Ne tik apie santuoką

Kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 7,8-17: 8 Nesusituokusiems ir našlėms aš sakau: jie gerai padarys, pasilikdami tokie kaip aš. 9 Bet jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi. Verčiau tuoktis negu degti.

10 Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats,  kad žmona nesiskirtų nuo vyro, 11 o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikytų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos.

12 Kitiems sakau aš, ne Viešpats: jei kuris brolis turi netikinčią žmoną ir ji sutinka gyventi su juo, tegul jos nepalieka. 13 Taip pat ir moteris, turinti netikintį vyrą, kuris sutinka su ja gyventi, tegul jo nepalieka. 14 Mat netikintis vyras pašventinamas per žmoną, o netikinti žmona pašventinama per tikintį vyrą. Antraip jūsų vaikai būtų netyri, o dabar jie šventi. 15 Bet, jei netikintis nori skirtis, tegul atsiskiria. Tokiais atvejais [tikėjimo] brolis ar sesuo nėra susieti, nes Dievas yra mus pašaukęs santaikai. 16 Iš kur žinai, žmona, galėsianti išgelbėti vyrą? Arba iš kur tau žinoma, vyre, jog išgelbėsi žmoną? 17 Todėl, kaip Viešpats kuriam paskyrė, kokį Dievas kurį pašaukė, to jis ir toliau tesilaiko. Taip aš mokau visose Bažnyčiose.

Neseniai aiškinomės Dievo Žodžio nurodymus apie santuoką ir viengungystę, kaip Dievo dovaną. Šiandien nagrinėsime toliau, sekantį skaitinį apie santuoką – vyro ir moters sąjungą ir Viešpatį Jėzų Kristų joje, sutuoktinių tikėjimo pastiprinimą šventoje santuokoje.

Skaitydami Bibliją tikriausiai aiškiai matome jog ji sudaryta iš Senojo ir Naujojo Testamentų – dviejų dalių, kurių pirmoji – Senasis Testamentas parašytas prieš Kristaus atėjimą į žemę, antroji – Naujasis Testamentas jau po Kristaus. Ir mes puikiai žinome Pauliaus laiško Timotiejui žodžius: „ Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“ (2 Tim 3,16).  Šios eilutės patvirtina Biblijos tęstinumą, patvirtina, kad ir Senasis ir Naujasis Testamentai yra vienodai svarbūs, kad jie yra Dievo įkvėpti ir kad negali būti atskirti vienas nuo kito – patvirtina tęstinumą tarp jų.

Tačiau ne paslaptis, kad daugelyje vietų randame skirtumų, netgi prieštaravimų Senojo ir Naujojo Testamento. Kodėl taip yra? Kodėl Viešpats taip sumanė?

Naujasis Testamentas aprašo „Naujosios Sandoros“ santykius tarp Dievo ir Žmogaus: „Tikėkite manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai sudarysiu  naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais.(Jer 31,31) ir kitas skaitinys iš Hbr 12,24 kalba apie Naująją Sandorą: „prie Naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus bei prie apšlakstymo krauju, kuris byloja geriau už Abelio kraują“

Šiandienos mūsų nagrinėjamas tekstas irgi mums rodo tęstinį ryšį tarp Senojo ir Naujojo Testamentų. Tačiau tas pats Rašto tekstas parodo ir skirtumus.

Tęstinumas yra tai, kad santuoka galima tarp vieno vyro ir vienos merginos: Pr 2,24: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu.“

Ev. pagal Mt 19 irgi cituojamas Senasis Testamentas ir jo išmintimi vadovaujasi Naujajame – nurodoma galimybė tuoktis tarp vyro ir moters, kuri: „vyrui mirus laisva ir gali tekėti už ko nori, tik Viešpatyje.“ (1 Kor 7,39) Tokia santuoka neturi nutrūkti.

Tačiau Senajame Testamente vyras turėjo pareigą palikti netikinčią žmoną. Taigi, mes randame ne tik Senojo ir Naujojo Testamento tęstinumą santuokos aspektu, bet ir skirtumus tarp Testamentų. Vyro atsakomybę palikti netikinčią žmoną bene aiškiausiai matome S.T. Ezros knygoje.

Senojo Testamento žmonės – Izraelis tuo metu nebuvo ištikimi Dievui jau daugelį metų. Net 70 metų Dievas atmetė juos. Tačiau jie grįžo pas Tėvą, jie sugrįžo po klajonių, po tremties į Izraelio žemę. Visgi tas laikas buvo nuostabus, kai Izraelis vėl bandė gyventi Dievui, Jį garbinti, Jam vienam tarnauti.

