Turinys

• Apleista šventė. Jėzaus įžengimas į dangų nėra krikščionių dėmesio centre, o veikiau atvirkščiai. Nors Biblija aiškiai tvirtina įžengimo faktą (Mk 16,19; Lk 24,50–52 ir Apd 1,4s) ir mokymas įtrauktas į senuosius išpažinimus (Apaštališką), paskutinis Jėzaus žemiško gyvenimo įvykis mums, deja, nelabai rūpi. Turime Jėzaus gimimo, mirties ir prisikėlimo šventes (Kalėdos, Didysis penktadienis, Velykos), turime visą eilę katalikiškų švenčių, bet įžengimo į dangų šventės net nėra – nei kaip minėtinos dienos, nei, juo labiau, kaip valstybinės šventės. Tiesa, VLE apie Šeštines rašo: „Kristaus Žengimas į dañgų, viena privalomųjų katalikų ir stačiatikių švenčių“. Ir evangelikų?

• Tikras išėjimas. Jėzus nedingo nuo žemės; po mirties nevirto šmėkla ar dvasia. Po prisikėlimo Jis ir toliau turėjo kūną, ir jeigu tas kūnas tikras, jis negali paprasčiausiai išnykti ar dingti. Po prisikėlimo Jėzus dar buvo kelias savaites žemėje, dar ne danguje. Iš konkrečių vietų žemėje Jėzus išėjo kitur, į kitą vietą – nors ir nematomą. Pats Jėzus tvirtino mokiniams: „Einu jums vietos paruošti“ (Jn 14,2); „aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus“ (14,28). Ir angelai praneša apaštalams: „Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“ (Apd 1,11). Visa tai rodo, kad nekalbame apie simbolinius dalykus, įvykius vien mūsų vaizduotėje ar mintyse – Jėzus tikrai išėjo ir tikrai grįš.

• „Jo dabar nėra žemėje“. Po Jėzaus įžengimo į dangų Jis regimai nebėra tarp žmonių. Nuo to laiko krikščionys gyvena tarpinėje laikotarpyje: išganymas tikras, Dievo karalystė jau prasidėjo, bet jie vis dar gyvena žemėje, nuodėme vis dar yra, kova vis dar vyksta. Tik ateityje Kristus dar kartą ateis ir viską užbaigs. Todėl tikintieji viltingai laukia Jo – to, kurio dabar kūniškai nėra. Kol kas krikščionys, kol gyvena „kūne“, yra „svetur, toli nuo Viešpaties“ (2 Kor 5,6). Paulius norėtų „mirti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia“ (Fil 1,23). Ir Jonas rašo: „mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra.“ (1 Jn 3,2) Tada, kai Jis aties antrą kartą, tik tada matysime Jį. Šios ir panašios eilutės išreiškia tikinčiųjų laukimo būseną.

Vis dėlto Jėzus pažadėjo mokiniams ir visiems krikščionims: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28,20). Jau ST didysis sandoros pažadas Dievo tautai yra Viešpaties artimas buvimas: „Aš būsiu su tavimi“ (Iš 3,12); „Pasiimsiu jus kaip tautą ir būsiu jūsų Dievas“ (Iš 6, 7). Jėzuje pažadas naujai išsipildė (Iz 7,14; Mt 1,23) ir vieną dieną jis užsipildys galutinai ir pilnai (Apr 21,3).

Taigi iš vienos pusės Kristaus nėra tarp krikščionių. Jis kūniškai toli. Bet Bažnyčiai, krikščionių bendrystei pažadėtas ypatingas buvimas: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18,20). Kokiu būdu Jis yra tarp mūsų? Per Švantąją Dvasią. „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią...“ (Jn 14,16–17) „... Dvasia Jis niekuomet nepasitraukia nuo mūsų“ (47 kl.).

• Žmogus danguje. Jėzaus pažeminimo būsena baigėsi. Įžengimas į dangų užbaigia ir patvirtina išganymo darbus. Jėzus dabar sėdi Tėvo „dešinėje“ (Hbr 1, 3 ir kt.) – ne žemiau už Tėvą ir ne aukščiau, taip pat ir ne už Jo, bet šalia. Jau dabar jam pavaldus ir visas pasaulis (Ef 1, 20–23). Po pažeminimo būsenos atėjo šlovės būsena (Apd 2,33; Fil 2,9; 1 Tim 3,16; Hbr 1,4; Apr 5,12).  

Bet Jo buvimas kūne nesibaigė! Iki šiol Jis kūniškai yra ir pasiliks „iki visų dalykų atnaujinimo meto“ (Apd 3, 20–21). Su įžengimu į dangų pasikeitė Jėzaus statusas, t.y. valdžios pozicija, bet kaip Jis buvo Dievas ir žmogus, taip ir išliko, ir dar bus: „Kristus [dabar, danguje] yra tikras žmogus ir tikras Dievas“ (47 kl.). Apd 1,11 vienareikšmiškai tvirtina Jo kūniško buvimo tęstinumą. Taigi danguje Jėzus Kristus toliau yra Dievas-žmogus.

H. Bullingeris mūsų išpažinime taip pat rašo: „Nemanome ir nemokome, kad Kristaus kūnas po išaukštinimo liovėsi egzistavęs ar buvo sudievintas, ir netgi taip sudievintas, kad prarado savo ypatybes, būdingas kūnui bei sielai, vėl visas pasitraukė į dieviškąją prigimtį ir tapo viena substancija.“ (AŠI, XI,8) Belgų išpažinimas: „Ir net jei prisikeldamas Sūnus suteikė kūnui nemirtingumą, vis dėlto tai nepakeitė Jo žmogiškosios prigimties tikrumo, nes mūsų išgelbėjimas ir prisikėlimas priklauso ir nuo Sūnaus kūno tikrumo.“ (19)

• Triguba nauda. Katekizmas, kaip jau įprasta, akcentuoja mokymo naudą tikintiesiems (49 kl.). Kristus yra danguje „mūsų labui“ (46 kl.).

Pirma, „danguje Kristus mus užtaria Tėvui“. Nors jis yra Karalius ir Valdovas, tačiau Jis vis dar yra ir tikras žmogus. Jeigu manome, kad Tėvas mūsų negali suprasti, kadangi niekada nebuvo žmogus, į pagalbą jam ateina Jėzus Kristus, tikinčiųjų brolis (Rom 8, 29). Jis žemėje pasidarė „viskuo“ panašus į juos (Hbr 2, 17), tad dabar gali užtarti. Mes turime „Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų.“ (1 Jn 2, 1; žr. ir Rom 8, 26–27; Hbr 7, 25; 9, 24) Todėl ir esame raginami: „Visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto“ (Hbr 4, 16). Kiti tarpininkai ir užtarėjai kaip Marija ir šventieji mums nereikalingi!

Pats Jėzus Jn 10,27–30 tvirtina, kad Jis kaip Gerasis ganytojas stiprins ir saugos savuosius – krikščionis: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena.“

Antra, „užstatu“ mes gauname Šv. Dvasią. Jėzus sakė mokiniams: „Jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu.“ (Jn 16,7) Tai yra Jn 14,16 minimas „kitas Globėjas“. Nors Jėzus tikrai iškeliavo, tikintiesiems tai išėjo netgi į naudą, nes iki tol Dvasia nuolat neapsigyvendavo žmonėse.

Trečia, jeigu Kristaus kūnas jau danguje, tai ir mūsų kūnai ten vieną dieną atsidurs. „Kristuje Jėzuje“ Dievas jau „pasodino [mus] danguje“ (Ef 2,6). Katekizmo svarbi mintis –vienybė su Kristumi. Mes esame Kristaus Kūno, Bažnyčios, nariai; Jis yra Galva. Laikinai Jis yra vienas (su mirusiais tikinčiaisiais) danguje, tačiau žinome, kad išganymas bus užbaigtas. Todėl jau dabar galime sakyti, jog esame dangaus piliečiai (Fil 3,20).