Kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 6,9-11: ₉ Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei sanguliautojai su vyrais, ₁₀ nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės. ₁₁ Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia. 

Ruošiamės Kalėdoms, Kristaus atėjimo į šį pasaulį minėjimui – nuostabiai šventei. Tačiau pirmiausiai turime atsakyti į klausimą, ar verti esame švęsti, ar teisingai darome švęsdami? Gal turėtume susigūžę kamputyje melsti Viešpaties atleidimo už mūsų nesuskaičiuojamas nuodėmes, už tas nuodėmes, dėl kurių Viešpats Kristus mirė ant kryžiaus?

Prisiminkime šio skyriaus ankstesnes eilutes. Apaštalas Paulius pirmose 6-jo skyriaus eilutėse kalba apie teismines bylas, apie tai kada galima ir kada draudžiama teistis. Svarbiausia Pauliaus mintis buvo ta, kad Korinto krikščionys visgi teisėsi ten, kur tikrai neturėjo to daryti – jie tarpusavyje bylinėjosi. Krikščionys turėtų elgtis kitaip. Paulius parodė skirtumus tarp tikinčių krikščionių ir netikinčių, tarp jų veiksmų, poelgių ir skirtingo gyvenimo. Kokie skirtingi lūkesčiai vienų ir kitų, ir kodėl krikščionys turi elgtis kitaip.

Šios dienos skaitinyje Paulius aiškina apie skirtumus tarp Bažnyčios ir pasaulio, taip pat ir pasaulio žmonių netikėjimo ir nuodėmingo gyvenimo pasekmes. Paulius primena korintiečiams taip pat mums ir visiems krikščionims, kad irgi buvome iš pasaulio, buvome pasaulio dalis, nuodėmės vergai ir blogio dalininkai. O gal vis dar esame? Jei toleruojame blogį, jei susitaikome su nuodėme, jei savo kaltes stengiamės paslėpti, o ne išpažinti, jei gailimės ne dėl to, kad kažką neteisingo, blogo padarėme, o kad tas blogis, melas ir padaryta nuodėmė paaiškėjo. Gerai apgalvokime.

Tikrai norėčiau sakyti nebesame iš pasaulio, kad esame jau pakeisti per santykį su Jėzumi Kristumi. Tai kalbėjo Paulius ir korintiečiams. O nuodėminguose korintiečiuose mes turėtume matyti ir save. Nes ne mažiau nuodėmingi esame. Didžiausiais džiaugsmas, kad korintiečiai buvo visiškai pakeisti, tapo „nauju kūriniu“, tapo panašūs į Efezo krikščionis, kuriems Paulius rašo laiške Ef 4,17-24: “Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės. Jų protavimas aptemęs, jie svetimi Dievo gyvenimui dėl savo širdies užkietėjimo. Jie surambėjo ir pasidavė juslingumui, godžiai ieškodami visokių netyrų pasitenkinimų. Bet jūs juk ne šito išmokote apie Kristų! Jūs juk apie jį išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje: privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.”

Iki susitikimo su Kristumi jie buvo „nepaklusnumo vaikai” (Ef 2,2), bet dabar jie tapo Švenčiausiojo Viešpaties sūnūs ir dukros. “Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.” (Ef 2,10)

Šiandienos skaitinyje mes matome, kaip krikščionys skiriasi nuo netikinčių. Mes puikiai matome tuos korintiečių blogus darbus, kuriuos jie darė, jų elgesį, ir taip pat mūsų elgesį iki susitikimo su Kristumi; dabartinį mūsų gyvenimą ir veiksmus, kuriuos Viešpats iš anksto paskyrė atlikti krikščionims.

Šiandieniniai krikščionys gyvena pasaulyje, kuris maištauja prieš Dievą. Tikriausiai niekas iš mūsų neneigia, priklausantys Kristui, kad Kristus yra mūsų Gelbėtojas, kad Jis mus išgelbėjo atpirkdamas mūsų nuodėmes atiduodamas gyvybę - už mus atiduodamas, mus gelbėdamas. Jei tai pripažįstame, jokiu būdu negalime būti pasaulio maišto dalis. O Pasaulio elgesys, gyvenimo būdas, vertybės nepriimtinos Dievui. Mes gi trokštame Jam – mūsų Dievui patikti.

Pirmiausia pažvelkime į tai kas Dievui nepriimtina, už ką Dievas smerkia pasaulį.

Ar šiandien mes labai aiškiai galime sakyti, jog gyvename tolerancijos pasaulyje? Ar galime būti ramūs jei bent kiek būsime kritiški – nebūsime apšaukti homo ar kitokiu fobais?

Mes gyvename pasaulyje, kuriame mums sako, kad visi turi teisę viską daryti taip, kaip jie nori, ypač apie asmens seksualinį elgesį. Mums pasaulis aiškina, kad negalima kritikuoti už tai, kaip jie gyvena. Draudžiama kalbėti apie jų elgesį ar jų gyvenimo būdą. Peršama nuomonė, kad negalime nieko "teisti". Bet pasaulyje yra veiksmų, kurie smerkiami. Toks elgesys yra plėšikavimas, vagystės, svetimavimas, girtavimas, smurtas, priklausomybės nuo narkotikų, pagaliau keikimasis, paskalos ar melavimas. Visiems aišku, kad tai daryti negerai, kad toks elgesys blogas.

Pirmiausiai Paulius kalba apie tuos veiksmus, kuriuos smerkia Dievas, bet mes labai dažnai toleruojame, nepastebime, nesureikšminame. Kai kuriuos veiksmus mes nurašome tolerancijai, privataus gyvenimo būdui. Paulius mus įspėja, kad nepamirštume jų.

Kokie tai veiksmai? Šiandien be kitų Dievo Karalystei draudžiamų veiksmų Paulius mini vyrų sanguliavimą su vyrais ir stabmeldystę. Šie veiksmai moderniame, laisvame ir tolerantiškame pasaulyje nėra smerkiami. Šiuo klausimu aiškiai išsiskiria Dievo ir pasaulio keliai. Tai aiškūs ženklai, kad šiuolaikiniai žmonės maištauja prieš Dievą.

Tame sąraše yra ir ištvirkėliai, ir stabmeldžiai, svetimautojai, sanguliautojai su vyrais, vagys ir gobšiai, girtuokliai, keikūnai ir plėšikai. Visi viename sąraše ir šie veiksmai atskiria nuo Karalystės. Tačiau šis sąrašas nesuteikia mums teisės jų pasmerkti. Tik Dievas gali smerkti ir jokiu būdu ne mes. Paulius primena: „Kai kurie buvote tokie“ – šiandienos skaitinio 11 eil. pradžia. Skaitydami šį sąrašą būtinai turime prisiminti Rom 3,10 ir 23 eil.: “nėra teisaus, nėra nė vieno” ir “visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės.” Visi esame nuodėmingi, absoliučiai visi. Nėra nei vieno žmogaus be nuodėmės išskyrus Viešpatį Jėzų, kuris yra ir žmogus.

Ir visgi mums tas sąrašas reikalingas, turime skaityti šį sąrašą ir įsidėmėti, kad suprastume kas nepaveldės Dievo Karalystės ir kad mes negalime tuo pačiu būti pasaulyje ir kartu bažnyčioje. Negalime tarnauti Dievui ir Mamonai.

Grįžkime prie sąrašo. Jame Apaštalas Paulius kalba apie dviejų tipų nuodėmes. Pirmosios – nuodėmės šeimos priedermei: Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei sanguliautojai su vyrais, <...> nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės.

Paulius moko, kad tinkama vieta seksualiniams santykiams – tik santuoka. „Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas. O ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas.” (Hbr 13, 4) Ar pakankamai gerbiama santuoka mūsų tarpe? Mūsų šiuolaikinėje kultūroje? Ar valstybė svarstydama ir nustatydama santuokos ribas nesuteikia galimybės sutepti šventos santuokos patalo? Jau pradžios knygoje skaitome apie santuoką tarp vyro ir moters: VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“. Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų giliu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną šonkaulį, o jo vietą užpildė raumenimis. O iš šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus, VIEŠPATS Dievas padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų. O žmogus ištarė: „Štai pagaliau kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ji bus vadinama žmona, nes iš savo žmogaus buvo paimta“. Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu. Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau nejautė jokios gėdos.“ Viešpats mylėdamas žmogų jam suteikė galimybę būti tobulu, jam davė žmoną – gyvenimo džiaugsmą ir pagalbą visuose reikaluose. Tačiau Adomas ir Ieva neįvertino šito. Sunaikino dievišką santuokos laimę, pakeitė santuokos mokymą. Pirminė santuokos prasmė buvo – meilė ir tobulumas, po Adomo ir Ievos nuodėmės santuokos esame mokomi meilės ir gailestingumo. Santuokos meilė tarp vyro ir jo žmonos yra kaip Kristaus meilės Bažnyčiai aprašymas.

Vyro meilė savo žmonai yra kaip  Kristaus meilės Bažnyčiai atvaizdas. O žmonos pagarba savo vyrui yra Bažnyčios ištikimybė Kristui.

Tai puikiai paaiškina nesantuokinių seksualinių santykių blogį. Jei vyras turi santykius už santuokos ribų, tai rodo jo liudijimą, kad Kristus nemyli Bažnyčios. Jei du vyrai tarpusavyje turi santykius – Paulius tai įvardija kaip sanguliautojai su vyrais, - jie liudija, apie tokį Kristų, kuris myli tik save. Jei dvi moterys tarpusavyje turi seksualinių santykių, jos liudija, kad Bažnyčiai nereikia Kristaus.

Vėl grįžkime prie sąrašo. Keistoka, bet stabmeldystė irgi yra nuodėmė santuokos priedermei. Jei mes pasigilinsime į stabmeldystės pavyzdžius Biblijoje, matysime, kad kartu su stabmeldyste eina ir ištvirkavimas. Apd 15,29 moko ankstyvosios Bažnyčios krikščionis – buvusius pagonis, kad jie “susilaikytų nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo. Jūs gerai elgsitės, saugodamiesi šitų dalykų.” Visi šie dalykai vykdavo kartu pagonių šventyklose.

Pasigilinkime į antrąją uždraustųjų nuodėmių sąrašo dalį: „nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės.“ Šioje rašto vietoje Paulius kalba apie savanaudžius žmones.

Visa tai Dievas smerkia. Tačiau Dievas yra ir gailestingas. Tik todėl mes dar nesame smalos katile, dar mūsų nesuėdė ugnies liežuviai, dar galime kvėpuoti, judėti ir netgi džiaugtis gyvenimu. Gailestingasis Dievas mums netgi žada: “Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.” (1 Jn 1, 9) Viešpats atleido nuodėmes korintiečiams, Viešpats atleis ir mums, jei nuoširdžiai išpažinsime, jei nuoširdžiai gailėsimės, jei trokšdami Dievo atlaidumo, išsakysime tai Jam. Viešpats Jėzus pakeis mus, kaip pakeitė korintiečius: „Kai kurie buvote tokie (prisiminkite ankstesnėse eil. sąrašą), bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.” (1 Kor 6,11) Nei tuometinės bažnyčios žmonės, nei dabartinės nebuvo tobuli nei šventi. Tačiau tai įvyko sutikus Jėzų, priėmus Jį, išpažinus savo Gelbėtoju. Jūs “dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.”

Mielieji tikėjimo namiškiai, Kristaus išgelbėtieji, Haidelbergo katekizmo 21 klausimo atsakymas sako, kad krikščionių džiaugsmas yra tai, kad “Dievas ne tik kitiems, bet taip pat ir man vien iš malonės ir tik dėl Kristaus nuopelnų dovanoja nuodėmių atleidimą, amžinąjį teisumą ir palaimą.” Ačiū Dievui!