Tačiau Ezros knygoje 9,1-2 skaitome ir apie kitą laiką, kai izraelitai nepakluso Viešpaties nurodymams: „Nei Izraelio žmonės, nei kunigai, nei levitai nesilaikė atokiai nuo šalies tautų, kurių bjaurūs papročiai panašūs į kanaaniečių, hetitų, perizų, jebusiečių, amonitų, moabitų, egiptiečių ir aramėjų papročius.  Jie paėmė jų dukteris žmonomis sau ir savo sūnums. Taigi šventoji sėkla susimaišė su šalies tautomis. Iš tikrųjų pareigūnai ir vadai pirmi taip nusižengė“.

Ir ši istorija parodo tęstinumą tarp Senojo ir Naujojo Testamentų. Šis tęstinumas – nuodėmė. Taigi - nuodėmė, kai krikščionis vyras veda netikinčią merginą. Arba atvirkščiai – kai tikinti mergina teka už nekrikščionio vyro. Antrajame laiške Korintiečiams Paulius rašo: Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais.” (2 Kor 6,14) Ir tai Naujojo Testamento teiginys Senojo principu.

Tačiau skirtumas tarp Testamentų yra ir tai, kaip turėtume išvengti šios nuodėmės, kaip į ją reaguoti.

S.T. laikais tai buvo vyro, vedusio netikinčią žmoną atsakomybė. Vėl grįžtame į Ezros knygą, 10 sk.: “Tarp kunigų palikuonių, vedusių svetimtautes moteris, buvo rasta iš Jozuės palikuonių Jehocadako sūnus ir jo broliai: Maasėja, Eliezeras, Jaribas ir Gedalija; jie davė žodį, kad pavarys savo žmonas ir, išpažindami savo kaltę, jai išpirkti atnašavo po aviną iš kaimenės.” (Ezra 10,18-19) Šių vyrų skyrybos buvo skatinamos, už tai jie buvo giriami. Kodėl??? – Nes Senajame Testamente buvo mokoma, kad netikintis visada įtakos tikintįjį.

Naujojo Testamento laikais, taip pat ir mūsų laikais atsakomybės jau kitos. Dabar krikščionis turėtų likti su netikinčia sutuoktine. Turime galvoje, kad jei  santuoka įvyko prieš vienam iš sutuoktinių tampant krikščionimi, prieš atsivertimą, prieš tikėjimo patvirtinimą. Tikintis krikščionis turi likti su netikinčia žmona, jei ji pasirengusi kartu gyventi. Kodėl? – Nes Naujojo Testamento laikais tikintysis gali paveikti netikintį, gali ir turi jam paskelbti apie Dievą ir apie Išganymą.

Pabandykime tai panagrinėti išsamiau. Paulius mums parodo kelis paprastus principus, kuriais mes turėtume sekti, pasitikėti ir parodyti, jog tikime Viešpatį Jėzų Kristų.

Pirmasis principas, kad Daugumai žmonių geriau tuoktis nei būti viengungiais.

1 Kor 7,8-9: “Nesusituokusiems ir našlėms aš sakau: jie gerai padarys, pasilikdami tokie kaip aš. Bet jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi. Verčiau tuoktis negu degti.”

Paulius nebuvo vedęs. Ir tai pavyzdys, jog tai irgi Dievo malonė, kad tikrai neprivaloma vesti ir kad galima gerai gyventi be sutuoktinio ir santuokos. Ir būti laimingu. Toks buvo Paulius ir jis puikiai galėjo parodyti save kaip pavyzdį - Dievui patinkančio, švento gyvenimo liudijimą.  Tačiau dauguma mūsų norime būti mylimi ir turime ypatingą asmenį, kuris mums patinka, kurį mylime, su kuriuo trokštame praleisti visą gyvenimą. Ir tai gerai. Ir šis mūsų noras yra iš Viešpaties. Tačiau Jis, mūsų Viešpats yra tas aukščiausiais ir galutinis Asmuo, kuris mus myli neapsakoma ir neišmatuojama meile ir kurį mes turime labiausiai mylėti.

Net prisimindami puikųjį sodą Edene: "VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką.“ (Pr 2,18),  visgi daugelis iš mūsų turime šventą santuokos draugystę be santykių, mes turime draugystę su Dievu, mūsų Kūrėju ir Atpirkėju.

Paulius paaiškina apie tokį poreikį, jis rašo apie nesusituokusius ir našles. Jis parodo tuometinių Bažnyčių situaciją: jie gerai padarys, pasilikdami tokie kaip aš.  Tuomet, Pauliaus laikais buvo daug persekiojimų ir pavojų. Krikščionys buvo žudomi ir sodinami į kalėjimus. Buvo labai pavojinga situacija. Esant tokiai situacijai, tikrai logiškas Pauliaus pamokymas saviesiems, kad geriau, jog mes visgi būtume nesusituokę, kad galėtume visiškai pilnai tarnauti Viešpačiui neužtraukdami pavojų savo šeimai.

Tai buvo Pauliaus patarimas, pamokymas, bet ne reikalavimas. Jis rašė: „<...> sakau aš <...>“ Tai buvo tuometinis Pauliaus laikmečio situacijos vertinimas. Tuomet santuokinė draugystė tarp krikščionių nebuvo būtina, dažnai net pavojinga. Tačiau šiais laikais geriausia, kai pora susituokia, o ne lieka blaškomi nuolatinių minčių apie „tinkamą bendrininką

Mes nemokome būtinai tuoktis, kaip ir būtinai likti nevedusiai. Santuoka yra Dievo malonės dovana, kuri taip pat yra ir pagalba sutuoktiniams gyventi dėl Jo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Tai išganymo dovana - amžinojo gyvenimo dovana.

Antrasis principas, kadangi santuoka yra Dievo dovana, todėl Viešpats nekenčia skyrybų.

1 Kor 7,9-11    “Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro,  o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikintų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos.” 

Matome labai aiškias ir atrodo nevertas didesnio dėmesio Šventraščio eilutes. Ypač gyvenantiems katalikiškoje aplinkoje, kur mokoma, kad santuokos nutraukti niekaip negalima. Tačiau ar tai visiškai tiesa? Ar Dievo Žodis tikrai besąlygiškai draudžia nutraukti santuoką?

Tikra tiesa, ir mes tvirtai galime pasakyti, kad Viešpats nekenčia skyrybų. Senajame Testamente Malachijo knygoje Raštas mus moko apie skyrybų galimybes. 2 sk. 16 eil.: („Aš nekenčiu skyrybų, sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas, ­ ir dangstymosi smurtu lyg drabužiu“, sako Galybių VIEŠPATS. Taigi įsidėmėkite ir nebūkite neištikimi.” Skyrybos su bet kokiomis priežastimis yra blogis. Skyrybų pasekmės naikina žmones, naikina jų santykius ir tai siaubingas dalykas. Santuoka yra Dievo malonės dovana ir Jis tikrai nenori, kad mes atmestume Jo dovanas. Šventa santuoka mums tikrai yra nuostabi Dievo dovana, todėl kiekvienas krikščionis visomis išgalėmis turi stengtis išsaugoti santuoką. O Viešpats nori mus matyti santuokoje visą gyvenimą.

Trečiajame Paliaus nurodytame pamokyme kalbama apie tai, kad Naujojo Testamento laikotarpyje, krikščionis vyras, skirtingai nei Senojo Testamento, kuomet privalėjo atsiskirti nuo netikinčios žmonos, turi būti pasirengęs gyventi krikščioniškai šeimoje ir nesiskirti.

1 Kor 7,12-13:Kitiems sakau aš, ne Viešpats: jei kuris brolis turi netikinčią žmoną ir ji sutinka gyventi su juo, tegul jos nepalieka. Taip pat ir moteris, turinti netikintį vyrą, kuris sutinka su ja gyventi, tegul jo nepalieka”

Santuoka yra Dievo malonės dovana. Norėtųsi tai kartoti daug kartų. Santuoka – didžiulis palaiminimas žmogui. Išgelbėjimas – irgi Dievo malonės dovana. Ir santuoką ir Išgelbėjimą galime vadinti didžiaisiais palaiminimai. Ir nei viena iš jų nepanaikina kitos. Jeigu Viešpats davė žmoną, kuri liko netikinti po to kai vyras patapo krikščionimi, jis neturėtų jos atmesti ar niekinti. Jei netikinti žmona pasiryžusi gyventi su krikščioniu vyru, Paulius moko, kad vyras neturi ją atmesti.

Gali būti, kad netikintis vyras, žmonai tapus krikščione bus baisiai piktas ir nepatenkintas tuo. Jis gali ją siųsti šalin, atsisakyti, palikti žmoną. Tuomet ištuoka galima. Galima ir kita santuoka, bet tik Viešpatyje, t.y. su tikinčiu krikščionimi.

Tačiau ne visada netikintis vyras prieštarauja krikščionei žmonai. Dažnai jis neprieštarauja ir sutinka, kad jo žmona gyventų krikščioniškame tikėjime. Tuomet, netgi vyrui esant netikinčiam, tikinti žmona turėtų stengtis likti šiuose specifiniuose Dievo duotuose santykiuose, ir tikėtis, kad jos vyras įtikės Kristų.

Ketvirtajame Paliaus mokymo principe  atsižvelgiame į Senojo Testamento laikotarpį, mokoma, kad netikintis vyras ar žmona atneša nešventumą ir santuokos nuodėmę, bet Naujojo Testamento laikotarpyje, krikščionis vyras ar žmona gali atnešti šventumą ir Evangeliją santuokoje.

1 Kor 7,14  “Mat netikintis vyras pašventinamas per žmoną, o netikinti žmona pašventinama per tikintį vyrą. Antraip jūsų vaikai būtų netyri, o dabar jie šventi.

Įžangoje jau kalbėjome apie tai, kad izraelitai turėjo išsiskirti su savo netikinčiomis žmonomis Senojo Testamento laikotarpiu. Tai buvo skatinama ir teigiamai vertinama. Bet to daryti Naujojo Testamento laikotarpiu nereikia. Dabar mes galime likti susituokę ir tapti palaiminimu mūsų aplinkoje netikintiesiems. Kodėl? Nes Senojo Testamento laikotarpyje, buvo tikslas apsisaugoti nuo pasaulio įtakos. Naujojo Testamento laiku turime jau kitą tikslą -  siųsti į pasaulį mūsų liudijimą. Skelbti Evangeliją netikintiesiems – nuo artimiausiųjų iki nepažįstamųjų.

Kitas principas 5-sis, kadangi išgelbėjimas yra dar didesnė Dievo dovana nei santuoka, išgelbėjimas neturėtų būti atmestas, dėl mūsų galimybės tęsti santuoką.

1 Kor 7,15:   “Bet, jei netikintis nori skirtis, tegul atsiskiria. Tokiais atvejais brolis ar sesuo nėra susieti, nes Dievas yra mus pašaukęs santaikai.

Labai svarbus dalykas, kurį gyvendami didžiųjų tikėjimo brolių įtakoje pamirštame, kas visgi skyrybos galimos tarp tikinčio vyro ir netikinčios moters ir atvirkščiai.  Jei skyrybos inicijuojamos netikinčiosios pusės, tikintysis po jų gali tuoktis, bet tik Viešpatyje, nes Dievas yra mus pašaukęs santaikai.

Penktasis principas. Krikščionis vyras gali būti labai geras liudytojas savo netikinčiai žmonai. Taip pat krikščionė žmona gali būti labai gera liudytoja savo netikinčiam vyrui.

1 Kor 7,16   “Iš kur žinai, žmona, galėsianti išgelbėti vyrą? Arba iš kur tau žinoma, vyre, jog išgelbėsi žmoną?” 

Tikrai negalime garantuoti, kad tikinti žmona išgelbės netikintį vyrą – kad jos dėka vyras taps tikinčiu, atsivers į Dievą, pamils Kristų. Taip pat ir vyras negali būti garantuotas, kad būdamas santuokoje su netikinčia žmona atves ją pas Kristų, „įdiegs“ jai tikėjimą, atvers ją naujam gyvenimui Kristuje. Tikėjimas ateina ne iš vyro ar žmonos, ne iš tėvų ar senelių, ne iš tradicijos ar kultūros, netgi ne iš Biblijos, bet iš Viešpaties. Tik jis gali kiekvieną pasišaukti, pakviesti ar atstumti. Mums Jis davė paliepimą skelbti Jo Gerąją Naujieną visiems, ir turėti viltį, kad pakvies pas save ir tuos, kurių sutuoktinius ar sutuoktines jau pasikvietė, pakeitė, kurie jau įtikėjo ir trokšta, jog įtikėtų jų vyrai ar žmonos.

Ir paskutinis ir pagrindinis principas yra toks: Kokiame santykyje buvote, kai tapote krikščionimi, privalote išlaikyti tokius santykius dėl Dievo šlovės ir išganymo netikinčiajam.

1 Kor 7,17   “Todėl, kaip Viešpats kuriam paskyrė, kokį Dievas kurį pašaukė, to jis ir toliau tesilaiko. Taip aš mokau visose Bažnyčiose.

Taigi, mielieji, branginkime visas Dievo malonės dovanas, santuoką ir viengungystę, tikinčią žmoną ar vyrą, taip pat ir netikinčią ar netikintį. Dievas pasirūpins geriausiu sprendimu. Skelbkime, liudykime Jėzaus Gerąją Naujieną  kiekvienam. Įsiklausykime į tą Pauliaus mokymą. Jis mokė to kiekvienoje Bažnyčioje, o Viešpaties įkvėptas Apaštalas užrašė savo laiškuose, kuriuos turime galimybę skaityti Biblijoje.

 

 

Dvasininkai

 

Raimondas Stankevičius

8 655 43678

Tomas Šernas   

8 655 43677

Rimas Mikalauskas

8 686 66383

Sigita Veinzierl  

8 681 66661

Frank van Dalen

8 616 01303

Holger Lahayne

8 686 60684

Dainius Jaudegis 

8 686 43344

Artūras Laisis

8 634 35242

Romas Pukys

8 650 50302

         

Senjoratas

 

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13, LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas

8 655 43678

Vicesuperintendentas

8 655 43677

Kanclerė

8 699 04137

Skaityti plačiau...

Rekvizitai

 

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376