Katech. Holger Lahayne

Dievas yra visa ko kūrėjas ir palaikytojas. Jis amžinas ir beribis, Jo galia ir tobulybė, gerumas ir šlovė, išmintis, teisingumas ir tiesa nesikeičia. Niekas nevyksta be Jo ir be Jo valios.

Mokyklose visi mokiniai turi išmokti daugybę visokiausių apiprėžimų. Geras mokinys žino atsakymus į klausimus kaip šie: Kas yra dalyvis, pusdalyvis ir padalyvis? Kas yra tangentas ir kotangentas? Kas yra katijonai ir anijonai? Kas yra osmosas? Kas yra septakordas? Kas yra renesansas? Kas yra „tautų pavasaris“?

Kam tokios žinios reikalingos? Mokytojai paprastai atsako dviem žodžiais: „taip reikia“. Formalumą mėgstantys priduria, kad švietimo programoje taip numatyta, todėl „reikia“. Jausmingesni ima pamokslauti, kad to „gali reikėti gyvenime“. Kieno gyvenime? O kas, jeigu mano gyvenime žinių apie osmosą niekada nereikės? Kodėl mokykla ar ministerija mano, kad visiems mokiniams būtina žinoti milžinišką kiekį tų pačių dalykų? Sulaukęs savo metų, jau drįstu pasakyti, kad daugumos apibrėžimų, kuriuos iškaliau mokykloje, niekada arba itin retai tepanaudojau savo gyvenime. Juolab, kad iš dalies to ir norėdamas nebūčiau galėjęs padaryti, kadangi nemažą dalį tų iškaltų taisyklių atsiskaitęs iškart pamiršau.  

Nuo mūsų rezultatų mokyklose ir universitetuose geriausu atveju priklauso mūsų profesinė karjera, uždarbis ir galbūt gyvenimo kokybė. Nuo atsakymo į kitą svarbų kausimą priklauso ne vien tik mūsų gyvenimas šioje žemėje, bet ir gyvenimas amžinybėje, kai čia viskas pasibaigs. Pats svarbiausias klausimas kiekvieno žmogaus gyvenime sutampa su Naujojo miesto katekizmo antruoju klausimu: Kas yra Dievas?

Kodėl tai svarbiausias klausimas? Kadangi Dievas yra pats svarbiausias veikėjas visatoje. Jis yra „visa ko kūrėjas ir palaikytojas“ (NMK 2). Skeptikas galbūt sakytų, kad Dievas susireikšmina – gerai, svarbus tas Dievas, bet ar tikrai svarbiausias? Tada paklauskime, koks veikėjas svarbiausias Žiedų valdove ar Hobite? Frodas, Bilbo Beginsas? Svarbių yra ir daugiau: Aragornas, Gendalfas, Sauronas, Golumas ir daug kitų. Bet už visus juos daug svarbesnis yra pats knygų autorius – rašytojas J.R.R. Tolkienas. Be jo visas Viduržemio pasaulis neegzistuotų. Jis vienas viską sukūrė ir nustatė visų personažų likimus. Dievas yra mūsų visatos istorijos autorius. Todėl Jis yra ir tikrai pats svarbiausias veikėjas.

„Kodėl Viešpats Dievas tave žmogumi sutvėrė?“ Toks užrašytas antrasis klausimas Merkelio Petkevičiaus reformatų katekizme, išleistame XVI amžiaus pabaigoje. Atsakymas šitoks: „Idant Jį pažinčiau, šlovinčiau ir mylėčiau bei meilėje su Juo per amžius bučiau.“ Tokia visų žmonių aukščiausia ar svarbiausia gyvenimo prasmė. Tai buvo tiesa I amžiuje, XVI amžiuje ir dabar, XXI amžiuje.

Gerai, turiu pažinti Dievą. Kokį Dievą? Juk apie Dievą bei visokiausius dievus šiandien daug kas kalba. Kas tas Dievas ir kur Jis yra? Gal tai vidinis balsas manyje? Gal viskas visatoje yra Dievas? Gal ir aš esu Dievas? Ar kiekvienas žmogus turi nuosavą Dievą? Ar Dievas yra asmuo, o gal ne asmuo, pvz,, galinga, tekanti energija? Gal iš vis neįmanoma nustatyti, kas yra Dievas, nes juo gali būti daug kas? Tada ar neužtektų pasakyti, kad Dievas yra tiesiog paslaptis?

Jeigu pažertum visą šią eilę klausimų, tikriausiai išgirstum atsakymą: „Koks skirtumas! Svarbu, kad iš vis tiki į  kokį nors dievą.“ Ir tai būtų (ir yra) vienas keisčiausių atsakymų:  kali taisykles ir ieškai skirtumo tarp dalyvio, pusdalyvio ir padalyvio, o skirtumai tarp budistų, musulmonų, Jehovos liudytojų, ezoterikų ir krikščionių dievų tau visai nereikšmingi?! Kai kalbame apie religiją, beveik automiškai įsijungia savotiškas visuotinis abejingumas – o juk turėtų būti atvirkščiai. Supainiodami renesanso, reformacijos ir revoliucijos apibrėžimus, suklysime, blogiausiu atveju, būsime išjuokti. O kas atsitiks, jeigu klaidingai atsakysime į klausimą, kas yra Dievas? Gali būti, kad visai paklysime, o blogiausiu atveju, numirsime amžiams.

