Vis nenurimstant karo siaubui Ukrainoje, didžiulį nerimą jaučia ir krikščionys. Gegužės 14 d. tarptautines Viešpaties sekmadienio pamaldas karo ir taikos tema organizavo partnerinės reformatų Bažnyčios Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Publikuojame  katech. Holger Lahayne sakytą pamokslą Detmoldo (Vokietija) bažnyčioje, kurį Zoom platformoje matė ir klausė Lietuvos bei Lenkijos reformatai.

„Nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“ (Romiečiams 5, 1)

Žodis „Priėjimas“ arba laisva prieiga po 2015 m. pabėgėlių antplūdžio ir Koronos metų iš naujo tapo svarbus. Vieni laisvai pasiekia trokštama šalį, gauna prieigą prie prekybos centro ar renginio, kiti – viso to negauna. Išgirsti sakinį „Jūs negalite čia patekti!“ gali būti labai skausminga tiems, kurie nori patekti arba patekti labai reikia. Mūsų teksto 2 eilutėje rašoma, kad būdami tikintieji, mes „pasiekiame“ malonę, pažodžiui „gavome priėjimą“ – šis priėjimas yra didysis Evangelijos palaiminimas ir nuostabus asmeninis laimėjimas. Mūsų skaitomame Laiške romiečiams, tai prieiga prie malonės, kituose tekstuose – galimybė „prieiti prie [Dievo] Tėvo“ (Ef 2, 18) arba „įžengti į [Dievo] šventovę (Hbr 10, 19).

Tačiau kuo ypatingas šis priėjimas? Kodėl Dievas turėtų ko nors neįsileisti? Nejaugi Jis mieliau pasilieka vienas? O gal elgiasi savavališkai? Visai ne. Biblijoje kaip priežastis minima žmogaus nuodėmė. Ji lyginama su purvu ir sutepimu. Nuodėme suteptas, nešvarus žmogus negali ateiti pas tobulai tyrą Dievą. Juk ir purvinais darbiniais drabužiais po dulkėto triūso statybų aikštelėje žmogus negali pasirodyti šventėje; nepersirengęs švariais drabužiais jis garantuotai nebūtų buvęs įleistas į karūnavimo ceremoniją, kuri prieš savaitę vyko Vestminsterio abatijoje.

Purvas yra vienas iš biblinių žmonijos nuodėmės įvaizdžių. Ne mažiau rimtas apibūdinimas yra ir karas. Neišgelbėti žmonės kariauja su Dievu. Anksčiau, kaip Paulius sako, buvome „bedieviai“ ir Dievo „priešai“ (6 ir 10 eil.); buvome linkę „tik į piktą“, kaip sakoma Heidelbergo katekizme (8 kl.). Nuodėminga žmonija yra užsikrėtusi neapykantos virusu. Heidelbergo katekizmas nevynioja į vatą: „Iš prigimties esu linkęs Dievo ir savo artimo nekęsti“ (5 kl.). Puolęs žmogus taip pat tarsi kariauja pats su savimi. „Kol žinome, kad Dievas yra prieš mus, mus turi kankinti baisus nerimas“, – rašo Jonas Kalvinas.

Kai kurie žmonės mano, kad gali patys laimėti šį karą prieš Dievą. Jie paskelbia Dievą mirusiu, kaip tai padarė filosofas Nyčė bei kiti Dievo neigėjai, arba žmogų iškelia į „homo deus“, dieviškojo žmogaus, statusą, apie kurį svajoja istorikas Yuval Noah Hararis savo to paties pavadinimo bestseleryje. O ką daro Dievas? Jis ne išaukštino save, bet nusižemino savo Sūnuje; Jis nepradėjo nei naikinimo, nei keršto kampanijos, o kaip tik atvirkščiai: leidosi kankinamas ir nužudomas kareivių. Jis įveikė neapykantą meile (8 eil.).

Pats Dievas vienašališkai sudarė taiką. Tačiau patirti šiai taikai su Tėvu būtina viena sąlyga – tikėjimas į „ Viešpatį Jėzų Kristų“ (1 eil.). Vien tik tikėjimas į Jį ir Jo darbą ant kryžiaus padaro žmogų teisų ir tobulai švarų Dievo akivaizdoje, išgelbsti nuo Dievo teismo ir „rūstybės“ (9 eil.). Jis yra vienintelės durys į naują gyvenimą ramybėje.

Mano šeimos pažįstamas anglikonų kunigas iš Rytų Anglijos gavo vieną iš nedaugelio kvietimų į Karolio III karūnavimą. Jis, žinoma, dalyvavo ceremonijoje – apsirengęs elegantišku fraku; tik kvailys būtų atsisakęs tokio kvietimo. Geroji Naujiena apie Jėzų, Taikos Kunigaikštį, seniai išsiųsta ne tik keliems ypatingiems asmenims, o visiems. Taikos pasiūlymas galioja. Tereikia priimti kvietimą. Net šventiniais drabužiais pasirūpinta. Mokėti ne tik kad nereikia, net draudžiama. Ar yra pasaulyje geresnių naujienų?

Kas priima Jėzų „tikėjimu“ (2 eil.), tas jau gyvena „taikoje su Dievu“ (1 eil.). Neapykantos kupina širdis – prieš Dievą, save ir kitus – viską užnuodija; taika su Dievu visus santykius padaro naujus. Sutaikintieji su Dievu yra pašaukti siekti susitaikinimo tarp žmonių. „Taikiai gyvenkite“ tarpusavyje ir su kitais – ragina krikščionis Paulius (2 Kor 13, 11). O Kalvinas rašė: Mūsų laisvė mums duota, „kad savo širdyse turėtume taiką su Dievu ir kad todėl ir tarp žmonių gyventume taikiai!“ (Inst. III, 19, 11).

Kadangi Dievas mums dovanoja taiką, tai ir mes turime kurti taiką (Mt 5, 9) bei skleisti taikos žinią. Dievo atnaujintos žmonių širdys yra atnaujintos visuomenės ir taikių tarptautinių santykių pagrindas. Ten, kur žmonės negarbina Dievo, jie negali tikėtis taikos. Kuo labiau žmonės bus pripildyti džiaugsmo Dievo šlovės viltimi (2 eil.), tuo mažiau bus pavydo, neapykantos ir nesantaikos. Todėl pasaulinė misija, žinios apie taiką su Dievu skelbimas, yra geriausias kelias į taiką visame pasaulyje. Amen.

Visų pamaldų įrašas iš Varšuvos: