Kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 4,18-21: 18 Kai kurie ėmė pūstis, tartum neketinčiau pas jus atvykti. 19 Bet, jei Viešpats panorės, aš veikiai atkeliausiu pas jus ir pažiūrėsiu ne ką išpuikėliai sako, bet ką pajėgia. 20 Dievo karalystė yra ne kalboje, bet galybėje. 21 Ko norite? Ar kad ateičiau pas jus su lazda, ar su meile ir švelnumo dvasia?

Šiandienos skaitinys labai griežtas ir taip griežtai kalba apie drausmę. Mes puikiai žinome darbo drausmę kolektyve, šeimoje, mokymo įstaigoje, bendruomenėje. O kaip Bažnyčioje?

Viešpats reikalauja drausmės ir Bažnyčioje, todėl mes pirmiausia ir kalbėsime apie drausmę Bažnyčioje, apie Dievo reikalavimus, apie discipliną Jo Surinkime. Koks Dievo drausmės tikslas ir kaip tai veikia? Kam to reikia?

Kartais tenka girdėti, kad Bažnyčios drausmė veikia suaugusius taip, kaip vaikus. Ir tai visai logiška. Juk Bažnyčia yra kaip šeima. Parapijiečiai, išpažįstantys Viešpatį, dažniausiai būna labai artimi – ir vieni kitus labai dažnai vadina broliais ir sesėmis, kaip ir apaštalas Paulius - Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai.” (Ef 2,19)

Tačiau Bažnyčioje, kaip ir šeimoje turi būti tvarka ir drausmė, kitaip nebus santarvės, vienybės, artimo meilės. Todėl šeimoje tėvai turi drausminti vaikus, turi būti nustatytos ribos, pasakyta kas galima, ir kas ne – turi būti drausmė. Paulius sako: “Jums reikia pakentėti dėl drausmės. Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai.” (Hbr 12,7-8)

Kaip šeimoje, taip ir Bažnyčioje, kad galėtume vieni kitus vadinti broliais ir sesėmis, kad viešpatautų artimo meilė privaloma ir drausmė. Ir Paulius drausmina korintiečius kaip vaikus, nes korintiečiai elgėsi labai panašiai, kaip elgiasi vaikai. O ir mums verta pasitikrinti ar mes nesielgiame vaikiškai. Korintiečiai gyrėsi taip, kaip mėgsta pasigirti vaikai – save gyrė, o kitus peikė. Korintiečiai save laikė vertesniais, geresniais, protingesniais už kitus. Taigi, korintiečiai tokiais savo veiksmais skaldė Bažnyčią, bet ne vienijo. Korintiečiai buvo savanaudžiai kaip vaikai.

Korinto Bažnyčioje reikėjo kažką keisti, reikėjo mokyti, reikėjo vienyti Bažnyčią. Paulius tai ir darė juos mokydamas, skelbdamas Evangelijos žinią. Paulius rašė ir mokė ne tik tų laikų korintiečius, bet taip pat ir mus, nes korintiečių bėdos, nuodėmės, nuklydimai buvo labai panašūs į mūsų šiandienos Bažnyčiose. Paulius moko mus apie drausmės metodus ir tikslus. Jis moko mus, kaip mes galime padaryti stipresnę Bažnyčią laikydamiesi geros biblijinės drausmės.

Panagrinėkime keturis biblinius drausmės tikslus:

Pirmas drausmės tikslas yra tai, kad mes netaptume arogantiški.

1 Kor 4,18 “Kai kurie ėmė pūstis, tartum neketinčiau pas jus atvykti.” Mes turėtume būti nuolankūs prieš Viešpatį.

Antras drausmės tikslas yra tai,  kad mes turime įsiklausyti į Biblijos mokymą.

1 Kor 4,19 “Bet jei Viešpats panorės, aš veikiai atkeliausiu pas jus ir pažiūrėsiu ne ką išpuikėliai sako, bet ką pajėgia.” Mes turėtume mokytis iš Viešpaties.

