Viskas man valia!

Kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 6, 12-20: „Viskas man valia!“ Bet ne viskas naudinga!  „Viskas man valia!“ Bet aš nesiduosiu pavergiamas! „Valgis yra pilvui ir pilvas – valgiui“, bet Dievas sunaikins ir vieną, ir kitą. Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats – kūnui. Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe.

Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? Tad nejaugi aš, ėmęs Kristaus narius, paversiu juos kekšės nariais? Nieku būdu! Ar nežinote, kad tas, kuris susijungia su kekše, tampa vienu kūnu su ja?  Ir du taps, – sako Raštas, – vienu kūnu. Taip pat, kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su juo. Sergėkitės ištvirkimo! Jokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkaujantis nusideda savo kūnui. Ar nežinote, kad  jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu! Amen.

Turbūt nebus naujiena, jei šiandienos apmąstymą pradėsiu Heidelbergo katekizmo atsakymo į pirmąjį klausimą eilutėmis: „Kad aš kūnu ir siela, gyvendamas ir mirdamas ne pats sau priklausau, bet esu savo ištikimojo Išganytojo Jėzaus Kristaus nuosavybė“. Tikriausiai dažniausiai cituojama mūsų katekizmo eilutė, kuri atsako į vieną iš svarbiausių gyvenimo prasmės klausimų: kam aš priklausau. Tačiau ji taip pat ir užduoda daug kitų, įvairių klausimų, kurie verčia gilintis į Šventąjį Raštą, Jo prasmę, galimybę gyventi su Jėzumi, prasmingai gyventi, teisingai, turiningai ir vaisingai. Šių gyvenimo tiesų mus šiandien moko 1-jo laiško korintiečiams eilutės.

Ankstesnėse laiško eilutėse bandėme įsigilinti į konkrečias korintiečių, o taip pat ir mūsų gyvenimo situacijas. Šiandien apaštalas Paulius mums kalba apie gyvenimo principus, moko skirtumų tarp mūsų valios ir mūsų atsakomybės Kristui.

Ar Viešpats Jėzus Kristus mus išgelbėjo tam, kad mes vėl galėtume nusidėti? Daugiau ir daugiau? Didinti savo nuodėmės naštą? „Viskas man valia!” Bet ne viskas naudinga! „Viskas man valia! Bet aš nesiduosiu pavergiamas!“

Visgi Kristus mus išgelbėjo, kad galėtume tapti šventais. Viešpats suteikia mums tokią galimybę, tokią malonę duoda. Ar pasinaudosime ir priimsime?

Apaštalas Petras rašė: “Kaip klusnūs vaikai, daugiau nepasiduokite ankstesnėms savo neišmaningumo laikų aistroms. Šventas yra tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu, kaip parašyta: Būkite šventi, nes aš esu šventas.” (1 Pt 1,14-16)

Mes esame Kristaus nuosavybė, todėl turėtume atkreipti dėmesį ne į tai, jog MES gavome iš Dievo malonės dovaną, ne į tai, kad MES turime galimybę tapti šventais, bet kad JIS tą dovaną ir tą galimybę suteikė! Be jokio atlygio, be jokio mūsų nuopelno! Tik iš savo meilės, iš malonės! Dangiškasis Viešpats davė mums viltį, galimybę, nes esame Jo nuosavybė, todėl ir turime gyventi ne kaip mes patys norime, kaip pageidaujame, ne kaip mums patogiau, smagiau, ramiau, bet kaip Jam, mūsų Viešpačiui patinka. Ir ne mūsų reikalas aiškintis, aptarinėti ar diskutuoti Jo sprendimus. Turime tik vieną galimybę – juos priimti ir dėkoti. Pasitikėti ir suprasti, jog jie geriausi ir teisingiausi mums. Nors ne visuomet patogiausi.

Nepamirškime – mes esame Kristaus nuosavybė, ne Jis mūsų. Todėl tik Kristus gali mums teikti dalykus, kurie mums naudingi. Štai Paulius rašė Titui: “tesimoko ir mūsiškiai pirmauti gerais darbais būtinoms reikmėms patenkinti, kad neliktų bevaisiai.” (Tit 3,14) Jis rašė ir Timotiejui: “Ugdykis maldingumą. Kūno mankštinimas nedaug kam tinka, o maldingumas viskam naudingas, nes jam skirtas esamojo ir būsimojo gyvenimo pažadas.” (1 Tim 4,7-8) Ir efeziečiams jis rašė “Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams.” (Ef 4,29). Šiame gyvenime yra daug veiksmų, kuriuos galime daryti, kuriais galime pašlovinti dangiškąjį Tėvą, kurie patinka Viešpačiui. Ir be abejonės jie naudingi mums.

Kitas principas, kad mes negalime atskirti savo kūno nuo sielos.

1 Kor 6,13: „Valgis yra pilvui ir pilvas ­ valgiui“, bet Dievas sunaikins ir vieną, ir kitą. Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats ­ kūnui.

Ne tik Pauliaus laikais, bet netgi šiais mūsų laikais atsiranda tvirtinančių, kad galima atskirti sielą nuo kūno. Prisiminkime Sukūrimo istoriją: Viešpats sukūrė dangų ir žemę, vandenis, žuvis, paukščius, žvėris. Pagaliau sukūrė ir žmogų – Adomą, ir šis „žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2,7) Tai reiškia, kad Adomas buvo sukurtas su kūnu ir siela. Kūnas nebuvo atskirtas nuo sielos. Tai patvirtina ir 84-ji psalmė: Trokštu ir ilgiuosi Viešpaties. Šventyklos kiemų; mano kūnas ir širdis gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui.” Tai reiškė, kad “Aš noriu būti su tavimi visiškai.” Psalmininkas suprato, kad  negali atsiskirti jo siela nuo jo kūno.

Viešpats niekada neatskiria mūsų gyvojo kūno nuo sielos, todėl ir mes kai sąmoningai nusidedame kūnu, tuomet būna suteršta ir mūsų siela. Mūsų kūniškosios nuodėmės lygiai taip pat teršia ir mūsų sielos gelmes. Apaštalas Paulius mus perspėja: „Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats ­ kūnui”. Taip pat ir mes galime sakyti, kad siela skirta ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats – sielai.“

Mėgstame sakyti, jog Kristus išpirko mūsų sielas. Tačiau taip pat tikėjimo išpažinime sakome „tikiu <...> kūno prisikėlimą. Jei Kristus išpirko, tai ir prikėlė, ir kūną prikėlė bei davė amžinąjį gyvenimą. Taigi Kristus ir gelbėja, ir teisia, ir prikelia kūną kartu su siela. Jėzus irgi perspėjo savo mokinius: “Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.” (Mt 10,28)

Dar vienas principas, kad po mūsų prisikėlimo mūsų žemiškasis kūnas taps mūsų dangiškuoju kūnu.

Apaštalas Paulius mus moko: „Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe.“ (1 Kor 6,14) Tikriausiai tai viena iš paslaptingiausių ir labiausiai trokštamų sužinoti paslapčių. Kaip visgi ten bus, kai Viešpats Jėzus mus, o jei tiksliau mane, prikels iš mirusių? Neapsigaukime besmalsaudami, bežiūrėdami įvairius siaubo filmus, gilindamiesi į mokslines hipotezes, į fantastikos „lobynus“.

Mūsų išgelbėjimas čia pat. Jis įvyks čia žemėje ir šiame kūne. 2 Petro laiške 3,13 skaitome: „Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe.“ Petras primena Velykų stebuklą. Mes laukiame ne mažesnio stebuklo, tiesiogiai susijusio su mūsų kūnais ir sielomis. Kai Viešpats prikels mus naujame danguje, turėsime atnaujintą kūną, kurį Viešpats mums ir atnaujins.

Peršokime į 57 Heidelbergo katekizmo klausimą: „Kokią paguodą tau suteikia būsimasis kūno prisikėlimas? Kad pasibaigus gyvenimui, ne vien siela bus iš karto paimta pas Kristų, jos Galvą, bet ir kūnas bus Kristaus galia prikeltas ir suvienytas su siela, ir taps panašus į Jo šlovingą kūną.“ O ir apaštalas Paulius moko: “O mes esame dangaus piliečiai, ir iš jo mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia.” (Fil 3,20-21)

Jei mes šiame kūne nusidedame, mes sąmoningai nusidedame ir prieš atnaujintą kūną, neverti to, nenusipelnę. Tačiau Viešpats mums davė pažadą, išsirinko, paskyrė ir neturime teisės jam priešintis, abejoti, nepaklusti. Mūsų atnaujinti kūnai iš Kristaus malonės, dėl Jo aukos, dėl Jo meilės, bus šventi. Nors mes, sakome, kad jie mūsų kūnai, tačiau iš tikrųjų jie ne mums priklauso, ir jie bus šventi. Todėl ir dabar esami mūsų kūnai turi būti šventi.

Šiandienos skaitinio 15 ir 17 eilutės: „Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? … Taip pat, kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su juo.“

Mes esame išgelbėti per Kristų, per susivienijimą su Juo, per vienybę Kristuje, Jo šventume. Paulius rašė efeziečiams: “Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje.” (Ef 1,3) Tai reiškia, jog turime tapti šventais Kristuje, kaip ir Jis yra šventas. Jei mes nenorime tapti šventais, tada mes nenorime būti Kristuje, suvienyti su Juo.

Tai nereiškia, kad mes turime tapti tobulais, visiškai, tačiau mes su visu uolumu, užsidegimu ir džiaugsmu kovosime prieš nuodėmę.

Ištvirkavimas ne tik fizinė, kūniška, bet ir dvasinė nuodėmė1 Kor 6, 15b-16: „Tad nejaugi aš, ėmęs Kristaus narius, paversiu juos kekšės nariais? Nieku būdu! Ar nežinote, kad tas, kuris susijungia su kekše, tampa vienu kūnu su ja? Ir du taps, ­ sako Raštas, ­ vienu kūnu.

Prisiminkime Pradžios knygos sukūrimo istoriją: „<...> jie taps vienu kūnu <...> ir eilutes iš laiško efeziečiams: “Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, <...>  Taip ir vyrai privalo mylėti savo žmonas tartum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį.  Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią,  kadangi esame jo Kūno nariai. Paulius kalbėjo ne vien apie fizinius kūnus ir santykius, bet daugiau apie dvasinius. Santuoka yra Kristaus ir Bažnyčios dvasinio santykio vaizdinys. Vyras – kaip Kristus, žmona – Bažnyčia. Taigi, jei  vyras nusideda prieš savo žmoną ir susijungia su kekše, jis bus blogas liudijimas. Tokia nuodėmė nėra tik fizinė prieš žmoną – tai ir dvasinė prieš Dievą.

Mielieji, ir čia norėčiau grįžti prie to, nuo ko pradėjome – Kam mes priklausome? Kam priklausote Jūs? Kam aš priklausau? Gal norėtųsi būti nepriklausomu? Gal norėtumėte būti savo „likimo kalviu“? Deja, pasaulyje tokie populiarūs posakiai veda į dvasinę pražūtį.

Didžiausias palaiminimas - tai supratimas, kad nebepriklausau pats sau. 1 Kor 6,19: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“ 

Didžiausia palaima ir džiaugsmas, ramybė ir paguoda, kad ir kad mes priklausome Kristui.  Tai pagrindinis principas ir argumentas. Jis mirė, kad mes galėtume gyventi, Jis mums siūlo neįkainuojamą dovaną – amžinąjį gyvenimą. Norėdami ją gauti, turime priimti Kristų, kaip savo Viešpatį, tai padarę būsime vieningi su Juo amžinai, su Juo gyvensime ir Jis su mumis gyvens. Taip suprasime svarbiausius gyvenimo tikslus, uždavinius, veiksmus. Suprasime kas būtina, o kas tik malonu. Suprasime ne tik kas man valia bet ir kas tikrai naudinga. Šlovinkime Viešpatį, liudykime Kristų, skelbkime Jo Evangeliją – tai tikrai naudinga mums, mūsų artimiesiems ir tai patinka Viešpačiui. „Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“  Amen.

 

Dvasininkai

 

Raimondas Stankevičius

+375 655 43678

Rimas Mikalauskas

+370 686 66383

Tomas Šernas

+370 655 43677

Sigita Veinzierl  

+370 681 66661

Frank van Dalen

+370 616 01303

Holger Lahayne

+370 686 60684

Dariusz Bryćko

+48 734 192095 

Dainius Jaudegis 

+370 686 43344

Artūras Laisis

+370 634 35242

Romas Pukys

+370 650 50302

         

Senjoratas

 

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13, LT-01118, Vilnius 

Gen. superintendentas

+370 655 43678 

Vicesuperintendentas

+370 686 66383 

Kanclerė

+370 699 04137 

Skaityti plačiau...

Rekvizitai

 

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376