Kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 7,18-22: Kas nors buvo pašauktas tikėti apipjaustytas? Tegu nesistengia nuslėpti apipjaustymo. Buvo pašauktas neapipjaustytas? Tegu nedaro apipjaustymo.  Juk apipjaustymas yra niekas ir neapipjaustymas niekas, tiktai Dievo įsakymų laikymasis viskas. Tegul kiekvienas pasilieka toksai, koks buvo pašauktas. 

Jei buvai pašauktas, būdamas vergas, nesisielok, bet jei ir gali tapti laisvas, verčiau pasinaudok. Viešpatyje pašauktas tikėti vergas yra Viešpaties išlaisvintasis. Panašiai ir pašauktas tikėti laisvasis yra Kristaus vergas.

Gyvename nuodėmingame, pilname melo, neteisybės, netikėjimo ir palaidumo pasaulyje. Krikščionys, Dievo Bažnyčia yra pasaulyje, aplink mus viešpatauja Pasaulis, kurio valdovas, kurio karalius - Šėtonas. Tačiau krikščionis gyvena ir Bažnyčioje. Klausimas – kaip krikščionys gali gyventi pasaulyje – nuodėmingame ir sugedusiame? Turime atsakymą: krikščionys pasaulyje turi gyventi kaip šventi žmonės. Geras atsakymas, tačiau jis užduoda kitą klausimą ir jau žymiai sudėtingesnį – kaip tai turėtų daryti? Ar krikščionys neturėtų pabandyti pagerinti šį sugedusį, nuodėmingą pasaulį? Kaip tai daryti?

Šiandienos skaitinio eilutėmis apaštalas Paulius mus moko kaip mes galėtume gyventi šventai šiame pasaulyje ir taip pat – kaip mes galėtume bent kiek padaryti šį pasaulį geresne vieta gyventi.

Mes dažniausiai norime pakeisti pasaulį, padaryti jį geresniu, teisingesniu, gražesniu. Uoliai stengiamės tai daryti, tačiau visos pastangos dažniausiai nueina „šuniui ant uodegos“, dažniausiai jos lieka bergždžios. Paulius mus moko pagrindinio principo – pirmiausiai turime keisti save, ir tik save pakeitę galėsime įtakoti pasaulį. Tik būdami nuoširdūs ir ištikimi krikščionys, galime tapti ir pasaulio gydytojais, būti pavyzdžiais, veiksmingais liudytojais. Krikščionio gyvenimas prasideda nuo pasikeitusios širdies, kuri keičia asmeninį gyvenimą ir kuris ateityje tampa liudytoju aplinkiniam pasauliui.

Pabandykime pasigilinti, kaip tai gali vykti.

Šiandienos Rašto eilutėse Paulius moko pagrindinio principo ir duoda du pavyzdžius.

Ir tas principas užrašytas 20-joje eilutėje: “Tegul kiekvienas pasilieka toksai, koks buvo pašauktas.” Tai reiškia, kad turime likti tokie, kokie buvome kai tapome krikščionimis, kai įtikėjome, kai įsileidome Kristų į savo širdis, kai savo krikščioniškąjį tikėjimą patvirtinome. Savo protą, pastangas, savo gyvenimą pirmiausiai turime sutelkti į dvasinę išganymo naudą – ne socialinę, materialinę. Tikėtina, kad ateityje ir tai ateis, bet svarbiausi, prioritetiniai dalykai turėtų būti dvasiniai.

Dievą nuoširdžiai mylintys, krikščionys pirmiausiai pradeda individualiai nuo savęs, nuo sukūrimo savyje naujo kūrinio.

2 Kor 5,17: “Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.“ Ir tam turime suteikti ypatingą dėmesį. Laiške hebrajams Paulius labai gražiai aprašo tikėjimo jėgą: „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. Tikėdamas jis apsigyveno pažadėtoje žemėje tartum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais. Mat jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas.” (Hbr 11,8-11) Kaip tada Abraomas iškeliavo į nežinomą šalį su tvirtu tikėjimu, kad turi paveldėti ją(šalį, žemę), nors ir nežinojo, kur keliaująs, taip ir mes tikėjimu keliaujame žemišką kelionę į dangų, į namus, kurie skirti ir pažadėti mums, krikščionims, Dievo išrinktiesiems. Mes keliaujame į naujuosius namus, mūsų tikslas - Dievo Karalystė, o šie laikinieji namai, žemiškieji malonumai ir neteisybės mums neturėtų būti tokios svarbios, kaip tai buvo iki to laiko kada tapome krikščionimis. Tiesa, tai nereiškia, kad turime atsisakyti atlikti teisumo darbus šioje žemėje. Taigi, mes turime dirbti teisingumo darbus čia, tačiau mūsų pagrindas, prioritetas ir aukštesnis tikslas turėtų būti paruošti žmones naujam dangui ir naujai žemei, siekti, stengtis, kad žmonės, taptų naujais kūriniais Kristuje, o ne ieškotų teisingumo šioje laikinoje, sugedusioje kūrinijoje, kuri bus greit sunaikinta.

Kai Viešpats mus pakeitė, kai išgelbėjo, kai suteikė savo didžiausią malonės dovaną – tikėjimo dovaną, dangiškasis Tėvas neišsaugojo mums mūsų senojo žmogaus – senojo Adomo, bet pakeitė mūsų žemiškąjį statusą. Nors nesame verti, tačiau Viešpats mus apdovanojo pakeisdamas mūsų sielas ir mūsų amžinąjį likimą.

Krikščionys keis šį pasaulį, tačiau tai darys ne fizine jėga, ginklu, smurtu ir prievarta, bet savo pavyzdžiu. Panašiai, kad raugas įdedamas į maišomą tešlą, kuris suraugina visą maišymą. Krikščionys pakeis pasaulį jame gyvendami ir liudydami, kaip nuoširdūs ir teisingi, šventi žmonės. Krikščionys negali ir neturi sunaikinti pasaulio ar nuo jo visiškai atsiriboti, jo pamiršti.

Krikščionys turi gyventi pasaulyje ir jį keisti rodydami gerą pavyzdį, liudydami Kristų, skelbdami Jo Gerąją Naujieną.

Paulius duoda du pavyzdžius. Pirmasis – apie mūsų religinę situaciją 18-19 eil. - „Kas nors buvo pašauktas tikėti apipjaustytas? Tegu nesistengia nuslėpti apipjaustymo. Buvo pašauktas neapipjaustytas? Tegu nedaro apipjaustymo. Juk apipjaustymas yra niekas ir neapipjaustymas niekas, tiktai Dievo įsakymų laikymasis - viskas

Pirmasis pavyzdys – mūsų religinė praeitis neturi įtakos mūsų santykiui su Kristumi.

Paulius kalba apie „pašauktuosius“ O Dievo Pašaukimas neatsiejamas nuo Išganymo. Apaštalas kalbėdamas apie Pašauktuosius kalba ir apie mūsų, Išganymą. Labai aiškiai Šventasis Raštas tai pasako laiške Rom 10,13-14: "Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo?!"

Nuostabus ir suteikiantis viltį pažadas! Nuoširdžiai tikinčiam krikščioniui! Tačiau abejojančiam tai žodžiai verčiantys susimąstyti ir apmąstyti savo gyvenimą. Taigi, bus išgelbėtas ne kiekvienas, bet tik tie, kurie šaukiasi Viešpaties, kurie tai daro nuoširdžiai ir reguliariai, kurie tiki ir kurie išrinkti. Todėl Paulius ir klausia: „Ar ką nors iš jūsų gali išgelbėti jūsų apipjaustymas?" Apie kokį apipjaustytąjį kalba Paulius? Be abejonės apipjaustytasis yra žydas. Pauliaus klausimą galima suprasti taip: Ar kas nors iš jūsų gali būti išgelbėtas todėl, kad jis žydas?

Taip, be abejo buvo išgelbėtųjų, buvo įtikėjusių, buvo krikščionių ir iš žydų. Ir jie įtikėjo būdami žydai. Ką jie turėtų daryti šiandien? Slėpti savo praeitį? Atsisakyti savo apipjaustymo? Tai neįmanoma. Kaip ir neįmanoma atsisakyti tikėjimo, kurį davė Viešpats. Jei tikėjimas yra, jis liks visam laikui. Atsisakyti, prarasti tikėjimo dovanos neįmanoma – jei taip atsitinka, vadinasi Tikėjimo nebuvo. Gal tik susižavėjimas, pabandymas, bergždžios paieškos...

Paulius moko: „Tegul nesistengia nuslėpti apipjaustymo.“ Ką tai reiškia? Nebandykite paslėpti ar pakeisti praeities, to padaryti neįmanoma ir nereikia. Nežiūrėkite atgal į savo buvusį gyvenimą iki to laiko, kai buvote išgelbėti, kai pažinote Kristų, kai tai supratote aiškiai ir patvirtinote savo tikėjimą – tą brangiausią Viešpaties Dovaną, kurią Viešpats pasėjo jūsų širdyje. Geriau pažvelkite į save, kaip į naują kūrinį, naujai nulipdytą molio dirbinį, puodą, kurio autorius, puodžius pats Viešpats. Dabar jūs esate krikščionys. Juo ir liksite!

Taigi, neslėpkite apipjaustymo, neslėpkite, jog buvote bedieviai ar nepažinote Kristaus, tiesiog tas laikas jūsų gyvenime nesvarbus. Svarbu tai, kad Viešpats jus pasirinko ir jus išgelbėjo!

Tas pats pasakytina apie „neapipjaustytus“. Paulius čia kalba apie žmones iš graikų tautos. Ką jie dabar turėtų daryti? Paulius sako: „Tegul nedaro apipjaustymo“. Krikščionių tuo metu buvo ir iš graikų, ir iš žydų. Nei vieni, nei kiti nebuvo geresni, - tautybė neturi reikšmės. Kaip ir šiandien vieni bando didžiuotis savo tvirtom istorinėm-konfesinėm šaknim, kitas tikėjimo, apreiškimo aiškumu ir tikslumu. Paulius kaip savo amžininkams, taip ir šiandieniniam krikščioniui sako: “Juk apipjaustymas yra niekas ir neapipjaustymas niekas, tiktai Dievo įsakymų laikymasis - viskas.”

Kristaus mokinių, Jo pasirinktųjų – išrinktųjų sekėjų tautybė neturi reikšmės. Nors Apaštalų darbų 10 sk. 28 eilutėje apaštalas Petras „prabilo: „Jūs žinote, kad žydui nevalia bendrauti ar svečiuotis pas svetimtautį". Tačiau tuoj pat jis patikslino: „Bet Dievas man apreiškė, jog negalima jokio žmogaus laikyti suteptu ar netyru.“ Dabar žydai ir graikai tapo viena šeima – tikėjimo namiškiai, Dievo pažado savininkai, broliai Kristuje.

Po Sekminių dienos, Naujojo Testamento Bažnyčios gyvavimo pradžioje, Jėzaus sekėjai buvo apibūdinti kaip "priklausantys to kelio sekėjams". Apaštalų darbų 9,1-2 eilutėse mes skaitome “Tuo tarpu Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę.”  Dauguma šių tikinčiųjų buvo kilę iš žydų tautos. Tačiau, dėl persekiojimo, jie buvo priversti palikti Jeruzalę.

Ir tada mes skaitome, kad: “Išblaškytieji persekiojimo, kilusio dėl Stepono, nukeliavo į Finikiją, Kiprą ir Antiochiją. Jie skelbė žodį vien tiktai žydams. Kai kurie iš jų, būtent kipriečiai ir kirėniečiai, atvykę į Antiochiją, kreipėsi ir į graikus, skelbdami gerąją naujieną apie Viešpatį Jėzų. Viešpaties ranka buvo su jais: daug žmonių įtikėjo ir atsivertė į Viešpatį.”  (Apd 11,19-21) Ir kai šios dvi labai skirtingos tikinčiųjų bendruomenės atėjo kartu, kai išpažino Viešpatį Jėzų, mes skaitome, kad “Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius „krikščionimis“.” (Apd 11,26)  Jų religinė, tautinė, rasinė praeitis jiems tapo nebesvarbi.

Mišriame Kristaus surinkime buvo ir yra visokių – apipjaustytų, neapipjaustytų, žydų, graikų, tačiau visi jie tapo Kristaus liudytojai. Jei žydų tautoje žydai taptų neapipjaustyti, juos tauta atmestų ir toje tautoje nebeliktų Jėzaus liudytojų, arba jei įtikėję graikai būtų apipjaustyti, jie būtų atmesti ir neliktų ten Kristaus liudytojų. “Tegul kiekvienas pasilieka toksai, koks buvo pašauktas.” (1 Kor 7,19-20)

Antrasis pavyzdys: Mūsų ekonominė situacija neturi įtakos mūsų santykiui su Kristumi.

1 Kor 7,21-22  “Jei buvai pašauktas, būdamas vergas, nesisielok, bet jei ir gali tapti laisvas, verčiau pasinaudok. Viešpatyje pašauktas tikėti vergas yra Viešpaties išlaisvintasis. Panašiai ir pašauktas tikėti laisvasis yra Kristaus vergas.”

Krikščionimi gali būti ir turtuolis ir vargšas, laisvasis ar vergas, verslininkas ar darbininkas, darbdavys, žvejys ar akmenskaldys, mokslininkas, moksleivis, kareivis ar generolas. Žmogaus ekonominė ar socialinė padėtis negali įtakoti Kristaus pašaukimo. Paulius sako, kad net ir vergas gali būti krikščionimi. Paulius nepritaria vergijai, tačiau jis patvirtina, kad net vergija negali būti kliūtimi krikščionijai. Kliūtimi krikščionijai nebuvo net mums gerai pažįstamas sovietinis laikmetis. Buvo daugiau išbandymų, sunkumų, tačiau tai nebuvo neįveikiama kliūtis - būti nuoširdžiu krikščionimi.

Romos imperijoje buvo vergija. Ir dauguma vergų niekaip negalėjo pakeisti šios situacijos, savo gyvenimo padėties, ekonominių ar socialinių aplinkybių, tačiau jų ateitis galėjo būti pakeista per tikėjimą Kristumi. Viešpats Jėzus pakeitė netgi jų padėtį amžinybėje. Taigi, krikščionis, kokios socialinės ar ekonominės padėties bebūtų, turėtų pirmiausiai stengtis ne keisti šį pasaulį, bet ruoštis naujam dangui ir naujai žemei, kurioje jis gyvens amžinai su Jėzumi Kristumi.

Bet tai nereiškia, kad turime atsisakyti, gerinti ar keisti savo ekonominę ar socialinę padėtį. Paulius sako: „jei ir gali tapti laisvas, verčiau pasinaudok.” Neturime atsisakyti ekonominės gerovės, tačiau pirmiausia turime bandyti keisti savo ir savo artimųjų gyvenimus per Jėzaus Kristaus Evangelijos skelbimą! Jis, Viešpats Jėzus iš mūsų daro naujus kūrinius, Jis mus atnaujina, Jis mus ruošia naujam gyvenimui naujame danguje ir naujoje žemėje. Ir mūsų senasis gyvenimas, mūsų praeitis, mūsų dabartinės kančios ar problemos nebesvarbios. Svarbiausia tai, jog esame tie žmonės, kurie laukia amžinojo gyvenimo su Kristumi. Su šia viltimi, su šia mintimi šiandien, rytoj ir kasdien galime ir turime gyventi net krikščioniui sudėtingame, priešiškame ir sunkiame pasaulyje.

Ačiū Dievui!