Trečias drausmės tikslas yra tai, kad mes turėtume bijoti Viešpaties.

1 Kor 4,20 “Dievo karalystė yra ne kalboje, bet galybėje.

Ketvirtas drausmės tikslas yra tai,  kad mes turime prisiminti, kad Dievas yra mylintis Tėvas.

1 Kor 4,21 “Ko norite? Ar kad ateičiau pas jus su lazda, ar su meile ir švelnumo dvasia?

Taigi, pradėkime nuo pirmojo, - kad mes netaptume arogantiški.

Kai kurie ėmė pūstis, tartum neketinčiau pas jus atvykti.

Korinto krikščionys save laikė išskirtiniais, jie buvo pasipūtę ir galvojo kad jie viską žino geriausiai, viską moka puikiausiai, kad jie geriausiai supranta apie Bažnyčios vadovybę, jos veiksmus, tikslus ir reikiamus žingsnius. Jie tikėjo, kad viską gali padaryti patys – be apaštalo Pauliaus mokymo, o kartu ir be Dievo mokslo. Jie manė, kad jie yra išskirtiniai.

Tas pats vyko ir Mozės laikais su izraelitais. Išėjimo knygoje 32,1–2 mes skaitome: “Matydami, kad Mozė uždelsė nusileisti nuo kalno, žmonės susirinko prie Aarono ir sakė jam: ‘Eikš, padirbk mums dievą, kuris mus vestų. Juk mes nežinome, kas nutiko Mozei – tam vyrui, kuris išvedė mus iš Egipto žemės.’< ...> Visi žmonės nusiėmė  aukso auskarus, kabojusius ausyse, ir atnešė juos Aaronui. Jis, paėmęs iš jų rankų auksą, jį išlydė ir išskobė veršį, tada jie sušuko: Izraeli, štai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės.

Kai tik Mozė pasitraukė, izraelitai nedelsdami kreipėsi į kitus dievus. Jie tapo arogantiški. Jie manė, kad „mes galime nuspręsti patys ir apie Dievą“. Jie sakė, kad tik jie žino kas yra jiems geriausia, ko reikia ir niekas kitas neturėtų jiems aiškinti, ką turėtų daryti.

Dažnai mes taip pat manome. Mes įsitikinę, kad žinome, kas geriausia: apie gyvenimą kartu iki santuokos, apie darbą sekmadieniais, apie teisingą garbinimo būdą Bažnyčioje, teisingas giesmes, maldas, liturgiją ir apie daugelį dalykų. Mes manome, kad mūsų asmeniniuose reikaluose Dievo nereikia. Jei aš negaliu Jo matyti, tai ir  Jis negali manęs matyti. Jis neturėtų manęs mokyti ką turiu daryti. Mes patys norime daryti teisingus sprendimus. Su nieku nepasitarę.

Tačiau Bažnyčios drausmė mums primena, kad Dievas yra mūsų Viešpats. Jis yra mūsų Kūrėjas ir Viešpats. Mes turime gerbti Jį. Kaip ir apaštalas Petras mus moko: “Taip pat jūs jaunesnieji, būkite klusnūs vyresniesiems. Ir visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems, nes “Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę. Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis išaukštintų jus metui atėjus.” (1 Pt 5,5-6) Taigi, pirmoji Bažnyčios drausmės pamoka yra ta, kad mes pirmiausia turėtume būti nuolankūs prieš Viešpatį.

Antras drausmės tikslas yra tai, kad mes turime įsiklausyti į Biblijos mokymą.

1 Kor 4,19 “Bet jei Viešpats panorės, aš veikiai atkeliausiu pas jus ir pažiūrėsiu ne ką išpuikėliai sako, be ką pajėgia.

