Katech. Holger Lahayne

„Kaip išmokti geriau girdėti Dievo balsą, atpažinti Jo veikimą?“ Toks klausimas per šių metų jaunimo konferencijos „Saltshaker/Druskinė“ klausimų–atsakymų sesiją reitinguose pasiekė aukštą trečiąją vietą (žr. „Klausimai-atsakymai @Saltshaker'21“ YouTube kanale). Sesijos metu „Zoom“ platformoje į šį klausimą atsakinėjo apologetika.lt įkūrėjas Laurynas Jacevičius (kartu būdamas ir tos sesijos vedėjas), vienuolis ir kunigas pranciškonas Paulius Vaineikis bei Emas Gricius (žr. įrašą nuo 18:40).

Pirmasis gana išsamų atsakymą davė vienuolis Paulius. Jis prisiminė prieš 30 metų eitą tarnybą sovietinėje kariuomenėje, iki tol buvusius netikėjimo į Dievą metus. Bet vieną dieną „Dievas į mane prabilo tiesiogiai... Tai truko kelias sekundes. Bet to užteko, kad aš iš visiško ateisto tapau šiandien tikinčiu...“ Tą įvykį jis apibūdino ir plačiau:  „Tai buvo šviesa, galinga šviesa, tai buvo balsas, kai Dievas pasakė savo vardą ‘Aš esu’.“ Po trijų metų jis atrado šį vardą Bibijoje, kur Dievas juo prisistatė Mozei (Iš 3,14). Visą šią patirtį Paulius pristatė kaip gelbstinčią: „Taip pat toje šviesoje Viešpats parodė mano tamsiąją pusę, taip pat atleido mano nuodėmes ir parodė šviesąją ateitį.“ Daugiau šis ypatingas Dievo pasirodymas Pauliaus gyvenime nebepasikartojęs, tačiau apie panašią patirtį jis girdėjęs ir iš kitų.

Po dviejų metų, sugrįžęs iš kariuomenės, Paulius pasakojo sutikęs dvasinį „mokytoją“, kuris jam paaiškinęs, kaip Dievas ir toliau jam kalbės gyvenime. „Tai bus trys dalykai... : pirmiausiai Dievas tau kalbės per Jo žmones. Jeigu tu nežinai atsakymo, ką daryti, ieškok Dievo žmogaus.“ Dievo žmogus yra toks, „kuris gyvena tikėjimu“ ir turi santykį su Dievu. „Antras žingsnis: jeigu nori suprasti, ką Dievas tau sako, taip pat žiūrėk ženklus. Viešpats tau palieka daugybę ženklų ir Jis tau siunčia tiek daug ir tol siunčia, kol tu supranti: va, dabar jau supratau.“ Svarbu ir trečias faktorius: „aplinkybės“. Ši „trečia žalia šviesa“ taip pat turi užsidegti, tada galime drąsiai žengti – „net jeigu visas pasaulis rėks, kad ne taip – tu žinai, kad yra taip“. 

Po Pauliaus kalbėjęs Emas tik trumpai pakomentavo vienuolio atsakymą („Paulius viską labai gerai sudėjo“) ir taip pat patvirtino: yra toks „specifinis, unikalus Dievo kalbėjimas“, tai yra „realiai aiškus jausmas“ ir supratimas: „tą dalyką turi padaryti“, po ko Paulius paskui dar pridėjo, kad „vidinė ramybė“ esąs „vienas iš labai stiprų ženklų“ suprasti Dievo valią. Reikia laukti tos ramybės. Tad po jo į klausimą atsakinėjusiam Laurynui teliko tik papildyti, kad tikrai svarbus yra žmogaus vidinis pasiruošimas: ar tikrai norime išgirsti Dievo balsą? Ar norime susitikti su Jėzumi? „Žiūrime į Bibliją, žiūrime į Jėzaus asmenį ir žiūrime, kaip Dievas kalba“. Jis, tiesa, paminėjo, kad Dievas kalba per užrašytąjį Žodį, tačiau minties neplėtojo, nes, matyt, neatsispyrė norui taip pat papasakoti ypatingo Dievo vedimo pavyzdį iš savo gyvenimo.

Mozės ir apaštalo eilėje

„Kaip išgirsti Dievo balsą?“– iš tikrųjų labai svarbus klausimas. Bet, įvertindamas šių trijų vyrų atsakymus į trečiąjį sesijos klausimą, turiu konstatuoti savo nusivylimą. Trys protingi krikščionys gana užtikrintai ir išsamiai atsakė į klausimą, tačiau net ir bendromis pajėgomis iš esmės prašovė pro šalį. Iš protestantiškosios arba reformatoriškos perspektyvos žiūrint, tenka kalbėti apie labai prastus atsakymus – deja, juolab nuviliančius, kai žinai, kad jie skirti jauniems tikintiesiems pagelbėti susiorientuoti. 

Žinoma, Pauliaus „mokytojo“ pateikti trys žingsniai iš dalies yra teisingi. Atsižvelgti į aplinkybes, kaip jis sako, be abejo, kad reikia – tai normalu, protinga ir išmintinga. Tačiau tai galioja visiems žmonėms ir visiems jų sprendimams. Veikdami visada reaguojame į aplinkybes, apgalvojame jas ir tinkamai įvertiname. Taigi tas mokytojas nieko ypatingo nepasakė, ko Paulius iki kariuomenės negalėjo žinoti. Mokytojo raginimas ieškoti Dievo žmogaus, be abejo, taip pat buvo teisingas, kadangi Biblija dažnai drąsina priimti patyrusių ir dvasiškai brandesnių žmonių patarimus.   

Pirmoji problema iškyla dėl minimų ženklų. Ar Dievas tikrai siunčia žmogui daugybę ženklų ir nori, kad juos rastų bei teisingai interpretuotų? Manau, kad ne, arba bent jau Dievo asmeninio kalbėjimo bei vedimo atžvilgiu – tikrai ne. Išties jau esama nemažai dieviškų ženklų, kaip visuotinis apreiškimas (pvz., mūsų kalba yra ženklas, kad esame sukurti panašūs į Dievą); stebuklai Biblijoje taip pat dažniausiai vadinami ženklais; be to, Rašte minimi konkretūs ženklai kaip, pvz., paskutiniųjų laikų. Tačiau vienuolis Pauliaus ir jo mokytojas omeny turėjo kitus ženklus – Dievo išbarstytas nuorodas būtent asmeniniame gyvenime. Tokį mokymą skleidžia brazilų rašytojas P. Coelho‘as savo bestseleryje Alchemikas. Bet Biblijos Dievas šitaip neveikia; toks ženklų ieškojimas yra labiau pagoniškų religijų bruožas, o ne judaizmo ar krikščionybės (žr. plačiau autoriaus „Dievo alfabetas“).  

Ar vidinė ramybė yra ženklas, kad galime veikti? Iš tiesų priimant svarbius sprendimus daug kas pataria neveikti skubotai bei neapgalvotai, ragina gerai pasvarstyti, palaukti, kol mintys susigulės ir būsime pasiruošę ramiai kažką atlikti. Tokia, plačiąja prasme, ramybė eina kartu su išmintimi ir apdairumu. Bet tai nereiškia, kad „vidinė ramybė“ turi būti kažkoks ypatingas rodiklis ar kriterijus. Kartais tokia ramybė gali būti ir apgaulinga, kai jaučiamės ramūs, nors taip visai neturėtume jaustis. Kartais būna labai skubu kažką padaryti, o ramybė niekaip neateina. Skaitydami Bibliją, ypač Senąjį Testamentą, galime pamatyti, kad kai kurie jos veikėjai (pvz. Mozė) jokios vidinės ramybės apskritai turbūt niekada nesulaukdavo, o Dievas juos ragindavo nedelsiant veikti. Norėdami ir patys žengti vieną ar kitą žingsnį, „vidinės ramybės“ neturėtume nei žūtbūt siekti, nei visada tikėtis kaip tos veiklos pradžios būtinojo bibliško kriterijaus.       

Tačiau bėda ta, kad vienuolis Paulius net ne nuo šių, savo teisingumu bent šiek tiek pusėtinų, patarimų pradėjo. Jis pradėjo atseit iš Dievo išgirsto balso „Aš esu“ istorija. Ką toks liudijimas turėjo komunikuoti jauniems žmonėms? Ar tai gera pradžia atsakant į klausimą „Kaip išmokti geriau girdėti Dievo balsą“? Juolab kad pats vienuolis pripažino, jog tai buvęs vienkartinis įvykis: Dievas prabilęs jam tiesiogai, idant ateistas taptų tikinčiuoju. Tačiau klausimą apie Dievo balso girdėjimą kėlė tikintieji! Kaip tikinčiam žmogui padėti jį išgirsti? Ar ir jis turėtų laukti, kad Dievas kreipsis balsiai kalbėdamas bei paskleidamas šviesą? Ką vienuolis pranciškonas savo liudijimu norėjo pasakyti?

Norom nenorom jis dabar stovi vienoje eilėje su Moze („Aš esu“) ir apaštalu Pauliumi, buvusiu Sauliumi („šviesa“, žr. Apd 9,3). Stulbinanti patirtis, kadangi net Biblijoje nedažnai matome, jog Dievas šiuo ypatingu būdu su savo rinktiniais žmonėmis kalbėtųsi. O su tais, su kuriais panašiai kalbėjosi, Jis ir elgėsi ypatingai – būtent jiems buvo numatęs išskirtinę misiją: Mozei išvesti izraelitus iš Egipto, Pauliui paskelbti Evangeliją pagonims (prisiminkime dar kai kuriuos Senojo Testamento pranašus bei karalius). Be abejo, taip kreiptis Dievas gali į ką tik panorėjęs ir kada tik panorėjęs, bet aš labai abejoju, ar tą įspūdingą patirtį būsimojo vienuolio ir kunigo gyvenime reikia aiškinti taip, kaip tai daro pats Paulius. 

Akustiškai girdimas Dievo balsas iš dangaus – aišku, čia jau aukščiausia Jo komunikacijos klasė, – skirtas ne visiems. Iš visų trijų vyrų atsakymų neišaiškėja, ar mums tos patirties reiktų siekti, laukti, tikėtis, ar ne (greičiausiai, pakaktų tik su nuostaba pasiklausyti tokių istorijų). Bet, kaip galima manyti, esama ir žemesniosios klasės, arba savotiškai antrarūšės komunikacijos, skirtos eiliniams tikintiesiems. Emas su Laurynu duoda suprasti, kad galima laukti tam tikro vidinio „realiai aiškaus jausmo“, ir kad toks asmeniškas bei „unikalus Dievo kalbėjimas“ ir yra atsakymas į trečiąjį klausimą. Kitaip sakant, išmokę atpažinti arba teisingai iššifruoti ypatingas vidines patirtis, išmoksime geriau girdėti Dievo balsą. O kurie nė tiek negali, tesinaudoja trečiaklase (trečiarūše) komunikacija – „mokytojo“ Pauliui duotais trimis patarimais apie „vidinę ramybę“.

„Visa mūsų išmintis yra Šventajame Rašte“

Taigi toks šio gerai organizuoto ir jau tam tikrą tradiciją turinčio renginio dalyvių atsakymas į klausimą „Kaip girdėti Dievo balsą?“. Bet įdomiausia tai, kad pagrindinio ir svarbiausio atsakymo į šį klausimą visai nė nebuvo pristatyta! Tiesa, jis buvo paminėtas, bet tik trumpai ir tarp kitko. O juk tai ne kas kita, kaip Dievo kalbėjimas per Jo paties užrašytąjį Žodį. Palyginkime trijų vyrų teiginius su taip pat atsakymą į tą klausimą turėjusio Martyno Liuterio įsitikinimu: „Tie, kurie nori išgirsti Dievą kalbant, turi skaityti Šventąjį Raštą“. Savo studentų surinktuose Užstalės pokalbiuose reformatorius tvirtina: „Visi, kurie giriasi ir trokšta apreiškimų ar regėjimų, yra Dievo niekintojai. Juk šitaip jie išsiduoda, jog jiems nepakanka Dievo žodžio. Dvasiniuose dalykuose aš nelaukiu nei kokių ypatingų apreiškimų, nei reginių, išvystų sapne; aš turiu aiškų Žodį.“

Dar viena iškalbinga citata iš reformatoriaus veikalo: „Juk žmogaus protas šitaip svarsto: ėhė, jei aš galėčiau išgirsti Viešpatį, dangaus ir žemės kūrėją, tai norėčiau gyventi iki pasaulio pabaigos! Klausyk, mielas brolau: Dievas, dangaus ir žemės kūrėjas, kalba su tavimi per savo pamokslininkus“, nes jie aiškina Žodį, teikia matomą Žodį – sakramentus. Per Bibliją, sakramentus ir žodžio aiškintojus „kalba patsai Dievas“. Liuteris mano, kad kito ypatingo kalbėjimo nėra ir nereikia ieškoti.

Liuteronų ir reformatų tradicija dėl šio mokymo visiškai sutaria. Jonas Kalvinas pabrėžia: „Visa mūsų išmintis yra Šventajame Rašte“ (2 Tim 4,1 komentaras). Savo Institutio (1559) reformatorius rašo, kad Biblija yra „paties Dievo tikrasis žodis“. Nors Biblijos žodžiai yra žmonių užrašyti, bet kartu jie „ateina iš dangaus pas juos [žmones], tarsi joje [Biblijoje] gyvai girdime paties Dievo balsą“ (Inst. I,7,1).

Visų Dievo žodžių, žinoma, Biblijoje nėra užrašyta. Tačiau joje surašyti visi tie Dievo žodžiai, kurie yra šiandien reikalingi mūsų išgelbėjimui ir gyvenimui. Mums nėra reikalo laukti iš Dievo dar kokių nors naujų ypatingų žodžių. „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“, rašo apaštalas Paulius (2 Tim 3,16). O Petras jam pritaria: „Jo dieviška galybė padovanojo mums visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui pažinimu to, kuris pašaukė mus savo šlove ir jėga“ (2 Pt 1,3). Užrašytame žodyje tikintieji jau turi viską, ko reikia maldingam gyvenimui ir Dievo pažinimui, viską, ko reikia krikščioniškam mokymui, auklėjimui ir augimui.

„Tobulas ir užbaigtas mokymas“

Štai kodėl reformatoriška tradicija pabrėžė ir tebepabrėžia Šv. Rašto pakankamumą – mokymą, kuris net daugelio evangelikų šiandien, deja, pamirštamas ir ignoruojamas. Aptartoji „Druskinės“ sesija dar kartą parodo, kokia didelė šiandien jau yra ši spraga.

Bene pirmą kartą konfesiniame dokumente Biblijos pakankamumas paminimas Ženevos išpažinime (1536/37). Šiek tiek vėliau H. Bulingeris Antrajame šveicariškajame išpažinime (1566) patvirtina: „Ir šiame Šventajame Rašte visa Kristaus Bažnyčia turi išsamiausią išdėstymą to, kas sudaro teisingą mokymą apie išganingąjį tikėjimą ir Dievui patinkantį gyvenimą; dėl tos priežasties Dievo aiškiai uždrausta, jam [Šv. Raštui] ką nors pridėti ar atimti.“ (I,2) Bulingeris jau anksčiau savo pamokslų rinkinyje Decades buvo rašęs: „Viskas, ką turime žinoti apie Dievą, apie Jo darbus, sprendimus, valią ir įsakymus, apie Kristų, apie tikėjimą Kristumi ir apie šventą gyvenimą, mums pilnai suteikiama Dievo žodžiu.“ (I,2)

G. de Bresas tą pačią mintį aiškiai suformulavo Belgų išpažinime (1562): „Mes tikime, kad Šventajame Rašte surašyta visa Dievo valia ir jame užtektinai pamokymų apie viską, kuo žmogui privalu tikėti, kad būtų išgelbėtas. Juk jame išsamiai aprašytas tarnystės, kurios iš mūsų reikalauja Dievas, pobūdis, ... . Šventasis Raštas draudžia ką nors pridėti prie Dievo žodžio ar nuo jo atimti, vadinasi, visiškai aišku, kad šis mokymas visais atžvilgiais tobulas ir užbaigtas.“ (7 sk.)

XVII amžiuje parašytas presbiterijonų Vestminsterio didysis katekizmas taip pat tvirtina: „Kas gi yra tasai Dievo žodis? Šventasis Raštas Senajame ir Naujajame Testamente yra Dievo žodis, vienintelė rodyklė tikėjimui ir paklusnumui.“ (3 kl.) Evangelikų mokymas apie Šventojo Rašto pakankamumą puikiai išdėstytas ir Vestminsterio tikėjimo išpažinime: „Viskas, ką mums būtina žinoti apie Dievo šlovę, žmogaus išgelbėjimą, tikėjimą ir gyvenimą yra arba aiškiai atskleista Biblijoje, arba gali būti suprasta padarius iš jos būtinas ir deramas išvadas. Biblija niekuo ir niekada nebegali būti papildyta – nei naujais Dvasios apreiškimais, nei žmonių tradicja.“ (I, 6)

Rašto įkvėpimas ir autoritetas bei jo neklaidingumas yra krikščioniško mokymo apie Dievo apreiškimą užrašytame žodyje pagrindas. Įvairių krikščioniškų konfesijų tikintieji dėl šio pamatinio vertinimo iš principo sutaria. Žinoma, protestantai, skirtingai nuo katalikų, moko, kad vien Raštas turi aukščiausiąjį autoritetą, t.y. tradicijos autoritetas yra išvestinis ir žemesnis. Reformacijos šalininkai taip pat išskirtinai akcentuoja Rašto aiškumą (žr. autoriaus „Svarbiausias evangelikų mokymas“). Kadangi Biblija yra autoritetinga, neklystanti ir neklaidinga, o jos autoritetas – išskirtinis, tiesos – aiškios ir suprantamos, tai drąsiai galime teigti, kad Biblijos pakanka ir tikėjimui, ir krikščioniškam gyvenimui.

Sola, ne solo Scriptura

Rašto pakankamumą būtina suprasti teisingai. Jis reiškia, kad iš Dievo esame gavę tiek Jo žodžių, kiek mums reikia tam tikriems veiksmams: pažinti Jį, paklusti Jam, šlovinti Jį bei krikščioniškai gyventi. Užrašytas žodis tikintiesiems duotas tam, „kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3,17). Biblijoje surašytos visos galiojančios Dievo normos, visi autoritetingi principai, visas pagrindas, reikalingas teisingiems sprendimams priimti.

„Visas pagrindas“ reiškia, kad būtent ir turime pagrindą. O tai savo ruožtu praneša, jog mes galime turėti (mums reikia) ir daugiau informacijos šaltinių negu vien Biblija. JAV baptistų pastorius bei daugelio knygų autorius J. Piperis gerai pastebi: „Rašto pakankamumas nereiškia, kad Šventasis Raštas yra viskas, ko mums reikia paklusniai gyventi. Kad būtume paklusnūs moksluose, turime skaityti mokslo knygas ir tyrinėti gamtą. Norėdami paklusti ekonomikoje, turime skaityti ekonomikos knygas ir stebėti verslo pasaulį. Kad būtume paklusnūs sporte, turime žinoti žaidimo taisykles. Norėdami būti paklusnūs santuokoje, turime pažinti savo sutuoktinio asmenybę. Norėdami būti paklusnūs pilotai, turime žinoti, kaip valdyti lėktuvą. Kitaip tariant, Biblija mums pasako ne viską, ką turime žinoti, kad būtume paklusnūs šio pasaulio tvarkytojai. Rašto pakankamumas reiškia, kad neturime ieškoti jokio papildomo Dievo apreiškimo; kad mums nereikia daugiau jokių Dievo įkvėptų ir neklystančių žodžių. Biblijoje, kurią mums davė Dievas, mes randame puikiausią pagrindą, kuris padeda įvertinti visas kitas žinias.“

Taigi protestantiškasis „sola Scriptura“ (vien Raštas) nereiškia, kad Biblija yra krikščionio vienintelis informacijos šaltinis ar vienintelis autoritetas. Nesumaišykime „sola“ su „solo Scriptura“. Net ir Biblijos skaitymui bei interpretavimui galime naudoti pagalbinę informaciją – juk verčiant jos hebrajišką ir graikišką tekstus, buvo naudojamasi, pvz., žodynais. Ypač pamokslaudami Bibliją, negalime apsieiti be papildomos informacijos, esame priversti pasigilinti į kai kuriuos mokslus, pasidomėti įvairiomis gyvenimo sritimis.     

Tad ir į „Druskinės“ konferencijos minėtosios sesijos klausimą trumpai atsakyti būtų galima šitaip: geriau girdėsime Dievo balsą tada, kai geriau suprasime Dievo užrašytąjį žodį. Gerai išmanyti Dievo žodį – nelengvas darbas; bet juk po nuopuolio argi kuris darbas yra lengvas? Nuoširdžiai ilgu tų laikų, kai Dievas su Adomu ir Ieva kalbėjosi taip, kaip mes dabar savo šeimose kalbamės – visiškai paprastai ir betarpiškai. Užtat troškimas „Dieve, pasakyk man ką nors“ visus tikinčiuosius taip ir lydi nuo tų laikų. Būtent – troškimas! O kas būtų, jei jis išsipildytų? Jei Dievas imtų ir tikrai ką nors pasakytų? Gerai išmanydami Bibliją, žinotume, kad bet koks Dievo priartėjimas (žodžiu, vaizdu) prie nuodėmingo žmogaus sukelia visų pirma didelę baimę. Biblijoje pavyzdžių rastume ne vieną. Kai Visagalis, šventasis Dievas, tiesiai kreipiasi į žmogų, dažnai šis reaguoja taip, kaip pranašas Izaijas: „Vargas man, nes esu žuvęs!“ (Iz 6,5). Tad gal verčiau to balso nenorėkime...

Kad nesikartotų šitai visur ir visą laiką, Dievas iš savo gailestingumo atsiuntė „Žodį“ (Jn 1,1.14), savo Sūnų; kas matė Jį, matė Tėvą (Jn 14,9). Be to, dar pridėjo ir knygą – užrašytąjį savo Žodį, įvairius Raštus, kurie liudija apie Jį (Jn 5,39). Jėzus Kristus yra tas, kuriame galime ir turime ieškoti gyvojo Dievo bei gyvų Jo žodžių mūsų gyvenimui. Jėzus Kristus yra tas Žodis, kuris mums yra aiškus ir suprantamas, tačiau, dėl mūsų nuodėmingumo bei silpnumo, ne visada lengvai suvokiamas. Kartais su vienu ar kitu žodžiu, sakiniu tenka intensyviai paplušėti arba, kaip Liuteris sako, susigrumti. Iš patirties žinome, kad visi vertingi pasiekimai neatsiranda be pastangų – ar šeimoje, auklėjant vaikus ir siekiant santarvės su sutuoktiniu, ar darbe, kopiant karjeros laiptais, o ypač sporte, kai norima pergalės. Tad kodėl patį svarbiausią dalyką – Dievo žodžio pažinimą – turėtume įgyti be jokių pastangų ir studijų?     

Dievas nori, kad su Jo Žodžiu dirbtume ir įgytume vis daugiau išminties jį taikydami gyvenime. Natūralu, kad jaunas žmogus turi mažiau išminties, kadangi išmintis auga su amžiumi. Todėl Dievas nori, kad kiekvienas tikintysis ją augintųsi krikščioniškoje bendruomenėje, kur jai pati tinkamiausia terpė. Bažnyčiose jaunuoliai susitinka su įvairaus amžiaus bei brandos tikinčiaisiais, iš jų mokosi, renkasi būtinąją informaciją, tikrinasi save ir auginasi savo panašumą į Kristų. Bažnyčiose taip pat išmoksta pažinti Bibliją, tyrinėti jos tekstus ir savo pastebėjimus pristatyti viešai. Konferencijoje vienuolis Paulius paragino ieškotis „Dievo žmogaus“, sau tinkamo patarėjo. Geras paraginimas. Bet aš pridėčiau dar ir štai ką: kad daug ieškoti ir nereikia, nes mums Dievo yra nurodyta, kad „Dievo žmonių“ vieta yra vietinė bažnyčia. Deja, visi trys vyrai, sesijos žinovai ir patarėjai, šią labai svarbią – krikščioniškojo bendruomeniškumo – dimensiją ėmė ir praleido.    

Brolio žodis

Troškimas išmokti geriau girdėti Dievo balsą ir sužinoti Jo valią natūraliai turėtų vesti į krikščionių bendruomenę bažnyčioje. Jos raištis yra „Šventosios Dvasios bendrystė“ (2 Kor 13,13), nes Šventoji Dvasia yra „bendrystės Dvasia“ (Fil 2,1). Bažnyčioje, Biblijos tekstų interpretavimo bendrijoje, pati Dvasia padeda tikintiesiems suprasti Rašto žodžius. Šventoji Dvasia nušviečia jau duotąjį Žodį, kad žinotume, kaip jį pritaikyti. Dievas per Dvasią atveria mums akis, atskleidžia ir apšviečia savo žodį mūsų širdyse ir leidžia vaisingai pasireikšti darbuose. Biblinis šio proceso pavyzdys yra Jėzaus pokalbis su keleiviais į Emausą (Lk 24, 27.31–32.45). Dvasia lenkia mūsų širdį link Dievo žodžio ir padeda jį įgyvendinti kasdienybėje.

Dvasia veikia ir veda per išorinį, užrašytąjį Žodį ir yra būtina teisingam Biblijos supratimui. Rašto pakankamumas nereiškia, kad ir be Dvasios galime suvokti Dievo valią, bet būtent reiškia, jog neturėtume nei laukti, nei tikėtis jokios stebuklingos šviesos iš išorės. Pati Dvasia mus ta šviesa iš vidaus nušviečia. Ji uždega širdį (žr. Lk 24,32), atveria širdies akis (Ef 1,18) arba protą (Lk 24,45), tam panaudodama Rašto aiškintojus ir aiškinimą (Lk 24,27).

Taigi, iš išorės atsklinda ne šviesa ir ne dangiškas balsas (kaip „Aš esu“ ar pan.), o ateina brolis – taip, kaip „prisiartino“ Jėzus prie mokinių pakeliui į Emausą (Lk 24,15). Vokiečių liuteronų teologas D. Bonhoefferis (1906–1945) pabrėžia, kad krikščionis „yra orientuotas į išorę, priimti pas jį ateinantį Žodį.“ Nes „toks Dievo noras, kad Jo gyvojo žodžio ieškotume ir rastume jį brolio liudijime, žmogiškose lūpose. Dėl to tikinčiam žmogui reikia kito tikinčiojo, kuris perduotų Dievo žodį, jam vis prisireikia jo, kai užplūsta nežinia ir bejėgystė...“ Todėl Bonhoefferis daro paprastą išvadą: „Pagrindinis krikščionių bendrystės tikslas yra bendrauti vieniems su kitais kaip išganančiosios žinios nešėjais.“ (Gemeinsames Leben)

Šventojo Rašto pakankamumas mums primena, jog turime ne viską, jog esame nuolat stokojantys ir mums būtinas brolio žodis. Perfrazuodami vienuolio Pauliaus minėtą patarimą „ieškok Dievo žmogaus“, galime drąsiai patvirtinti: taip, ieškok. Ir jį tikrai rasi Dievo Bažnyčioje.

Dvasininkai

Raimondas Stankevičius

8 655 43678

Tomas Šernas   

8 655 43677

Rimas Mikalauskas

8 686 66383

Sigita Veinzierl  

8 681 66661

Frank van Dalen

8 616 01303

Holger Lahayne

8 686 60684

Vaidotas Ickys

8 691 21477

Dainius Jaudegis 

8 686 43344

Arthur Laisis

8 634 35242

Romas Pukys

8 650 50302

Tomas Sakas 

 (akademinėse atostogose)




         

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas