Kun. Frank van Dalen

Tada [kai kurie Fariziejai] sakė Jam: Kodėl Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir meldžiasi, taip pat ir fariziejų mokiniai, o Tavieji valgo ir geria?. Jėzus jiems atsakė: Argi galite versti pasninkauti vestuvininkus, kol su jais yra jaunikis? Ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus. Jėzus dar pasakė jiems palyginimą: Niekas neplėšia lopo iš naujo drabužio ir nesiuva jo ant seno. Nes ir naująjį jis suplėšytų, ir senajam netiktų lopas iš naujojo. Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Jaunas vynas suplėšytų vynmaišius, pats ištekėtų, ir vynmaišiai niekais nueitų. Jauną vyną reikia pilti į naujus vynmaišius, ir tada abeji išsilaiko. Ir niekas, gėręs seno vyno, nenori jauno; jis sako: „Senasis geresnis!“ /Luko 5, 33-39/.

 1. Nuoširdus ir veidmainiškas pasninkavimas

Šiame skaitinyje kai kurie Fariziejai – religiniai vadovai, kurie vis labiau priešinosi Jėzui, uždavė Jam klausimą apie maistą ir gėrimus. Jums gali pasirodyti, kad tai yra keista pokalbių tema religingiems žmonėms. Tačiau šie vyrai buvo labai išsimokslinę ir buvo žinomi dėl skrupulingo rūpesčio kiekvienai su jų tikėjimų susijusiai detalei. Jie norėjo padaryti viską, ką Dievas jiems įsakė Šventajame Rašte, o jeigu įmanoma, tai dar net ir daugiau nuveikti.

Mes žinome, kad izraelitams nebuvo galima valgyti tam tikro maisto. Mes apie tai skaitome Kunigų knygos 11-jame skyriuje. Tačiau buvo laikas, kuomet jie ne tik nevalgydavo tam tikro maisto, bet ir pasninkaudavo. Jie specialiai tam tikrą laiko tarpą nieko nevalgydavo. Mums gali atrodyti, jog jų elgesys buvo panašus į Romos katalikų Gavėnią. Iš pirmo žvilgsnio yra panašumų. Ir kadangi mes dabar esame Gavėnios laikotarpyje, galbūt verta būtų paklausti: O kodėl krikščionys pasninkauja?

  • Ezros 8, 21 aprašyta viena iš pasninko priežasčių. Ezra buvo kunigas, kuris labai gerai žinojo Senojo Testamento įstatymus (Ezr 7, 10-22). Jis rašė: Prie Ahavos upės paskelbiau pasninką, kad nusižemintume prieš savo Dievą ir melstume laimingo kelio sau, savo vaikams ir savo turtui. Ezra pasninkavo, nes turėjo ypatingą prašymą. Jis prašė Dievo apsaugos.

Ezra paaiškino, kodėl jis taip pasielgė: Aš gėdijausi prašyti iš karaliaus karių ir raitelių, kad jie mus apgintų nuo užpuolikų kelyje, nes buvau pasakęs karaliui: ‘Mūsų Dievo ranka yra ant visų, kurie Jo ieško, bet Jo rūstybė ir galia prieš tuos, kurie Jį apleidžia‘. Mes pasninkavome ir meldėme savo Dievo dėl šito, ir Jis išklausė mus (Ezr 8, 22-23).

Ezra susilaikė nuo maisto, nes jis norėjo pilnai savo dėmesį skirti šiam ypatingam prašymui. Jis nenorėjo iš Dievo gauti neigiamą atsakymą, jis netgi nenorėjo gauti „palauk” atsakymo. Kartais Dievas būtent taip atsako į mūsų maldas. Kai Dievas mums sako „ne“ arba „palauk“, dažniausiai Jis tai daro, nes nori kažko mus išmokyti, ko mes dar nemokame. Dievas žino, kas mums yra geriausia. Kai Dievo atsakymas mums yra kitoks negu mes norime, mums reikia tai priimti ir iš to pasimokinti.

Tačiau šioje situacijoje Ezra nuogąstavo, jog bet koks kitas Dievo atsakymas jį ir jo bendrakeleivius pavers pajuoka prieš Persijos karalių ir jo ministrus. Jam būtinai iš Dievo reikėjo teigiamo atsakymo, pažadančio Dievo apsaugą jų kelionėje. Karaliaus akivaizdoje Ezra drąsiai kalbėjo apie Viešpaties apsaugą Jo žmonėms. Kai atėjo laikas tokius jo teiginius patikrinti, Ezra norėjo būti visiškai užtikrintas tikras dėl Dievo atsakymo. Jeigu Dievas apsaugos Ezrą ir jo bendrakeleivius, tuomet karaliui teks sutikti, jog Dievas turi ypatingą santykį su savo žmonėmis. Taigi Ezra pasninkavo ir meldėsi.

  • Kita pasninko priežastis yra išskirtinė nuodėmės išpažintis. Nehemijo 9, 1 mes skaitome: Šio mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną izraelitai susirinko pasninkaudami, apsivilkę ašutinėmis ir apsibarstę galvas. Jie pasninkavo, nes visi kartu susirinko išpažinti nuodėmę, dėl kurios Izraelis buvo išvestas į tremtį ir ten praleido 70 metų. Po pasninko izraelitai viešai išpažino savo nuodėmę ir naujai įsipareigojo paklusti Viešpačiui (Neh 9, 2-38). Pasninkas buvo jų nuoširdumo ženklas.

Mes tokį nuoširdumą matome ir karaliaus Dovydo gyvenime. Jis taip pat kartais pasninkaudavo, kai norėdavo išpažinti Dievui konkrečią nuodėmę. 69-je Psalmėje skaitome: Dieve, Tu žinai mano kvailystę ir mano nusikaltimai nepaslėpti nuo Tavęs (Ps 69, 5). Dovydas pripažino savo nuodėmę ir nuoširdžiai dėl jos atgailavo. Kiti žmonės ne visada suprasdavo jo nuoširdumą. Taigi toliau skaitome: Kai aš verkiau ir varginau sielą pasninku – jie užgauliojo mane (Ps 69, 10). Kai Dovydas liūdėjo dėl savo nuodėmės, žmonės iš jo tyčiojosi. Jie galvojo: Kam jis taip sureikšmina savo nuodėmę? Visi juk nusideda. Juk nėra jis toks jau blogas. Tačiau Dovydas suprato, kad kiekviena nuodėmė kenkia jo santykiui su Dievu. Taigi jis pasninkavo, kad išreikštų savo nuoširdžią atgailą.

Gali būti, kad pačioje pradžioje Fariziejai – religingiausi izraelitai – pradėjo reguliariai pasninkauti, nes norėjo nuoširdžiai parodyti savo atgailą dėl nuodėmės. Jono Krikštytojo mokinių širdyse tikrai matėsi šis nuoširdumas. Jonas kvietė izraelitus atgailauti dėl jų nuodėmių. Jis krikštijo žmones, kurie tikrai troško būti teisūs ir kurie norėjo būti pasiruošę Mesijo atėjimui. Taigi, jeigu jų motyvai pasninkui buvo nuoširdūs, tuomet tame nėra nieko blogo.

Tačiau laikui bėgant, Fariziejai pametė pradinį pasninko tikslą. Pasninkas nebebuvo jų nuoširdi atgaila dėl nuodėmės. Jie pasninką pavertė viešu ženklu, kuris parodydavo kitiems, jog pasninkaujantis žmogus yra „labai religingas“. Fariziejai teigė, jog jie buvo „teisūs“ vien dėl to, kad jie pasninkavo. Jie teigė, jog jų išorinis elgesys priimtinas Dievui, net jeigu jų širdys buvo kietos ir šaltos Dievo atžvilgiu.

Luko 11 ir 12 skyriuose mes matome, jog Jėzus pasmerkė Fariziejų viešą pasninką, pavadindamas jį veidmainyste ir kvailyste (Lk 11, 42 ir 12, 1-3 ir 12, 20). Jo žodžiai taip pat ir mums yra perspėjimas pasitikrinti savo širdis ir vidinius nusistatymus, kad netaptume išpuikę religingi žmonės. Mes turime būti nuolankūs nusidėjėliai, kuriems buvo atleista.

