Kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 4, 6-8: ⁶Visa tai, broliai, jūsų labui pritaikiau Apolui ir sau, kad iš mūsų pavyzdžio įsidėmėtumėte taisyklę: „Nieko daugiau, negu parašyta“ ir kad vienas dėl kito nesipūstumėte prieš kitus. ⁷Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko giriesi, lyg nebūtum gavęs?

⁸Beje, jūs jau esate sotūs, jau turtingi, jau pradėjote be mūsų karaliauti! O, kad jūs iš tikrųjų karaliautumėte ir kad mes galėtume kartu karaliauti! 

Minėdami atėjusius naujuosius metus - ar tai būtų bažnytiniai metai, sinodiniai, ar kalendoriniai, dažniausiai prisimename praėjusius ir tą išskirtinę naujametinę dieną, tą sekmadienį stengiamės švęsti išskirtinai. Tačiau tai – Viešpaties diena, kaip ir kiekvienas sekmadienis. Bet prisiminti praėjusius metus tikrai verta. Ir tai darome labai dažnai – ir per Sinodo pamaldas ir per naujųjų kalendorinių metų ir per parapijos sesiją, tai darome ir per Derliaus padėkos dieną. Gal būt verta prisiminti ir dėkoti Dievui už jo dovanas kasdien ir kiekvienoje maldoje. Tikrai verta. Todėl dėkojame ir meldžiame, prašome Dievo ir kūniškų ir dvasinių dovanų. Bet ar Dievas nežino ko mums reikia? O dovanų mums norėtųsi kuo daugiau. Ir dvasinių, ir kūniškų.

Tačiau gerai pasvarstykime ar jos visos iš Viešpaties? Ar mes atskiriame, kurios tikrai Dievo dovanos? Gal būt kartais mes tik prisitaikome, paguodžiame save, kad tai Dievo dovanos, Jo vedimas, Jo mokymas, bet gauname ar pasiimame visiškai beverčius dalykus? Kaip atskirti?

Labai gerai Apaštalas Paulius šiandienos skaitinyje mus pamoko. Jo žodžiai kaip lakmuso popierėlis, atskiriantis gerą nuo prasto, vertingą nuo beverčio – „Nieko daugiau, negu parašyta!” Kas neparašyta, tas neturi vertės. O kartais net blogiau – tas daro žalą!

Ir Jonas mus to paties moko apreiškime 22 sk. 18 eil.: „Aš pareiškiu kiekvienam, kuris klauso šios knygos pranašystės žodžių:  „Jeigu kas prie jų ką pridės, Dievas jam pridės aprašytų šioje knygoje negandų.“

Gąsdinantys, rūstūs, įspėjantys Pauliaus žodžiai! Tačiau mums, nuodėmingiesiems, jie labai reikalingi. O mes juk labai mėgstame pasipuikuoti, pasigirti, pasipūsti nuveiktais darbais, įsigytu turtu ar kitais žemiškais dalykais. O Paulius šiandien sako – „ir kad vienas dėl kito nesipūstumėte prieš kitus“

Bet prie visų šių perspėjimų Viešpats mums suteikia ir Viltį – vėl tais pačiais žodžiais: „Nieko daugiau, negu parašyta!” Vykdykime tai ir galėsime džiaugtis Dievo Karalystės derliumi, Dangiškosiomis dovanomis, kurių „nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia...“,

Tačiau grįžkime prie šiandienos ir dar ankstesnio skaitinio. 1 Kor 4 sk. 1-5 eilutėse Paulius rašė apie savo tarnystę – „Kristaus tarnas ir Dievo slėpinių prievaizdas.” (4,1) Jis kalba ir pritaiko tai ir Apolui. Jie turi nuostabią dovaną – tarnystę skelbti Dievo Žodį, Kristaus Evangeliją ir tai prisidėti prie Dieviškosios malonės. Tačiau tai ir didžiulė atsakomybė – prisiminkime taisyklę: „Nieko daugiau, nei parašyta” Tai ir didžiulė atsakomybė. Paulius taip pat rašė, kad „iš prievaizdų reikalaujama, kad būtų patikimi“ Taigi tai ir atsakomybės klausimas. Todėl Paulius meldžiasi, maldoje palaiko, stiprina Dievo Žodžio skelbėjus – Apolą, Kefą – brolius Kristuje.

O kaip mes? Juk mes pripratę, kad kunigas meldžiasi kartu su parapijiečiais už juos, tačiau ar parapijiečiai meldžiasi už kunigą. Ar prašo Dievo vedimo jam? Kaip norėtųsi to, kaip to reikia? Kaip reikia, kad parapijiečiai mestųsi, kad kunigui pavyktų gerą pamokslą pasakyti, aiškiai paskelbti Kristaus Evangeliją ir nieko daugiau nepridėti, nei parašyta.

Apie tai kalba Paulius, taip pat jis ragina neprisirišti prie vieno ganytojo labiau, nei prie kito, bet kad prisirištų prie Kristaus, susitelktų į Jo palaiminimus, į dovanas, gaunamas iš Jo kuriomis jie ir dalinasi su korintiečiais.

Šiandienos skaitinyje Paulius duoda tris idėjas, tris tiesas, kuriomis turėtume vadovautis Bažnyčioje – Dievo surinkime, kiekvieno krikščionio gyvenime. Laikytis ir augti Kristuje, kuris būtų maloniais Viešpačiui.

Taigi, trys tiesos: „Nieko daugiau, negu parašyta” (eil. 6); “ką gi turi, ko nebūtum gavęs” (eil. 7); ir “jūs jau esate sotūs, jau turtingi” (eil. 8).

Pirmoji: DIEVAS NORI, KAD MES DŽIAUGTUMĖS SAVO BAŽNYČIA ir sako: “Nieko daugiau, negu parašyta”

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ši tiesa nėra maloni, nes ji ribojanti. Norėtųsi daugiau, tačiau NE!

Tai labai gerai matosi žvelgiant į vaikus. Jeigu jų neribosime – jie tikrai neišaugs teisingais žmonėmis. Jei jiems neuždarysime vartų, jie tikrai išbėgs į judrią gatvę, jei neišaiškinsime, kad negalima važiuoti dviratuku, kur važiuoja automobiliai – galime susilaukti skaudžių pasekmių. Turime rūpintis ir daugelį dalykų drausti, mokyti ir pratinti prie taisyklių, kurių daug kartų padaugės užaugus.

Taip Paulius mus moko: „Nieko daugiau, nei parašyta“ Tai ribos, kuriose mes turime gyventi Bažnyčioje, kuriose krikščionis kasdien turi gyventi – kad nesusidurtų su skaudžiomis pasekmėmis.

Šiais žodžiais taip pat apibūdinama tikroji Bažnyčia – Dievo surinkimas. Ir tai daro pas Viešpats savo Žodyje. Dievo Bažnyčia tik ten, kur skelbiama tik tai kas parašyta Jo Žodyje! Mokoma tik to, kas parašyta ir Dievo Bažnyčios žmonės taip gyvena. Kai tai suprantame, atrandame, tuomet  patiriame didžiulį džiaugsmą!

Tačiau mes dažnai peržengiame Bažnyčios apribojimus – mes daugiau iš jos tikimės gausią nei Dievas nori. Mes kartais Bažnyčią įsivaizduojame kaip mamą, kuri privalo viską duoti, nieko neriboti, nieko neatsakyti. Bet juk ir mama, ne tik tėtis, kai ko atsisako duoti, leisti, suteikti. Mes labai dažnai iš Bažnyčios norime laibai daug. Tačiau Viešpats mus moko, jog Bažnyčia tai vieta, kurioje mes girdime apie išganymą, kurioje mes mokomi apie šventumą, kurioje galime šlovinti Viešpatį su nuoširdžiu dėkingumu ir kur galime aukotis dėl kitų gerovės ir kur vienas kitą mylime. Todėl Bažnyčioje negalime vieno ar kito žmogaus iškelti aukščiau už kitus. Bažnyčioje yra visiems vienodos ribos ir iš Bažnyčios gauname tik tai kas parašyta, ne daugiau. O dažnai norime daugiau. Daugiau norime iš Bažnyčios negu Biblijoje parašyta, to norėjo  ir korintiečiai, nors daug kur patys buvo atsakingi. Būtent, kai korintiečiai pasirinko Paulių ar Apolą – jie jau nuėjo per toli, jie peržengė ribas. Taip ir mes dažnai peržengiame ribas reikalaudami daugiau nei parašyta.

Pabandykime įsivaizduoti, kokio automobilio mes norėtume. Greito, visur pravažiuojančio, erdvaus, ir dar kurio nereikia remontuoti ir degalų nenaudoja... Deja, sumokėję nemažą sumą pinigėlių gauname automobilį, kuris spūsties metu rieda lėčiau už dviratį, jam reikia pilti degalus, keisti padangas, tepalus... Arba kai jaunuolis svajoja apie vestuves, žmoną mato tik jauną, gražią, sveiką, nuolankią, paslaugią. Deja, šeimoje būna ir kitaip – žmonai reikia ir pagelbėti ir padėti, keista, bet žmonos ir sensta, ir pavargsta.

Taigi, galime konstatuoti - negeras pirkinys tas automobilis ir nepasisekė su vedybomis... Apkaltiname. Tačiau dažniausiai patys kalti esame – reikia anksčiau keltis, kad nepapultume į spūstis, laiku pilti kurą, laiku remontuoti, o žmoną pačiam visada mylėti, jai padėti ir suprasti.

Su Bažnyčia irgi panašiai. Bažnyčia yra tam, kad išmoktume daugiau Dievo mokslo, kad rastume kelią į Išganymą, kad garbintume Dievą Joje. Bažnyčioje visas dėmesys turėtų būti nukreiptas į Viešpatį, bet ne į save. Paulius moko, kad nesitikėtume, jog Bažnyčia suteiks mums statusą, patenkins poreikius. Tačiau turime žinoti ir kaskart prisiminti, kad Viešpats įkūrė Bažnyčią kaip savo nuotaką, kad Bažnyčioje perduodama mums Išganymo naujiena ir nieko didingesnio už tai nėra. Jei tu esi Bažnyčioje – tu gauni didžiulius palaiminimus.

Antroji tiesa - DIEVAS NORI, KAD JŪS DŽIAUGTUMĖTĖS DOVANOMIS, KURIAS JIS DAVĖ SAVO BAŽNYČIOJE: “Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs”

Mes džiaugiamės, kad kažką turime, kad pasiekėme, kad uždirbome, laimėjome... Tačiau juk nieko nepadarėme visiškai patys – juk nieko neturime ko nebūtume gavę iš Viešpaties. Ir visą tai gavome – viskas iš Jo malonės! Kaip dovaną! Rom 6,23 parašyta: “Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje.”

Mes turime patį didžiausią palaiminimą, mes turime tai, dėl ko egzistuoja Bažnyčia. Tai galimybė, viltis gauti amžinojo gyvenimo dovaną. Ir šios dovanos nereikia kažkaip nusipelnyti, užsidirbti, nusipirkti, ji gaunama iš Dievo malonės per tikėjimą: Efz 2,8-9 “Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, Ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų.” Ir tai labai svarbu. Labai svarbu nesumaišyti, kaip sumaišė korintiečiai. Turime įsisąmoninti, jei aš esu Bažnyčios nariu tai didžiulė privilegija man, o ne Bažnyčiai. Aš turiu būti dėkingas Dievui už tai, bet ne Bažnyčia man, kad aš tapau Jos nariu. Prisiminkime Luko Evangelijos skaitinį apie raupsuotuosius – Jėzus išgydė visus, tačiau tik vienas suprato, kam turi būti dėkingas ir grįžo padėkoti. Jis buvo tas tikrasis Bažnyčios narys.

Ir trečioji tiesa, DIEVAS NORI, KAD JŪS VERTINTUMĖTE TAI, KIEK JIS YRA JUMS DAVĘS SAVO BAŽNYČIOJE: “jūs jau esate sotūs, jau turtingi!“ Arba kaip Dovydas 23 Psalmėje sakė: „Viešpats mano ganytojas, man nieko netrūksta...“

Paulius mums sako, jog tai, ką mes turime nėra tiesiog dovana, kuri, dažnai, dovanotojui nežinant, numetama į užkampį. Paulius atskleidžia, kokia nuostabi ir didelė yra Viešpaties dovana ir kokie dėkingi mes turime būti.

Taigi, mielieji, su didžiausiu dėkingumu turime priimti Viešpaties dovanas ne tik kūniškas, bet dvasines, suprasti, kad Dievo Bažnyčia irgi yra dovana man, galimybė joje būti, būti jos nariu – joje tarnauti – tai dovana man. Tik supratę šiuos Pauliaus pamokymus korintiečiams ir kartu mums, suprasime ir Dievo malonės mastą, kurį Viešpats mums ir man asmeniškai siunčia.