Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: Aba, Tėve! Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti. /Rom 8,14-17/

Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems kalbėjo: Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti apavo dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. ₁₇ Jo rankoje – vėtyklė: jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi. Dar daug kitų paraginimų jis davė tautai ir skelbė gerąją naujieną./ Lk 3,15-18/

Daugelis Sekmines sutapatina su Bažnyčios gimtadieniu. Ir tai tiesa. Būtent tada, per Sekmines, Šventoji Dvasia nusileido ant Kristaus mokinių, jie tapo pilni Šventosios Dvasios, pradėjo drąsiai liudyti Kristų ir Jo Gerąją Naujieną. Tai yra tikrosios Bažnyčios pareiga po Jos įsteigimo, po Jos gimimo.

Šiame gimime, Bažnyčios sukūrime pirmuoju smuiku grojo Šventoji Dvasia, todėl Sekminės dar vadinamos Šventosios Dvasios atsiuntimo šventė.

Norėčiau daugiau kalbėti būtent apie Šventąją Dvasią. Dažnai krikščionys gerai supranta Dievo – Jėzaus Kristaus funkcijas, Jo atliktą darbą, Jo atperkančią auką ant kryžiaus. Kaip ir Dievo – dangiškojo Tėvo – viso ko Kūrėjo svarbą. Tačiau dažnai Šventoji Dvasia jau sunkiau suprantama. Todėl ir reikia apie tai kalbėti. Nes Šventoji Dvasia – vienas iš trivienio Dievo asmenų, niekuo ne mažesnis ir ne mažiau svarbus asmuo už kitus du.

Apie Šv. Dvasią labai daug ir išsamiai kalba mūsų tikėjimo išpažinimai. Visi: Vestminsterio išpažinimas, Heidelbergo katekizmas ir kiti. Bet pagrindinis, svarbiausias mūsų išminties ir tiesos šaltinis – Biblija.

Laiške romiečiams apaštalas Paulius akcentuoja Dvasios vedimą – tai lyg išskirtinė etiketė, lyg ženklas, atskiriantis krikščionį nuo pasaulio: Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai /Rom 8,14/. Šią eilutę turime susieti su ankstesnės, 13-osios antra dalimi, kurioje atsakoma, kaip tikintis krikščionis gali būti vedamas Dievo Dvasios. O ši ankstesnioji eilutė skamba taip: Bet jei Dvasia marinate kūniškus darbus, gyvensite /13b/.  Arba galima perfrazuoti šią eilutę dar geriau, suprantamiau: gėdingus kūno darbus gali marinti tik Dievo vaikai, nes jie yra Dvasios vedami. Pasaulio vaikai arba žmonės gėdingų kūno darbų ar nuodėmių nesistengia marinti, jie juos slepia, kaupia ir, savo bėdai, juos daugina.

Nuostabiausia tai, kad Raštas skelbia užtikrinimą, jog Kiekvienas, arba Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Labai svarbu, kad šie Rašto žodžiai skirti ne siauram išrinktųjų, šventųjų, ypatingai nusipelniusiųjų ratui, bet kiekvienam krikščioniui, kiekvienam, kuris vedamas Dvasios, kiekvienam, kuris tiki Jėzaus Kristaus Gerąja Naujiena, kuris Kristų priėmė į savo širdį, kuris, trokšta Juo sekti ir yra vedamas Šv. Dvasios, kuris yra pašauktas ir išrinktas.

Trumpasis Vestminsterio Katekizmo 31 klausimas apie pašaukimą: Kas yra veiksmingas pašaukimas. Ir atsakymas: Veiksmingas pašaukimas yra Dievo Dvasios darbas, kuriuo Ji įtikina mus esant nuodėmingus ir atskleidžia mūsų vargus, apšviečia mūsų protą Kristaus pažinimu, atnaujina mūsų valią,  įkalba mus ir suteikia galimybę priimti Jėzų Kristų, kurį skelbia Evangelija.

O to paties Katekizmo atsakymas į 29 klausimą Kaip mes tampame Kristaus atpirkimo dalininkais, sako, jog Mes tampame Kristaus atpirkimo dalininkais, kai mums jį veiksmingai įdiegia Šventoji Dvasia. Tą parvirtina ir jau kelis kartus minėti (Rom 8,14 eil.) žodžiai, o taip pat ir Evangelijos pagal Joną 1,12a: Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – atkreipkite dėmesį: Visiems, kurie jį priėmė, ... Ne visiškai visiems, bet tiems, kurie priėmė Viešpatį Jėzų. O pats to padaryti negali, jei tavęs nepašaukė, jei tavęs neveda Šv. Dvasia. Ir Laiške Titui 3, 5-6: jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų.

Ir visi vedami Dievo Dvasios privalo šia dovana dalintis, šiuo vedimu pasinaudoti, liudijant ir skelbiant Dievo Žodį, Kristaus Evangeliją – tą ragina daryti ir Antrasis Šveicariškasis tikėjimo išpažinimas, kuris  moko: Iš tikrųjų Tas, kuris apšviečia žmones iš vidaus padovanota jiems Šventąja Dvasia, pats tą patį pasakė savo mokiniams įsakydamas: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai /Mk 16,15/.

Grįžkime prie apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams. Nagrinėjamo skaitinio 14 eilutė. Ką iš tiesų reiškia jo teiginys: vedami Dievo Dvasios, ką reiškia būti vedamam Dvasios? Tai yra pašventinimas, kuris veikia nuolatos, kuris yra veiksmingas ir naudingas Šventosios Dvasios darbas, tai didžiulė įtaka Dievo vaikų kasdieniam gyvenimui, kuris suteikia tikinčiajam galimybę pažinti nuodėmę, jos atsisakyti, ją stabdyti, o tuo pačiu ir vykdyti mūsų Viešpaties įsakymus, nurodymus, Rašto taisykles – su meile, dideliu noru ir nuoširdžia padėka mūsų Dievui.

Labai svarbu suprasti, kad krikščioniui Šventosios Dvasios įtaka nėra atsitiktinė, vienkartinė. Ji yra nuolatinė!

Dvasios įtaka nėra apsaugojamoji, nors mes labai dažnai meldžiame apsaugos, bet koreguojamoji. Laiško romiečiams tekste mes niekur nerandame pažado apsaugoti Dievo vaikus nuo fizinio skausmo, negandų, pavojų, ligų, bet 13 eilutėje kalbama apie gėdingų kūno darbų marinimą. Taigi, Dvasia keičia mūsų mąstymą, mūsų supratimą, Dvasia suteikia Tikėjimo dovaną.

Vėlgi apie Dvasią ir Tikėjimą Antrasis šveicariškasis išpažinimas XVI sk. 2 d. sako: [Tikėjimas yra Dievo dovana] Tačiau šis tikėjimas  yra tikra Dievo dovana, kurią tik Dievas iš savo malonės dovanoja išrinktiesiems savo nuožiūra – kada, kam ir kiek Jis nori; ir daro tai per Šventąją Dvasią, Evangelijos skelbimą ir ištikimą maldą. Be to šis tikėjimas auga; ir jeigu jis nebūtų duotas Dievo, apaštalai nebūtų sakę: Viešpatie, sustiprink mūsų tikėjimą /Lk 17,6)/.

Kiekvienose pamaldose mes patvirtiname savo tikėjimą Apaštališkojo išpažinimo žodžiais ir jame patvirtiname tikėjimą, be kitų žodžių, tardami: <...> Tikiu Šventąją Dvasią <...> O Heidelbergo katekizmas užduoda 53 kl.: Kuo tiki esant Šventąją Dvasią? Ir išsamiai atsako: Pirma, kad Šventoji Dvasia yra amžinasis Dievas, lygiai kaip Tėvas ir Sūnus. Antra, kad Ji yra ir man duota, ir tikru tikėjimu daro mane Kristaus ir visų Jo  geradarybių dalininku, guodžia mane ir pasiliks su manimi per amžius.

Heidelbergo katekizme palyginti nedaug kalbama apie Šv. Dvasią, nors ir patvirtinama, kad Dvasia yra amžinasis Dievas, lygiai kaip Tėvas ir Sūnus. Apie Jėzų Katekizmas rašo ir aiškina žymiai daugiau. Iš Biblijos mes žinome, kad Jėzus į šį pasaulį atėjo ne savęs pašlovinti. Jis to nedarė. Jėzus šlovino Viešpatį, dangiškąjį Tėvą. Taip pat ir Šventoji Dvasia atėjo pašlovinti ne savęs, bet Jėzaus.

Dievo Žodis mus moko, kad šlovintume ne save, bet trejybinį Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šv. Dvasią.

Koks nuostabus Katekizmo liudijimas apie Šventąją Dvasią Viešpaties Vakarienės sakramento metu, kai valgome duoną ir geriame vyną – Šventosios Dvasios veikimu vienijami su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi!

Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame /Jn 6,56/. Be jokios abejonės, Jėzus čia kalba apie savo dvasinį kūną ir kraują ir kaip suvienijimo ženklą – sakramentą Šventosios Dvasios veikimu: tikinčio krikščionio, komunikanto ir Danguje, Tėvo dešinėje esančio Jėzaus Kristaus. Šventosios Dvasios veikimu!

Labai svarbu kalbant apie Šventąją Dvasią paminėti Jos vaisius. Visų dvasinių palaiminimų tikriausiai neįmanoma išsakyti. Tik pakartosiu apaštalą Paulių, kuris Laiške galatams 5 sk. 22-23 eil. sakė:  Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Ir šis sąrašas jokiu būdu nėra baigtinis. Tačiau vienas iš svarbiausių palaiminimų nuskamba Laiške romiečiams 8,15-16 eil.: pažadas apie Šventosios Dvasios duodamą laisvę – ne vergystę nuodėmei ir šėtonui, bet įsūnystę dangiškajam Tėvui, džiaugsmingai šaukiant Aba, Tėve! Ir Dvasios patvirtinimą, jog esame Dievo vaikai. Esame išrinkti, paskirti ir Jo karalystės paveldėtojai.

Tai patvirtina Laiško romiečiams 17 eil.: O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti. Amen.