2. Jėzus moko, naudodamas palyginimus.

Taigi, koks yra Jėzaus atsakas Fariziejams? Jie sakė: Mes pasninkaujame. Tai yra mūsų įrodymas, jog mes prašome Dievo nuodėmių atleidimo. Mums tikrai bus atleista ir mes tikrai įgysime teisumą. Jeigu Tu sakai, kad mes esame veidmainiai, argi tuomet to pačio nesakai ir apie Jono mokinius, kurie pasninkauja kaip ir mes? Fariziejai, žinoma, net nepaminėjo fakto, jog jie yra tiek pat nusistatę prieš Jono Krikštytojo mokinius, kiek ir prieš Jėzų. Tuo metu Fariziejams nerūpėjo skirtumai tarp jų pačių ir Jono Krikštytojo. Tačiau Jonas ir jo mokiniai tikrai atgailaudavo dėl savo nuodėmių. O Fariziejai tiktai surengdavo pasirodymą.

Vietoje to, kad Jėzus paaiškintų, koks yra skirtumas tarp Fariziejų ir Jono, Jis pasirinko susitelkti ties tikrąja problema: „Kodėl Jono mokiniai pasninkavo? ir Kodėl Jėzaus mokiniai buvo laisvi nuo to reikalavimo? Taip buvo dėl to, kad yra didelis skirtumas tarp Jėzaus ir Jono. Jonas veikė Senojo Testamento pabaigoje; laikotarpyje, kuomet dėmesys buvo sutelkiamas į nuodėmės problemą, ir ką dėl to reikia daryti. Jėzus jau veikia Naujajame Testamente; laikotarpyje, kuriame dėmesys sutelktas į Jėzų, kuris buvo atsakymas į nuodėmės problemą. Jonas ir jo mokiniai laukė Mesijo. Jėzus buvo Mesijas, kuris turėjo ateiti.

Skirtumai tarp Jono ir Jėzaus mums parodo skirtumus tarp Senojo ir Naujojo Testamentų. Naujasis Testamentas neatmeta Senojo Testamento. Būtų kvaila sakyti: Kadangi Jėzus jau atėjo, Senasis Testamentas yra visai nebesvarbus. Toks požiūris atskirtų Senojo Testamento Dievą nuo Naujojo Testamento Dievo. Praktiškai tai padarytų du skirtingus Dievus: Senąjį ir Naująjį. Tačiau Biblijoje labai aiškiai parašyta, jog Jėzus yra tas pats šiandien, vakar ir per amžius (Hbr 13, 8). Jis lygiai tiek pat yra Senojo Testamento Dievas kiek ir Naujojo Testamento.

Taigi Biblija yra vieninga Knyga – Šventas Dievo Žodis. Tačiau mes taip pat galime teigti, jog su laiku pats Dievas per Savo Žodį mums vis daugiau atskleidžia apie Save. Jėzus tai paaiškina, naudodamas palyginimą apie seną vyną ir senus vynmaišius, ir naują vyną bei naujus vynmaišius. Jis taip pat naudoja senų rūbų nusivilkimo ir apsirengimo naujais palyginimą. Vynas vis dar yra vynas. Nauji drabužiai atrodo labai panašiai kaip ir seni. Tačiau yra kažkas „naujo“. Ir tas „kažkas naujo“ yra Jėzus.

Senasis Testamentas laukia ir viliasi, kad Jėzus ateis. Naujasis Testamentas mums skelbia, jog Jėzus jau atėjo. Mums nereikia viltingai laukti to, kas jau yra. Mes jau galime matyti Jėzų. Ar kada oro uoste buvote pasitikti atvykstančio mylimo žmogaus? Man ne kartą teko tai daryti. Dažniausiai aš laukiu, nekantrauju, viliuosi, kad skrydis nebuvo atšauktas. Bet kai tas žmogus išeina pro duris, aš nebestoviu lyg nieko nebūtų ir toliau nelaukiu. Tas žmogus juk jau stovi priešais mane. Kaip būtų kvaila man tiesiog toliau stovėti, dairytis, laukti.

Būtent apie tai Jėzus kalba palyginime apie naują vyną senuose vynmaišiuose ir naują lopą, užsiūtą ant senų drabužių. Po Jėzaus atėjimo nereikia elgtis taip lyg vis dar Jo lauktume. Mums reikia eiti pas Jį, kalbėtis su Juo, Jo klausyti ir džiaugtis, kad Jis yra su mumis. Jam atėjus, jūs norėtumėte, kad Jis asmeniškai jums paaiškintų daugybę dalykų.

