Katech. Holger Lahayne

Heidelbergo katekizmo 53 klausimas: Kuo tiki esant Šventąją Dvasią? Atsakymas: Pirma, kad Šventoji Dvasia yra amžinasis Dievas, lygiai kaip Tėvas ir Sūnus. Antra, kad Ji yra ir man duota, ir tikru tikėjimu daro mane Kristaus ir visų Jo geradarybių dalininku, guodžia mane ir pasiliks su manimi per amžius.

Dvasios vieta Katekizme. Net 24 Katekizmo klausimai skirti Jėzaus, Dievo Sūnaus mokymui, tačiau tiesiogiai ir vien tik apie Šventąją Dvasią kalba tik šis, vienintelis, klausimas. Ir tai, be abejo, ne atsitiktinumas. Pačioje Biblijoje Jėzus Kristus, Išgelbėtojas ir Tarpininkas, yra labiau dėmesio centre, negu Dvasia. Ji taip pat yra Dievas, bet Jos funkcija kitokia negu Tėvo ir Sūnaus. „Ji pašlovins mane“, sakė pats Jėzus (Jn 16,14). Dvasia nurodo į Kristų, pritaiko Jo malones ir t.t. Išganyme Dvasios veiklos tikslas yra, „kad Sūnų atpažintume, mylėtume, gerbtume ir šlovintume, ir laikytume aukščiau visų dalykų“ (J.I. Packeris).

Nors Dvasiai skiriamas tik vienas klausimas, Katekizme Ji minima apie 40 kartų! Tonas užduodamas jau pirmojo klausimo atsakyme: „... Todėl Jis per savo Šventąją Dvasią laiduoja man amžinąjį gyvenimą ir įžiebia manyje nuoširdų norą bei užsidegimą nuolatos Jam gyventi.“ Dvasia veikia labai aktyviai, tačiau nestovi dėmesio centre.

Trejybės Asmuo. Šventoji Dvasia nėra kažkokia mistinė galybė, jėga arba gamtiška energija; Ji yra amžinasis Dievas, lygiai kaip Tėvas ir Sūnus. Ji turi dieviškus atributus ir atlieka dieviškus darbus; Ji yra visur esanti (Ps 139,7) ir amžina (Hbr 9,14). Senajame Testamente „Dievo Dvasia“ (Pr 1,2) arba „Viešpaties“ Dvasia (Iz 11,2) yra kuriančioji Dievo galybė, viskam dovanojanti „gyvybės alsavimą“ (Pr 2,7; 6,3; Ps 104,30).

Naujajame Testamente aiškiau apreikšta, kad Dvasia yra asmuo, nes Jai priskiriama ir įvairiausių savybių kaip protingumas (Jn 14,26; 15,26; Rom 8,16), išmintis ir įžvalga (Iz 11,2), tyrinėjimas (1 Kor 2,10–11), valingumas (1 Kor 12,11; Apd 16,7), jausmingumas (Iz 63,10; Ef 4,30), „troškimai“ (Rom 8,27). S. Grenzas rašo:

„Koks skirtumas, ar Dvasia asmuo, ar ne? Skirtumas didžiulis... Tik tuo atveju, jei Dvasia yra visiškai asmeniška, Dievo asmeninis Artumas yra su mumis, ir tik tai reiškia, kad mes turime bendrystę su gyvuoju Dievu – asmeniu. Kaip Jėzus nurodė, Dvasia sukuria mūsų vienybę su Kristumi ir su Jo Tėvu... Jei Dvasia, iš kurios laukiame šios bendrystės su Kristumi ir Jo Tėvu, nėra Dievas ir asmuo, mes vis dar atskirti nuo Dievo. Mes esame amžinai prarasti.“ (Sukurti bendrystei)

Kad Dvasia yra Dievas, patvirtina ir faktas, kai Biblija sąvokas „Dievas“ ir „Dvasia“ naudoja pakaitomis: kai Ananijas pameluoja Dvasiai, kitoje eilutėje sakoma, kad jis pameluoja Dievui (Apd 5,3–4). Rom 8,11 gyvybę teikia Dievas, o 2 Kor 3,6 Dvasia; Rom 8,34 sakoma, kad mus užtaria Kristus, o pora eilučių prieš tai, kad tai daro Dvasia (8,26).

Dvasia ir tikėjimas. Katekizmas pirma kalba apie Dvasios asmenį, paskui apie Jos veiklą tikinčiame žmoguje. Dvasia krikščionims „duota“ būtent „tikru tikėjimu“. Dvasia veikia atgimimą (Jn 3,3–5), dovanoja tikėjimą ir apsigyvena tikinčiajame. Mes galime tikėti, kadangi Dievas dovanoja mūsų širdžiai Dvasią, kuri pirma sukuria mumyse tikėjimą. Tikėjimą mumyse turi sužadinti Dievas, nes mes patys to padaryti negalime. J. Kalvinas: „Netikėjimas širdyje glūdi taip giliai ir įsišaknijęs taip tvirtai“ (Inst. III,2,15), kad pasitikėjimas Kristumi pats iš savęs neatsiranda. M. Liuteris apie trečiąją tikėjimo teiginį („Tikiu į Šventąją Dvasią...“) antroje Mažojo katekizmo dalyje:

„Tikiu, kad aš savo paties protu ir jėgomis negaliu į savo Viešpatį Jėzų Kristų tikėti, nei prie jo artintis, bet Šventoji Dvasia mane per Evangeliją pašaukė, savo dovanomis apšvietė, pašventino ir išlaiko tikrame tikėjime, taip kaip Ji visą žemės krikščioniją pašaukia, surenka, apšviečia, pašventina ir išlaiko viename tikrame tikėjime į Jėzų Kristų.“

„Pašaukė“ – reformatai tokį pašaukimą vadina „veiksmingu“, nes Dievas užtikrina pašaukimo rezultatą: Jis sukuria tikėjimą ir vėliau „išlaiko“ jame.

Dvasia ir Žodis. Jeigu Dvasia „duota“, kyla klausimas, kokiu būdu Ji duodama. Romos katalikai ir protestantai atsako skirtingai. Katalikų mokyme Dvasia tiesiogiai ir tampriai surišama su sakramentais, tuo pačiu ir su kunigais bei vyskupais, atsakingais už sakramentų teikimą. Romos bažnyčia, pvz., moko atgimimo per krikštą:

„[Šv. Dvasia] sužadina mumyse tikėjimą. [tiesa; bet kaip? atsakymas:] Krikštu – pirmuoju tikėjimo sakramentu – Šventoji Dvasia Bažnyčioje mums kiekvienam sielos gilumoje asmeniškai perteikia gyvenimą, trykštantį iš Tėvo ir mums pasiūlytą Sūnuje: ‘Krikštas mums suteikia malonę atgimti Dieve Tėve per Jo Sūnų Šventojoje Dvasioje’ [Ireniejus Lionietis]...“ (KBK 683, žr. ir 1213).

Kunigui veikiant savo tarnystės galia (tariamai paties Kristaus jam suteikta) Dvasia esą krikšto aktu sukuria kiekviename krikštijamame kūdikyje naują tikrovę, naują gyvenimą.

Taigi pagal Romos katalikų mokymą tam tikriems žmonėms tarsi duodama dieviškų galių savotiškai kontroliuoti Dvasią; faktiškai Jos buvimas atsiduria tų žmonių rankose. Evangelikai (iš dalies išskyrus liuteronus) tam prieštarauja. Dievas yra suverenus kurdamas, apreikšdamas ir atpirkdamas. Ir Jis niekam, jokiems žmonėms, neperleido savo galios tokiu būdu dalinti Dvasią. Juk „vėjas [Dvasia] pučia, kur nori“ (Jn 3,8). Ji ne daiktas, o asmuo! Bažnyčia negali užimti Šventosios Dvasios vietos.

Dažniausiai Dvasia veikia kartu su Žodžiu ir per Žodį. Šventoji Dvasia panaudoja Biblijos žodžius, kad įdiegtų juos į žmogaus širdį. Tačiau ir tame procese Dvasia veikia visiškai suvereniai – vienam atveria akis Dievo tiesoms Žodyje, kitam ne. Dar 1525 m. Ciuricho reformatorius H. Cvinglis pastebėjo, kad sakramentai patys neturi jokios išganančios, apvalančios galios; sakramentų apeigomis tikrai ne automatiškai suteikiama ar sukuriama tikrovė, į kurią nurodo sakramentai. „Nes kitaip dieviškosios Dvasios laisvė būtų suvaržyta, o juk Ji kiekvieną veikia kaip (t.y., kam, kada ir kur) panorėjusi.“

„Šventoji Dvasia yra raištis...“ Z. Ursinas, katekizmo pagrindinis autorius, teigia, kad Dvasios dėka aš tampu visų Kristaus „geradarybių dalininku“. Jau 32 kl. kalbama apie tai, kad tikintysis yra Kristaus „patepimo dalininkas“. Katekizmas eina J. Kalvino pėdomis, kuris ypatingai pabrėžė šią esminę Dvasios funkciją. Dar Ženevos katekizme Kalvinas rašė, kad Dvasia leidžia mums pajusti, suvokti Kristaus galią ir geradarystę; išganymas Kristaus krauju, kuris „skirtas mūsų apvalymui“, „Šventoji Dvasia turi apšlakstyti bei nuplauti mūsų sąžinę“; „Ji ir mumyse vykdo atgimimo darbą bei padaro mus naujais kūriniais. Tad ir visas Kristuje įgytas dovanas mes gauname Dvasios galia.“

Dar aiškiau reformatorius dėsto savo mintis Institutio skyriaus apie Dvasią pradžioje: „Kol Kristus yra anapus mūsų, o mes esame atskirai nuo Jo, viskas, ką Jis atliko ir iškentėjo vardan žmogaus išgelbėjimo, mums nėra naudinga ir net nesvarbu!“ Kaip mes tampame dalininkais visa ko, ką Jis pats iš Tėvo gavo? Kaip mes tampame Jo nuosavybe? Kaip Jis apsigyvena mumyse? „Taip, tiesa, kad viso to pasiekiame per tikėjimą.“ Tačiau daug žmonių teigia esantys tikintieji, nors iš tikrųjų tokie nėra. Todėl būtina „kelti klausimus apie paslėptąjį Šventosios Dvasios veiksmingumą; mat būtent per jį įgyjame galimybę mėgautis visomis Kristaus geradarystėmis...“ Dvasios liudijimas mumyse yra „tarytum antspaudas ant mūsų širdies“. Tikintieji Kristaus krauju apšlakstomi ir nuplaunami, o visa tai tampa mumyse veiksminga „paslėptuoju apšlakstymu, kurį atlieka Šventoji Dvasia“. „Tad apibendrindamas tariu: Šventoji Dvasia yra raištis, kuriuo Kristus mus veiksmingai sujungia su savimi.“ (III,1,1)

Taigi Katekizmas vėl grįžta prie vienybės su Kristumi temos. Šv. Dvasia šią vienybę kuria, palaiko ir stiprina. Ji apsigyvena žmoguje, t.y. mūsų širdyse (1 Kor 6,19; 2 Kor 1,22; Gal 4,6). Vėl matome Trejybės mokymo svarbą: Tėvas siuntė Sūnų ir Jis išrenka žmones išganymui; Sūnus tobulai pakluso Dievo įstatymui ir pasiaukojo ant kryžiaus; Dvasia pritaiko išganymo nuopelnus mums asmeniškai.    

Paguoda. Tai antra Katekizmo atsakyme minima Dvasios veikla. Tema mums žinoma jau nuo 1 kl.. Esame Kristaus nuosavybė – ši žinia mums yra „vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant“. Šventoji Dvasia garantuoja, kad iš tikrųjų esame Kristaus, nes esame „paženklinti“ arba užantspauduoti „Šventąja Dvasia“ (Ef 1,13).

Bendrai Guodėjas, gr. parakletos (nuo gr. para – prie, šalia; ir kalein – šaukti) – žmogus, pakviestas/pašauktas būti šalia; kiekvienas, kuris užstoja kitą, tarpininkauja jam, jį gina; parakletos ir teisinis patarėjas/pagalbininkas teisme; šiandien advokatas (toks ir lot. šio žodžio vertimas – advocatus). 1 Jn 2,1 gr. žodis išverstas „užtarėjas“.

Kristus yra pagrindinis paguodos šaltinis; Jis yra svarbiausias Guodėjas. Lk 2,25 pasakojoma apie Simeoną, kuris laukė „Izraelio paguodos“ (gr. paraklesis), t.y. Mesijo (žr. ir Iz 61,1–3). Bet Jn 14,16 pažada mokiniams ir visiems tikintiesiems „kitą Globėją“; verčiamas gr. parakletos; kiti galimi vertimai: Padėjėjas, Guodėjas. Šis, naujasis, nebus kaip laikinai samdytas advokatas, jis bus su mumis „per amžius“. Jis tęsia Kristaus veiklą, jam esant danguje, užtikrina, kad esame ir liktume Dievo vaikai (Rom 8,16); būtent per Dvasią Dievas mus „ištobulins, sutvirtins, pastiprins, pastatys ant tvirto pagrindo“ (1 Pt 5,10).