Lekt. Arthur Laisis

𝟏 𝐊𝐚𝐫𝐚𝐥𝐢𝐮̨ 𝟏𝟕, 𝟕-𝟐𝟒/ž: 𝑃𝑜 𝑘𝑢𝑟𝑖𝑜 𝑙𝑎𝑖𝑘𝑜 𝑢𝑝𝑒𝑙𝑖𝑠 𝑖𝑠̌𝑑𝑧̌𝑖𝑢̄𝑣𝑜, 𝑛𝑒𝑠 𝑘𝑟𝑎𝑠̌𝑡𝑒 𝑛𝑒𝑏𝑢𝑣𝑜 𝑙𝑖𝑒𝑡𝑎𝑢𝑠. 𝑉𝑖𝑒𝑠̌𝑝𝑎𝑡𝑠 𝑘𝑎𝑙𝑏𝑒̇𝑗𝑜 𝑗𝑎𝑚, 𝑠𝑎𝑘𝑦𝑑𝑎𝑚𝑎𝑠: „𝐸𝑖𝑘 𝑖̨ 𝑆𝑎𝑟𝑒𝑝𝑡𝑎̨ 𝑆𝑖𝑑𝑜𝑛𝑜 𝑘𝑟𝑎𝑠̌𝑡𝑒 𝑖𝑟 𝑡𝑒𝑛 𝑝𝑎𝑠𝑖𝑙𝑖𝑘. 𝐴𝑠̌ 𝑖̨𝑠𝑎𝑘𝑖𝑎𝑢 𝑣𝑖𝑒𝑛𝑎𝑖 𝑛𝑎𝑠̌𝑙𝑒𝑖 𝑎𝑝𝑟𝑢̄𝑝𝑖𝑛𝑡𝑖 𝑡𝑎𝑣𝑒“. 𝐽𝑖𝑠 𝑛𝑢𝑒̇𝑗𝑜 𝑖̨ 𝑆𝑎𝑟𝑒𝑝𝑡𝑎̨. 𝑃𝑟𝑖𝑒 𝑚𝑖𝑒𝑠𝑡𝑜 𝑣𝑎𝑟𝑡𝑢̨ 𝑗𝑖𝑠 𝑝𝑎𝑚𝑎𝑡𝑒̇ 𝑛𝑎𝑠̌𝑙𝑒̨, 𝑟𝑎𝑛𝑘𝑖𝑜𝑗𝑎𝑛𝑐̌𝑖𝑎̨ 𝑚𝑎𝑙𝑘𝑎𝑠. 𝐸𝑙𝑖𝑗𝑎𝑠 𝑘𝑟𝑒𝑖𝑝𝑒̇𝑠𝑖 𝑖̨ 𝑗𝑎̨: „𝐴𝑡𝑛𝑒𝑠̌𝑘 𝑚𝑎𝑛 𝑡𝑟𝑢𝑝𝑢𝑡𝑖̨ 𝑣𝑎𝑛𝑑𝑒𝑛𝑠 𝑎𝑡𝑠𝑖𝑔𝑒𝑟𝑡𝑖“. 𝐽𝑎𝑖 𝑒𝑖𝑛𝑎𝑛𝑡, 𝑗𝑖𝑠 𝑑𝑎𝑟 𝑠̌𝑢̄𝑘𝑡𝑒𝑙𝑒̇𝑗𝑜: „𝐴𝑡𝑛𝑒𝑠̌𝑘 𝑖𝑟 𝑑𝑢𝑜𝑛𝑜𝑠 𝑘𝑎̨𝑠𝑛𝑒𝑙𝑖̨!“ 𝐽𝑖 𝑎𝑡𝑠𝑎𝑘𝑒̇: „𝐾𝑎𝑖𝑝 𝑔𝑦𝑣𝑎𝑠 𝑉𝑖𝑒𝑠̌𝑝𝑎𝑡𝑠, 𝑡𝑎𝑣𝑜 𝐷𝑖𝑒𝑣𝑎𝑠, 𝑛𝑖𝑒𝑘𝑜 𝑛𝑒𝑡𝑢𝑟𝑖𝑢, 𝑡𝑖𝑘 𝑠𝑎𝑢𝑗𝑎̨ 𝑚𝑖𝑙𝑡𝑢̨ 𝑠𝑡𝑎𝑡𝑖𝑛𝑎𝑖𝑡𝑒̇𝑗𝑒 𝑖𝑟 𝑡𝑟𝑢𝑝𝑢𝑡𝑖̨ 𝑎𝑙𝑖𝑒𝑗𝑎𝑢𝑠 𝑝𝑢𝑜𝑑𝑒𝑙𝑦𝑗𝑒. 𝑆̌𝑡𝑎𝑖 𝑟𝑒𝑛𝑘𝑢 𝑡𝑟𝑢𝑝𝑢𝑡𝑖̨ 𝑚𝑎𝑙𝑘𝑢̨.

𝑃𝑎𝑟𝑒̇𝑗𝑢𝑠𝑖 𝑝𝑎𝑟𝑢𝑜𝑠̌𝑖𝑢 𝑠𝑎𝑢 𝑖𝑟 𝑠𝑎𝑣𝑜 𝑠𝑢̄𝑛𝑢𝑖 𝑣𝑎𝑙𝑔𝑖̨ 𝑖𝑟, 𝑠𝑢𝑣𝑎𝑙𝑔𝑒̨ 𝑗𝑖̨, 𝑛𝑢𝑚𝑖𝑟𝑠𝑖𝑚𝑒“. 𝐸𝑙𝑖𝑗𝑎𝑠 𝑗𝑎𝑖 𝑎𝑡𝑠𝑎𝑘𝑒̇: „𝑁𝑒𝑏𝑖𝑗𝑜𝑘! 𝑃𝑎𝑟𝑒̇𝑗𝑢𝑠 𝑝𝑎𝑑𝑎𝑟𝑦𝑘, 𝑘𝑎𝑖𝑝 𝑠𝑎𝑘𝑒𝑖, 𝑡𝑖𝑘 𝑖𝑠̌𝑘𝑒𝑝𝑘 𝑚𝑎𝑛 𝑝𝑖𝑟𝑚𝑎 𝑚𝑎𝑧̌𝑎̨ 𝑝𝑎𝑝𝑙𝑜𝑡𝑒̇𝑙𝑖̨ 𝑖𝑟 𝑎𝑡𝑛𝑒𝑠̌𝑘 𝑗𝑖̨ 𝑚𝑎𝑛, 𝑜 𝑠𝑎𝑢 𝑖𝑟 𝑠𝑢̄𝑛𝑢𝑖 𝑝𝑎𝑠𝑘𝑢𝑖 𝑝𝑎𝑑𝑎𝑟𝑦𝑠𝑖. 𝑁𝑒𝑠 𝑉𝑖𝑒𝑠̌𝑝𝑎𝑡𝑠, 𝐼𝑧𝑟𝑎𝑒𝑙𝑖𝑜 𝐷𝑖𝑒𝑣𝑎𝑠, 𝑠𝑎𝑘𝑜: '𝑀𝑖𝑙𝑡𝑎𝑖 𝑠𝑡𝑎𝑡𝑖𝑛𝑎𝑖𝑡𝑒̇𝑗𝑒 𝑛𝑒𝑠𝑖𝑏𝑎𝑖𝑔𝑠 𝑖𝑟 𝑝𝑢𝑜𝑑𝑒𝑙𝑦𝑗𝑒 𝑎𝑙𝑖𝑒𝑗𝑎𝑢𝑠 𝑛𝑒𝑠𝑢𝑚𝑎𝑧̌𝑒̇𝑠 𝑖𝑘𝑖 𝑡𝑜𝑠 𝑑𝑖𝑒𝑛𝑜𝑠, 𝑘𝑜𝑙 𝑉𝑖𝑒𝑠̌𝑝𝑎𝑡𝑠 𝑧̌𝑒𝑚𝑒𝑖 𝑑𝑢𝑜𝑠 𝑙𝑖𝑒𝑡𝑎𝑢𝑠'“. 𝑃𝑎𝑟𝑒̇𝑗𝑢𝑠𝑖 𝑛𝑎𝑚𝑜, 𝑗𝑖 𝑝𝑎𝑑𝑎𝑟𝑒̇, 𝑘𝑎𝑖𝑝 𝐸𝑙𝑖𝑗𝑎𝑠 𝑠𝑎𝑘𝑒̇. 𝐼𝑟 𝑣𝑎𝑙𝑔𝑒̇ 𝑗𝑖, 𝑗𝑖𝑠 𝑖𝑟 𝑗𝑜𝑠 𝑛𝑎𝑚𝑎𝑖 𝑘𝑎𝑠𝑑𝑖𝑒𝑛. 𝑆𝑡𝑎𝑡𝑖𝑛𝑎𝑖𝑡𝑒̇𝑗𝑒 𝑚𝑖𝑙𝑡𝑎𝑖 𝑛𝑒𝑠𝑖𝑏𝑎𝑖𝑔𝑒̇ 𝑖𝑟 𝑎𝑙𝑖𝑒𝑗𝑎𝑢𝑠 𝑝𝑢𝑜𝑑𝑒𝑙𝑦𝑗𝑒 𝑛𝑒𝑠𝑢𝑚𝑎𝑧̌𝑒̇𝑗𝑜, 𝑘𝑎𝑖𝑝 𝑉𝑖𝑒𝑠̌𝑝𝑎𝑡𝑠 𝑝𝑎𝑠𝑎𝑘𝑒̇ 𝑝𝑒𝑟 𝐸𝑙𝑖𝑗𝑎̨.

