Kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 9,1-11: ₁Ar aš ne laisvas? ar aš ne apaštalas? argi nesu regėjęs mūsų Viešpaties Jėzaus? ar jūs ne mano darbo vaisius Viešpatyje? ₂Jei kitiems ir nesu apaštalas, tai vis dėlto jums esu, ir mano apaštalystės patvirtinimas esate jūs Viešpatyje.

₃Štai mano pasiteisinimas prieš tuos, kurie mane kaltina. ₄Argi mes neturime teisės valgyti ir gerti? ₅Ar mes neturime teisės vedžiotis su savimi tikinčiąją moterį kaip ir kiti apaštalai ir Viešpaties broliai bei Kefas? ₆O gal tik aš ir Barnabas neturime teisės nedirbti rankų darbo? ₇Kas gi tarnauja kariuomenėje už savo paties pinigus? kas sodina vynuogyną ir nevalgo jo vaisių? arba kas gano bandą ir neminta bandos pienu?

₈Ar tai sakau vien pagal žmonių papročius? Argi to nesako ir Įstatymas? ₉Mozės Įstatyme parašyta: Neužrišk snukio kuliančiam jaučiui! Bet argi Dievui terūpi jaučiai? ₁₀O gal jis iš tiesų taiko mums? Juk dėl mūsų buvo parašyta, kad artojas turi arti su viltimi ir kūlėjas turi kulti su viltimi gauti savo dalį. ₁₁Jei jums pasėjome dvasinių gėrybių, tai argi didelis dalykas būtų pas jus pjauti medžiaginių?

Šiose Šventojo Rašto eilutėse Apaštalas Paulius savo aiškinimą, mokymą, diskusiją perkelia nuo anksčiau nagrinėtų KRIKŠČIONIŠKŲ LAISVIŲ į KRIKŠČIONIŠKAS PAREIGAS.

Šį skyrių Paulius pradeda užduodamas klausimą: „Ar aš ne laisvas?“ Užduodamas šį klausimą Paulius patvirtina, kad jis irgi yra laisvas krikščionis, kad jis puikiai supranta krikščioniškos laisvės esmę ir tikrai gali naudotis tomis laisvėmis. Ir mes dažnai teigiame, jog esame laisvi ir nebūtinai kalbėdami apie krikščionio laisvę. Dažnai laisvę suprantame, kaip patogų, aprūpintą, orų gyvenimą. Ar tai tikrai laisvė? Krikščionio laisvė? Paulius turėdamas ir suprasdamas, kad gali naudotis krikščionio laisve, ne visada ja pasinaudoja. Nors Dievas šias laisves suteikė visiems krikščionims, dažnai Paulius atsisako jomis naudotis? Kodėl taip daro? Ar ir mes turime juo sekti? Pirmiausiai turime suprasti priežastis kodėl Paulius pasiruošęs atsisakyti galimybės naudotis patogiomis krikščioniškomis laisvėmis.

Tikriausiai kiekvienas pritars, kad Paulius savo supratimu, krikščioniška patirtimi, pažinimu turėjo žymiai daugiau laisvių nei „įprastas“ krikščionis, paprastas mirtingasis, bet kuris iš mūsų – eilinis krikščionis. Kodėl? Nes jis buvo apaštalas. Viešpats jam davė tokias pareigas, tarnystę, užduotį! Paulius buvo Bažnyčios lyderis. Negana to – jis buvo dar ir Korinto bažnyčios įkūrėjas, steigėjas. Nesunku suprasti, kad ir šiandien kiekvienas bet kokios organizacijos, įmonės ar partijos steigėjas, įkūrėjas ar vadovas visada turi svaresnį balsą. O Paulius toks buvo. Paulius buvo Korinto Bažnyčios steigėjas, Apaštalas, o korintiečiai – Pauliaus „apaštalystės patvirtinimas“ arba „antspaudas“. Taigi, Paulius Korinte tikrai turėjo daugiau laisvių ir teisių. Paulius buvo Korinto Bažnyčios lyderis.

Tačiau net ir būdamas lyderiu, turėdamas pagarbą, pripažinimą, dideles galimybes ir visų pirma laisves, Paulius jomis ne visada pasinaudodavo. Kodėl? Prisiminkime ką Paulius kalbėjo kiek anksčiau, 8-jame skyriuje: “Vis dėlto žiūrėkite, kad jūsų laisvė netaptų papiktinimu silpniesiems.” (1 Kor 8,9) Apaštalas Paulius, būdamas krikščioniškos Bažnyčios lyderiu, kaip ir Jėzus nesinaudoja savo krikščioniškomis laisvėmis, nes galvoja ne apie savo gerovę, patogumą, naudą, bet apie savo artimą, apie silpnesnius, mažesnius Kristuje, Jo mokyme, supratime. Paulius galvoja apie mažiau pažengusius ir neduoda galimybės papiktinimui iš jų pusės dėl savo laisvės.

Dar vienas labai svarbus aspektas, kad Paulius nesinaudojo savo laisvėmis visiškai savanoriškai. Visgi ne visi Paulių pripažino apaštalu, ne visiems jis buvo autoritetas ir tikrai daug buvo jį kaltinusių.

Pradėjęs mokymą apie Krikščioniškas laisves, toliau Paulius pereina prie krikščioniškų teisių ir pareigų. Krikščionys iš Dievo gavo ne tik laisves bet ir teises. Kuo jos skiriasi nuo laisvių? Paulius apie jas rašo jau antrojoje šiandienos skaitinio dalyje nuo 5 iki 11 eilutės.

Taigi, kuo skiriasi krikščionių „teisės“ nuo „laisvių“ ir kas jos yra?

8-jame laiško korintiečiams skyriuje išsiaiškinome, kad krikščionių laisvės pradedant Naujuoju Testamentu yra Senojo Testamento įstatymų pakeitimai ar išaiškinimai. Pakeitimas iš „ženklų“ į Kristų davė puikią galimybę izraelitams suprasti apie šventumą - tikrą šventumą, kuris galimas tik Kristuje. Apie tai kalba ir vienas iš Reformacijos šūkių – Solus Christus – Vien tik Kristuje. Tai puikiai suprato Paulius, tą jis aiškino ir Korinto krikščionims, tą jis perduoda ir mums.

Švaraus ir nešvaraus maisto atskyrimas Senajame Testamente buvo šventėjimo ženklas, atskyrimo nuo pagonių ženklas. Šis atskyrimas buvo išorinis ir fizinis. Dabar Viešpats Jėzus Kristus, gyvasis Dievas mus šventina iš vidaus – dvasiniu būdu, jau mums tokio išorinio ir fizinio ženklo nebereikia, nebereikia maisto atskyrimo ir mes turime laisvę valgyti visus produktus. Tačiau krikščionys turi ir teises. Kuo jos skiriasi nuo laisvių?

Krikščionių teisės nėra įstatymo pakeitimo rezultatas. Krikščionių teisės visada egzistavo. Pavyzdžiui Paulius  primena apie teisę „valgyti ir gerti“ Nors Paulius pateikia klausimą, bet mes matome tame ir atsakymą: “Argi mes neturime teisės valgyti ir gerti?” (1 Kor 9,4)

Be abejo turime šią teisę. Ir ją Dievas suteikė sukurdamas žmoniją. Apie tai skaitome Pradžios knygoje: “Dievas tarė: „Štai daviau jums visus visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, vedančius vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas.  O visiems laukų gyvuliams, visiems padangių paukščiams ir visiems žeme rėpliojantiems gyvūnams, turintiems gyvybės alsavimą, ¬ maistui visus žaliuosius augalus.“ Taip ir įvyko.” (Pr 1,29-30)

Kitas pavyzdys, kad krikščionys gali tuoktis. Santuoka tarp dviejų suaugusių krikščionių niekada nebuvo uždrausta. Nei Senojo, nei Naujojo Testamentų laikais santuoka tarp vyro ir moters niekada nebuvo draudžiama. Teisė tuoktis atsirado nuo to laiko, kad Dievas sukūrė Adomą ir Ievą.

Pradžios 2-jame sk. skaitome, kad „VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką.“ … Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų giliu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną šonkaulį, o jo vietą užpildė raumenimis. O iš šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus, VIEŠPATS Dievas padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų. … Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu.” (Pr 2,18.21.22.24)

Šiandienos skaitinyje apie šią teisę Paulius kalba užduodamas klausimą, kuriame yra ir akivaizdus teigiamas atsakymas:  „Ar mes neturime teisės vedžiotis su savimi tikinčiąją moterį, kaip ir kiti apaštalai ir Viešpaties broliai bei Kefas?” (1 Kor 9,5) Paulius rašo apie „tikinčiąją moterį“ Paulius moko apie santuokos teisę visiems žmonėms, įskaitant ir krikščionis. Viešpats niekada nedraudė santuokos tarp vyro ir moters.

Ir trečias pavyzdys apie teisę dirbti ir save aprūpinti maistu. Prisiminkime tikriausiai puikiai žinomas eilutes iš Pradžios knygos: „VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.” (Pr 2,15) Šį Senojo Testamento pamokymą Paulius perfrazuoja, kai klausia: „O gal tik aš ir Barnabas neturime teisės nedirbti rankų darbo?” (1 Kor 9,6) Vėl atsakymas neparašytas bet labai aiškus – „Be abejonės turite teisę dirbti savo naudai ir poreikiams.“

Ir toliau Paulius klausia apie skirtingų profesijų vyrus, kuriuose aiškiai matomi ir atsakymai – apie kareivį, apie vynuogyno darbininką ir apie piemenį. „Kas gi tarnauja kariuomenėje už savo paties pinigus? kas sodina vynuogyną ir nevalgo jo vaisių? arba kas gano bandą ir neminta bandos pienu?“

Nors Paulius ir šio klausimo atsakymo nepasako, nebesukramto iki galo, tačiau kiekvienam klausytojui tada ir skaitytojui dabar tikrai aišku, kad jis užduodamas šiuos klausimus davė suprasti ir atsakymus – kareivis turi teisę būti maitinamas iš karaliaus arba valstybės lėšų, iš to kam tarnauja; sodininkas turi teisę valgyti savo prižiūrimo sodo vaisius, o piemuo – maitintis savo prižiūrimų gyvulių pienu.

Netgi ir samdomi prižiūrėtojai, augintojai, kad ir ne savininkai turi teisę į tai kuo sąžiningai rūpinasi, puoselėja, augina. Visi pripažįsta šią teisę.

Viešpats mums šias teises davė jau nuo tada, kai mus sukūrė ir nepašalino šių teisių netgi tada kai nusidėjome. Viešpats net po nuopuolio mums liko maloningas, rūpinosi mūsų reikmėm ir dalino mums daug palaiminimų – visiškai neužtarnautų. Tik iš savo malonės - SOLA GRATIA – Tai vienas iš Reformacijos šūkių!

Apaštalas Paulius dar mums aiškina ir apie ypatingą teisę Bažnyčioje – bendruomenės, parapijos dvasininko, ganytojo teisę į išlaikymą, į jo poreikių aprūpinimą.

1 Kor 9,8-11 eilutės kalba apie Dievo Žodžio mokytojo teisę, kad jį išlaikytų surinkimas – bendruomenė, parapija.

Ar tai sakau vien pagal žmonių papročius? Argi to nesako ir Įstatymas? Mozės Įstatyme parašyta: Neužrišk snukio kuliančiam jaučiui! Bet argi Dievui terūpi jaučiai? O gal jis iš tiesų taiko mums? Juk dėl mūsų buvo parašyta, kad artojas turi arti su viltimi ir kūlėjas turi kulti su viltimi gauti savo dalį. Jei jums pasėjome dvasinių gėrybių, tai argi didelis dalykas būtų pas jus pjauti medžiaginių?

Pauliaus paaiškinimą, kad kiekvienas turi teisę dirbti turėtume suprasti, kad ir už mums atliktą darbą turime pareigą sumokėti. Kaip kareivis gauna už tarnybą, - “Kas gi tarnauja kariuomenėje už savo paties pinigus?” Niekas! Netgi šiandieninėje Lietuvos kariuomenėje kareivis gauna atlyginimą, gal menką, gal būt neatitinkantį jo tarnybos krūvio, tačiau gauna. Juo labiau karininkas. Visa Biblija, įskaitant ir Mozės Įstatymą, kalba apie tai, kad darbininkui turi būti apmokėta už jo darbą. Ir tai jo teisė.

Kartais darbuotojas gali pasakyti, jog gali ar nori tam tikrą darbą atlikti be užmokesčio, savanoriškai. Jis, taip pat kaip gauti atlygį, turi teisę ir jo atsisakyti. Ypač susiklosčius ypatingoms aplinkybėms. Tačiau darbuotojas, jei taip nuspręstų, turėtų pats savanoriškai šia teise pasinaudoti. Niekas negali versti dirbti be atlygio. Niekas negali uždrausti pasinaudoti savo teise. Taigi, jei darbuotojas dirba man – turiu jam sumokėti teisingą užmokestį. Arba sutartą kainą.

Apaštalas Paulius šį darbinių santykių principą – teisę į darbą ir darbo užmokestį taiko ir Bažnyčiai. Panašu, kad kai kurie Korinto Bažnyčios nariai teigė, jog kunigas galėtų dirbti savanoriškai be užmokesčio, netgi privalo tai daryti. Jie nenorėjo mokėti už kunigo darbą. Ne paslaptis, kad ir šiuolaikinės Bažnyčios ganytojus ne visi noriai išlaiko, atsiranda norinčių, kad jie tarnautų be atlygio... Vieni galvoja, kad jiems išlaikymą duoda valstybė, kiti kad užsienio partneriai, treti tiesiog nesusimąsto, o kartais taip ir atsitinka, kad ganytojas lieka be išlaikymo. Bet ar tai teisinga? Ar to moko Dievo Žodis? Ar to moko Paulius?

Atsisakyti teisės į atlygį gali tik pats darbuotojas, ir tik savanoriškai, niekieno neverčiamas. Bet Paulius moko, kad neleidžiama atimti kito asmens teisių. Šios teisės yra iš Dievo. Todėl jūs turite sumokėti savo ganytojui pakankamai atlyginimo, kad jis galėtų tarnauti nesijaudindamas dėl savo poreikių.

Kaskart, kai darbuotojas, kokį darbą beatliktų, nepasinaudoja teise į atlygį, mes turime būti jam dėkingi, turime mokėti nuoširdžiai padėkoti. Dažnai nieko kito ir nelieka, dažnai tokiose situacijose tik dėkingumas ir lieka.

Kaip ir su Jėzumi. Turime būti be galo dėkingi Jam. Jėzus mus mylėjo, nors mes jokiu būdu negalime sumokėti jam jokios sumos. Kiek bebandytume mokėti, mūsų atlygis Jėzui bus juokingai mažas. Jėzus tai žinojo, Jėzus ir nereikalavo atlygio, Jėzus savanoriškai ėjo į mirtį, kad sumokėtų už mūsų skolas, Jėzus savanoriškai atsisakė savo gyvybės, kad išsaugotų mūsų. Mes amžinai turime būti dėkingi už Jo auką.

Dėkokime Dievui už mūsų laisves, už mūsų teises ir už galimybę jomis naudotis ar, kai to prireikia - nesinaudoti. Dėkokime!