Iš laiško žodžių mes suprantame, kad apaštalas Paulius keliauja į Korintą ar bent ketina ten nukeliauti. Ten nukeliavęs jis stos akis į akį kalbėtis su tais žmonėmis, kurie save pristatė galingaisiais, išmintingaisiais, teisiaisiais ir teisingaisiais. Tie pasipūtėliai Korinto mokytojai bandė mokyti iš savęs, savo išminties, savo teisumo ir savo supratimo. Bet ne Dievo. Jų mokyme nebuvo dieviškos galios. Jie neturėjo Šventosios Dvasios veikimo, bendrystės, juose nebuvo Kristaus.

Paulius turėjo galią kalbėti ir mokyti Bažnyčioje, nes buvo Apaštalas. Tačiau šie pasipūtę Korinto vyrai neturėjo tos galios. Jie turėjo klausytis Pauliaus mokymo, o ne patys mokyti.

Mes irgi darome tą pačią klaidą. Mes manome, kad mūsų idėjos yra išmintingesnės už Bibliją, kad mūsų supratimas gilesnis, nei Biblijos, kad mes turime kažką naujo ir svarbaus patys sukurti, padaryti, nuveikti. Bet Dievo išmintis mums jau duota Biblijoje. Turėtume skaityti ir studijuoti Bibliją, ir todėl, kad mes skelbiame Dievo išmintį kitiems. Mes turėtume mokytis iš Viešpaties. Tačiau pasipūtę Korinto vyrai nesimokė Biblijos ir todėl Paulius turėjo drausminti juos. Mes neturime būti tokie, kaip jie. Mes turime priimti ir įsiklausyti į Biblijos mokymą. Kodėl? Nes skelbiant šventąją Evangeliją, dangaus Karalystė atidaroma ir uždaroma. Kaip ir Heidelbergo katekizmas mus moko: Kristaus įsakymu visiems tikintiesiems skelbiama ir viešai liudijama, kad, kai tik jie tikru tikėjimu priima Evangelijos pažadus, Dievas jiems tikrai atleidžia visas nuodėmes dėl Kristaus nuopelno; o visiems netikintiesiems ir veidmainiams paskelbiama, kad jiems gresia Dievo rūstybė ir amžinas pasmerkimas, jei jie neatsivers. Remdamasis šiuo Evangelijos liudijimu Dievas teis juos šiame ir būsimajame gyvenime.” (H.K. 84)

Trečias drausmės tikslas yra tai, kad mes turėtume bijoti Viešpaties. 1 Kor 4,20 “Dievo karalystė yra ne kalboje, bet galybėje.

Šiuolaikiniai žmonės, netgi mokslininkai mėgsta sakyti, kad Biblija yra tikrai gera, išmintinga, pamokanti, turinti gerų idėjų knyga. Ir mes tam neprieštaraujame. Netgi džiaugiamės, kad taip teigiamai ir gražiai apie Bibliją kalbama. Tačiau mes dažniausiai pamirštame, kad Biblija yra Dievo Žodis. Ir sakyti, kad tai tik gera, graži, pamokanti knyga nesąžininga. Mes turime suprasti, kad Biblija yra Šventa knyga, kad Biblija yra Dievo Žodis. Tačiau jei mes neskaitome ir neklausome Biblijos, mes negauname Visagalio, Visavaldžio Dievo Žodžio, mes negarbiname Dievo. Neskaitoma, apdulkėjusi, knygų lentynoje gulinti Biblija nieko neverta. Biblija turi būti skaitoma, Šventas Raštas yra  Dievo Žodis ir jis turi būti skaitomas ir skelbiamas.

Turime prisiminti, kad Dievas yra mūsų Kūrėjas. “Jis mūsų pagalba ir skydas.” (Ps 33,20) “Šis Dievas – mūsų Dievas per amžių amžius. Jis ves mus amžinai.” (Ps 48,15) Turime garbinti jį, nes tik taip mes būsime Jo palaiminti. Paulius rašė: “O tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginti daugiau negu mes prašome ar išmanome, jam tebūna šlovė Bažnyčioje ir Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais! Amen.” (Ef 3,20-21) Mes turėtume bijoti Viešpaties.

Senajame Testamente Mozė rašė izraelitams: O dabar, Izraeli, ko gi reikalauja iš tavęs Viešpats, tavo Dievas? Vien pagarbiai bijoti Viešpaties, savo Dievo, eiti visais jo keliais, mylėti jį, tarnauti Viešpačiui, savo Dievui, visa širdimi ir visa siela ir laikytis visų Viešpaties, tavo Dievo, įsakymų bei įstatų kuriuos įsakau tau šiandien tavo paties labui. (Įst 10,12-13)

Tikriausi daugelis jūsų žinote giesmę, “Valdove Didis” kuri visada turėtų būti mūsų širdyse. Gal net pagiedoti galėtume? Ten kalbama apie pagarbią Dievo baimę, apie nepamatuojamą Viešpaties didybę: O Viešpatie, kaip aš didžiai nustebęs, žvelgiu į visa, ką sutvėrei Tu. Matau žvaigždes, girdžiu griaustinį dundant, Tavo galybę aš visur regiu, Valdove didis, giedu su džiaugsmu, koks didis tu, koks didis tu!  Mes turėtume bijoti Viešpaties.

Ir ketvirtas drausmės tikslas yra tai,  kad mes turime visada prisiminti, kad Dievas yra mylintis Tėvas

1 Kor 4,21 “Ko norite? Ar kad ateičiau pas jus su lazda, ar su meile ir švelnumo dvasia?

Pasiklausykime ir apmastykime laiško Hebrajams 11 sk. eilutes:

Jums reikia pakentėti dėl drausmės. Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai. Jau mūsų kūno tėvai mus pabausdavo, ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume?! Juk anie savo nuožiūra mus drausmino nedaugeliui dienų, o šis tai daro mūsų labui, kad taptume jo šventumo dalininkais. Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams. (Hbr 12,7-11)

Mielieji, kaip tai artima, kaip pažįstama. Tikriausiai nei vienas iš mūsų neužaugo be tėvo ar mamos griežtesnio žodžio, netgi rykštės, diržo. Kaip tada buvo apmaudu, pikta. Tačiau tik praėjus kažkiek laiko, supratome, kad to reikėjo. Mylintys tėvai nuoširdžiai norėdami gero savo vaikams, nubrėžia aiškias ribas, baudžia už nepaklusnumą, aiškina to pasekmes – ir tą  daro kantriai.

Mūsų dangiškasis Tėvas, mūsų Viešpats irgi myli savo žmones. Jis – mylintis Tėvas nori, kad jo vaikai, mažutėliai gyventų šventai, nes be šventumo niekas neregės Viešpaties (Hbr 12,14). Todėl Viešpats drausmina savuosius, kad mes taptume panašūs į jo Sūnaus pavidalą.” (Rom 8,29)

Mieli broliai, mielosios seserys Kristuje Jėzuje, štai mes išsiaiškinome, kad Dievo drausmės tikslas ar per Bažnyčią, ar tiesiogiai per Šventąją Dvasią, yra mūsų labui ir Jo šlovei. Dievas myli mus. Dievas yra mūsų Tėvas. Todėl prašykime Jo priversti mums kiekvieną dieną  mokytis iš Jo Žodžio drausmės.

Prašykime maldoje, melskimės: Dangiškasis Tėve, galybių Viešpatie, sudrausmink mus, leisk pažinti Tavosios drausmės tikslus, leisk juos suprasti ir vykdyti tai.

 

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
       

  (ilgalaikėse atostogose)

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Frank van Dalen                   8 61601303

        

Holger Lahayne                    8 686 60684

Romas Pukys                         8 650 50302 


    

Tomas Sakas (akadem. atostogose)                

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

 

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas