Katech. Holger Lahayne

Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare. Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių. (Mato 10, 28–31)

Jėzus susišaukė visus dvylika savo mokinių, apdovanojo visokiausiomis galiomis, davė nurodymų ir išsiuntė mokyti, pamokslauti bei gydyti ligonių. Bet prieš tai įspėjo: „Štai siunčiu jus kaip avis tarp vilkų.“ Tai reiškia, kad jie bus persekiojami. Žmonės „įskundinės jus teismams… Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus…“ (Mt 10, 16–18). Jėzus nuo savo mokinių neslepia, kad bus labai nelengva (ką vėliau patvirtina Paulius, 2 Tim 3, 12).

Šiandien visa krikščionija eina Jėzaus bei jo mokinių, apaštalų, pėdomis, todėl įspėjimas galioja ir jai. Tačiau galioja ir padrąsinimas, kuris nuskamba tuo metu Dvylikai ir ataidi ligi mūsų dienų: „Taigi nebijokite jų“ (10, 26. 28. 31).

Jėzaus ištartas „nebijokite“ drąsina ne tik persekiojimų, bet ir priespaudos, nesaugumo bei įvairių krizių metu. Ir tai nėra pigios paguodos žodžiai. Jėzus lygina skirtingas baimes bei surikiuoja jas tam tikra tvarka. Tad ir aš, atsakydamas į klausimą, ko bijoti, o ko ne, kalbėsiu apie kelias (keturias) baimės rūšis: natūralią baimę, pavergiančią baimę, pražūties baimę ir Dievo baimę.

Natūrali baimė

Jėzus net kelis kartus ištaria „nebijokite!“. Ar tai reiškia, kad gyvenime visai neturėtume nieko bijoti? Ar krikščionis turėtų būti bebaimis žmogus? Visai ne. Tam tikros baimės yra nesmerktinos ir net naudingos. Kartais baimės atspindi mūsų žmogišką silpnumą, o kartais – atsargumą ir protingumą. Trumpai apžvelkime kelis Biblijos pavyzdžius.

Pirmoje Samuelio knygoje skaitome, kaip filistinų milžinas Galijotas, apsiginklavęs iki dantų, grasina izraelitams. Jie į šį grasinimą sureaguoja visiškai natūraliai: „Išgirdę šiuos filistino žodžius, Saulius ir visas Izraelis buvo priblokšti ir baimės apimti“ (1 Sam 17, 11). Nenatūraliai pasielgia tik jaunasis Dovydas, kuris, Dievo galios padrąsintas, pasiryžta su Galijotu stoti į kovą. Vėliau šis jaunuolis tampa karaliumi. Tada jau jo visi bijo: kai miršta Dovydo naujagimis sūnus (2 Sam 12, 18), tarnai iš baimės net tiesos pasakyti nedrįsta.

Dar du pavyzdžiai iš Naujojo Testamento: Evangelijoje pagal Matą skaitome, kaip Jėzaus mokiniai Genezareto ežere patenka į tokią smarkią audrą, kad „bangos sėmė valtį“ (Mt 8, 24). Jie labai išsigąsta ir bijo nuskęsti. Jonas savo evangelijoje pasakoja, kaip po Jėzaus mirties mokiniai buvo užsirakinę viename kambaryje „dėl žydų baimės“ (Jn 20, 19).

Holgeris Lahayne. Bernardinai.lt nuotrauka

Visos šios baimės yra natūralios, nors ir ne visai pagirtinos. Tiek izraelitai, tiek Jėzaus mokiniai turėjo pakankamai pagrindo būti drąsesni. Bet, taip bijodami, jie nepadarė nuodėmės. Labai bijoti nereiškia nusidėti. Dievas nereikalauja iš visų ir visada tokio didvyriškumo kaip Dovydo. Bauginančiose situacijose išryškėja mūsų asmenybės: vienas yra drąsesnis, o kitas – baimingesnis.

Bet galime į šias baimes pažiūrėti ir iš kitos perspektyvos. Kadangi po nuopuolio gyvename pavojingame pasaulyje, tai dėkokime Dievui, kad turime įgimtų baimių, dėl kurių galime būti atsargūs ir išvengti pavojų. Tamsiu metu naudojame atšvaitus, nes bijome būti suvažinėti automobilio. Lipdami taisyti savo namo stogo, naudojame specialias kopėčias ir prisirišame, nes bijome nukristi. Dėl tos pačios priežasties visuose balkonuose bei visų tiltų pakraščiais turėklus pritaisome.

Natūralios baimės mus saugo ir ugdo atsargumą. Todėl negerai, kai augindami mažus vaikus per daug stengiamės juos apsaugoti nuo visų baimių, nes taip jie neišmoks atsargumo, pasverti riziką, įvertinti pavojų ir atsakingai elgtis. Bet natūralios baimės gali virsti ir kraštutinumais, patologinėmis baimės formomis, liga, neleidžiančia žmogui normaliai gyventi. Kitas kraštutinumas – tai avantiūrizmas, kai aklai ir nutrūktgalviškai puolama į kiekvieną pavojingą situaciją. Dėl to Dievas davė protą, kad galėtume situaciją įvertinti, pasverti pavojų ir priimti kuo teisingesnį sprendimą.

Naujasis koronavirusas kartais vadinamas virusu-žudiku. Tame yra tiesos, nes visi virusai yra pavojingi. Todėl natūralu bijoti užkratų ir stengtis, kad jie nepatektų į mūsų kūną. Tačiau mūsų gyvenimo patirtis rodo, kad į viską būtina pasižiūrėti atidžiau. Gyvenime dažniausiai esame linkę įvertinti pavojus. Iš vertinimų žinome, kad keli šiandien egzistuojantys virusai iš tikrųjų yra žudikai – tai Marburgo virusas, Ebolos ir Paukščių gripo; dauguma jais užsikrėtusiųjų miršta. Bet dėl jų mes neiname iš proto, kadangi tie virusai šiandien nesiekia mūsų kasdienybės.

Vis dar gana arti mūsų sukiojasi pavojingasis ŽIV virusas, AIDS ligos sukėlėjas. Tačiau mes prie jo jau tiek pripratome, jog net nebereaguojame ir žinodami, kad kasmet nuo jo miršta per milijoną (!) planetos gyventojų. Taip pat nesukame galvos ir dėl bent pusės milijono mirčių, kasmet visame pasaulyje sukeliamų gripo viruso. Kas šiandien atsimena, kad nuo Honkongo gripo per 1968–1970 m. pandemiją Vokietijoje santykinai mirė tik 20 proc. mažiau žmonių negu per dabartinę (2020 03–2021 03)?

SARS-CoV-2 yra naujas virusas, dėl to kelia didesnę baimę. Tačiau jau žinome, kad jis negali būti priskirtas labai pavojingų žudikų grupei. Bendras  mirtingumas (infection fatality rate, IFR) greičiausiai siekia tik apie 0,2 ar 0,7 proc., t. y. nuo jo miršta nuo dviejų iki septynių žmonių iš tūkstančio užsikrėtusiųjų. Rizika numirti jaunesniems nei 50 metų amžiaus žmonėms statistiškai yra labai, labai maža (vos vienam iš kelių tūkstančių; per praeitus metus Vokietijoje net 99,5 proc. nuo kovido mirusiųjų amžius viršijo 50 metų). Tuo tarpu sergantiems ar prastesnio imuniteto vyresniems žmonėms, ypač per 70, 80 metų, tokia rizika gerokai didesnė.

 

Žinoma, mutuojant virusui, daug kas gali keistis, bet šiandien labai neatsakinga viešai kalbėti apie žymai didesnį viruso pavojingumą, negu tvirtina faktai bei mokslinės studijos. Tas pat pasakytina apie galimus neigiamus liekamuosius reiškinius. Dažnai teigiama, kad ir jaunesniems žmonėms – nors jie labai retai miršta – gresia ilgalaikės sunkios sveikatos problemos, vad. „Long COVID“. Švedijoje dirbantis britų medikas S. Rushworthas išanalizavo tyrimus bei studijas ir padarė išvadą, kad kol kas nėra jokių patikimų duomenų, jog tokia liga kaip „Long COVID“ egzistuotų. Taip pat nėra ir jokių įrodymų, kad COVID-19, palyginti su panašiomis ligomis, sukeltų neįprastai daug neigiamų ilgalaikių reiškinių (žr. Rushwortho Covid: Why most of what you know is wrong, 2021).

Jėzus sako: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną“, turėdamas omeny krikščionių persekiotojus. Ar persekiotojų visai nereikia bijoti? Nebūtinai. 1534 m. rudenį, prasidėjus žiauriems evangelikų persekiojimams Prancūzijoje, jaunasis studentas Jonas Kalvinas pabėgo iš savo tėvynės. Jis baiminosi dėl gyvybės ir, matyt, nebuvo nusiteikęs mirti kankinio mirtimi. Juk ir Jėzus sako (Mt 10, 23): „Kai pradės jus persekioti viename mieste, bėkite į kitą.“

Kada reikia bėgti? Kalvinas iškart pasitraukė į užsienį ir prisiglaudė Strasbūre, kiti liko pogrindyje. Didžioji dalis pabėgo vėliau, bet kai kurie Prancūzijoje liko amžiams, atiduodami savo gyvybę. Kiekvienas priėmė savo sprendimą ir pasirinko savo kelią. Kasdienybėje visi žmonės elgiasi panašiai: vieni senatvėje dar kopia į aukštus kalnus, kiti kemperiais išvažiuoja į tolimus kraštus, o dar kiti kaip tik tampa itin sėslūs; vieni renkasi gan ekstremalų sportą kaip skraidymą aitvarais ar lenktyniavimą katamaranais, kitiems tai atrodo per pavojinga.

Viena vertus, pavojus yra objektyvus reiškinys; jį galime ir turime blaiviai ir protingai įvertinti. Kita vertus, į kiekvieną pavojų mes žiūrime asmeniškai ir subjektyviai. Kas vienam yra kvaila, kitam teikia malonumą. Kalbant apie naująjį koronavirusą, vieni dėl tam tikrų priežasčių jo bijo labiau, kiti mažiau. Mes kiekvienas asmeniškai nusprendžiame, kaip konkrečiai elgtis, nes visi turime savo charakterį, savo prioritetus, savo norus ir troškimus. Jeigu, pavyzdžiui, senjoras šiuo metu vis dėlto nori ir nusprendžia bendrauti su savo anūkais, tai argi negalėtų pats prisiimti rizikos ir bendrauti, jeigu bendravimas jam atrodo daug verčiau už galimą susirgimą? Mes neturėtume kištis ir teisti tokio sprendimo, kadangi tai yra žmogaus laisvės ir orumo išraiška. Juolab ne valdžiai priiminėti už žmogų vienokius ar kitokius sprendimus.

Pavergianti baimė

Natūralios baimės nėra smerktinos. Su jomis galime ir turime sugyventi, nes kartais būna mums naudingos ar netgi tam tikra prasme nuolat tarnauja. Nuo jų reikėtų atskirti pavergiančias baimes. Kai natūralios baimės per daug išauga, jos tampa nebevaldomos ir užvaldo mus pačius.

Pažiūrėkime į dabartinę pandemiją. Baimintis dėl savo kūniškosios sveikatos yra natūralu ir normalu. Kiekvienas kasdien vertiname daugelį įvairių pavojų, rizikų bei veiksmų padarinių. Pavyzdžiui, mes kol kas palyginti nesunkiai susitaikome su rizika netekti visai nemažos dalies savo visuomenės dėl tabako rūkymo, alkoholio vartojimo, greičio viršijimo ar kitų pavojingų veiklų, tačiau dėl naujojo koronaviruso tiesiog einame iš proto, pritardami valdžios šūkiui, kad ir vieno mirusiojo mums jau per daug.

Prieš metus kai kurių šalių politikai net sąmoningai buvo ėmęsi dramatizuoti viruso galimą žalą (pvz., Austrijos kancleris 2020 m. kovo mėn. jau pranašavo, kad „greitai kiekvienas iš mūsų pažinos bent vieną mirusįjį nuo kovido“; Anglijoje dar pandemijos pradžioje buvo plačiai skelbiama netrukus mirsiant bent pusę milijono gyventojų ar galimai ir daugiau). Kai specialiai imama varyti baimę, tai ir buvęs nebaisus dalykas tampa baisus; jei paspaudžiama – tai ir labai baisus.

Baimė yra labai veiksminga poveikio priemonė. Sukėlus ją ypač didelę, dingsta galia ramiai nagrinėti, racionaliai pasverti ir asmeniškai priimti tinkamus sprendimus. O jei dar nuspręsti reikia nedelsiant! Todėl visos valdžios žmonių baimėmis (natūraliomis) labai mielai manipuliuoja idant pasiektų savo tikslų. Šiuo metu per pandemiją jų tikslas yra vykdyti itin plataus masto visuomenių suvaldymą – ir tai joms pavyksta visai neblogai.

Pavyksta, nepaisant naujojo viruso palyginti nedidelio pavojingumo. Štai, pavyzdžiui, 1918–1920 metais siautėjęs Ispanijos gripo virusas, kuris stipriai paveikė ir jaunesnius asmenis, pražudė net per 3 proc. pasaulio gyventojų, 1894–1912 m. (trečioji arba paskutinė) maro pandemija – 0,75 proc. Nuo SARS-CoV-2 iki šiol yra mirę apie 0,03–0,04 proc., t. y. beveik šimtą kartų mažiau negu nuo Ispanijos gripo ir 20 kartų mažiau negu nuo maro. Spėjama, kad per Ispanijos gripą virusas dėl įvairių priežasčių buvo 14 kartų mirtingesnis negu dabartinis. Koronaviruso banga nė iš tolo nelygintina ir su Ebolos protrūkiu ar ŽIV. Šiandien visiškai nebūtina „uždaryti viską“ baiminantis, jog visi ims masiškai mirti. 2020 metais iš viso mirė per 0,75 proc. pasaulio gyventojų – tiek (tarp 0,7 ir 0,8 proc.) gyventojų miršta jau kelis metus iš eilės. Istoriškai žiūrint, XXI amžiuje gyvename labai saugiai ir sveikai – tai ar tik ne iš gero gyvenimo būsime šįkart šitaip galvas pametę?

Kodėl koronaviruso grėsmė šitaip baisiai dramatizuojama? Vokiečių filosofas N. Bolzas rašo: „Baimės politika, problemą paversdama katastrofa ir sukeldama nepaprastąją padėtį, naikina tarimosi galimybę ir augina vado, galinčio išvesti iš pavojaus, troškimą… Valdžios siekia žmones įbauginti ir auklėti.“ (Die Avantgarde der Angst, 2020) Šiandienos visuotinė panika kuo puikiausiai tarnauja valdžios paternalizmui ir visuomenės infantilizacijai. Tokia baimė atima protą ir jį pavergia, smarkiai sužalodama arba net sunaikindama asmenybę. Tačiau šis būdas, kai dirbtinai keliama panika, o žmonės atsisako savarankiškai mąstyti, iš esmės prieštarauja tiek krikščionybės, tiek ir Apšvietos principams.

Pražūties baimė

Blogiausia, ką aplinka (žmonės, virusai ir kt.) mums gali padaryti, tai pražudyti. Ir mes to, žinoma, bijome. Tačiau Jėzus Kristus kalba ir apie kitą žūtį – grįžkime prie mūsų teksto, Mt 28b eil. – apie likimą anapusybėje bei mirtį pragare. Reformacijos laikais visi žmonės buvo tvirtai įsitikinę, kad egzistuoja gyvenimas po mirties. Anapusybė jiems rūpėjo ir nedavė ramybės per visas gyvenimo dienas. Šiandieniam žmogui labiau rūpi reikalai šiame gyvenime – „teateinie tavo karalystė“ verčiau jau čia ir dabar, ir būtinai gero gyvenimo pavidalu.

Jeigu vis dėlto prabylama apie pomirtinius reikalus, tai prabylama miglotai ir aptakiai: „Tikriausiai tenai bus visiems gerai.“ Neduok Dieve, prasitarti apie pragarą! Žymusis ateistas Bertrandas Russellas (1872–1970) rašė, esą Jėzus negalėjęs būti palankus žmonijai, kadangi turėjęs „rimtą charakterio trūkumą“ – mokęs apie pragarą.

Jėzus Kristus nieko tikrai nevyniojo į vatą, aiškiai visiems pranešdamas apie amžinąją bausmę po mirties. Bet Jėzus buvo kito laikmečio atstovas – šiais laikais pragaras nebėra tema. Tik vienas kitas dar atkasa tokių dinozaurų mintis, kaip garsiojo brito C. S. Lewiso, kuris veikale Kančios problema gina tradicinį mokymą apie pragarą sutikdamas, kad „nėra kitos doktrinos, kurią su didesniu malonumu pašalinčiau iš krikščionybės, negu šią, jei turėčiau tokią galią“. Tačiau „ją absoliučiai patvirtina Šventasis Raštas ir net paties mūsų Viešpaties žodžiai, krikščioniškasis pasaulis visada jos laikėsi, be to, jai pritaria protas“.

Kitoje savo knygoje Lewisas pabrėžia: „Visi, esantys pragare, patys jį pasirinko“ (Didžiosios skyrybos). Niekas neatsiduria pragare prieš savo valią. Anot Lewiso, galų gale yra tik dvi žmonių grupės: vieni, kurie sako „teesie, Dieve, tavo valia“; kitiems Dievas sako: teesie tavo, žmogau, valia. Jeigu žmogus nori gyventi be Dievo, kratosi Jo, ignoruoja Jį, nepaklūsta Jam, tada taip ir bus amžinybėje. Nori gyventi be Dievo? Prašom. Dievas neverčia gyventi su Juo. Bet tada ir rezultatai bus tokie, kaip pasirinkai gyventi.

Tačiau pragare taip pat niekas neatsiduria ir prieš Dievo valią. 28 eilutės frazėje „bijokite to“ veikėjas yra pats Dievas, teisingasis Dievas. Jis gali netikintįjį „pražudyti… pragare“. Tą daro visai ne šėtonas. Pragaras nėra jo buveinė ar karalystė, kadangi jam jos nereikia. Šėtonas kaip Dievas taip pat yra dvasinė būtybė, dėl to visur esantis. Pragaras yra bausmės vieta visiems blogiesiems ir visoms blogio jėgoms. Antrajame šveicariškajame išpažinime (1566) rašoma: „Netikintieji arba bedieviai kartu su velniais [demonais] nužengs į pragarą, kur amžinai degs liepsnose ir niekada nebus išvaduoti iš kančių.“ (XI, 13)

Biblija tvirtina, kad visi žmonės bus teisingai teisiami: „Visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę“ (2 Kor 5, 10). Yra tiktai du sprendimai: išteisinimas arba pasmerkimas. Mūsų tekste Jėzaus vartoja žodį „pražudyti“. Vieni eina į amžiną palaimą, kiti „eina į pražūtį“ (1 Kor 1, 18). Tai nėra visiškas sunaikinimas; žmogus neišnyks. Paulius rašo: tokiems „teks kentėti amžiną pragaištį“ (2 Tes 1, 9). Nors mums sunkiai įsivaizduojama, tačiau tokia žūtis tęsis amžinai. Ir tai visiškai logiška bei protinga (ką pastebi ir Lewisas): jeigu Dievas yra gyvybės šaltinis ir pati Gyvybė, tai Jo nebuvimas ir atmetimas reiškia amžinąją mirtį.

Tiesa, tikslios pragaro architektūros bei amžinosios bausmės technologijų Biblija nepristato (skirtingai nuo musulmonų Korano arba apokrifinės Petro apokalipsės). Biblijoje vienur rašoma apie tamsos vietą (Mt 25, 30; 2 Pt 2, 17), kitur pats Jėzus vartoja ugnies palyginimą ir pabrėžia amžinosios ugnies bausmę (Mt 3, 12; 5, 22; 18, 8; 25, 46). Kodėl kalbama apie ugnį? Dievo šlovė pasirodė ugnyje (Iš 24, 17); pats Dievas yra „ryjanti ugnis“ (Hbr 12, 29). Malachijo knygos pabaigoje apie teismo dieną pranašas taip pat kalba: „Jau arti diena, liepsnojanti kaip krosnis“, nes ateina pats Dievas. Bet kita eilutė po to patikslina: „Bet jums, bijantiems mano vardo, patekės teisumo saulė su gydančiais spinduliais…“ (Mal 3, 19–20). Tikintiesiems Dievas yra šviesa ir gydanti saulė; ta pati saulė netikintiems, maištininkams, yra ryjanti ugnis.

Viena vertus, pragaras yra ta vieta, kur nėra Dievo, kur visiška tamsa (Mt 8, 12), kur pasmerktieji atsiduria toli nuo Dievo, „atskirti nuo Viešpaties veido ir nuo Jo galybės šlovės“ (Vestminsterio išpažinimas, 33,2). Kita vertus, pragaras yra Dievo bausmė, kurią gavęs bedievis būtent Dievo niekada neišvengs – nes Dievas yra ta ugnis, kurioje jis degs. Tai vadinama tikruoju Biblijos paradoksu arba pragaro paradoksu, kai Dievo nėra, tačiau jis yra savo bausmėje.

Tad ką Jėzus mus praneša 28 eilute? Atkreipkime dėmesį į žodį „verčiau“. Graikišką jo formą būtų galima versti ir „labiau, daugiau“. Baimė dėl kūno neatmetama, bet pražūties baimė turėtų būti žymai didesnė negu natūrali baimė. Jėzaus mintį galėtume perfrazuoti taip: Jūs turite visokių baimių ir turėkite, nes tai normalu – bijokite virusų ir ligų, avarijų, karų, klimato kaitos ir atominės elektrinės sprogimo. Bet dar labiau, žymiai labiau bijokite amžinosios bausmės. Žemiškasis gyvenimas yra svarbus, negalime jo menkinti; bet dar svarbesnis yra amžinasis gyvenimas. Kodėl? Todėl, kad jis yra amžinas. Čia, žemėje, mes esame tik laikinai, todėl ir mūsų baimės laikinos, o anapusybėje būsime amžinai – todėl negalime nepaisyti, kurioje. Bet, be abejo, tikrai toje, kurią patys pasirinksime.

Visais laikais žmonės bijojo skausmų, ligų, vienatvės, netekčių ir t. t., tačiau amžinosios pražūties – ne visais. Ši baimė nėra natūrali, t. y. neįgimstama. Rūpestis dėl amžinojo likimo gali atsirasti ir dingti, nes tai nėra mūsų juslinio, apčiuopiamo pasaulio dalis. Dėl pavojų šiame gyvenime užtenka perspėti: būk atsargus! Dėl pavojaus aname, amžinajame, gyvenime Jėzus liepia: bijokite! To ir reikia. Kažkas turi nukreipti žmogaus žvilgsnį į amžinybę. Šioje žemėje tai – Bažnyčios, jos tarnautojų ir visų krikščionių užduotis. Pragaras dar ir dėl to dingo iš mūsų supratimo, kad per daug kunigų, teologų ir paprastų tikinčiųjų tiesiog nutylėjo šią tiesą.

Nėra malonu nei kalbėti, nei klausytis apie pragarą. Bet tai daryti būtina, nes be amžinosios bausmės nebūtų amžinojo teisingumo. Šis pasaulis pilnas neteisybių; daug nusikaltėlių, tironų ir žudikų nesulaukia bausmės. Mus visus guodžia, kad „teisingasis Teisėjas“ (2 Tim 4, 8) vieną dieną tobulai įgyvendins teisingumą. „Kas daro neteisybę, susilauks bausmės už savo neteisumą, ir nebus žiūrima asmens“ (Kol 3, 25).

 

Jeigu nebūtų pragaro, arba jeigu pragaras būtų tuščias, jeigu nebūtų amžinosios bausmės, tada liktų vien tik žemiškos, kūniškos baimės – tada visi galėtume visiškai susikoncentruoti į koronaviruso baimę. Bet, kaip jau sakiau, tada kiltų didelis pavojus natūraliosioms baimėms mus visiškai užvaldyti ir išvaryti iš proto (kas dabar jau maždaug ir yra atsitikę).

Jau daugiau negu metus sėjama panika dėl vieno ir toli gražu ne pražūtingiausio viruso. O dėl to, kas tikrai pražūtinga – dėl sielų pražūties – mes visai nepanikuojame. Bet gal turėtume? Vien Vilniaus mieste tūkstančiai žmonių tiesiu taikymu lekia į amžinąjį pasmerkimą – o mes, miesto bažnyčių nariai, labiau tylime negu šaukiame ir jų aiškiai neįspėjame. Rūpinkimės apsaugos priemonėmis kūniškame gyvenime, bet daugsyk labiau būkime susirūpinę apsauga dėl amžinybės. Tenenustelbia koronos baimė dievobaimingumo, nes po mirties, ar su virusu, ar be jo, visi stosime akistaton su pasaulio Teisėju.

Dievo baimė

Mato 10, 28 perspėjimas skamba išties grėsmingai, nes Jėzus paliečia labai rimtus ir savotiškai kraštutinius dalykus. Bet nuo 29 eilutės tonas pasikeičia, tampa pozityvus, drąsinantis. Jėzus pereina nuo Dievo teisingumo prie visagalybės. Panaudodamas mažų paukščių ir mažųjų kūno dalių – plaukų pavyzdžius, Jėzus tvirtina: Dievas viską kontroliuoja – ne tik gyvenimą ir mirtį, bet ir mažiausias gamtos bei mūsų egzistencijos smulkmenas.

Jis rūpinasi viskuo, nes yra Visagalis. Kaip ir 28 eilutėje, čia Jėzus taip pat naudoja palyginimą: Jeigu Dievas taip skrupulingai rūpinasi būriais paukščių ir plonyčiais plaukais ant galvos, tai argi dar labiau nepasirūpins žmonėmis? Todėl ir karalius Dovydas išpažįsta: „Tavo rankose mano likimas“ (Ps 31, 16). Jam pritaria ir vokiečio P. Straucho (g. 1943) giesmės žodžiai: „Mano laikas, Dieve, Tavo rankoj. / O aš saugus dabar, gera Tavyje. / Tu mus apsaugai ir gali keist viską. / Tu mano širdį tvirtą padaryk.“ (iš liuteronų jaunimo giesmyno Teskamba giesmės)

 

Dievas yra visur, viską žino ir viską valdo – kaip tinkamai reaguoti į šitokį Dievą? Pagarbiai Jo bijant! Pagarbi Dievo baimė yra išminties ir pažinimo pradžia bei pagrindas (Pat 1, 7; Ps 111, 10), ji netgi sutapatinama su pačia išmintimi (Job 28, 28). Naujajame Testamente taip pat keliose vietose pabrėžiama jos svarba (Lk 1, 50; Apd 9, 31; 2 Kor 7, 1; Kol 3, 22 ir kt.).

Mūsų analizuojamame tekste dievobaimingumas neminimas. Bet bendrai iš Biblijos kyla mintis, jog Dievo baimė yra pagrindinė sąlyga įveikti kitas baimes ir vien ji suteikia jėgų paklusti Jėzaus liepimui „nebijokite!“ Vien toks žmogus, kuris bijo Dievo vardo (žr. viršuje Mal), turi pagrindo nebijoti ko nors kito. Dievas yra galingas Valdovas, bet savo vaikams, tikintiesiems, Jis yra ir geras Tėvas, „jūsų Tėvas“. Dėl to yra pakankamai tvirto pagrindo Juo pasitikėti.

Dievo baimė neprilygsta žemiškajai žmonių baimei. Tai nėra amžinasis drebėjimas, krūpčiojimas, gūžimasis, nedrąsa ir pasimetimas dėl nenuspėjamumo. Dievo baimė yra vaikiškas pagarbus pasitikėjimas (Lk 18, 15–17). Jėzus taip pat pabrėžia Dievo kūrinijos kontrolę ir liepia per daug nesirūpinti, nes „jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia“ (Mt 6, 32). Žinojimas, kad Dievas veda ir valdo savo kūrinius, „teikia neapsakomą paguodą“, rašo Belgiškasis išpažinimas. Tikintieji gali būti tikri, kad „mums nieko nenutinka atsitiktinai, o tik mūsų maloningojo Dangiškojo Tėvo potvarkiu“ (13 str.).

Taigi, apibendrinkime: kokią žinią mums perduoda Jėzus Mato 10, 28–31? Jeigu bijome Dievo, jeigu tikime į Jo Sūnų, mums visai nereikia bijoti amžinosios bausmės – dvasinės pražūties baimei visai neturėtų likti vietos tikinčiojo gyvenime. Juk per tikėjimą esame tapę Dievo šeimos nariais ir niekas mūsų neatskirs nuo jos, niekas neišplėš mūsų iš tėviškų Dievo rankų (Jn 10, 27–30). Antra, Dievo baimė išlaisvina iš žemiškų, pavergiančių baimių. Net ir tikros katastrofos neturėtų taip užvaldyti mūsų protų, kad užmirštume, kieno iš tikrųjų esame valdomi. Taip pat Dievo baimė išlaisvina iš žmonių baimės, nes žmonės geba mums pakenkti tik laikinai. Ir trečia – Dievo baimė pastato natūralias baimes į jų vietą, jų nesunaikindama, tačiau žymiai sumažindama. Tuo tarpu tas, kuris nebijo Dievo, pasmerktas bijoti visko.

Tad visų pirma bijokime Dievo – ne pagoniškai drebėdami, bet vaikiškai Jį mylėdami. Tada pražūties baimė išnyks, pavergiančios baimės bus atitolintos, o natūralios baimės taip nebekankins. Karalius Dovydas visa tai suvokė. 27 psalmėje jis taria: „VIEŠPATS mano šviesa ir išgelbėjimas, tad ko turėčiau bijotis? VIEŠPATS mano gyvenimo tvirtovė, tad prieš ką turėčiau drebėti? Kai nedori žmonės užpuola mane, norėdami mane suėsti, jie, mano užpuolikai ir priešai, klumpa ir žūva. Nors ir kariuomenė apgultų mane, mano širdis nebijotų; nors ir karas man būtų paskelbtas, net tada pasitikėčiau. Vieno teprašau iš VIEŠPATIES, tik vieno tenoriu – gyventi VIEŠPATIES Namuose per visas savo gyvenimo dienas, gėrėtis VIEŠPATIES žavumu ir lankyti jo šventyklą.“

Foto:

  • Ludolfas Bakhuizenas, „Kristus Galilėjos ežero audroje“, 1695 m. Wikipedia.org nuotrauka
  • Holgeris Lahayne. Bernardinai.lt nuotrauka
  • EPA nuotrauka
  • Sebastianas Rushworthas. Asmeninės feisbuko paskyros nuotrauka
  • Gretos Skaraitienės / „Fotobanko“ nuotrauka
  • Rašytojas Clive’as Staplesas Lewisas. „Encyclopedia Britannica“ nuotrauka
  • Unsplash.com nuotrauka
  • Unsplash.com nuotrauka
  • Paskalis Dagnan-Bouveretas, Paskutinė vakarienė, 1896. Wikipedia.org nuotrauka

 

 

Dvasininkai

Raimondas Stankevičius

8 655 43678

Tomas Šernas   

8 655 43677

Rimas Mikalauskas

8 686 66383

Sigita Veinzierl  

8 681 66661

Frank van Dalen

8 616 01303

Holger Lahayne

8 686 60684

Vaidotas Ickys

8 691 21477

Dainius Jaudegis 

8 686 43344

Arthur Laisis

8 634 35242

Romas Pukys

8 650 50302

Tomas Sakas 

 (akademinėse atostogose)




         

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas