Nusikaltėliai, nusidėjėliai ir teisėjai

Kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 6,1-8: 1Kaipgi kai kurie jūsų drįsta bylinėtis vieni su kitais pas neteisiuosius, o ne pas šventuosius? 2Ar nežinote, kad šventieji teis pasaulį? O jeigu teisite pasaulį, tai nejaugi nesugebėtumėte išspręsti menkučių bylų? 3Ar nežinote, kad mes teisime angelus, tad juo labiau – kasdienius dalykus? 4Taigi, kai turite bylų kasdieniais reikalais, argi savo teisėjais pasodinsite neturinčius balso bendruomenėje?

5Aš tai sakau norėdamas jus sugėdinti. Nejaugi nebeturite išmintingo žmogaus, kuris sugebėtų išspręsti tarp brolių iškilusią bylą? 6Deja, brolis bylinėjasi su broliu ir, lyg tyčia, pas netikinčiuosius.

7Ir iš viso jums didelis pažeminimas, kad tarpusavyje bylinėjatės. Kodėl jums verčiau nenukęsti neteisybės? Argi ne verčiau pakęsti nuostolį? 8Deja, jūs patys darote neteisybę bei skriaudžiate, ir dar brolius!

Prieš pradėdami nagrinėti 1 laiško korintiečiams 6-jį skyrių, prisiminkime ankstesnį. Ten mes nagrinėjome Pauliaus pamokymą, ką mes turime ir privalome teisti – tuos, kurie neatgailauja, tuos, kurie ne tik nusideda, bet ir nusidėję nesigaili, kurie gyvena nuodėmėje, kurie tarnauja nuodėmei. „Susirinkę draugėn Viešpaties Jėzaus vardu su mano dvasia ir mūsų Viešpaties Jėzaus galybe, atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta Viešpaties teismo dienai.“ Taigi, mūsų rūpestis turėtų būti nusidėjėlių išganymas.

Toliau mes nagrinėjome skaitinį apie tai, kad negalima toleruoti nuodėmės raugo. Toks Bažnyčios narys nuodija visą Dievo surinkimą: “Jūsų gyrimasis niekam tikęs. Argi nežinote, jog truputis raugo suraugina visą maišymą? Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Jūs juk esate nerauginti, nes jau paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus. Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona.” (1 Kor 5, 6-8) Prisiminkime, kad nuodėmė yra lyg vėžys, kuris nepašalintas išplinta po visą kūną.

Ir toliau mes nagrinėjome apaštalo Pauliaus pamokymą, kad Bažnyčia turi teisti nusidėjėlius, kurie neabejotinai kenkia šventojo Kristaus reputacijai, kuris yra šventas, šventas, šventas, kuris yra Bažnyčios galva. Paulius taip mokė: „Aš jums rašiau savo laiške, kad nebendrautumėte su ištvirkėliais. Suprantama, ne su visais šio pasaulio ištvirkėliais, gobšais, plėšikais ar stabmeldžiais, nes tada reikėtų pasitraukti iš šio pasaulio. Bet aš jums rašiau, kad nebendrautumėte su tuo, kuris vadinasi brolis, o yra ištvirkėlis, gobšas, stabmeldys, keikūnas, girtuoklis ar plėšikas. Su tokiu nesėskite už vieno stalo!“ Tuo Paulius parodo kuo skiriasi teisiami Bažnyčios žmonės nuo netikinčiųjų.

Šiandienos skaitinys moko apie tai, kaip turėtų krikščionys spręsti bylas, nors iš šio skaitinio gali atrodyti, kad Paulius moko apie tai, jog tarp krikščionių negali būti teisinių ginčų, juo labiau bylų teismuose. Ar tai absoliutus draudimas? Nėra išimčių? Ar tikrai negalime su niekuo bylinėtis teisme? Ar negalime niekam iškelti jokios bylos?

Visgi pažvelgę į gyvenimo situacijas realiai, matysime, kad negalime išvengti teisminių ginčų. Taigi, ką apie tai sako Paulius?

Pirmiausia, kad mes turime suprasti, jog bet kokiame ginče paskutiniu ir vyriausiu teisėju liks Viešpats. Kiekvieną teismo procesą, kokioje stadijoje jis bebūtų stebi Viešpats. Tai turėtų būti aišku kiekvienam ir Paulius apie tai net nebeaiškina. Tiesa, laiške Romiečiams Paulius rašo: „Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, ­ sako Viešpats.” (Rom 15, 19) Ir psalmė 103, 6 moko mus, kad “Viešpats vykdo teisumo darbus, jis daro, kas teisinga, visiems engiamiesiems.”

Tikriausiai daugelio pati nemaloniausia ir negeidžiamiausia vieta – teismo salė. Nebent jūs teisėjas, prokuroras ar advokatas. Na, dar teismo sekretorius. Tačiau jei ne – be galo baugu ten. Ką daryti, jei visgi ten papuolate. Ir nesvarbu dėl kokios priežasties. Į ką kreiptis? Pirmoji mintis – advokatas. Tačiau 124 Dovydo psalmė ir mums sako: „Mūsų pagalba varge – Viešpats, kuris sukūrė dangų ir žemę.“ Taigi pirmoji mūsų reakcija turėtų būti – malda. Pirmiausia turime kreiptis į Viešpatį. Pirmas mūsų žingsnis turi būti link Dievo. Jis tikrai išgirs tikinčio žmogaus pagalbos šauksmą ir tikrai atsakys. Bet ar išgirsime?

Antrąjį principą mes skaitome šiandienos skaitinio pirmojoje eilutėje: „Kaipgi kai kurie jūsų drįsta bylinėtis vieni su kitais pas neteisiuosius, o ne pas šventuosius?“ (1 Kor 6,1) Mes matome, kad Paulius aiškiai atskiria neteisiuosius nuo šventųjų. Apaštalas to moko ir tuometinius korintiečius, Pauliaus mokymas nei kiek nepasenęs ir nesumenkęs šiandieniniam krikščioniui. Turime atskirti ir su vienais privalome elgtis skirtingai, nei su kitais. Vienaip su krikščionimis ir visiškai kitaip su netikinčiais, ne Bažnyčios nariais. Tikrai gali iškilti ginčų ir tarp krikščionių, tarp tikėjimo namiškių. Ir juos reikia išspęsti. Tiesa kitaip, nes tokie mūsų oponentai irgi tarnauja Dievui. Jie irgi skelbia Evangeliją, irgi myli Viešpatį. Juk su jais esame „Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir Tėvas visiems, virš visų, per visus ir visuose.“ (Ef 4,1-3) Apaštalas Paulius mus ragina, moko ir primena „elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. `Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiu.“ (Ef 4,1-3)

Mūsų santykiai su netikinčiais turėtų būti visiškai kitokie. Jei mes žinome, kad mūsų oponentai nėra krikščionys, jei jie neturi Kristaus, jei Kristus jiems nėra Gelbėtoju, nei Viešpačiu, mes negalime tikėtis, kad tokie su mumis norės taikos. Mes gi turime būti jiems Kristaus ir Jo išganymo liudytojai. Tačiau nereikia stebėtis jei prisieina su jais dalyvauti pasaulietiniuose teismuose.

Toliau mes kalbėsime apie labai svarbų uždavinį, mokymą ir bendravimo, gyvenimo principą, kad krikščionys pirmiausia turėtų prašyti taikos vieni su kitais ir, jei nėra susitarimo, jie turėtų pamėginti išspręsti klausimus krikščionių bendruomenėse.

Jei tarp bendruomenės narių nėra sutarimo, jei yra ginčai, ir jei jų nepavyksta išspręsti gražiuoju, tarpusavio sutarimu, tokį ginčą reikia spręsti krikščionių bendruomenėje - šis klausimas turi būti perduotas spręsti Bažnyčios jurisdikcijai.

Reikia pripažinti, kad visgi yra ne vienas klausimas, kurį Bažnyčioje spęsti tikrai sudėtinga, o gal ir neįmanoma. Kartais Bažnyčioje negalima spręsti turtinių, žemės nuosavybės klausimų. Tai valstybės reikalas. Ir juos privaloma perduoti pasaulietiniams teismams.

Tačiau Korinto krikščionys turėjo daug spręstinų klausimų, daug ginčų, kurie tikrai galėjo būti išspręsti tarpusavyje, Bažnyčioje.

Korintiečiai, siekdami geresnio rezultato, ėjo į pasaulietinius teismus. Jie privalėjo ieškoti vienybės, taikos, sutarimo, bet jie to nedarė. Jie ieškojo kuo didesnės naudos, nebežiūrėdami į Dievo mokymą į Pauliaus pastabas. Korintiečiai buvo pasiruošę panaudoti net melą, kad laimėtų prieš savo tikėjimo namiškius.

Kaip panašiai šias laikais mes elgiamės. Kaip dažnai dėl naudos nebežiūrime kokiomis priemonėmis ji bus pasiekta, dėl pelno daugelis pasiruošę išsižadėti gerų santykių su artimaisiais, tikėjimo broliais, giminėmis.

Yra tokių situacijų, kai žmogus, krikščionis padaro nusikaltimą ar pažeidimą, kurį gali spręsti ir pasaulietinės – valstybinės teisingumo institucijos, ir bažnytinės. Pasaulietinis teismas apsivogusį krikščionį teisia kaip nusikaltėlį, bažnytinis – kaip nusidėjėlį.

Tačiau galima ir tokia situacija, kai tikintysis apvagia kitą tikintįjį. Čia jau galimas ir bažnytinis bylos sprendimas ir atleidimas.

Ketvirtasis principas tas, kad esant problemai turėtume pirmiausia prašyti pagalbos tarp savo brolių ir sesių Bažnyčioje, tarp tikinčiųjų, o ne pasaulyje tarp netikinčių. Netikintys galvoja kitaip, nei krikščionys. Netikintys ir konfliktus sprendžia kitaip nei krikščionys. Netikintys ir gyvena kitaip nei krikščionys, neseka Kristumi, nesilaiko Jo mokymo, Dievo įsakymų. Evangelija pagal Morkų mus moko: „Vienas Rašto aiškintojas, girdėjęs jį ginčijantis ir matęs, kaip puikiai Jėzus atsakinėjo priešininkams, paklausė jį: ‘Koks yra visų pirmasis įsakymas?’ Jėzus jam atsakė: ‘Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu.’“ (Mk 12,28-31)

Vadovaudamiesi šiuo įsakymu mes žinome, kaip turime elgtis vieni su kitais. Netikintis arba pasaulio žmogus negali laikytis nei šio, nei kitų mums Biblijos nurodytų įstatymų. Jiems Biblija nėra autoritetas, todėl jie kitaip gyvena, kitaip kalba, kitaip elgiasi, kitaip sprendžia santykius, ginčus, konfliktus.

Jėzus mums sako: “Palikite juos; jie ­ akli aklųjų vadovai.” Kodėl? Kadangi, “jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris.(Mt 15,14) Mes pirmiausia turime klausyti Dievo tautos patirties, mes turime vadovautis Dievo įstatymais, nes jie visada teisūs.

Ir penktasis principas kurio privalome laikytis – geriau kentėti dėl neteisybės, nei būti blogu liudytoju. Paulius irgi rašė: „Kodėl jums verčiau nenukęsti neteisybės? Argi ne verčiau pakęsti nuostolį? Deja, jūs patys darote neteisybę bei skriaudžiate, ir dar brolius!” (1 Kor 6,7-8) Kai mūsų broliai drįsta bylinėtis vieni su kitais pas netikinčius – jie blogi liudytojai, tada nebus ramybės Kristaus Bažnyčioje, tai prieštarauja Evangelijai, kuri sako, jog Kristus Jėzus „yra mūsų sutaikymas, iš abiejų padaręs vieną, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę.“ (Ef 2,14) Tik per Kristų mes turime ramybę su Dievu ir su artimaisiais savo. Tai mūsų pagrindinis ir svarbiausias liudijimas pasauliui.

Ir apibūdinant visus šiuos penkis principus turime prisiminti Psalmininko Dovydo 124 psalmės 8 eilutės žodžius: “Mūsų pagalba yra Viešpaties, dangaus ir žemės Kūrėjo, vardas.” Tai yra mūsų išpažinimas, tai mūsų paguoda ir ramybė, šie žodžiai be galo svarbūs bei verti kartoti kasdien. Šis mūsų išpažinimas turėtų kontroliuoti mūsų veiksmus. Turime pasitikėti Dievu daugiau nei žmonėmis. Dievas yra absoliučiai teisus, visagalis ir visavaldis, jis visada ištikimas. Pasitikėkime Juo ir leiskime Jam mus saugoti. Turime būti pasiruošę pralaimėti bylą, kad laimėtume Kristaus palaiminimus dabar ir amžinai.

Dvasininkai

 

Raimondas Stankevičius

+375 655 43678

Tomas Šernas   

+370 655 43677

Rimas Mikalauskas

+370 686 66383

Sigita Veinzierl  

+370 681 66661

Frank van Dalen

+370 616 01303

Holger Lahayne

+370 686 60684

Dariusz Bryćko

+48 734 192095 

Dainius Jaudegis 

+370 686 43344

Artūras Laisis

+370 634 35242

Romas Pukys

+370 650 50302

         

Senjoratas

 

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13, LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas

8 655 43678

Vicesuperintendentas

8 655 43677

Kanclerė

8 699 04137

Skaityti plačiau...

Rekvizitai

 

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376