Katech. Holger Lahayne

Po Dubingių bažnyčios pamatais palaidota nemažai Radvilų giminės atstovų. Tarp jų yra Mikalojus Radvila Juodasis. Jis laikomas Lietuvos evangelikų reformatų pradininku, nes 1557 metais sušaukė pirmą šalies reformatų sinodą. Reformatų skvere Vilniuje bus pastatytas paminklas Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams. Dešimt veikėjų iš Didžiosios ir Mažosios Lietuvos bus įamžinti ant granitinių stelų: tarp jų taip pat bus ir Radvila Juodasis. Bus paminėtas ir jo pusbrolis Rudasis bei kiti aštuoni vyrai.

Paminklo rengimo eigoje kilo įvairių diskusijų dėl šių asmenų vaizdavimo bei citavimo. Labai įdomu, kad – bent viešai – niekas niekada neklausė, kodėl tarp tų dešimties vyrų nėra nė vienos moters. Žinoma, tais laikais moterys neužėmė aukštų postų nei bažnyčioje, nei valstybėje. Bet ar tai reiškia, kad jos visai neprisidėjo prie Reformacijos pradžios?    

Nežinau, ar įamžinimui ant stelų būtų pavykę rasti iškilią moterį iš LDK ar Prūsijos kunigaikštystės laikų. Užtat žinome, kaip evangelistas Lukas, kuris parašė ir Apaštalų darbus, vaizduoja krikščionybės pradžią. Savo knygose graikas Lukas mini stebėtinai daug moterų. Pavyzdžiui, jis rašo, kad Saulius/Paulius persekiojo ir suėmė „vyrus ir moteris“ (Apd 8,3 ir 9,2). Lukui rūpėjo pabrėžti, kad Geroji Naujiena skirta ne tik vyrams, bet ir moterims; kad krikščionių bendruomenėms galėjo priklausyti ir priklausė nemažai moterų.

Antrosios misijinės kelionės metu apaštalas Paulius nuvyko iš Azijos provincijos (šiandieninė Turkija) į Makedoniją, t.y. pasiekė jau Europos žemyną. Filipų mieste pirma įtikėjusi moteris buvo vardu Lidija. Ši verslininkė ir tapo Europos krikščionybės pradininke. Apie tuos įvykius ir šią moterį šiandien paskaitykime Apd 16,11–15. Ko galime pasimokyti iš šios istorijos? Atkreipkime dėmesį į personažų veiksmus.

Eiti pas žmones

Skyriaus devinta ir dešimta eilutės aiškina, kodėl Paulius su bendražygiais nusprendė keliauti į Europą. Troade „Paulius naktį turėjo regėjimą: jam pasirodė makedonietis, kuris maldavo: Ateik į Makedoniją ir padėk mums! Po šio regėjimo mes nedelsdami nutarėme keliauti į Makedoniją...“ Apaštalas buvo įsitikinęs, jog tokiu būdu Dievas jį pašaukė skelbti Evangeliją tame krašte.

Dievas gali nukreipti žmones per sapnus ir vizijas, bet tai tikrai nėra Jo įprastas kalbėjimo bei vedimo būdas. Tai rodo Pauliaus veiksmai ir pačiuose Filipuose. Dievas jam nei nurodė kelio pas Lidiją, nei specialiai ką nors aiškino. Paulius ir kolegos – kaip ir iki tol – pirmiausiai ieškojo žydų bendruomenės, sinagogos. Tokios Filipuose, greičiausiai, nebuvo. Tada jie ėmė svarstyti, kur kitur miesto žydai galėtų rinktis. Ir nusprendė nueiti už miesto prie upės, „kur tikėjomės rasią maldos vietą“ (13 eil.). Paulius nelaukė tiesioginių Dievo nurodymų iš dangus – jis įvertino situaciją, apmąstė viską ir priėmė strategišką sprendimą: pirma bandykime eiti pas tuos, kurie jau tiki į Dievą, pas žydus bei kitus „dievobaimingus“ žmones; bandykime juos susirasti.

Mato evangelijos pabaigoje Jėzus sako: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones...“ (Mt 28,19). Šis misijinis paliepimas skirtas ne vien tik apaštalams ir Bažnyčios profesionalams, t.y. dvasininkams. Eikite pas žmones, liudykite Evangeliją, skelbkite Gerąją Naujieną apie Jėzų – tai įsakymas visiems krikščionims. Bet tas didysis paliepimas įgyvendinamas mažais žingsneliais. Paulius nesibeldė prie kiekvieno Filipų namo durų; jis nėjo ‘pas visus’. Jis nukreipė savo dėmesį į vieną gana mažą grupę, į kelis žmones ir pas juos nuėjo – nežinodamas, kas tiksliai iš to bus („tikėjomės...“).

Kur mums šiandien sutikti žmonių? Kur šiandien tie žmonės „prie upės“? Kiekvienas turime apmąstyti, su kokiais žmonėmis mes galime susitikti ir jiems papasakoti apie Dievą. Dvasininkams tokia proga dažnai būna, pavyzdžiui, laidotuvės ar kapinių šventės. Kitiems tai gali būti klasių, bendrakursių, kolegų, giminių susitikimai, arba tiesiog pasišnekėjimas su kaimynu. Melskimės, kad Dievas dovanotų progą kam nors papasakoti apie Dievą ir Evangeliją. O kai tokia proga atsiras, imkime ir išnaudokime ją.    

Kalbėtis ir klausyti

Rašoma, kad Lidija buvo „dievobaiminga moteris“. „Dievobaimingieji“ buvo pagonys, kurie tikėjo į žydų Dievą, bet nenorėjo pereiti į judaizmą, tad žydų pamaldose dalyvaudavo svečio teisėmis. Gali būti, kad Filipuose trūko žydų vyrų sinagogai įsteigti. Todėl tikinčios žydės ir kitos moterys susirinko atviroje erdvėje, lauke. Tai, kad pirma sutikta didesnė žmonių grupė pasitaikė moterys, Pauliui nebuvo kliūtis. Filosofas Aristotelis, tikriausiai, būtų praėjęs pro šalį, kadangi visas moteris laikė teturinčias tik vaikų protą.

Bet Paulius ir Silas su moterimis pradėjo kalbėtis (13 eil.). Taip ir reikia versti tos eilutės graikišką veiksmažodį. Lukas čia nevartoja žodžio „pamokslauti“. Tai reiškia, kad pradžioje jie tiesiog kalbėjosi su moterimis, paprasčiausiai bendravo. Iš konteksto aišku, kad paskui Paulius perėjo prie mokymo, prie Rašto aiškinimo, plačiau išdėstė Evangeliją. Bet viskas prasidėjo nuo paprasto pokalbio.

Žinoma, pamokslavimas galų gale yra svarbesnis. Dažnai Apaštalų darbuose rašoma, kad apaštalai pamokslavo. Bet tai nėra vienintelis Dievo žodžio skelbimo būdas. Dar yra įvairūs pokalbiai, diskusijos, debatai ar paprasti pašnekesiai. Pamokslauti negali ir neturi teisės visi, tačiau kalbėtis ir bendrauti su kitais žmonėmis gali ir turi kiekvienas krikščionis. Ir tie pokalbiai gali vykti bet kur: autobuse, prie virtuvės stalo, sode, prie upės... Tariamai šventų pastatų tam nereikia. 

Ne visiems krikščionims įsakyta pamokslauti, bet visiems įsakyta kalbėti apie viltį mumyse (1 Pt 3,15). Nepamirškime, kad tarp dešimties Reformacijos pradininkų skvero paminkle yra tik trys kunigai (ir vienas universiteto teologas). Dažnas žmogus sakytų: bet kad aš nežinau, ką kalbėti. Tada į pagalbą gali ateiti, pavyzdžiui, Heidelbergo katekizmas. Galime remtis ir Naujojo miesto katekizmo žodžiais. Ar paduoti kokį  traktatą, jį šiek tiek paaiškinant.

Ką šioje istorijoje daro Lidija? Koks jos pirmas veiksmas? Lukas rašo, kad ji „ėmė klausytis“ (14 eil.). Prie upės jie visi neplepėjo tuščiai – tai buvo rimtas pokalbis apie rimtus dalykus. Todėl būtų galima versti, kad moteris „atidžiai klausėsi“. Gali būti, kad Lidija šitaip galvojo: „Apie ką čia tas žydas kalba? Apie Dievo Sūnų? Mirtį ant kryžiaus? Prisikėlimą? Man visa tai nauja. Reikia labai gerai klausytis!“ Galima įsivaizduoti, kad Lidija ir kitos moterys įsiterpdavo su klausimais, prašymais patikslinti, geriau paaiškinti.

Europos krikščionybės pradžią žymi ne kažkoks didingas stebuklas (nors apie stebuklus tame pačiame skyriuje taip pat rašoma!), bet paprastas, tačiau labai svarbus veiksmas – intensyvus klausymasis. Pirma reikia klausytis, suprasti žodžius ir jų turinį, ir iš to kils tikėjimas. Daugeliui iš mūsų dažnai būna nelengva tikėti, atsiranda rimtų klausimų, kyla abejonių. Ką tuomet daryti? Atidžiai klausytis. Ne visada atsakymai būna tobuli. Dau dažniau tenka kantriai įsiklausyti. Klausymasis yra rimtas sprendimas bei visai nelengvas darbas. Tam reikia skirti laiko.

Dievas veikia, žmonės veikia

Drįsčiau teigti, kad eilutė 14b yra viena gražiausių visoje Biblijoje – „ir Viešpats atvėrė jos [Lidijos] širdį Pauliaus žodžiams“. Šioje ir kitoje eilutėje matome, kaip artimai susiję Dievo ir žmogaus veikla. Be Dievo veikimo joks žmogus neįtikėtų. Nes puolęs, nuodėmingas žmogus iš prigimties yra dvasiškai miręs, kurčias Evangelijos tiesoms. Todėl pats Dievas turi atverti netikinčiųjų akis ir ausis (žr. Apd 26,18 ir 28,27). Nepaisant to, kad žmogaus kūnas dažniausiai būna sveikas; mes girdime žodžius ausimis ir regime kalbėtoją akimis. Bet Dievas turi apšviesti vidines „širdies akis“ (Ef 1,18), atverti vidines ausis.

Ką tai reiškia? Kaip Dievas atveria širdį? Ar tai yra kažkoks mistinis potyris, vidinis aiškus dieviškas balsas? Č. Kavaliauskas savo vertime, deja, neišverčia vieno graikiško žodžio. Jeigu jis būtų išverstas, tai eilutė skambėtų maždaug šitaip: „ir Viešpats atvėrė jos širdį atkreipdamas dėmesį į Pauliaus žodžius“. Dievas, Visatos Kūrėjas ir Valdovas veikė taip pat, tačiau ne scenos centre. Jis panaudojo Pauliaus, žmogaus, žodžius. Jis nukreipė Lidijos mintis į apaštalo žodžių ir sakinių reikšmę, į gramatiką ir logiką. Jis leido jai suprasti žmogaus žodžius. 

Dievas atvėrė Lidijos širdį, bet ji pati to turbūt visiškai nejautė; tikriausiai ji negirdėjo jokio dieviško balso nei savo širdyje, nei sielos gelmėse ar pan. Ji tiesiog suprato Pauliaus žodžius apie Evangeliją, jiems pritarė ir jais pasitikėjo. Dievas iki šiol naudoja mūsų žodžius, mūsų kalbėjimą – ar tai būtų pamokslas, Biblijos studijos, radijo laida, pranešimas, paskaita; pokalbis darbe ar bažnyčioje, autobuse ar sode.

Turbūt nemažai žmonių prieštarautų: Dievas panaudojo Pauliaus ir kitų apaštalų žodžius; šiandien jis naudoja vyskupų, kunigų ir įvairių teologijos profesionalų žodžius, bet tikrai ne mano! Tačiau Biblija mums neleidžia šitaip galvoti. Pažiūrėkime dar kartą į Luko tekstą.

Penkioliktoje eilutėje trumpai rašoma, kad Lidija „su savo namiškais priėmė krikštą“. Ji buvo pasiturinti verslininkė, nes prekiavo labai brangiais „purpuro drabužiais“ (14 eil.). Greičiausiai Lidija buvo našlė; jos namiškai buvo vaikai ir darbuotojai. Tačiau, manau, kad ji tikrai neprivertė jų krikštytis. Tai rodo ir to paties skyriaus panaši istorija apie Filipų kalėjimo viršininko įtikėjimą; jis taip pat „su visais savaisiais priėmė krikštą“. Kita eilutė prideda svarbią informaciją: jis „su visais namiškiais džiūgavo, įtikėjęs Dievą“ (16,33–34). Jie visi tikrai įtikėjo, todėl visi džiaugėsi. Galime būti tikri, kad ir Lidija, ir kalėjimo viršininkas paskelbė savo šeimos nariams bei bendradarbiams Evangeliją – ir visi tie žmonės noriai, džiaugsmingai, be jokios prievartos priėmė gerąją naujieną.

Taigi, gali būti, kad Dievas panaudojo ne tik Pauliaus, bet ir Lidijos žodžius. Dievas paveikė jos širdį, todėl paskui ir ji pati tapo aktyvia Jėzaus Evangelijos skelbėja. Taip krikščionybė ir plito pirmame, antrame ir trečiame amžiuje: tikintieji, dažniausiai paprasti žmonės, kalbėdavosi su kitais – visų pirma su šeimos nariais, kolegomis, draugais, kaimynais. Bažnyčia augo ir dėl jos tarnautojų, dvasininkų, veiklos, bet visų pirma per tikinčiųjų kasdienišką veiklą ir bendrystę.

Dievas veikia ir žmonės veikia. Dievas pažadino Reformaciją ir Lietuvoje, leido    reformatų bažnyčiai augti ir plisti. Bažnyčių pradžia ir ateitis Dievo rankose. Tos ateities nežinome. Bet galime būti tikri, kad Jis iki šiol tebeatveria žmonėms širdį – gal ne masiškai, tačiau vienam kitam atveria. Dievas tam naudoja žmones kaip Paulių ir kaip Lidiją, kurie džiaugsmingai ir aktyviai perduoda Jo Evangeliją.

Mūsų, reformatų, konfesijos tikrasis pradininkas yra Ulrichas Cvinglis, kuris 1523 metais yra šitaip užrašęs: „Tikras tikintysis, patyręs ramybę, savo sielos išganymą ir džiaugsmą, ir visai ta besinešiojantis savyje, tikrai neiškentės matydamas savo artimą šių džiaugsmų bei išganymo dar nepažinusį... Tikintysis tol nenurims, kol matys savo artimą, gyvenantį netikėjime“. Jeigu ir mus motyvuotų toks pat dvasinis nerimas, krikščioniškas tikėjimas plistų, o Dievui davus, ir mūsų bažnyčia pagausėtų – kaip kadaise, Radvilų laikais.