia turime galvoje dangiškojo Tėvo šventyklą, kurioje gyvena ir Šventoji Dvasia ir Sūnus. Šiandien vėl būkime Viešpaties Surinkimo reikaluose, Jo šventykloje ir pasiaiškinkime kas tai yra.

Šiandienos skaitinys labai kontrastingas – viena vieta guodžianti ir džiuginanti - priminimas, kad mes Dievo šventykla, tačiau kartu ir bauginanti, gąsdinanti – jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos...

Tikriausiai mes pirmiausiai galvojame apie tuos neigiamus, gąsdinančius, bauginančius perspėjimus. Ir kitos Biblijos vietos mus perspėja apie Dievo tiesos ir pykčio dieną. ”Tai bus pykčio diena, sielvarto ir skausmo diena, pražūties ir siaubo diena, tamsos ir sutemų diena, juodų debesų diena. ... jo pavydo ugnyje bus sunaikinta visa žemė. Visišką ir baisų galą jis padarys visiems žemės gyventojams.” (Sof 1,15, 18)

Tai bus bauginanti diena. Mūsų nagrinėjama eilutė irgi bauginanti: „jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos...“ Kai kas aiškina, jog tai mokymas apie savižudybę. Toks yra ir Romos katalikų mokymas, kad tai yra mirtina nuodėmė ir tikriausiai tai nebus dovanota. Argi tai ne baisi žinia? Argi tai ne blogoji naujiena? Ko moko šiandienos skaitinys? 1 Kor 3,17 eilutė? Ar tai mokymas apie savižudybę? Ar niokoti Dievo šventyklą lygu niokoti savo kūną? Žmogaus materialų kūną? Šioje eilutėje dangiškasis Tėvas mus moko apie dvasinį kūną, apie Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus Bažnyčią, surinkimą, apie dvasinius reikalus ir tikrai ne apie savižudybę. Bet su tuo sutikdami mes netampame ramesni. Nuoširdžiam krikščioniui tai dar didesnė atsakomybė. Dar didesnė rizika nenuklysti ir nesuniokoti dvasinio kūno. Kaip norėtųsi nueiti lengvesniu keliu. Suprasti šias eilutes išoriškai, paprastai ir medžiagiškai. Paprasčiausia būtų, jei suprastume, kad Dievo Bažnyčia yra pastatas, kuriame garbiname Tėvą. Tuomet jį puošiame, puoselėjame – gėlėmis, žvakėmis, kilimais, švara, lietvamzdžiais ir aplinkos tvarka. Tai paprasčiausia ir tai darome. Tačiau Viešpats reikalauja ir sudėtingesnių, bet privalomų dalykų – Jo Žodis mus moko, kas iš tikrųjų yra Dievo Šventykla.

Taigi, „ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?”

Mes visada norime išgirsti, beje ir skelbti Gerąją Naujieną, gyvenime norime sutikti, patirti, išgyventi tik teigiamus, malonius, gerus įvykius, žmones, tačiau gyvename pasaulyje, nuodėmės apsuptyje ir dažnai patys esame nuodėmės paliesti. Taigi – du klausimai – Ar aš esu Dievo šventykla? Ir ar aš šios šventyklos neniokoju?

Prisimindami laiško korintiečiams pradžią, žinome, kad jie – korintiečiai, nebuvo vieningi, nors Paulius rašo ir reikalauja būti vieningais, būti vienos minties, kartu dirbti, tarnauti siekti vieno tikslo. To paties Viešpats reikalauja ir iš mūsų. Pauliaus žodžiai skirti ir mums, nors ir labai norėtume sakyti, jog tai tik korintiečiams arba to meto žmonėms – laikai pasikeitė, mes turtėtume gyventi kitaip. Ne! Dievas visada ir visiems tas pats ir Jo mokymas nesikeičia, ir Jo žodis neklystantis ir visada teisingas. Tik mes bandome iškreipti, prisitaikyti, palengvinti. Kiekvienas sau prisitaikyti. Tačiau Žodis sako: „Jūs esate Dievo šventykla“. Tuometiniame Korinte buvo daug šventyklų, kurios buvo pastatytos įvairiems dievams ar dievybėms. Kaip ir šiandien yra daug šventyklų įvairiems dievams ir dievybėms. Tiesa jie pasikeitę, nors irgi lygiai taip pat sutraukia minias žmonių, ir vadinamos didingais pavadinimais – Akropolis, Babilonas, Banginis, Big, Mega, Maxima, ar tai nepanašu į dievybių vardus? Ar į garbinimo objektus? Šiek tiek pasikeitusius laikui bėgant.

Ir Korinte tuo metu ir pas mus šiandien tėra tik viena tikrojo Dievo šventykla. Ir ši šventykla ne iš akmenų ar plytų pastatyta. Tai dvasinė šventykla. Nes „Dievas yra Dvasia, ir Jo garbintojai turi šlovinti Jį dvasia ir tiesa(Jn 4,24).

Senojo Testamento šventykla buvo šventa vieta, pastatyta karaliaus Saliamono ir į ją galėjo patekti tik pašvęstieji kunigai. Kunigų knyga 10,3: „Mozė tarė Aaronui, ‘Apie tai kalbėjo Viešpats, pasakydamas: Per esančius arti prie manęs apreikšiu savo šventumą ir visų žmonių akivaizdoje būsiu pašlovintas.’“

Naujajame Testamente šventykla buvo laikoma ir šventa vieta. Tikriausiai puikiai prisimenate Rašto vietas, kai Jėzus šventykloje išvaikė prekiautojus. Tai randame Evangelijose pagal Matą, Morkų, Joną. “Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, … Karvelių pardavėjams jis pasakė: ‘Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo Namų nedarykite prekybos namų!’ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo Namų sugrauš mane.(Jn 2,15-17). Ne daug kur mes sutinkame tokį griežtą Jėzų. Mūsų Viešpats taip ginė šventyklos šventumą.

Taigi, šventyklos pastatas buvo šventas, nes Viešpats šventas. Tačiau šis pastatas turėjo būti sunaikintas ir viskas Jėzaus pakeista. Jėzus tarė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu! Tada žydai sakė: Keturiasdešimt šešerius metus šventykla statyta, o tu atstatysi ją per tris dienas?! Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokinai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais.” (Jn 2,19-22)

Mes tikime, jog mūsų Viešpats Jėzus per savo Šventą Dvasią yra mumyse, taigi mes ir esame Jo šventykla. Jo dvasinė šventykla, apie kurią kalba ir apaštalas Petras: „Ženkite prie [Jėzaus], gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus. Ir Jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas per Jėzų Kristų.“ 

Viešpats kalba visiems savo žmonėms, Jis kalba mums, nors kiekvienas atskirai esame labai skirtingi, tačiau Tėvas mums liepia būti viena, būti vieningiems, būti vienos minties. Heidelbergo katekizmo 25 klausimo atsakymas moko: “Dievas mums taip apreiškė savo Žodyje, sakydamas, jog šie trys skirtingi asmenys yra vienas, tikrasis ir amžinasis Dievas” Ir netgi kai mūsų tarpe yra daug skirtingų tipų, temperamentų, skirtingo mąstymo ir išsilavinimo žmonių, mes išliekame viena Bažnyčia, vienas Dievo Surinkimas. Mes esame tie skirtingo dydžio dvasinio Bažnyčios pastato akmenys, turintys skirtingas funkcijas, skirtingas tarnystes, įsipareigojimus, tačiau vienodai svarbius, jei tas tarnystes atliekame nuoširdžiai ir su meile. Dievas tikrai bus piktas, jei pakenksime šiam Dievo pastatui, juo labiau jį niokosime.

Kaip anksčiau girdėjote, antroji šiandienos nagrinėjama Biblijos skaitinio eilutė 17-ji, nemoko apie kūną ar savižudybes, bet moko apie Dievo Bažnyčią ir Jos naikinimą. Ir šioje vietoje Viešpats griežtas: „Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos,

Ankstesnėse laiško korintiečiams eilutėse Paulius rašė apie tai, kad Bažnyčioje naudingas ir kas ne. Kokie mūsų darbai naudingi. Atlikdami tuos darbus esame Bažnyčios statybininkai. Žinome, jog jei mūsų darbas naudingas – „tas gaus užmokestį“ (1 Kor 3,14), o jei nebenaudingas, tas praras užmokestį... Deja, yra ir tokių, ir net Bažnyčioje. Kokie tai žmonės? Apie kokius Bažnyčios niokotojus kalba Paulius? Tai tie, kurie sąmoningai bando padalyti Dievo tautą į skirtingas grupes, siekia suskaldyti į skirtingas frakcijas, kurie eina prieš Jėzaus maldą: “Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardu, kurį esi man davęs, kad jie būtų viena kaip ir mes.” (Jn 17,11) ir vėliau Jėzus vėl meldė: “Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės: tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėjų, jog tu esi mane siuntęs, ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai.” (Jn 17,20-23)

Taigi, broliai ir sesės, Jėzaus noras ir mūsų tikslas Bažnyčią matyti vieningą, kad pasaulis ją matytų vieningą „iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių.” (Apr 5,9) Jėzus nori Bažnyčią matyti iš įvairių ir skirtingų žmonių, bet vienos minties ir vienos Dvasios.

Mielieji, Paulius mums siunčia rimtą įspėjimą. Mūsų dangiškasis Tėvas myli savo Bažnyčią ir mes turime ją taip pat mylėti, puoselėti, prižiūrėti. O visų pirma – suvienyti, o ne padalinti, nes Dievo šventykla, Dievo Bažnyčia yra šventa, kaip ir Tėvas ir Sūnus yra šventas.

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
       

  (ilgalaikėse atostogose)

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Frank van Dalen                   8 61601303

        

Holger Lahayne                    8 686 60684

Romas Pukys                         8 650 50302 


    

Tomas Sakas (akadem. atostogose)                

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

 

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas