Katechetas Dainius Jaudegis

Evangelijos pagal Matą 9-o skyriaus gale Viešpats gailisi žmonių, kurie yra lyg “avys be piemens”. Žmogus nesukurtas gyventi pats sau ir dėl savęs. Jis sukurtas gyventi su Kūrėju ir atnešti Jam garbę, nes Jis yra vienintelis ir tikrasis Dievas. Kristus ragina mokinius melsti pjūties Šeimininką, kad Jis siųstų darbininkų.

Čia pat 9-o skyriaus pradžioje atrandame evangelisto Mato pašaukimo istoriją, tiesa, jis dar visai nepanašus į tą, kurį būtų verta pašaukti. Žiūrint žmonių akimis, jis netgi nepanašiausias į tą, kuris galėtų būti pašauktas. Tačiau pjūties šeimininkai yra ne žmonės, o visagalis Kūrėjas.

Panagrinėkime Dievo Žodį iš Mato 9, 9-13. Iškeliaudamas iš ten, Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matą, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį. Kai jis Mato namuose sėdosi prie stalo, ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių, kurie susėdo šalia Jėzaus ir jo mokinių. Fariziejai, tai išvydę, prikišo jo mokiniams: „Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“ Šitai girdėdamas, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių.“

Apie ką yra ši istorija? Ši istorija yra apie nusidėjėlį. Tokius žmones visuomenėje vadiname Nusidėjėliais iš didžiosios raidės. Tačiau istorijos fone randame išoriškai teisingą religiją praktikuojančius fariziejus, kurie nesupranta, kad jie taip pat yra nusidėjėliai. Viešpats ateina parodyti savo gailestingumą, tačiau paprastai pas gydytoją niekas neina tol, kol nesužino, kad serga.

Ši istorija yra apie žvilgsnius. Vieni mato save tinkamais (sveikais) dėl to, ką jie daro dėl Dievo, todėl jiems nereikalingas Gelbėtojas. Kiti mato, kad jiems būtinas Gydytojas. O kaip į mus žvelgia Viešpats?

Ši istorija yra apie pokyčius, kai suvokus savo nuodėmingumą, ir pamačius gailestingą Gelbėtojo žvilgsnį, gyvenimas pasikeičia iš esmės. Nors kažkam tas pokytis, „šio pasaulio akimis“, neatrodo naudingas: Matas palieka aprūpintą gyvenimą ir pasirenka keletą metų keliauti kartu su Mokytoju ir būreliu kitų mokinių. 

Tačiau, iš tikrųjų, teisingiausias atsakymas būtų, kad ši istorija yra apie Kristų, ir istorija (kaip ir visas Šventasis Raštas) parodo, koks yra Kristus. Reformuotos teologijos centre yra ne žmogus, o visa valdantis Dievas. Per visą Šv. Raštą vientisa gija Dievas atskleidžia mums koks Jis yra. Visa Biblijos istorija - tai tarsi skalbinių virvė, ant kurios padžiauti skirtingi skalbiniai, tačiau esmė yra atperkantis Kristus ir Jo Evangelijos žinia.

Evangelistas Matas savo evangelijoje ypač ryškiai rodo sąsajas su Senuoju Testamentu, nes „visas Raštas yra Dievo įkvėptas.“ (2 Tim 3, 16) Matas skaitytojui parodo Jėzų, kuris yra kitoks Izraelis kuris ne tik išstovi prieš velnio gundymus (Mt 4 sk.), bet atėjo įvykdyti Įstatymą. Matas per 5-ias dalis (aliuzija į Mozės Penkiaknygę) užrašo Kristaus mokymą, kurio naujoji norma yra: „jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų, neįeisite į dangaus karalystę.“ (Mt 5, 20)

Po Kalno pamokslo Viešpats parodo, kaip veikia Evangelijos žinia ir, kaip yra keičiami žmonės ir jų gyvenimai. To paties Mato 9-o skyriaus pradžioje randame istoriją, kur draugai ant neštuvų atneša savo paralyžiuotą draugą. Kitas evangelistas Lukas papildomai užrašo, kad dėl gausios minios jie negali prieiti, todėl surizikuoja praardyti stogą. Kristus gailėjosi žmonių ir gydė jų fizines ligas. Mato 9-me skyriuje norima parodyti, kad didžiausia žmonijos problema yra net ne fizinis paralyžius, bet nuodėmė. Kai žiūrime į paralyžiuotą žmogų, kas svarbiau, ar jam lakstyti ar, kad būtų atleistos jo nuodėmės? Kristus atleidžia nuodėmes paralyžiuotajam ir tai yra tiek daug, kad net ir fizinė liga pasitraukia kartu su atleistomis nuodėmėmis. „Nenusimink, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“ (Mt 9, 2)

1.) 8 milijardų lovų dydžio ligoninė.

Evangelijos pagal Matą 9-o skyriaus 12-oje eilutėje Viešpats kalba apie ligonius, o 13-oje – apie nusidėjėlius. Visuomenė šiandien sunkiai serga. Ir serga jau seniai, nuo pat Biblijoje Pradžios knygos 3-me skyriuje aprašytų laikų, kai Adomas ir Ieva sukilo prieš Dievą ir patys norėjo atsisėsti į Dievo sostą. Ko gero, visi prisimenate 2022 m. vasario 24 d. rytą, kai visi buvome sukrėsti, kaip melas gali giliai užvaldyti žmones, kad jie pradėtų karą. Kokie baisūs tie okupantai! Taip, okupantai baisūs ir Dievas nuteis juos teisingai, tačiau mes galime besibaisėdami kitų nuodėmėmis praleisti savąsias.

Evangelistas Matas prieš pora skyrių esančiame Kalno pamoksle užrašė Kristaus žodžius: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! Arba kaip gali sakyti broliui: 'Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies', kai tavo akyje rąstas?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies“. (Mt 7, 3-4) Įsidėmėtinas posakis “rąstas akyje”, per kurį Kristus mums nori parodyti kažką esminio ir svarbaus.  Kodėl nepastebime rąsto?

Nežinau kaip jums, bet mane erzina kitų nuodėmės ir nedažnai pastebiu rąstą savojoje. Erzina ne tik Rusijos generoluose esanti tamsa, tačiau kartais toks jausmas, kad mano aplinkoje susirinko visi Mato šventės namuose dalyviai. Jau 30 metų ieškau ir negaliu surasti Biblijoje vietos, kuri man lieptų užsiimti kitų žmonių nuodėmių paieška, o taip norėtųsi tokios „tarnystės“.  Tiesa, ganytojams liepiama „būti rūpestingais sau ir kaimenei“ (Apd 20, 28), bet net ir čia kaimenė yra nurodyta antru numeriu.

Nagrinėjama istorija yra apie  nuodėmių atleidimą ir pašaukimą. Šiandien žmonija sutaria, kad turi daug problemų, bet kalbėti apie NUODĖMĘ – nebemadinga. Todėl netikinčiųjų akimis ir nuodėmių atleidimas (nematant to būtinybės) – „anokia čia vertybė, AŠ PATS galiu nuspręsti, kas yra gerai ir kas ne“. Tačiau mūsų tikėjimo pamatas yra ne XXI a. kintanti žmogaus nuomonė, bet amžinas Dievo Žodis.

Evangelijose matome, kaip Jėzus savo tarnystę pradeda nuo to, tokio pat pamokslo, kurį sakydavo Jonas Krikštytojas. Nuo to laiko Jėzus pradėjo pamokslauti, skelbdamas: „Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė!“ (Mt 4, 17) Netikintys žmonės galvoja, kad arba nėra aiškaus Dievo įstatymo, arba jie yra bent dalinai neblogi. Tačiau Dievo Įstatymas ne tik yra, bet yra aiškiai ir suprantamai užrašytas Šventajame Rašte. Fariziejai galvojo, kad atgailauti reikia tik Mato draugams. Taip, Mato draugams atgailauti būtina, tačiau ne tik jiems.

Heidelbergo katekizmo 5-as klausimas labai aštriai klausia: Ar tu gali tai (Dievo įstatymą) tobulai ištesėti? Ne, nes iš prigimties esu linkęs Dievo ir savo artimo nekęsti. Gali iškilti klausimas, tai ką mums dabar daryti? Apaštalas Paulius pamokslauja atėniečiams: „Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų ir dabar įsako visur visiems žmonėms atgailauti, nes Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per žmogų, kurį paskyrė ir visiems už Jį laidavo, prikeldamas Jį iš numirusių“. (Apd 17, 30) Apaštalas Jonas taip pat ragina neapsigauti ir pripažinti, kad esame nuodėmingi: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos.“ (1 Jn 1, 8)

Lietuvių kalboje atgaila dažnai suprantama tik kaip liūdesio ar emocinis trumpalaikis veiksmas. Nuliūdimas yra tik atgailos dalis, bet čia žymiai daugiau, tai - kardinalus 180 laipsnių posūkis, o ne „tik paliūdėjimas atsiklaupus“.

51-oji psalmė – puikus atgailos pavyzdys. Muitininkas Matas, kaip ir Dovydas, negalėjo nepripažinti: „Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu, ir mano nuodėmė man nuolat prieš akis. Tau nusidėjau, tiktai tau, ir padariau, kas pikta tavo akyse.“ (Ps 51, 5-6a) Graikišką žodį Μετανοεῖτε (metanoeite) Biblijos vertėjai skirtingai verčia: Atgailaukite dėl savo nuodėmių; Atsiverskite; Pakeiskite mąstymą; Turite nusisukti nuo to, ką darėte ir pasikeisti, kaip gyvenote; Pakeisk savo gyvenimą; Dievo karalystė yra čia, atgailaukite (pakeisti savo vidinį aš, savo seną mąstymo būdą, apgailestauti dėl praeities nuodėmių, gyventi taip, kad parodytum savo atgailą.

2.) Eikite ir pasimokykite, koks yra gailestingas Viešpaties žvilgsnis.

Mūsų nagrinėjamoje Šv. Rašto vietoje nerašoma apie Mato emocijas ar jo samprotavimus, tačiau užrašoma, kaip jis iš esmės atgailavo: „Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį.“ (Mt 9,9) Tai ir yra Mato atgaila. Nežinome, ar Matas tai padarė su emocijomis, bet svarbu žinome kad jis padarė tą esminį 180 laipsnių posūkį.

Mums sunku suprasti, kokioje prastoje situacijoje buvo Matas. Jo tauta buvo pavergta romėnų. Matas ne tik kad neturi jėgų pasipriešinti priešui, bet, siekdamas savo naudos, tarnauja okupanto naudai. Dabar mes didžiuojamės mūsų kaimynų ukrainiečių herojiškumu, tačiau Mato situacija būtų panaši, įsivaizduokime palyginimui jei jis okupuotame Donecke ne tik kad nesipriešintų okupantams, bet taptų lojaliu jų bendradarbiu ir gautų Mokesčių inspekcijos skyriaus vedėjo gerai apmokamą kėdę. Ir, įsivaizduokim, Jėzus ateina į Donecką (prisiminkime, kad vienas iš 12-os Jėzaus pašauktų apaštalų buvo Simonas Uolusis - zelotas, kas šių dienų Ukrainoje atitiktų AZOV būrį) ir pašaukia Matą į savo komandą. Kitas Mato pozicijos atitikmuo galėtų būti darbas stribu Šalčininkų rajone pokarinėje sovietų okupuotoje Lietuvoje.

Ko gero, Matas dar būdamas mokesčių rinkėju išgirdo Kristaus skelbiamą žinią, o gal ir visą Kalno pamokslą. Ką mums primena Mato šventė su muitininkais ir nusidėjėliais?  Man primena sūnaus palaidūno sugrįžimo šventę (Lk 15,11-31), kur Mato širdis atsiveria ir jis nori su gailestingu Viešpačiu supažindinti draugus, o fariziejai piktinasi, kaip ir piktinosi vyresnysis palaidūno brolis. “'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais.” (Lk 15, 29) Viešpats mus ragina iš Mato pašaukimo istorijos kažko išmokti. Neišmokus šios pamokos, mes atsiduriame vyresniojo brolio ar fariziejų rolėje.  

„Šitai girdėdamas, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. ¹³ Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių.“ (Mt 9, 12-13) Viešpats nekalba apie “pigią malonę” ir nesako, kad  „Matai, nieko tokio, kad esi muitininkas, gyvenk taip ir toliau.“ Jis aiškiai sako, kad žmonija serga nepagydoma liga ir Jis yra vienintelis Gydytojas, kuris brangiai nupirko ir gali padovanoti vaistus ligoniams.

Svarbiausia, ką turi pamatyti savo gyvenime, tai Kūrėjo žvilgsnį, kuris gailisi tavęs. Taip, Jis gailisi tavęs ir manęs bei kiekvieno iš mūsų. Net ir to, kuriam, mūsų nuomone, nėra jokių šansų tapti „padoriu Bažnyčios nariu“. Prisiminkime, kaip sūnus palaidūnas susimąstė ir tarė sau: „Kelsiuos, eisiu pas tėvą.“ (Lk 15, 18) Net jei palaidūnas pradžioje galėjo galvoti, kad jis pats taip gerai sumąstė, bet pasukus link namų, rado centrinę istorijos figūrą - tėvą, kuris laukė sūnaus ir „pažino iš toli“, kas reiškia, kad Tėvas jo laukia ir viskas priklauso nuo Tėvo.  Apaštalas Paulius įvardina, kad „viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo.“ (Rom 9, 16)

3.) Mato pašaukimas būti kartu su Mokytoju ir atlikti darbus.

Šioje istorijoje matome, kad Jėzus, būdamas šioje žemėje, puikiai žino Senąjį Testamentą, todėl cituoja pranašą Ozėją: „Eime, grįžkime pas VIEŠPATĮ, nes jis – tas, kuris mus sudraskė, jis mus ir išgydys; jis mus sužeidė, jis mus ir sutvarstys. Po dviejų dienų jis mus atgaivins, trečiąją dieną jis mus prikels, kad būtume gyvi jo Artume. Pažinkime, – veržkimės pažinti VIEŠPATĮ! Tikrai jis ateis pas mus, kaip tikrai ateina aušra; jis ateis pas mus lyg būriai lietaus, kaip pavasario lietus, pagirdantis žemę <...> Noriu ištikimos meilės, o ne aukos, mieliau man Dievo pažinimas, negu deginamosios aukos. Prie Adomo jie sulaužė sandorą, ten jie tapo man neištikimi.“ (Oz 6, 1-3.6-7) Dievas yra Sandoros Dievas, kuris visada išlieka ištikimas.

Septuagintos vertime N. Testamente graikiškas žodis Ἔλεος <eleos> verčiamas ištikima meilė. Todėl galimas vertimas ne tik gailestingumas ar ištikima meilė, bet ir užuojauta.

Mokytojas, visų pirma, kviečia ne dirbti, bet bendrystei. Jei mūsų tarnystė ar religinės praktikos nekyla iš meilės Jam, kuri yra atsakas, nes Jis pirmas mus pamilo, mums yra pavojus tapti legalistiška Bažnyčia, kuri didžiuojasi tik savo reformatoriška istorija. Tačiau, ar Tu šiandien nori išmokti šią pamoką? Mokiniai dažnai dar net nepradėjus mokytis, jau galvoja, kad žino viską.

„Iškeliaudamas iš ten, Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matą, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį. Tai yra viena iš nuostabiausių eilučių Biblijoje, tačiau ją dar aiškiau praplečia kita Šv. Rašto vieta: „Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio.“ (Mk 3, 14) Mūsų pašaukimas yra iš 2 dalių:

• Pirma dalis: Būti kartu su Juo.
• Antra dalis, kuri seka tik jei yra pirmoji: Atlikti darbus, kuriuos Jis mums paves.

Prisiminkime kitą istoriją, kurios centre (žmonių akimis) būti pakviestam už Matą ženkliai tinkamesnis kandidatas, kuris išgirdęs pašaukimo žodžius nuliūdo, nes kažką kitą vertino labiau nei Viešpaties jam ištartus žodžius. „Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“. Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“. Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“. Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto. (Mk 10, 17-22) Kokio vieno dalyko trūko jaunuoliui? Jis nuo jaunystės siekė daryti gerus darbus, tačiau galime suprati, kad jis nevykdė pirmojo Dievo įsakymų ko pasėkoje jo turtas buvo tapęs jam dievu ir tai buvo vertingiau už viską. Ir Matas, ir bevardžiu likęs turtingas jaunuolis, išgirdo tuos pačius Viešpaties žodžius, tačiau istorijų pabaigos skirtingos. 

Pažiūrėkime į dar vieną Viešpaties Jėzaus pasakytą palyginimą. Galbūt Jėzus sakydamas šį palyginimą omenyje turėjo įstatymo besilaikančio jaunuolio ir muitininko Mato širdis? „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: 'Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju'. O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: 'Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!' Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. (Lk 18, 10-14)

Tą pačią istoriją aprašydamas evangelistas Lukas mini, kad Levis (kitas Mato vardas) šventę surengė Mokytojo garbei. “Levis savo namuose iškėlė jam didelį pokylį. Prie stalo susirinko didelis būrys muitininkų ir kitų svečių.” (Lk 5, 29)

Matas nebijojo pažeminimo muitininkų tarpe, nesigėdijo Mokytojo ir Jam iškėlė didelį pokylį, į kurį gausiai susirinko Mato draugai. Matas atvėrė ir savo piniginę, nes pamatė, kas yra vertingiau.

Viename vaidybiniame filme yra pasakojama istorija, kaip XX amžiaus devintame dešimtmetyje vienas jaunuolis padaro kitų akyse kvailą sprendimą investuodamas į kažkokios, berods vaisių, kompanijos akcijas. Tik vėliau paaiškėja, kad tai buvo ne vaisių kompanija, bet Apple. Tapti Kristaus sekėju yra vertingesnė investicija lyginant net ir su visu 100% Apple akcijų paketu. Todėl Matas savo gyvenimo pokytį švenčia su Mokytoju ir draugais.

Kaip pradžioje minėjau, šis pamokslas yra apie Kristų, tačiau negaliu nepasidalinti, ką Jis padarė ir mano gyvenime. Peržvelgiant visus 30 metų, kai aš asmeniškai pradėjau pažinti Dievą, Jis vedė ir globojo mane, taip pat atsakė į daugelį maldų. Tačiau didžiausias dalykas, ką Jis man padarė, yra tai, kad atleido mano nuodėmes, nors, tiesą pasakius, man pasitaiko nusidėti labai dažnai. Suklumpu, tačiau keliuosi, kai pamatau Jo gailestingą žvilgsnį. Viešpats nepašaukė manęs auklėti ir moralizuoti žmonių. Tačiau Jis pašaukė dalintis Gerąja žinia apie gailestingą Jo žvilgsnį. Vienam Dievui garbė! Kviečiu ir Tave, supratus savo nuodėmingumą, neužstrigti savęs gailintis, bet, išvydus Jo gailestingą žvilgsnį, keltis ir Jo garbei tarnauti.

Kviečiu apmąstyti šią istoriją ir melstis, kad Viešpats apšviestų mūsų širdis:

• Ir kelias, ir vartai į Dievo karalystę yra siauri ir vienintelis būdas pataikyti yra tik Kristus. Visas Šventasis Raštas rodo į Kristų.
• Negalime prašyti Gydytojo išgydymo, jei nematome, kaip sunkiai sergame, kokia didelė mūsų nuodėmė.
• Atgaila yra ne tik emocinis gailėjimasis, bet ir mąstymo bei gyvenimo būdo pakeitimas.
• Geroji naujiena nepalieka mūsų nuodėmėse, ji kviečia mus mokytis pamatyti gailestingą Gelbėtojo žvilgsnį.
• Išgyvenus nuodėmių atleidimą, iš dėkingumo Jam mes negalime nereaguoti ir nusekame paskui Gelbėtoją.
• Jis kviečia mus atlikti skirtingus darbus, skirtingose vietose, kad per tai mes atneštume Jam garbę.