Jėzus būtent tai ir darys. Tolimesniuose Evangelijos pagal Luką skyriuose Jėzus aiškina Senojo Testamento tiesas, kurias Fariziejai buvo iškraipę. Jie Senąjį Testamentą pavertė „taisyklių, kurių būtina laikytis“ rinkiniu. Dažnai jie net patys jų nesilaikė. Dėl to Jėzus juos ir vadina veidmainiais. Bet net jeigu jie tai darytų nuoširdžiai, jie patys negalėtų Dievo akyse savęs padaryti teisiais. Tam jiems reikėjo Jėzaus teisumo.

Išvados

Ar tai reiškia, kad Naujojo Testamento krikščionys niekad neturėtų pasninkauti? Tikrai ne. Yra keletas atvejų, kuomet pasninkas yra tinkamas. Apaštalų darbų 14, 23 skaitome, kad Kiekvienoje bažnyčioje su malda ir pasninku, uždėdami rankas, [Paulius ir Barnabas] paskyrė jiems vyresniuosius ir pavedė juos Viešpačiui, kurį šie buvo įtikėję. Bažnyčios vyresniųjų paskyrimas buvo labai svarbi užduotis, ir apaštalams reikėjo iš Dievo labai aiškaus patvirtinimo, kad jie pasirinko tinkamus vyrus Bažnyčios vadovavimui. Jiems reikėjo aiškaus teigiamo atsakymo iš Dievo. Taigi, kai Paulius ir Barnabas rinko vyresniuosius, jie pasninkavo ir meldėsi.

Kai jie buvo tikri, kad Dievas pritarė jų sprendimui, Paulius ir Barnabas įšventino tuos vyrus, kad jie tarnautų ir vadovautų vietinėse bažnyčiose.

Taigi pasninkas vis dar naudojamas, kai mes nusižeminame prieš Dievą ir ateiname pas Jį su ypatingu prašymu. Tačiau, kai mes pasninkaujame, mes tai darome šventimo kontekste. Jėzus jau yra tarp mūsų. Jis pažadėjo, kad Jis mūsų nepaliks ir neapleis (Įst 31, 8; Mt 28, 30). Mes galime džiūgauti, nes Jis atliko savo darbą, pasiaukojo už mus, kad mes būtume išgelbėti. Dabar mes ruošiamės Jo antram atėjimui, kuris įvyks, kuomet Jis pilnai surinks savo Bažnyčią (Mk 13, 10). Mes jau galime būti pilnai tikri savo maldų rezultatu. Mes galime prašyti Dievo pilnai pasitikėdami, kad Jis padarys tai, kas yra geriausia mums ir Jo Bažnyčiai. Mes galime gyventi viltingai, be jokių abejonių.

Tai yra vienas didžiausių Naujojo Testamento krikščionių privalumų, kurio neturėjo Senojo Testamento tikintieji. Kartu su jais mes turime tikėjimą mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Bet mes dar taip pat turime Gerąją Naujieną – Jėzus jau yra danguje ir ten ruošia vietą kiekvienam iš mūsų, kuris Juo pasitiki. Taigi, švęskime savo išgelbėjimą. Švęskime nuodėmių atleidimą. Švęskime, nes Jėzus (Jaunikis) ruošia savo Nuotaką (Bažnyčią) tai dienai, kuomet Jis grįš ir parsives Ją namo. Ir jeigu pasninkaujate dėl kažkokio specialaus dalyko, darykite tai su džiaugsmu ir pasitikėjimu.

Dvasininkai

Raimondas Stankevičius

8 655 43678

Tomas Šernas   

8 655 43678

Rimas Mikalauskas

8 686 66383

Frank van Dalen

8 616 01303

Holger Lahayne

8 686 60684

Vaidotas Ickys

8 691 21477

Dainius Jaudegis 

8 686 43344

Romas Pukys

8 650 50302


Sigita Veinzierl
   (ilgalaikėse atostogose)

Tomas Sakas  (akademinėse atostogose)

 


    

          

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas