Lekt. Arthur Laisis

Pamokslas Marselio evangelikų reformatų parapijoje, 2023 m. vasario 12 d.

 ¹³Dar daug ką turėčiau tau parašyti, bet nenoriu rašyti rašalu ir plunksna. ¹⁴Tikiuosi greitai pamatyti tave ir pasikalbėti iš lūpų į lūpas. ¹⁵Ramybė tau! Sveikina tave bičiuliai. Sveikink draugus pavardžiui (3 Jn 13-15)

Staigi laiško pabaiga

Trečiasis Jono laiškas yra trumpiausias iš visų Naujojo Testamento knygų (skaičiuojant žodžius; pagal eilučių skaičių šiek tiek trumpesnis už jį yra Antrasis Jono laiškas). Vos tik mums susipažinus su bažnyčios, kuriai rašo Jonas, padėtimi bei trimis Gajaus, Diotrefo ir Demetrijo asmenimis, autorius padeda plunksną, o aptarimą tęs iš lūpų į lūpas, t. y. mums nežinant. Paskaičius šias paskutines eilutes atsiranda skirtingi jausmai: ne tik džiaugsmas, bet ir nusivylimas, o galbūt visų pirma – banalumo įspūdis. Nuo to ir pradėkime.

Banali pabaiga

Šiuose paskutiniuose žodžiuose nėra nieko ypatingai stebėtina, nei jokių ypatingų sunkumų. Priešingai, viskas, ką rašo Jonas, yra būdinga anų laikų laiškams, jų formuluotėms. Nagrinėjant, kaip baigiasi Antikos laiškai, dažnai aptinkame štai tokius bruožus:

• Nuorodą į laiško rašymą, pvz., išaiškinant priežastį, nurodant, kas yra jo raštininkas, mat anais laikais dažnai susidurdavo su pseudoepigrafais, t. y. netikros autorystės laiškais.
• Pranešimą apie autoriaus atvykimą arba (dažnai Naujajame Testamente) jo pasiuntinio išsiuntimą.
• Linkėjimus: autorius ir jo artimieji sveikina gavėjus, kartais taip pat prašo perduoti linkėjimus kitiems.

Naujojo Testamente laiškuose retai kada nerandame bent vieno iš šių trijų dalykų. Mažiausiai penkiuose laiškuose (parašytuose trijų skirtingų autorių) aptinkame visus tris:

Atvyksiu pas jus, perėjęs Makedoniją […]. Jus sveikina visi broliai. Pasveikinkite vienas kitą šventu pabučiavimu. Sveikinu jus savo, Pauliaus, ranka. (1 Kor 16, 5. 20-21)

Jau trečią kartą keliauju pas jus. “Dviejų ar trijų liudytojų lūpomis bus patvirtintas kiekvienas žodis”. […] Todėl, būdamas toli, tai rašau, kad atvykęs neturėčiau griežtai elgtis […]. Pasveikinkite vieni kitus šventu pabučiavimu. (2 Kor 13, 1, 10. 12)

Rašau tau, pasitikėdamas tavo klusnumu ir žinodamas, jog padarysi daugiau, negu prašau. Tad kartu paruošk man ir svečių kambarį, nes turiu vilties, jog jūsų maldų dėka būsiu jums dovanotas. Tave sveikina Epafras, mano kalėjimo bičiulis Kristuje Jėzuje, mano bendradarbiai Morkus, Aristarchas, Demas, Lukas. (Fm 21-24)

Aš maldauju jus, broliai, kantriai priimkite šį paraginimo žodį: juk parašiau jums trumpai. Žinokite, kad mūsų brolis Timotiejus yra išleistas laisvėn. Jei jis greitai atvyks, ir aš su juo drauge pamatysiu jus. Sveikinkite visus savo vadovus ir visus šventuosius. Jus sveikina broliai iš Italijos. (Hbr 13,22-24)

Turėčiau dar daug ką jums parašyti, bet nenoriu to daryti ant papiruso ir rašalu. Aš tikiuosi pas jus atvykti ir pasikalbėti iš lūpų į lūpas, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas. Tave sveikina išrinktosios tavo sesers vaikai. Amen. (2 Jn 12-13)

Žinoma, mūsų nagrinėjamam skaitiniui artimiausia pastaroji citata iš Antrojo Jono laiško: formuluotės yra tos pačios, beveik pažodžiui. Jei turėtume tik vieną laišką, būtų galima galvoti, kad žodžiai susiję su konkrečia aplinkybe, pvz. su skubiu išvykimu, bet taip nėra. Ne tik šio laiško pabaigos turinys yra banalus, bet ir patys žodžiai apaštalui yra įprasti, jis jų pernelyg nepritaikė situacijai. Kad abu laiškai (2 ir 3 Jono) yra panašaus ilgio, dar ir gali būti dėl to, kad Jonui tiesiog baigėsi pergamento lakštas ir daugiau netilpo. Panašiai atsitinka, kai rašant atviruką nebeužtenka vietos ir turime užbaigti arba kai pamokslininkas staiga supranta, kad jis kalba per ilgai ir turi sutrumpinti tai, kas liko neišsakyta, arba perduoti neformaliai agapės metu. Taigi, neturime per daug ko išsemti iš Jono paskutinių formuluočių: tam tikra prasme, jos tėra tokios: įprastos, mandagios formuluotės. Tai nereiškia, kad jos nėra nuoširdžios: panašiai, jei rašau savo senelei, kad tikiuosi greitai su ja pasimatyti, nesu veidmainis, net jei dar visiškai neįsivaizduoju, kada tokia proga pasitaikys. Kelionė, apie kurią praneša Jonas, galėjo būti tada daugiau noras, nei išsamiai išdėliotas projektas. Gal būtent dėl to, kad kelionė nebuvo garantuota, ir parašė tą laiškelį. Mat anais laikais rašyti rašalu ir plunksna bei siųsti paštu buvo kur kas sudėtingiau nei yra dabar, nors romėnai jau galėjo džiaugtis veiksmingu pašto tinklu.

Džiugi pabaiga

Visgi yra viltis, kad pats Jonas atvyks! Tai tikrai Gajui pabaigoje džiugi žinia. Nėra jokios abejonės, kad jam bus mieliau priimti patį Joną asmeniškai, negu skaityti jo trumpą laišką. Nežinome, ar jie yra kada susitikę gyvai; kiekvienu atveju, Jonas buvo didelis autoritetas šioje bendruomenėje, ir jo atvykimas jiems būtų tikra dovana. Dar iki Jonui atvykstant broliai paliudijo apie Gajų ir Demetriją (3); Jonas juos jau myli tiesoje (1).

Šia tema tikriausiai nereikia daug išsiplėtoti: 2020-2022 m. karantinai ir su jais susiję griežti viešojo gyvenimo apribojimai priminė, kaip gera pasimatyti akivaizdžiai, kiek bendravimas per atstumą skiriasi ir neatstoja iki galo gyvo bendravimo su žmogumi. Tai svarbu ypač vienišiems ar sergantiems žmonėms, ir pirmas šio teksto mokymas: lankykime vieni kitus! Lankykime sergančius, senolius, vienišus žmones! Jonas ir Gajus susitiks gyvai, ir tai vertingiau daugelio laiškų.

Jono kelionė yra gera naujiena ne tik Gajui, bet ir šiai sunkiai besiverčiančiai bažnyčiai (ar bažnyčioms). Rašau: bažnyčioms, nes jau atrodo, kad Jono ir Diotrefo bendruomenės galutinai suskilo: tikėtina, kad Jonas aplankys Gajų (greitai, 14), bet ar Diotrefą – mažiau tikėtina (jei atvyksiu, 10). Ankstesnis Jono laiškas bažnyčiai liko be atsako, jo bandymas tarpininkauti žlugo ar bent Diotrefas jo nepriima (10). Turbūt jie negarbina, ar nebegarbina kartu Dievo. Kaip bebūtų, ši apaštalo, didelį autoritetą ir charizmą turinčio asmens vizitacija, yra stiprus ženklas šiai bendruomenei ir geriausia proga (ir, turbūt, paskutinė) jai grįžti į teisingą kelią. 

Nuvylianti pabaiga

Gajus ir jo tikėjimo broliai apsidžiaugė, skaitydami šio laiško pabaigą. O mes? Šis gyvas, jiems taip brangus pašnekesys, yra mums prarastas visiems laikams. Taigi, galime būti šiek tiek nusivylę... Dar daug ką turėčiau tau parašyti, - sako Jonas, bet kodėl gi nenorėjo nors šiek tiek daugiau mums parašyti? Laiško trumpumas mums trukdo. Kaip norėtume šiek tiek daugiau perskaityti; galėtume geriau suprasti laišką, aplinkybes, tos istorijos pabaigą! Pripažinkime: turint tokį laišką, kuriame tiek mažai informacijos, sunku jį suprasti. Kokias pareigas užėmė Gajus, Diotrefas, Demetrijas? Ar jie buvo tos pačios bažnyčios nariai, o gal greta esančių bažnyčių? Kokie buvo Jono planai (jei apskritai turėjo planų) padėčiai išspręsti, jei Diotrefas užsispirtų? ir t. t. Apie tai galime tik spėlioti, o spėliojimų būta daug tarp egzegetų. Tai vienas iš tų šiuolaikinį krikščionį nuviliančių nutylėjimų: toks įspūdis, lyg Biblija kai ką tyčia nutylėjo (gal lyg Biblijoje kai kas tyčia nutylėta) . Tekstas galėtų būti lengvesnis, aiškesnis, pilnesnis. Ir tai toli gražu ne vienintelė Biblijos vieta, kur toks įspūdis susidaro: tokių nuviliančių vietų yra daugiau. Pavyzdžiui, istorinės Senojo Testamento knygos mini buvusius metraščius, kurie neišsisaugoti, nes jų niekas neperrašė. Jie žydams, galbūt, nebebuvo aktualūs, kai buvo užbaigtos rašyti Karalių ir Kronikų knygos. Kaip ir ankstesnis Jono laiškas šiai bažnyčiai, kurio irgi neturime. Evangelijose – net ten, kur kalba eina apie pačią mūsų išganymo šerdį! – taip pat teturime mažą dalį visų Kristaus pamokslų ir stebuklų aprašymų. Tai mums jis rašo Evangelijos pagal Joną pabaigoje: Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė ir daug kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. (Jn 20.30)

Ar Jonas nebarsto druskos ant žaizdos? Jonas daug ką matė, ko nusprendė mums nesurašyti! Galbūt labiausiai nuvilianti eilutė yra Evangelijos pagal Luką pabaigoje, kai Jėzus pasirodo mokiniams pakeliui į Emausą: Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta. (Lk 24,27)

Kaip mes norėtume turėti šį Kristaus pamokslą, aiškinanti, kur Senajame Testamente kalbama apie Jį patį! Kaip palengvėtų pamokslininkų darbas, kaip greitai pakoreguotume vieną ar kitą Senojo Testamento asmenį lygindami su Jėzumi, arba pranašystes apie Jo atvykimą ir darbus! Visgi neturime nė žodžio to pamokslo! Ką tada reiškia tikėti, kad Biblija yra aiški ir pakankama? Visų pirma tai nereiškia, kad joje yra viskas, kas tik įmanoma ir įsivaizduojama. Ar galime bent nuspėti šios – Antrojo Jono laiško istorijos pabaigą? Faktas, kad šis laiškas išsaugotas ir kad pateko tarp kanoninių knygų, gali reikšti, kaip jis buvo vertinamas jį gavusios bažnyčios. Bet nebūtinai – galėjo būti ne vienas egzempliorius. Susitaikykime – kaip pasibaigė ši istorija nežinome ir nesužinosime šiame pasaulyje.

Tai koks tada svarbiausias šio laiško mokymas? Galbūt tai, kad ypatingą vaidmenį atlieka Žodis. Žodis turi savitą statusą krikščionybėje – tariamas, o ne rašomas žodis. Mes, evangelikai, iškeliame Šventojo Rašto svarbą, pabrėžiame, kad jis yra aiškus ir pakankamas. Bet neužmirškime ir tariamojo arba skelbiamo Žodžio galios. 

Žodžio religija

Skelbiamas žodis turi tris pagrindinius vaidmenis: juo mes įtikime, išpažįstame savo tikėjimą bei sustipriname jį.

Tikėjimo pradžioje buvo žodis

Dievas apsireiškia visų pirma žodžiu. Nežinome, ar iki Mozės iš viso kuri nors Šventojo Rašto dalis buvo užrašyta; žmonijos istorija mus moko, kad raštas atsirado daug vėliau. Tiesa, Išėjimo knyga skelbia liudija, kad akmeninės liudijimo plokštės buvo <...> rašytos paties Dievo pirštu (Iš 31,18), bet visas likęs Šventasis Raštas yra įkvėptas Šventosios Dvasios žodžiu. Iš iš Dievo buvo duota Biblija, iš Dievo gavome Žodį. Tai liečia ne tik bendrąją išganymo istoriją, bet ir mūsų asmeninio išganymo istoriją. Dažniausia, Jėzumi Kristumi įtikime išklausę, o ne perskaitę Dievo Žodį. Klausyti galime pačią Bibliją arba pamokslus: mūsų tikėjimo išpažinimas (Bulingerio Antrasis šveicariškasis išpažinimas) teigia, jog pamokslavimas taip pat gali būti Dievo Žodis. Tai tokia svarbi tiesa, kad apaštalas Paulius ją įamžino ir raštu! Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis. (Rom 10,17)

Kas galiojo Senajam Testamentui, galiojo ir Naujajam: Kristaus gyvenimas ir žinia buvo užrašyta praėjus ne vienam dešimtmečiui po Jo mirties ir prisikėlimo. Kai Paulius parašė šią eilutę, Geroji Naujiena jau buvo toli pasklidusi, žinia apie Kristų buvo apkeliavusi beveik visą tuomet žinomą pasaulį - be rašto pagalbos. Taip juk tęsia Paulius: Bet aš klausiu: argi jie negirdėjo? Kaipgi ne! “Po visą žemę pasklido jų garsas, ir jų žodžiai – iki pasaulio pakraščių.” (Rom 10,18)

Tikėjimas ateina dažniau iš klausomo žodžio, nei iš skaitomo. Galiu ir asmeniškai paliudyti apie tai: nors ir esu ganėtinai intelektualus žmogus, mėgstantis skaityt, nors pakeliui link Dievo daug skaičiau knygų, bet tik dalyvavimas pamaldose, Žodžio klausymas, padėjo padaryti lemtingą žingsnį ir išpažinti tikėjimą.

Žodžiais išreiškiame tikėjimą

Antra, tariamas žodis svarbus ne tik įtikint Dievą, bet ir tikėjimu atsakant Dievui, kreipiantis į Jį. Tikėjimą gavome žodžiu ir atsakome į jį visų pirmą žodžiu. Šalia Biblijos skleidimo, prie kurio itin prisidėjo evangelikai, istorijos, yra visa beraštės krikščionybės istorija, tikėjimo skleidimo tarp beraščių žmonių istorija. Daug kur Žemėje tai vis dar aktualu: į daugelį kalbų dar neišversta nei Biblija, nei krikščioniškos knygos. Ir net nereikia taip toli ieškoti: tokioje padėtyje yra ir mūsų maži vaikai, dar nemokantys skaityti. Juose irgi Šventoji Dvasia sėja tikėjimo pradmenis žodžiu.

Ne be reikalo tariamas žodis turi tokią svarbą mūsų apeigose: pamokslavime, giedojime, bendruomeniniame tikėjimo išpažinime (visiems kartu tariant Apaštalų tikėjimo išpažinimą). Tiesa, ir kiti žmogaus jutimai svarbūs: tikėjimas gali ateiti per regą (tu įtikėjai, nes mane pamatei, – sako Jėzus Tomui, Jono 20,29), gal net skonį (Ragaukite ir matykite, kad geras yra Viešpats! Psalmių 34,8; tikrai paragavote, koks Viešpats yra maloningas 1 Petro 2,3; apie tai liudija ir Viešpaties vakarienė). Vis dėlto klausa išlieka pagrindinis jutimas, garbinant Dievą: sakoma (dažnai pašiepiant), kad aklas reformatas beveik nieko nepraleidžia pamaldose, o kurčias reformatas – kone viską. Galime dirbti prie to, bet yra tam pagrindas. Tai yra tas jutimas, kuriuo Dievas stipriausiai mus traukia prie savęs. 

Žodis gelbės mūsų tikėjimą

Tikra tiesa, kad Raštas yra geriausias, patikimiausias šaltinis. Tai matyti ir iš šios Jono laiške minimos bendruomenės istorijos. Kadangi Jonas daugiau nerašė, nėra patikimo išaiškinimo  apie šios bažnyčios likimą. Jei buvo žodinė interpretacija šia tema, mes jos netekome bėgant amžiams (ir tikriausiai gana anksti, nes iš tiesų nelabai kam rūpėjo).

Kaip neseniai pamokslavo vienas mano draugas, (šiek tiek provokuojančiu pavadinimu „Neužtenka Rašto“), Dievas nepanoro pakeisti tariamo žodžio Raštu, bet nurodė abi priemones taip, kad viena kitą papildytų. Kam gi Rašto neužtenka? Tai aiškina pats Dievas, ir Jis pats skiria priemones: Taigi dabar užrašyk šitą giesmę ir liepk izraelitams išmokti ją giedoti, kad man šita giesmė būtų liudijimas prieš izraelitus. Aš juos išvesiu į žemę, plūstančią pienu ir medumi, kaip prisiekiau jų tėvams. Kai jie pasisotins ir nutuks, jie garbins kitus dievus ir jiems tarnaus, o mane paniekins ir sulaužys mano sandorą. Kai juos prislėgs nelaimės ir vargai, šita giesmė liudys prieš juos, nes ji bus jų palikuonių lūpose. Jau šiandien žinau jų mintis, ką jie darys, dar neįvedęs jų į žemę, kurią jiems pažadėjau. (Įst 31,19-21)

Dievas liepia surašyti giesmę, bet dar svarbiau – prašo jos mokyti tautą mintinai, kad visi galėtų ją sugiedoti. Ši giesmė primins tautai apie jos Dievą (išganymui ar teismui), kai tauta Jo atsižadės. Kad Izraelis atsižadės Viešpaties, Dievas nepalieka nė abejonės; nėra klausimo ar tauta nusigręš nuo Dievo, neaišku tik – kada tai įvyks. Broliai ir seserys, čia slypi dar vienas šio teksto mokymas: lavinkime tariamą žodį, ypač giedojimą, visų pirma Dievo Žodžio giedojimą tiek asmeniniame, tiek bendruomeniniame Dievo garbinime. Žinokime, kokie yra šių dviejų Dievo apreiškimo būdų stiprumai ir silpnumai: “raštas nekintamas, bet tariamas žodis daug geriau perduodamas. Raštas yra objektyvus, bet Žodis, esantis širdyje, yra prieinamas viena mintimi ir nedingsta sudeginus knygas.”

Tai galiojo persekiojimų laikais: prisiminkime laikus, kai buvo uždrausta turėti pas save išspausdintą Bibliją; daug kur, musulmoniškuose ar komunistiniuose kraštuose, tebėra pavojinga įvežti į šalį Šventąjį Raštą. Taip dar svarbesnis ir brangesnis tada tampa tariamas žodis, taip skelbiama Evangelija. Dar prisiminkime, visų svarbiausias savo pačių silpnumo akimirkas, nors nesame niekieno persekiojami. Cituoju toliau savo draugą: “Kai mes smuksime dvasiškai ir būsime iš visų pusių užpulti dvejonių, nusivylimo bei nuovargio, tikriausiai neturėsime nuotaikos pradėti Biblijos studiją.” Štai kaip Biblija mus moko, kokia svarbi yra žodinė katechezė. Būtina laikyti sveikus žodžius, kaip sako Paulius. Juos rasime, žinoma, Šventajame Rašte, bet net ir savo mokiniui Timotiejui, savo artimam bendradarbiui, kuris tikriausiai išsamiai žinojo Šventąjį Raštą, Paulius pataria mankštinti žodinę atmintį: Sau pavyzdžiu laikyk sveikus žodžius, kuriuos girdėjai iš manęs tikėjime ir meilėje Kristuje Jėzuje. (2 Tim 1,13)

Tokia mankšta bus naudinga nusivylimo akimirkomis, bet taip pat prieš netikrus mokymus. Remdamasis tuo, Paulius nusprendė, kad norint kuo geriau išspręsti susiklosčiusią bažnyčioje padėtį, reikia pačiam keliauti ir gyvai kalbėtis su vyresniaisiais. Tegu Jonas bus mums pavyzdys, kaip elgtis. Jonas suprato, kad krikščionybė nėra knygos religija, bet žodžio religija. Tiesa, Jonas pats laikosi kito žmogaus pavyzdžio, kai eina mūsų pasitikti. Negi Dievas pats ėjo mūsų pasitikti ir toliau mus pasitinka? Taigi, krikščionybė yra taip pat susitikimo religija.

Susitikimo religija

Kokį Dievą sutinkame? Galime ilgai dėlioti būdvardžius, atributus, bet nenoriu jų visų čia įvardyti. Paminėsiu tik tris, kurie man atrodo svarbūs ir įdomūs šio laiško kontekste.

Sutikti begalinį Dievą

Pirma, sutinkame begalinį Dievą. Šventasis Raštas nėra begalinis. Biblija, tiesa, yra ganėtinai ilga knyga, bet turi pradžią ir pabaigą, ir kai kurios jos knygos baigiasi anksčiau nei būtų galima manyti: žiūrėkime, pavyzdžiui, į Evangelijos pagal Morkų pabaigą. Biblija nurodo į mūsų pačių baigtinumą. Dievas yra neaprėpiamas, mes galime daug ką suprasti apie Jį, bet ne viską. Bandykite įsivaizduoti begalinę knygą! Jonas pabandė, ir pačioje jo užrašytos Evangelijos pabaigoje (21 sk., nors minėtas 20 sk. jau buvo tam tikra knygos pabaiga) parašė: Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu juos visus atskirai aprašytume, manau, kad visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurios būtų parašytos. Amen. (Jn 21,25)

Tik Jo malonės ir atlaidumo dėka turime Bibliją. Dievas dėl mūsų parinko ką mums duoti žinoti. Jis išrinko svarbiausius stebuklus, kalbas, istorinius įvykius, Bažnyčios istorijos faktus, kuriuos mums perduoda Jonas ir kiti. Mūsų kalbos negali pilnai liudyti apie Jį. Dievas tam tikra prasme yra nenupasakojamas – negalime kalbėti tobulai apie Jį. Negalime Jo apsvarstyti. Todėl dažniai kai ką apie Dievą suprantame netiesioginiu būdu, pavyzdžiui, palyginimais, antropomorfizmais (kai Dievas kalba, lyg būtų žmogus: Dievas liūdi, Dievas gailisi ir t. t.).

Sutikti apsireiškusį Dievą

Antra, mūsų Dievas yra apsireiškęs Dievas. Nuo pat pradžios Dievas nori apsireikšti, būti žinomas ir pripažintas. Tam prieštarauja Jo šventumas ir mūsų nuodėmė: Mano veido negalėsi matyti, nes žmogus, mane pamatęs, negali išlikti gyvas. (Iš 33,20)

Žinome, kaip ši problema buvo išspręsta: Jėzus Kristus yra vienintelis žmogus, matęs Dievą (Jn 1,18), Jis mums apreiškia Dievą Tėvą. Jėzuje Kristuje sužinome, kad Dievas yra daugiau nei nejudantis judintojas, daugiau nei Didysis Visatos architektas. Bažnyčia taip pat turi būti daugiau nei išganymo langelis. Dievas tikisi iš mūsų nuolatinio nuolankumo mūsų artimojo atžvilgiu: nusileiskime iki mažesniųjų, eikime jų pasitikti. Dievas, kuris kalba su mumis akis į akį, trokšta, kad darytume tą patį vieni su kitais. Jonas žada Gajui, kad galės greitai kalbėtis akis į akį, tiksliau “iš lūpų į lūpas”.

Pats Jėzus mums duoda tokį pavyzdį. Jis sėdėjo Danguje, o nukeliavo link mūsų pasaulio. Esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, o esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Kaip niekas kitas jis nusižemino (Fil 2,6-8) ir pasiaukojo mūsų naudai. Jis sutiko ir prisiėmė iki galo mūsų žmogiškąją prigimtį. Tiesa, būdamas Dievas jis yra visur esantis, gali veikti per atstumą, ir tai kartais daro, kai, pavyzdžiui, išgydo šimtininko tarną. Bet dažniau matome jį keliaujant, skiriant tam laiko, net prisiliečiant prie ligonių. Jėzus supranta, koks svarbus fizinis kontaktas.

Sutikti asmeninį Dievą

Iš meilės Dievas apsireiškė, ypač Jėzuje Kristuje. Iš meilės Jis atėjo pas mus mūsų pasitikti. Apsireiškęs mums ir apreiškęs mums savo Tėvą, iš meilės jis mus vadina savo draugais. Jus Aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką iš savo Tėvo girdėjau. (Jn 15,15)

Jei ne Kristaus apreiškimas, niekada negalėtume būti Dievo draugais, bičiuliais. Būtent šį žodį parinko Jonas, pasveikindamas tuos, kurie liko ištikimi Evangelijai ir jo asmeniui toje bažnyčioje: Sveikina tave bičiuliai. Sveikink draugus pavardžiui! Tiesa, šis žodis duoda suprasti, kad yra ir priešai – Diotrefo bendruomenė, turbūt ir Gajus negalės pasveikinti visų žmonių šioje bažnyčioje. Bet tai vis dėlto gražus modelis, kaip kurti santykius bažnyčioje ir tarp bažnyčių: stengtis matyti draugus, sveikinti bažnyčias-drauges. Visa tai įmanoma dėl tokio Dievo, kuris pažįsta kiekvieną mūsų pavardžiui. Jam [avių ganytojui] sargas atidaro, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išveda. (Jn 10,3)

Jonas liepia sveikinti kiekvieną krikščionį pavardžiui todėl, kad pats Dievas pirmiau mus šaukė mūsų vardu. Turime įsikūnijusį Dievą, kalbantį Dievą. Mūsų Dievas sau priskyrė Žemėje vardą, vardą aukščiau visų kitų vardų (Fil 2,9), Jėzuje Kristuje Jis ateina pasitikti žmonių ir bendruomenių. Svarbiausia mums yra nepraleisti šio susitikimo, pasiruošti sutikti tokį Dievą, iki sugrįš šlovėje teisti visų žmonių. Izraeli, Aš taip su tavimi pasielgsiu, todėl pasiruošk sutikti savo Dievą! (Am 4,12)

Pakeliui į Emausą mokiniai sutiko Dievą, ir to užteko viską jų gyvenime pakeisti. Galbūt todėl ir nebūtina perpasakoti tuometinio pamokslo. Melskimės ir mes, sutikę Dievą, dėkokime Jam, kad apsireiškė mums Jėzuje Kristuje.

Viešpatie, Tu esi Dievas, kuris trokšti susitikimo su mumis. Tu mums apreiškei viską, kas būtina mūsų išganymui ir ištikimam gyvenimui pagal Tavo Evangeliją. Dėkojame už Jono, Gajaus, Demetrijo ir visų kitų Tavo ištikimų tarnų liudijimą. Dėkojame už visus tuos, kurie skelbė ir skelbia Tavo Evangeliją, ar tai būtų rašalu ir plunksna, ar tariamuoju žodžiu. Tu, kuris nebijojai pasitikti mus Jėzuje Kristuje, kalbėk toliau su mumis, iš lūpų į lūpas, savo Šventąja Dvasia vis atnaujindamas mus.

Viešpatie Jėzau, Tu mus pažįsti mūsų vardais, Tavo įrašytais gyvenimo knygoje. Tu, kuriuo gėrisi Tėvas, mus šaukei mūsų vardu mūsų Krikšto dieną, duok, kad galėtume ir mes mylėti ir sveikinti savo brolius pavardžiui ir brangiame Tavo varde.

Viešpatie, tikiuosi greitai pamatyti Tave. Amen.