𝑃𝑜 𝑡𝑜 𝑠𝑢𝑠𝑖𝑟𝑔𝑜 𝑡𝑜𝑠 𝑚𝑜𝑡𝑒𝑟𝑠, 𝑠̌𝑒𝑖𝑚𝑖𝑛𝑖𝑛𝑘𝑒̇𝑠, 𝑠𝑢̄𝑛𝑢𝑠. 𝐽𝑜 𝑙𝑖𝑔𝑎 𝑏𝑢𝑣𝑜 𝑡𝑜𝑘𝑖𝑎 𝑠𝑢𝑛𝑘𝑖, 𝑘𝑎𝑑 𝑗𝑖𝑠 𝑙𝑖𝑜𝑣𝑒̇𝑠𝑖 𝑘𝑣𝑒̇𝑝𝑎𝑣𝑒̨𝑠. 𝑇𝑢𝑜𝑚𝑒𝑡 𝑗𝑖 𝑡𝑎𝑟𝑒̇ 𝐸𝑙𝑖𝑗𝑢𝑖: „𝐾𝑎𝑠 𝑚𝑎𝑛 𝑖𝑟 𝑡𝑎𝑢, 𝐷𝑖𝑒𝑣𝑜 𝑣𝑦𝑟𝑒? 𝐴𝑟 𝑡𝑢 𝑎𝑡𝑒̇𝑗𝑎𝑖 𝑝𝑟𝑖𝑚𝑖𝑛𝑡𝑖 𝑚𝑎𝑛𝑜 𝑘𝑎𝑙𝑡𝑒𝑠 𝑖𝑟 𝑛𝑢𝑚𝑎𝑟𝑖𝑛𝑡𝑖 𝑚𝑎𝑛𝑜 𝑠𝑢̄𝑛𝑢̨?“ 𝐽𝑖𝑠 𝑗𝑎𝑖 𝑎𝑡𝑠𝑎𝑘𝑒̇: „𝐷𝑢𝑜𝑘 𝑚𝑎𝑛 𝑠𝑎𝑣𝑜 𝑠𝑢̄𝑛𝑢̨“. 𝑃𝑎𝑒̇𝑚𝑒̨𝑠 𝑗𝑖̨ 𝑖𝑠̌ 𝑗𝑜𝑠, 𝑢𝑧̌𝑛𝑒𝑠̌𝑒̇ 𝑖̨ 𝑎𝑢𝑘𝑠̌𝑡𝑢𝑡𝑖𝑛𝑖̨ 𝑘𝑎𝑚𝑏𝑎𝑟𝑖̨, 𝑘𝑢𝑟𝑖𝑎𝑚𝑒 𝑔𝑦𝑣𝑒𝑛𝑜, 𝑖𝑟 𝑝𝑎𝑔𝑢𝑙𝑑𝑒̇ 𝑠𝑎𝑣𝑜 𝑙𝑜𝑣𝑜𝑗𝑒. 𝐽𝑖𝑠 𝑠̌𝑎𝑢𝑘𝑒̇𝑠𝑖 𝑉𝑖𝑒𝑠̌𝑝𝑎𝑡𝑖𝑒𝑠, 𝑠𝑎𝑘𝑦𝑑𝑎𝑚𝑎𝑠: „𝑉𝑖𝑒𝑠̌𝑝𝑎𝑡𝑖𝑒, 𝑚𝑎𝑛𝑜 𝐷𝑖𝑒𝑣𝑒, 𝑎𝑟𝑔𝑖 𝑛𝑎𝑠̌𝑙𝑒𝑖, 𝑝𝑎𝑠 𝑘𝑢𝑟𝑖𝑎̨ 𝑎𝑠̌ 𝑔𝑦𝑣𝑒𝑛𝑢, 𝑇𝑢 𝑠𝑖𝑢̨𝑠𝑖 𝑛𝑒𝑙𝑎𝑖𝑚𝑒̨, 𝑛𝑢𝑚𝑎𝑟𝑖𝑛𝑑𝑎𝑚𝑎𝑠 𝑗𝑜𝑠 𝑠𝑢̄𝑛𝑢̨?“ 𝑃𝑜 𝑡𝑜 𝑗𝑖𝑠 𝑡𝑟𝑖𝑠 𝑘𝑎𝑟𝑡𝑢𝑠 𝑖𝑠̌𝑠𝑖𝑡𝑖𝑒𝑠𝑒̇ 𝑎𝑛𝑡 𝑣𝑎𝑖𝑘𝑜 𝑖𝑟 𝑚𝑒𝑙𝑑𝑒̇𝑠𝑖: „𝑉𝑖𝑒𝑠̌𝑝𝑎𝑡𝑖𝑒, 𝑚𝑎𝑛𝑜 𝐷𝑖𝑒𝑣𝑒, 𝑚𝑒𝑙𝑑𝑧̌𝑖𝑢, 𝑡𝑒𝑠𝑢𝑔𝑟𝑖̨𝑧̌𝑡𝑎 𝑠̌𝑖𝑜 𝑣𝑎𝑖𝑘𝑜 𝑠𝑖𝑒𝑙𝑎 𝑝𝑎𝑠 𝑗𝑖̨“. 𝑉𝑖𝑒𝑠̌𝑝𝑎𝑡𝑠 𝑖𝑠̌𝑘𝑙𝑎𝑢𝑠𝑒̇ 𝐸𝑙𝑖𝑗𝑜 𝑚𝑎𝑙𝑑𝑎̨, 𝑣𝑎𝑖𝑘𝑜 𝑠𝑖𝑒𝑙𝑎 𝑠𝑢𝑔𝑟𝑖̨𝑧̌𝑜 𝑝𝑎𝑠 𝑗𝑖̨, 𝑖𝑟 𝑗𝑖𝑠 𝑎𝑡𝑔𝑖𝑗𝑜. 𝐸𝑙𝑖𝑗𝑎𝑠, 𝑝𝑎𝑒̇𝑚𝑒̨𝑠 𝑣𝑎𝑖𝑘𝑎̨, 𝑗𝑖̨ 𝑛𝑢𝑣𝑒𝑑𝑒̇ 𝑖𝑠̌ 𝑎𝑢𝑘𝑠̌𝑡𝑢𝑡𝑖𝑛𝑖𝑜 𝑘𝑎𝑚𝑏𝑎𝑟𝑖𝑜 𝑧̌𝑒𝑚𝑦𝑛 𝑖𝑟, 𝑎𝑡𝑖𝑑𝑢𝑜𝑑𝑎𝑚𝑎𝑠 𝑗𝑜 𝑚𝑜𝑡𝑖𝑛𝑎𝑖, 𝑡𝑎𝑟𝑒̇: „𝑍̌𝑖𝑢̄𝑟𝑒̇𝑘, 𝑡𝑎𝑣𝑜 𝑠𝑢̄𝑛𝑢𝑠 𝑔𝑦𝑣𝑎𝑠!“

𝑀𝑜𝑡𝑒𝑟𝑖𝑠 𝑎𝑡𝑠𝑎𝑘𝑒̇ 𝐸𝑙𝑖𝑗𝑢𝑖: „𝐷𝑎𝑏𝑎𝑟 𝑧̌𝑖𝑛𝑎𝑢, 𝑘𝑎𝑑 𝑡𝑢 𝑒𝑠𝑖 𝐷𝑖𝑒𝑣𝑜 𝑣𝑦𝑟𝑎𝑠 𝑖𝑟 𝑘𝑎𝑑 𝑉𝑖𝑒𝑠̌𝑝𝑎𝑡𝑖𝑒𝑠 𝑧̌𝑜𝑑𝑖𝑠 𝑡𝑎𝑣𝑜 𝑙𝑢̄𝑝𝑜𝑠𝑒 𝑦𝑟𝑎 𝑡𝑖𝑒𝑠𝑎.“

Didžiojo pranašo Elijo tarnystė prasideda kukliai: už Izraelio ribų, Sareptos miestelyje, susitikus su vargše našle ir jos šeima. Karalių knygos metraštininkas pasakoja mums apie tris stebuklus, kurie įvyko per jį toje vietoje.

Kelio stebuklas: pranašo paklusnumas.

Elijas ir jos šeimininkė patiria sunkumų. Elijas išpranašavo Izraelio karaliui badą. Tai yra Dievo kerštas už jo ir jo karalystės neištikimybę. Bet nuo jo pasekmių kenčia visa tauta. Pats pranašas yra kartu su savo tauta ir patiria su Dievo rūstybe susijusius nemalonumus. Jis turi pasitraukti šalin, jis tampa tremtiniu savo paties šalyje. Nuo to bado kenčia ir gretimos tautos.

Elijas ir jo šeimininkė patiria abipusę nuostabą. Iš Dievo tautos kilęs pranašas išsiųstas tarnauti svetur – į Sidono žemę. Tai yra karalienės Jezabelės tėvynė; iš ten Izraelyje atsirado stabmeldystė – netikrų dievų Baalo ir Ašeros kultas. Tai yra priešo žemė! Be to, jo ten neglobos vietinis turtuolis, galiūnas ar kitas Izraelio Dievą jau spėjęs pažinti žmogus. Jį pasitiksianti vargšė našlė, pati kenčia nuo bado. Netekusi vyro, ji, greičiausiai, neišvengiamai pateko į užburtą skurdo ratą. Badas baigia atimti iš jos paskutines viltis: 𝑃𝑎𝑟𝑒̇𝑗𝑢𝑠𝑖 𝑝𝑎𝑟𝑢𝑜𝑠̌𝑖𝑢 𝑠𝑎𝑢 𝑖𝑟 𝑠𝑎𝑣𝑜 𝑠𝑢̄𝑛𝑢𝑖 𝑣𝑎𝑙𝑔𝑖̨ 𝑖𝑟, 𝑠𝑢𝑣𝑎𝑙𝑔𝑒̨ 𝑗𝑖̨, 𝑛𝑢𝑚𝑖𝑟𝑠𝑖𝑚𝑒. O štai dar turėtų rūpintis svetimu svečiu, svetimo Dievo vyru! Nepaisant Viešpaties pažado Elijui, našlė atrodo visiškai nepasiruošusi jo atvykimui.

Bet Elijas ir jo šeimininkė patiria Dievo ištikimybę. Elijas neatsisako eiti tuo keliu, kuriuo jį siunčia Dievas. Kaip Dievas maitino savo tautą Egipto dykumoje, taip rūpinasi ir savo pranašu: 𝑉𝑎𝑟𝑛𝑎𝑖 𝑎𝑡𝑛𝑒𝑠̌𝑑𝑎𝑣𝑜 𝑗𝑎𝑚 𝑑𝑢𝑜𝑛𝑜𝑠 𝑖𝑟 𝑚𝑒̇𝑠𝑜𝑠 𝑘𝑎𝑠 𝑟𝑦𝑡𝑎̨ 𝑖𝑟 𝑣𝑎𝑘𝑎𝑟𝑎̨, 𝑜 𝑖𝑠̌ 𝑢𝑝𝑒𝑙𝑖𝑜 𝑗𝑖𝑠 𝑎𝑡𝑠𝑖𝑔𝑒𝑟𝑑𝑎𝑣𝑜 (1 Karalių 17, 6). Elijas maitinamas mėsa, du kartus per dieną. Dievas ne tik ištikimas, bet ir dosnus. 𝑈𝑝𝑒𝑙𝑖𝑢𝑖 𝑝𝑜 𝑘𝑢𝑟𝑖𝑜 𝑙𝑎𝑖𝑘𝑜 𝑖𝑠̌𝑑𝑧̌𝑖𝑢̄𝑣𝑢𝑠, Elijas ir toliau pasitiki Viešpačiu, nepaisant visų išoriškai nepalankių aplinkybių; jis nebijo,  liepia ir našlei nebijoti. Našlė taip ir daro: ji netikėtai patiki Elijo pranašystės žodžiais, esą 𝑚𝑖𝑙𝑡𝑎𝑖 𝑠𝑡𝑎𝑡𝑖𝑛𝑎𝑖𝑡𝑒̇𝑗𝑒 𝑛𝑒𝑠𝑖𝑏𝑎𝑖𝑔𝑠 𝑖𝑟 𝑝𝑢𝑜𝑑𝑒𝑙𝑦𝑗𝑒 𝑎𝑙𝑖𝑒𝑗𝑎𝑢𝑠 𝑛𝑒𝑠𝑢𝑚𝑎𝑧̌𝑒̇𝑠. Viskas gali keistis į gera, mat Elijo Dievas (kuriuo našlė dar netiki!) yra gyvas Dievas. Ji vykdo savo svetingumo pareigą, tarnauja Dievo vyrui (ir jam pirmam). Paklusnumas Dievui išgelbsti visus jos namus.

Tai pirmas stebuklas, kurį aptinkame Elijui nuėjus kelią iki Sareptos ir našlei einant kartu su juo šiuo tikėjimo keliu.

Gyvenimo stebuklas: sūnaus prikėlimas.

Vos ne vos, Dievo pagalba, išgyvenus ilgą badą, našlės namuose atsitinka dar viena neeilinė bėda. Netekusi sūnaus, našlė patiria sunkumą po sunkumo. Mūsų gyvenime irgi gali taip būti. Prisiminkime, kad ir antrojo karantino pradžią: jau sunkiai besiverčiantys žmonės stumiami vėl į naują iššūkį, į dar didesnę neviltį. Elijas visų pirma užjaučia savo šeimininkę. Iki tol tiek pranašas, tiek našlė pernelyg  nerodė savo jausmų ir rūpesčių: apie savo padėtį kalbėdavo kukliai, nesiskųsdavo. Bet tada, kai iš jo šeimininkės atimama sūnaus gyvybė, Elijas jau nebesupranta, kas vyksta, koks Dievo yra planas. Dievas jo tam neišsiuntė, tai nebuvo jam išpranašauta. Jis kreipiasi į Viešpatį nuoširdžioje maldoje. Su savo Dievu jis atvirauja dėl visko, nesigėdija savo jausmų ir žmogiškumo. Juk jis nori skelbti šiai vargšei malonę, o ne teismą. Ar tokia mirtis yra nuo Dievo? Kam ji tarnauja? O kaip turi ir jis tarnauti šioje nepakenčiamoje situacijoje?

Elijas paveda  našlės vaiką Dievo globon. Jis 𝑝𝑎𝑖𝑚𝑎 iš jos šio vaiko kūną. Jis traktuoja šį vaiką kaip savo, guldo jį savo paties lovoje, nebijodamas liesti lavono. Jis dabar nebėra našlės svečias, o jos vaiko šeimininkas. Kreipiasi į Dievą dėl jo pasveikimo, t. y. jo grąžinimo į gyvenimą.  Elijas neteikia jam pirmosios pagalbos: jam aišku, kad vaikas yra jau miręs, jis prašo, kad 𝑠𝑢𝑔𝑟𝑖̨𝑧̌𝑡𝑢̨ 𝑠̌𝑖𝑜 𝑣𝑎𝑖𝑘𝑜 𝑠𝑖𝑒𝑙𝑎 𝑝𝑎𝑠 𝑗𝑖̨ iš mirusiųjų buveinės. Jis meldžia Dievą dėl šio vaiko prikėlimo. Mums, krikščionims, tai gali pasirodyti normalu. Naujajame Testamente (Evangelijose ir Apaštalų darbuose) mes randame daugybę prisikėlimo pavyzdžių: Jayro dukros, Lozoriaus bei, žinoma, paties Jėzaus Kristaus. Tvirtai tikime mūsų pačių prisikėlimu: kūnu ir siela. Bet anais laikais tai toli gražu nebuvo taip savaime suprantama. Senajame Testamente tai netgi visų pirmiausias žmogaus prikėlimo atvejis. Elijas išdrįsta melstis visiškai neįtikėtino dalyko: gyvąjį Dievą jis maldauja grąžinti šį vaiką į gyvenimą.

Dievas išklauso Elijo maldą ir grąžina šiam jaunuoliui gyvybę. Raštas aiškiai rodo, kad tai Dievo darbas, o ne paties Elijo. Tiesa, Elijas 𝑡𝑟𝑖𝑠 𝑘𝑎𝑟𝑡𝑢𝑠 𝑖𝑠̌𝑠𝑖𝑡𝑖𝑒𝑠𝑒̇ 𝑎𝑛𝑡 𝑣𝑎𝑖𝑘𝑜. Dažnai pranašų tarnystė yra kupina mums keistų, sunkiai suprantamų gestų ir veiksmų. Pranašai nėra vien pamokslininkai, Dievo Žodį ir galią jie patiria savo kailiu. Kad ir kaip mes tuos gestus beaiškintumėme, jie niekada neatstoja maldos, o tik ją lydi. Dievas, o ne Elijas prikelia šį vaiką. Jis yra gyvenimo Viešpats, Jis padarė šį gyvenimo stebuklą. Atiduokime Jam visą garbę.

Tiesos stebuklas: našlės atsivertimas.

Trečias ir paskutinis stebuklas slypi pačioje susitikimo pabaigoje ir rizikuoja likti nepastebėtas, bet yra ko gero pats svarbiausias iš trijų: 𝑀𝑜𝑡𝑒𝑟𝑖𝑠 𝑎𝑡𝑠𝑎𝑘𝑒̇ 𝐸𝑙𝑖𝑗𝑢𝑖: „𝐷𝑎𝑏𝑎𝑟 𝑧̌𝑖𝑛𝑎𝑢, 𝑘𝑎𝑑 𝑡𝑢 𝑒𝑠𝑖 𝐷𝑖𝑒𝑣𝑜 𝑣𝑦𝑟𝑎𝑠 𝑖𝑟 𝑘𝑎𝑑 𝑉𝑖𝑒𝑠̌𝑝𝑎𝑡𝑖𝑒𝑠 𝑧̌𝑜𝑑𝑖𝑠 𝑡𝑎𝑣𝑜 𝑙𝑢̄𝑝𝑜𝑠𝑒 𝑦𝑟𝑎 𝑡𝑖𝑒𝑠𝑎.“

Elijo atvykimas į Sareptą ir viešnagė pas našlę padėjo jai (ir jos namams) suprasti tris dalykus. Visų pirma, ji žino apie savo nuodėmę. Tiesa, ji skundžiasi Elijui: 𝐾𝑎𝑠 𝑚𝑎𝑛 𝑖𝑟 𝑡𝑎𝑢, 𝐷𝑖𝑒𝑣𝑜 𝑣𝑦𝑟𝑒? Jai išties yra labai skaudu. Bet ji žino, už ką ji gali sulaukti teismo ir bausmės. 𝐴𝑟 𝑡𝑢 𝑎𝑡𝑒̇𝑗𝑎𝑖 𝑝𝑟𝑖𝑚𝑖𝑛𝑡𝑖 𝑚𝑎𝑛𝑜 𝑘𝑎𝑙𝑡𝑒𝑠 𝑖𝑟 𝑛𝑢𝑚𝑎𝑟𝑖𝑛𝑡𝑖 𝑚𝑎𝑛𝑜 𝑠𝑢̄𝑛𝑢̨? Našlė žino apie savo kaltes. Ji neapsimeta esanti be nuodėmės. Ji skundžiasi Dievui ir Jo atsiųstam pranašui, bet kaltina save, o ne Dievą. Neskubėkime ir mes kaltinti Dievo. Tas bado ir gedulo metas našlei tampa taip pat atgailos laikotarpiu.

Suvokusi ir išpažinusi savo nuodėmę bei sulaukusi Dievo stebuklo, našlė gali pripažinti Eliją Dievo vyru: 𝐷𝑎𝑏𝑎𝑟 𝑧̌𝑖𝑛𝑎𝑢, 𝑘𝑎𝑑 𝑡𝑢 𝑒𝑠𝑖 𝐷𝑖𝑒𝑣𝑜 𝑣𝑦𝑟𝑎𝑠. Elijas jai nebėra našta, o pagalba. Ji nebetarnauja jam savo svetingumu, o jis jai Dievo Žodžio ir malonės skelbimu. Mes čia suprantame, kaip Dievas per visą tą laiką ruošė šeimininkę Elijo priėmimui. Dievas jai nesuteikė papildomo maisto ar kitokių išteklių, bet pakeitė jos širdį. Išgyvenimo ir prikėlimo stebuklai našlės namuose tarnavo vienam tikslui: kad ji galėtų Elijuje atpažinti veikiant Dievą. Jos vaiko liga ir mirtis atsitiko tam, 𝑘𝑎𝑑 𝑎𝑝𝑠𝑖𝑟𝑒𝑖𝑘𝑠̌𝑡𝑢̨ 𝑗𝑎𝑚𝑒 𝐷𝑖𝑒𝑣𝑜 𝑑𝑎𝑟𝑏𝑎𝑖 (Jono 9, 3), kad matytųsi Dievo malonė. Tas bado ir gedulo metas našlei ir jos namams tampa taip pat Dievo malonės laikotarpiu. Tiek Senajame, tiek ir Naujajame Testamente stebuklai visada padeda priimti Dievo Žodį, Dievo apreiškimą. Turint Dievo Žodį, ir jame Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą dėl mūsų, mums tokie pat stebuklai nebūtini. Susidūrę su ligomis ar netekę savo brangių vaikų, mes nelaukiame ir nereikalaujame iš Dievo pagydymo ar prikėlimo šioje žemėje. Mat ir prikeltas našlės sūnus savo laiku taip pat pasimirė, jo dabar nėra tarp mūsų. Jėzuje Kristuje mes turime didesnę viltį, kuri mums priklauso per tikėjimą.

Pagaliau našlė (ir jos namai) išpažįsta Viešpatį kaip savo Dievą. Sutikusi pirmą kartą Eliją, našlė kalbėdavo apie 𝑡𝑎𝑣𝑜 𝐷𝑖𝑒𝑣𝑎̨. Tas Izraelio Dievas jai buvo būdavo svetimas. Ji galėjo jo bijoti. Anų laikų pagonys dažnai tikėdavo, kad, kitatikiui įžengdavus į šalį, jo dievai irgi galėdavo ten veikti. Bet pripažinusi Eliją savo pranašu, ji išpažįsta Izraelio Dievą jau kaip savo. 𝑉𝑖𝑒𝑠̌𝑝𝑎𝑡𝑖𝑒𝑠 𝑧̌𝑜𝑑𝑖𝑠 𝑡𝑎𝑣𝑜 𝑙𝑢̄𝑝𝑜𝑠𝑒 𝑦𝑟𝑎 𝑡𝑖𝑒𝑠𝑎. Tai jau yra ir jos Viešpats. Jos tėvynės dievai Baalas ir Ašera, nors būdami derlingumo dievai, saulės ir audros dievai, per badą jai nė kiek nepadėjo. O štai Izraelio Viešpats ją išsirenka tarp visų našlių; nes 𝑑𝑎𝑢𝑔 𝑛𝑎𝑠̌𝑙𝑖𝑢̨ 𝑏𝑢𝑣𝑜 𝐼𝑧𝑟𝑎𝑒𝑙𝑦𝑗𝑒 𝐸𝑙𝑖𝑗𝑜 𝑑𝑖𝑒𝑛𝑜𝑚𝑖𝑠, 𝑘𝑎𝑖 𝑑𝑎𝑛𝑔𝑢𝑠 𝑏𝑢𝑣𝑜 𝑢𝑧̌𝑑𝑎𝑟𝑦𝑡𝑎𝑠 𝑡𝑟𝑒𝑗𝑢𝑠 𝑚𝑒𝑡𝑢𝑠 𝑖𝑟 𝑠̌𝑒𝑠̌𝑖𝑠 𝑚𝑒̇𝑛𝑒𝑠𝑖𝑢𝑠 𝑖𝑟 𝑏𝑎𝑖𝑠𝑢𝑠 𝑏𝑎𝑑𝑎𝑠 𝑖𝑠̌𝑡𝑖𝑘𝑜 𝑣𝑖𝑠𝑎̨ 𝑘𝑟𝑎𝑠̌𝑡𝑎̨. 𝐵𝑒𝑡 𝑛𝑒̇ 𝑝𝑎𝑠 𝑣𝑖𝑒𝑛𝑎̨ 𝑖𝑠̌ 𝑗𝑢̨ 𝑛𝑒𝑏𝑢𝑣𝑜 𝑠𝑖𝑢̨𝑠𝑡𝑎𝑠 𝐸𝑙𝑖𝑗𝑎𝑠, 𝑜 𝑡𝑖𝑘 𝑝𝑎𝑠 𝑛𝑎𝑠̌𝑙𝑒̨ 𝑆𝑖𝑑𝑜𝑛𝑜 𝑚𝑖𝑒𝑠𝑡𝑒, 𝑆𝑎𝑟𝑒𝑝𝑡𝑜𝑗𝑒 (Luko 4,25-26). Šitas Dievas išrenka ir jos sūnų dar niekad nematytam, labai specifinio pobūdžio stebuklui vykdyti. Per Elijo tarnystę našlė įtiki Dievu, visų tautų Dievu. Tas badas ir gedulo metas našlei tampa išganymo laikotarpiu. Šios gilios krizės metu našlė, padedama Elijo, randa kelią išgyventi badą. Jos sūnus, užtariamas Elijo, randa naują gyvenimą. Atnaujinti Šventosios Dvasios, šie žmonės taip pat randa savo naujo gyvenimo didžiausią tiesą. Jėzuje Kristuje mes turime kelio, tiesos ir gyvenimo pilnatvę. Susidūrę su didelėmis krizėmis, turime viską, ko mums reikia. Tegul ir ši krizė, iš kurios vis dar mūsų pasaulis neišeina, bus mums proga įgyti tokią pačią viltį, tokį patį tikėjimą ir tokį patį neblėstantį išganymą.

Dvasininkai

Raimondas Stankevičius

8 655 43678

Tomas Šernas   

8 655 43677

Rimas Mikalauskas

8 686 66383

Sigita Veinzierl  

8 681 66661

Frank van Dalen

8 616 01303

Holger Lahayne

8 686 60684

Vaidotas Ickys

8 691 21477

Dainius Jaudegis 

8 686 43344

Arthur Laisis

8 634 35242

Romas Pukys

8 650 50302

Tomas Sakas 

 (akademinėse atostogose)




         

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas