Mūsų gerojo, dangiškojo Dievo Tėvo, Jo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, meilė teesie su Tavo dvasia, Mylimoji!

Katerina Ramon, mano brangioji žmona bei sese mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, kurios nerimas ir skausmas kiek aptemdo mano širdies džiaugsmą, rašau Tau šį laišką norėdamas Tave ir save paguosti – ypač Tave, kadangi visada mane mylėjai aistringai degančia meile, o dabar Viešpačiui patiko mus atskirti vieną nuo kito. Tavo apmaudą dėl šito mūsų atskyrimo jaučiu dar stipriau nei savo paties.

Visa širdimi maldauju Tave, kad pernelyg nesijaudintum, idant Dievas dėl to neįsižeistų. Juk gerai žinai, kad ištekėjai už mirtingo vyro, kuris galėjo neišgyventi nė minutės; o vis dėlto patiko mūsų gerajam Dievui mus palikti gyventi kartu apie septynerius metus bei suteikė mums penketą vaikų. Jei Viešpats būtų panorėjęs, kad liktume ilgiau kartu, tikrai Jis taip būtų galėjęs padaryti. Bet taip nenori; taigi, teesie pagal Jo valią, ir dėl šios priežasties būk patenkinta. 

Be to, turėk omenyje, kad neįpuoliau į savo priešininkų spąstus atsitiktinai, o dėl savojo Dievo Apvaizdos: Jis juk visų dalykų – mažų ir didelių – valdovas, kaip Kristus sako: Jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti. Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas iš jų nėra Dievo pamirštas. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių (Mt 10,29-31). Argi yra kuris nors dalykas, vertas mažiau plauko? Ogi Dievo išminties burna sako, kad Jis suskaičiavo mano plaukus. Kaip tada gali mane pasiekti blogis ir negandos, jei Dievas savo Apvaizda to nebūtų liepęs? Kitaip negalėtų būti, nebent Dievas nebūtų Dievas. Štai todėl pranašas sakė, kad neištinka miestą nelaimė, kurios autorius nebūtų Dievas[1].

Matome, kaip visus prieš mus buvusius šventuosius visuose jų skausmuose ir varguose paguodė šitas mokymas. Brolių parduotas ir į Egiptą nuvestas Juozapas pasakė: nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera – išlaikyti Jūsų gyvybei Dievas mane pasiuntė pirma jūsų! (Pr 50,20; 45,5). Tą patį padarė ir Dovydas, Šimiui jį prakeikus. Lygiai taip pat elgėsi Jobas ir visi kiti.

Todėl evangelistai, išsamiai aprašę mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančias ir mirtį, priduria: Viskas šitaip įvyko, kad išsipildytų pranašų Raštai (Mt 26,56). Tą patį reikia pasakyti ir apie visus Kristaus sąnarius.

Tiesa, kad žmogiškas protas kovoja prieš šitą mokymą ir nepasiduoda, kiek išgali. Aš pats tai patyriau labai stipriai. Sulaikytas pagalvojau: Padarėme klaidą, keliavę gausiu būriu. Bus mus aptikęs šis ar tas žmogus; reikėjo niekur nesustoti. Likau pasimetęs, sukrėstas visų tų minčių, kol nenukreipiau dvasios dangun ir nesusimąsčiau apie Dievo Apvaizdą. Tada mano širdis pajuto stebuklingą ramybę. Aš prabilau taip: Mano Dieve, Tu mane pagimdei Tavo nurodytu laiku. Per visą mano gyvenimą mane saugojai didžiųjų pavojų akivaizdoje, iš kiekvieno jų išgelbėjai mane. Jei dabar atėjo mano valanda pereiti iš šio pasaulio pas Tave, teesie Tavo valia; negaliu pabėgti iš Tavo rankų. Ir, net jeigu galėčiau, aš to nenorėčiau; tokia didelė man laimė pasikliauti Tavo valia. Visi šie apmąstymai pripildė ir tebepildo mano širdį didžiausio džiaugsmo ir ramybės.

Prašau, brangi, ištikima drauge, džiaukis su manimi ir dėkok šiam gerajam Dievui už tai, ką Jis daro, nes nieko nedaro, kas būtų nors truputėlį neteisinga. Todėl ir džiaukis, kad tai yra dėl mano gėrio ir poilsio. Juk esi mačiusi, kokius darbus, kryžius, persekiojimus ir skausmus esu patyręs. Ir Tu juose net dalyvavai tada, kai lydėjai mane keliaujant tremties laiku. O dabar Dievas nori man ištiesti savo ranką ir priimti mane savo palaimintojoje karalystėje. Išeinu pirma Tavęs, o kai Viešpačiui patiks, seksi paskui mane. Nesame išskirti amžių amžiams, Viešpats priims ir Tave, kad būtume kartu suvienyti su savo valdovu Jėzumi Kristumi.

Mūsų buveinės vieta ne čia, o danguje: čia yra mūsų piligrimystės vieta. Todėl mes žiūrime į savo tikrąją tėviškę – dangų, ir trokštame būti priimti savo dangiškojo Tėvo namuose, kad matytume savo brolį, valdovą ir Viešpatį Jėzų Kristų su visa patriarchų, pranašų, apaštalų palyda ir begale kankinių, tarp kurių tikiuosi būti priimtas, kai užbaigsiu Viešpaties Jėzaus skirtą užduotį.

Taigi prašau, mylimoji, rasti paguodą šių išsakytų žodžių apmąstyme. Įsisąmonink Dievo suteiktą garbę turėti vyrą ne tik Dievo Sūnaus tarną, bet ir taip Dievo vertinamą ir mylimą, kad įtraukė jį į kankinių vainiką. Tai didelė Dievo garbė, kurios Jis net savo angelams nesuteikia.

Aš džiūgauju, mano širdis linksminasi, skausmuose man nieko netrūksta. Aš perpildytas gausių savo Dievo turtų; paguodos turiu užtektinai sau ir visiems tiems, su kuo tik galiu kalbėtis. Todėl meldžiu Dievą, kad Jis ir toliau rodytų savo gerumą ir palankumą man, savo kaliniui. Tvirtai tikiu, kad taip ir bus, nes žinau iš patirties, jog Jis niekada neišsižada tų, kurie tikisi Jo. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad Jis gali būti toks geras tokio vargšo kūrinio, kaip manęs, atžvilgiu. Galiu dabar pajusti, koks ištikimas mano Viešpats Jėzus Kristus.

Dabar prisitaikau sau tai, ką iki šiol pamokslaudavau kitiems, o tik šiuo metu patyriau. Turiu prisipažinti, kad pamokslaudamas kalbėdavau lyg aklas žmogus apie spalvas. Nuo to, kai mane paėmė nelaisvėn, pažengiau į priekį ir daugiau išmokau, nei per visą prieš tai buvusį gyvenimą. Tai labai gera mokykla: Šventoji Dvasia nuolatos mane įkvepia ir moko naudotis ginklais šitai kovai. Iš kitos pusės, šėtonas, visų Dievo vaikų priešas, lyg žiaurus riaumojantis liūtas[2], apsėdęs mane nori įgelti. Bet tas, kuris man pasakė: Būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį! (Jn 16,33) man užtikrina pergalę. Jau matau Viešpatį nugalintį šėtoną po mano kojomis, ir jaučiu tobulą Dievo galią savo silpnume.

Viena vertus, mūsų Viešpats duoda man patirti savo silpnumą ir menkumą, parodo, koks esu skurdus, be galo trapus molio puodas, kad aš nusižeminčiau, o Jam atitektų visa pergalės garbė. Kita vertus, Jis sutvirtina ir paguodžia mane neįtikėtinu būdu. Jaučiuosi net patogiau nei evangelijos priešai. Valgau, geriu ir ilsiuosi geriau už juos. Sėdžiu baisiausiame ir geriausiai saugomame kalėjime, kurį dėl jo tamsumo pravardžiuoja Ruduoju, kur oras atsinaujina tik per mažą smirdinčią skylutę, per kurią išmetamos laukan išmatos. Surakino mano kojas ir rankas sunkiomis ir storomis grandinėmis: tai nesibaigiantis pragaras, prasiskverbiantis iki pat mano vargšų kaulų. Be to, kalėjimo sargybinių vadas du ar tris kartus per dieną ateina patikrinti grandinių, bijodamas, kad aš nepabėgčiau. Prie kalėjimo vartų dar budi trys sargybinių būriai po keturiasdešimt vyrų.

Mane taip pat lanko ponas Hamaide; ateina paguosti ir „skatinti kantrybės“. Bet noriai ateina po vakarienės, jau prisigėręs ir prisivalgęs. Tai įsivaizduok, kas tai per paguoda! Svaidosi grąsinimais bei įspėja, kad suriš mano kūno iš visų pusių pančiais, jei tik bus įrodymų, kad bandysiu bėgti — nebegalėsiu nė piršto pajudinti. Ir dar daug panašių jo kalbų. Bet visame tame mano Dievas nesiliauja laikęsis savo pažado ir guodžia mano širdį, suteikdamas man didžiausią pasitenkinimą.

Esant tokiai padėčiai, brangi sese ir ištikima žmona, maldauju Tave, kad surastum paguodą Viešpatyje tokių didelių išbandymų akivaizdoje bei atsiduotum Jam visame kame. Jis yra ištikimų našlių vyras, vargšų našlaičių tėvas. Jis Tavęs niekada neapleis, galiu tai Tau užtikrinti. Elkis visada kaip krikščionė, ištikima, dievobaiminga žmona, kaip visuomet elgeisi, bei garbink kuo uoliau, savo geru gyvenimu ir žodžiais, vyro skelbtą Dievo Sūnaus mokymą.

Kaip mane visą laiką taip meiliai mylėjai, taip, prašau, toliau mylėk mūsų mažuosius vaikus. Mokyk juos pažinti tikrąjį Dievą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų. Būk jiems ir tėvu, ir motina, rūpinkis, kad jiems sektųsi kuo geriau su nedaugeliu turtų, kuriuos Dievas Tau patikėjo. Man mirus, jei dėl Dievo malonės gyvensi kaip našlė, gerai darysi; o jeigu negalėsi dėl lėšų stygiaus, tai surask gerą, ištikimą ir dievobaimingą vyrą, turintį gerą liudijimą. Jei spėsiu, parašysiu mūsų draugams, kad rūpintųsi Tavimi, nes nemanau, kad paliks Tave bėdoje. Po to, kai Viešpats paims mane iš šio gyvenimo, galėsi sugrįžti prie savo ankstesnės gyvenimo tvarkos. Turi mūsų dukrą Sarą, kuri tuoj bus suaugusi. Ji galės Tau palaikyti draugiją, padėti sunkumuose bei paguosti varguose. Viešpats visada bus su Tavimi. Pasveikink mano vardu visus mūsų draugus ir prašyk, kad jie užtartų Dievą stiprybės, tinkamų žodžių ir išminties, kad išlaikyčiau tiesą apie Dievo Sūnų iki galo, iki paskutinio gyvybės atodūsio.

Sudie, Katerina, mano geroji bičiule! Meldžiu Dievą, kad geranoriškai Tave paguostų ir patenkintų. Tikiuosi, kad, jei tokia Dievo valia, galėsiu vėl Tau parašyti, Tave guosti tol, kol būsiu šiame vargingame pasaulyje. Saugok šį laišką mano atminčiai. Jis parašytas prastokai, kaip sugebu, o ne kaip norėčiau. Prašau, išpasakok viską apie mane mano motinai; tikiuosi ir jai parašyti paguodos laišką, jei Dievas leis. Pasveikink dar ir mano brangiąją seserį, tegu priima šį išbandymą, kaip ateinantį iš Dievo. Linkiu Tau visa ko geriausio.

Iš kalėjimo, 1567 m. balandžio 12 d.,

Tavo ištikimas vyras Gvidas de Bresas, Dievo Žodžio tarnas Valanjsene, kur šiuo metu esu įkalintas dėl Dievo Sūnaus.

[1]žr. Am 3,6.

[2]žr. 1 Pt 5,8.