Tikrai svarbu yra teisingai apibrėžti tik vieną ‘dalyką’ visatoje – Dievą. Mums visiems yra gyvybiškai svarbu, kad išlaikytume šį dangiškąjį egzą. Bet gera žinia yra ta, kad turime patį geriausią pasaulyje vadovėlį – paties Dievo (su žmonių ‘pagalba’) parašytą knygą: Bibliją. Ji aiškiai parodo, koks yra tikrasis Dievas. Bet tai labai storas vadovėlis. Todėl dar geresnė yra antroji naujiena, kad iš to vadovėlio, t.y. iš Biblijos, apie Dievą iš esmės turime žinoti tik tris dalykus – tris paprastas tiesas, kurios minimos ir NMK 2 atsakyme.

Pirmoji tiesa: Dievas yra galingas. „Dievas yra visa ko kūrėjas ir palaikytojas“ (NMK 2), nes Jis visai visatai suteikė egzistavimą, sukūrė viską iš nieko. Tam iš tiesų reikalinga ypatinga galia! Dievo galybė yra begalinė, Jam nėra nieko neįmanomo; Jis visada įgyvendina savo nuosprendžius ir planus. „Dievas Visagalis“ yra ir vienas iš Dievo vardų.

Vien tik Dievas yra toks galingas, nes „nė vienas nėra padaręs, ką tu padarei“ (Ps 86,8). Jis ir toliau daro „nuostabius darbus“ (10 eil.). Paulius pamokslaudamas graikams Atėnuose taip pat pabrėžia, kad Dievas yra „pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas“ (Apd 17,24). Jis yra tikras „žemės valdovas“; Jis „visiems duoda gyvybę“ (25 eil.). Apaštalas sako, kad Dievas kontroliuoja atskirų žmonių bei visų tautų likimus. „Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį“ – tam reikia valdyti laiką ir visus įvykius žemėje. NMK 2 apibendrina šitaip: „Niekas nevyksta be Jo ir be Jo valios.“ Tik toks galingas Dievas sugeba išgelbėti nusidėjėlius.

Antroji tiesa: Dievas yra geras. Galingasis Dievas, sukūręs visą visatą, pats įvertino savo darbą: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1,31). Jeigu visi kūriniai yra geri, tai ir pats Kūrėjas turi būti geras. Dievas yra pats Gėris ir viso gerumo šalitinis. Dievo gerumas beribis. Jis yra „gailestingas ir malonus Dievas, visada kantrus, visada geras ir ištikimas“ (Ps 86,15). Tuo tarpu mūsų žmonių gerumas, kantrybė ir meilė turi ribas ir, deja, dažnai išsenka.  

Dievas, pradžioje sukūręs viską,  niekur nepasitraukė, o liko rūpintis, saugoti ir kasdien prižiūrėti savo kūriniją. Labiausiai Dievas rūpinasi žmonėmis, nes jie sukurti pagal Jo panašumą. Jis nori būti su žmonėmis, kaip Pauliaus sako savo pamoksle Atėnuose: Dievas nori, kad žmonės Jo „ieškotų“ ir „atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų“ (Apd 17,25). Jis tikrai yra netoli, čia pat, šalia mūsų.

Bet kai kurie paklaustų: Jeigu Dievas toks geras – kodėl jis nepasirodo aiškiau? Kodėl aš jo nematau? Ar jis žaidžia su mumis slėpynių? Mozė taip pat norėjo Dievą pamatyti, bet Jis jam atsakė: „Žmogus negali pamatyti mane ir likti gyvas“ (Iš 33,20). Kodėl? Dėl kiekvieno žmogaus nuodėmės. Jeigu nuodėmingas (nors ir tikintis) žmogus tobulai šventam Dievui pažiūrėtų tiesiai į veidą, mirtų. Bet Dievas gerai supranta šį žmonių smalsumą, todėl yra jiems gailestingas: niekada pilnai nepasirodo, tačiau tam tikrą dalį savęs parodo. Pirmame mūsų eros amžiuje Palestinoje žmonės galėjo pamatyti Dievą. Tada Jis buvo ir žmogus – tai Jėzus Kristus. Ateis diena, kai ir mes Dievą matysime taip, kaip žmonės matė Jėzų ar kaip Jėzus matė savo Tėvą Dievą. Vieną dieną mes išvysime visą Trejybės Dievą visoje savo šlovėje! 

Ir trečioji tiesa: Dievas yra amžinas. Dievas visada buvo, yra ir bus. Jis nesikeičia. „Jis amžinas ir beribis, Jo galia ir tobulybė, gerumas ir šlovė, išmintis, teisingumas ir tiesa nesikeičia“ (NMK 2). Jo galia nesikeičia, Jo gerumas buvo, yra ir bus toks pat. Jis „visada kantrus, visada geras ir ištikimas“ (Ps 86,15).

Tai irgi labai svarbi tiesa. Šiuo amžinuoju Dievu mes galime tvirtai pasitikėti, nes Jis buvo, yra ir visada liks toks pat vienodai patikimas, ištikimas savo duotam žodžiui. Ir Dievas niekada nepersigalvos. Dievas pažadėjo: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas“ (Mk 16, 16). Ir savo žodį Jis ištesės. Faktas, kad Dievas savo pažadų visada laikosi, sukuria tvirtą pagrindą Juo pasitikėti. Galime tvirtai tarti „tikiu“, nes Dievas ne vien tik ketina mus išgelbėti arba galbūt išgelbės, bet iškilmingai ir tvirtai yra pasižadėjęs tai padaryti ir suteikti amžinąjį gyvenimą.

Dievas yra galingas, geras ir amžinas. Jis tikrai išgelbės mus ir parsives pas save į savo amžinąją dangaus karalystę. Toks yra didingas, bet kartu ir paprastas krikščionybės mokymas.