Katech. H. Lahayne

 Kiekvieną sekmadienį išpažįstame savo tikėjimą Apaštališkojo išpažinimo žodžiais. Jo teiginiai kalba apie praeitį, dabartį ir ateitį. Daug dėmesio išpažinimas skiria Jėzaus gyvenimo įvykiams praeityje: Jis „gimė iš mergelės Marijos, kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo nukryžiuotas, mirė“ ir t.t. Šiais istorijos faktais remiasi mūsų tikėjimas.

Dabartis taip pat yra svarbi, nes čia ir dabar žmonės turi atsakyti į Evangelijos kvietimą; šiandien tikime ar netikime; šiandien darome gerus darbus ar tingime. Apie dabartį daug kalba Heidelbergo katekizmo pirmo klausimo atsakymas. Ir dar yra ateitis. IV amžiaus Nikėjos išpažinime teigiama: Jėzus „vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir viešpataus per amžius“; „Mes laukiame mirusiųjų prisikėlimo ir būsimojo amžinojo gyvenimo“ – laukiame, nes tai dar ateitis. Tai irgi labai svarbu. Jeigu visai nežinotume, kas bus ateityje, neturėtume vilties.

Kodėl mūsų išpažinimai kalba apie praeitį, dabartį ir ateitį? Kadangi tikime į Dievą, kuris buvo, yra ir bus. Jis veikė praeityje, yra aktyvus šiandien ir ateitis taip pat yra Jo rankose. Pati Biblija nemažai kalba apie ateities įvykius. Jėzus tam skyrė gana ilgą kalbą /Mato 24 ir 25 skyrius/. Apaštalai taip pat kalbėjo apie Jėzaus antrąjį atėjimą bei įvykius prieš tai. Dar vienas svarbus kalbėjimo apie ateitį pavyzdys yra Antrasis laiškas tesalonikiečiams.

Paulius su bendražygiais Makedonijos sostinėje Tesalonikoje buvo lankęsi apie 50-uosius metus. Po jų skelbimo įsikūrė krikščionių bendruomenė. Bet šiame mieste Paulius neišbuvo ilgai, turbūt tik kelias savaites. Iš Apaštalų darbų /Apd 17skyrius/ sužinome, kad Jis kalbėjo tesalonikiečiams apie Jėzų, Jo kančias ir mirtį – apie praeitį. Be abejo, dabartis taip pat buvo apaštalo mokymo tema: kad šiandien reikia tikėti, paklusniai gyventi ir t.t.

Antrajame Laiško skyriuje Paulius kalba apie Jėzaus atėjimą bei su tuo susijusius įvykius. Iš penktos eilutės aišku, kad Paulius jau prieš tai, viešnagės metu, jiems buvo kalbėjęs ir apie ateitį bei šio žemiškojo amžiaus pabaigą: „Ar neprisimenate, jog tai sakiau jums, tebebūdamas tarp jūsų [tada, prieš metus]?“ Krikščionys turi žinoti, kas jų ir visos žmonijos laukia ateityje.

Kodėl tai yra taip svarbu? Kadangi ateities įsivaizdavimas daro didelę įtaką mūsų dabartiniam gyvenimui – ir klaidingos mintys apie tuos dalykus turi rimtų pasekmių. Antroje eilutėje parašyta, kad Tesalonikos bendruomenėje plito klaidingas mokymas „esą Viešpaties diena jau čia pat“ ar „jau atėjo“. Žodžiu, Jėzus jau grįžo! Viso pasaulio pabaiga jau čia pat. Tikinčiųjų prisikėlimas jau įvykęs. Jeigu tai yra tiesa, kam tada dar dirbti ir rūpintis pragyvenimu bei kasdienybės reikalais? Juk visa tai nebeturi prasmės! – Taip iš tikrųjų galvojo daugelis tesalonikiečių ir buvo nustoję dirbti; apie tai skaitome trečiame skyriuje. Galime įsivaizduoti, kokia tai buvo rimta situacija! Todėl Paulius jautė pareigą būtinai atitaisyti jų mąstymą.

Kokia šio teksto žinia mums šiandien? Atsakysiu trimis klausimais: Kokie mes esame? Kas mūsų laukia? Ir Ką turime daryti?

Kokie mes esame?

Jėzus Evangelijoje pagal Matą aiškiai sako, kad Jis vieną dieną regimai sugrįš. Visi žmonės matys Jį ateinantį iš dangaus. Galime būti tikri, kad Paulius šį mokymą perteikė ir tesalonikiečiams. Bet tame mieste ir kitur kažkokie mokytojai teigė ką kitą: kad Jėzus jau atėjo – neregimai, dvasiškai. Tai sutrikdė krikščionis ir daugelis pradėjo jais tikėti.   

Paulius tokiems priekaištauja: nesiduokite taip lengvai nukreipiami nuo sveiko proto (2 eil.) ar neskubėkite pamesti proto (NEV). Jis jiems sako štai ką: Jėzus jums juk pažadėjo, kad grįš regimu būdu; tie mokytojai, sakydami, kad tai jau įvyko neregimai, jus klaidina. Jus turite suprasti, kad abu teiginiai teisingi negali būti. Pagalvokite ir apsispręskite! Nejau jūs manote, kad Jėzus melavo? Protu patikrinkite visus teiginius ir mokymus! Pasiremkite logika! Nebūkite lengvatikiai! Neapleiskite protingo mąstymo!

Kodėl Paulius kalba taip pabrėždamas sveiką protą? Kadangi Dievas yra mąstantis asmuo, ir žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, taip pat turi mąstyti. Dievas davė žmonėms proto, kad jie galėtų bendrauti vienas su kitu bei su Dievu ir galėtų atlikti savo užduotis žemėje. Tikintysis yra mėgstantis sąmoningai mąstyti žmogus. Jeigu apleidžiame mąstymą, gana lengva mus įbauginti ir apgauti, rašo Paulius.

Visa bėda, kad nuopuolis sugadino ir žmonių protą, nuodėmė aptemdė jį. Iš Pauliaus žodžių aišku, kad ir tikinčiuosius nesunkiai galima nukreipti nuo sveiko proto. Todėl turime suvokti savo mąstymo vargą ir silpnumą, kad neretai elgiamės kvailai ir neišmintingai. Jeigu suvoksime, būsime pasiruošę augti pažinimu, mokytis, atnaujinti mąstymą ir siekti išminties.

Svarbu pastebėti, kad Paulius rašė ne vien dvasininkams ar vien labai protingiems bendruomenės nariams, o visiems („...jus, broliai [ir seserys]“). Jis visus ragina: tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų (15 eil.). Ir tvirtai stovime tik tada, jeigu tas tiesas, tuos mokymus, suprantame ir mokame pritaikyti gyvenime. Laiške efeziečiams jis panašiai rašo visiems: nebūkite maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius (Ef 4,14). Paulius pasisako labai kategoriškai: negalima tikėjime pasilikti vaiku, kitaip pasekmės dvasiniam gyvenimui bus pražūtingos.

Žmogaus sveikas protas dėl nuodėmės neveikia tobulai, bet jis yra mums Dievo duotas įrankis. Kaip tada, taip ir šiandien visokie eretikai, sektantai, ezoterikos ir dvasingumo mokytojai jį puola. Paulius net sako: jeigu reikia rinktis tarp „dvasios pranašystės“ ir sveiko proto, imkite pastarąjį! Šiandien įvairios ideologijos yra ypač nusitaikiusios į sveiką protą.

Pavyzdžiui, klimato kaitos aktyvistai spaudžia visus kuo greičiau visiškai atsisakyti naftos, anglies ir dujų – kitaip esą netrukus žemę ištiks klimato apokalipsė. Bet sveikas protas sako, kad to negali būti. Kad bus įvairių gamtos apsaugos iššūkių, kuriuos turėsime įveikti, tai čia nieko naujo. Bet kad pasaulio pabaiga lauktų už kampo – tai tikrai to nebus. Tą šiandien patvirtina vis didesnis skaičius įvairių mokslininkų ir tyrinėtojų.     

Dar vienas labai liūdnas proto aptemimo pavyzdys iš Vokietijos: šios šalies parlamentas neseniai priėmė naują įstatymą, kuris leis kartą per metus šalies metrikacijos skyriuose įregistruoti vis kitą savo lytį. Be jokios lyties keitimo operacijos ir net medikų pažymos kiekvienas pilietis galės ant popieriaus pakeisti lytį. Tai visiškas maištas prieš tikrovę ir Dievo sukūrimą. Sveikas protas sakytų: juk tai neįmanoma, tai beprotybė. Bet štai koks yra žmogus: lengvai suviliojamas ir apgaunamas.

Kas mūsų laukia?

Mūsų tekstas nuo 3 eilutės kai kuriuos gali ir išgąsdinti, nes kalbama apie nedorybės žmogų, antikristą, ir jo siaubingus darbus. Užtat svarbu pastebėti skyriaus pradžią: Paulius kalba apie Jėzaus atėjimą (1 eil.), apie Viešpaties dieną (2 eil.). Tą dieną Jis ateis su didžia galybe ir šlove (Mt 24,30); Jis ateis ne taip, kaip kadaise Betliejuje, o kaip viešpačių Viešpats ir karalių Karalius (Apr 17,14).

Tame įvykyje dalyvaus ir visi tikintieji: Jėzaus atėjimo metu vyks mūsų surinkim[as] aplink j“ (1 eil.). Evangelijose parašyta, kad Jėzus „pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių...“ (Mk 13,27). Tai bus visiems matomas reiškinys: Evangelijoje pagal Matą /Mt 24,27/ kalbama apie  žaibo šviesą visame danguje; taip pat bus didelis garsas: angelai skardžiais trimitų garsais surinks išrinktuosius (Mt 24,31).

Ir aštuntoji eilutė trumpai, bet aiškiai sako, kas tada triumfuos: Viešpats Jėzus sunaikins jį [nedorybės žmogų] savo burnos kvėpimu ir sutriuškins savo didingu atėjimu. Burnos kvėpimu! Tik tiek Jam reikės! Nors antikristas galingas, Jėzus kaip Dievas yra žymai galingesnis, net visagalis. Taigi Jėzus grįš regimai, šlovingai, galingai ir su angelais.

Paulius tvirtina tesalonikiečiams, kad Jėzaus atėjimas dar yra ateityje, nes tas nedorybės žmogus dar neatėjo, jis dar turi apsireikš[ti](8 eil.). Be to, atkritimas dar neįvyko (3 eil.). Kituose vertimuose yra sukilimas (NEV), maištas (Jurėnas). Bet jis vyks ne valstybėje, o Bažnyčioje: nemažai žmonių atkris, atpuls nuo tikėjimo. Jėzus /Mato 24/ įspėja: Daugelis [krikščionių] suklups... Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios (10–11 eil.).  

Kaip tą suprasti? Ar tikintis žmogus gali prarasti tikėjimą? Atsakyti nėra lengva, bet trumpai būtų galima šitaip pasakyti: tikrai atgimęs žmogus, kuris yra Dievo vaikas ir įrašytas į gyvenimo knygą, – jis nebus iš tos knygos išbrauktas. Tikrai tikintis žmogus išlaikys savo tikėjimą, Dievas tokio žmogaus tikėjimą apsaugos (žr. VTI sk. 27 Apie ištvėrimą iki galo). Bet bažnyčiose yra daug veidmainių, širdyje netikinčių, nominalių narių – iš jų daug kas atkris ir atsitrauks nuo Dievo bei bažnyčios. Žinoma, tai vyksta visais laikais, bet tada tai bus didelis, plataus masto atkritimas.  

Ateiti turi dar ir nedorybės žmogus, Nedorėlis (3 ir 9 eil.). Tai nėra simbolis, metafora ar pan., tai bus tikras žmogus. Jis yra šėtono bendrininkas, veiks jo suteikta galia, bet nėra tapatus šėtonui; šitas žmogus bus pavaldus šėtonui. Visi komentatoriai sutaria, kad jis –tas Pirmame Jono laiške /1Jn2,18/ minimas Antikristas. Kristus yra asmuo, šis irgi bus asmuo. Galime manyti, kad jis bus religinis veikėjas: ketvirtoje eilutėje minima šventykla turbūt yra Bažnyčia, kurioje jis veiks; galimai jis ir sukels tą minėtą atkritimą. Tikriausiai jis kils iš mūsų, krikščionių tarpo (žr. 1 Jn 2,19) ir darys stebuklus bei kitus galingus darbus (9 eil.). 

Jis ateis dar ateityje, bet „nedorybės slėpinys jau veikia“. Jonas rašo, kad dabar pasirodė daug antikristų. Vieną dieną ateis tas didysis nedorėlis, bet tokių nedorėlių su antikristo bruožais jau buvo ir yra dabar. Todėl mes šiandien turime žiūrėti, kad tokie mūsų neapgautų. Kaip juos atpažinti? Į ką atkreipti dėmesį?

Čia mums gerai padeda labai įdomus to blogojo veikėjo pavadinimas. Jis „neteisės [ar neteisybės] žmogus“, taip pažodžiui verčiamas graikiškas žodis anomia (nuo gr. nomos – įstatymas). Jis bus žmogus be įstatymo, veikiantis prieš įstatymą, savivalės žmogus (NEV). Kodėl jis būtent taip vadinamas? Čia gali padėti vienas klausimas: kam reikia įstatymų? Ką įstatymas daro? Įstatymai reguliuoja mūsų bendrą gyvenimą. Be jų žmonių bendravimas greitai išsigimtų, įsigalėtų savivalė, stipresniojo ‘teisė’, žmonės imtų žudyti ir apiplėšti vieni kitus, savivalė paimtų viršų. Įstatymai saugo mūsų laisvę, gyvybę ir mūsų žmogiškąją bendrystę. Įstatymai leidžia mums gyventi kartu.

Pats Jėzus apie tai kalba /Mt 24,12/: „Kadangi įsigalės neteisybė [anomia], daugelio meilė atšals.“ Meilė apibūdina gerus santykius. Įstatymo nebuvimas ar niekinimas pakenks geriems santykiams visoje visuomenėje. Šis principas galioja žmonių įstatymams; nors jie nėra tobuli, jie turi tarnauti minėtam tikslui. O Dievo moralinis įstatymas yra tobulas, nes atspindi patį Dievą. Todėl priešiškumas Dievo įsakymams taip pat yra priešiškumas meilei; kas atmeta Dievo įsakymus, atmeta ir meilę. Nes Dievo įstatymas sukuria erdvę meilei, laisvei ir gyvybei – laisvam žmonių bendravimui taikoje. Mums įsakyta „nesvetimauk!“, kad meilė būtų apsaugota, santuokos tvirtos ir šeimos klestėtų; mums įsakyta „nemeluok!“, kad santykiai nebūtų sugadinti, verslas būtų įmanomas; taip galėtume peržiūrėti ir kitus Dekalogo įsakymus.

Nedorėlis „iškelia save virš“ visko, savo valią („savivalės žmogus“) iškelia virš Dievo (4 eil.). Jis skelbia: nėra jokio įstatymo, jokios sukūrimo tvarkos, jokių amžinų moralės principų. Tai gudrus strategiškas žingsnis: nes su priešiškumu įstatymui subyra ir visa kita. Kodėl viskas taip susiję? Todėl, kad Dievas yra visų pagrindinių moralinių principų šaltinis ir pamatas; Jis yra meilė ir Trejybės asmenų bendrystė; Jis yra Gyvenimas ir visos gyvybės šaltinis; Jis yra tobulai laisvas. Iškelti save virš Dievo reiškia kovoti prieš visa tai.      

Nuo Jėzaus laikų iki mūsų dienų neteisės ar neteisybės slėpinys veikia. XX amžiuje nacių įstatymo niekinimas buvo regimas ir bjaurus. Tačiau Bažnyčios jų smurtą, žudynes, neteisybę ir įstatymų laužymą politiniame gyvenime ir valstybės valdyme per ilgai nenorėjo matyti. Šiandien neteisybė vėl auga, nedorybė įsitvirtina, teisinis nihilizmas plečiasi, teisingumas niekinamas, Dekalogas ignoruojamas. Šiandien Bažnyčios žmonės turi stebėti Seimo ir vyriausybės bei kitų institucijų veiklą ir kritiškai klausti: ar įstatymai  ir statutai, Konstitucija ir žmogaus teisės tikrai gerbiami? Tai nėra politikavimas, o krikščionių pareiga. Džiaugiuosi, kad šioje šalyje bent (katalikų) Laisvos visuomenės institutas vykdo šią stebėseną.

Ką turime daryti?

Trumpai apie keturis dalykus. Pirma, Jėzus sako: Girdėsite apie karus ir karų gandus. Žiūrėkite, kad neišsigąstumėte... (Mt 24,6). Neišsigąskite – tai Viešpaties įsakymas! Jeigu vis dėlto atsiranda įvairios baimės, labai rekomenduoju perskaityti Heidelbergo katekizmo atsakymus į 1, 27 ir 28 klausimą apie Dievo veikimą. Apie mūsų temą kalba ir 52 kausimas: Kuo tave guodžia būsimas Kristaus atėjimas teisti gyvųjų ir mirusiųjų? Atsakymas: Kad patirdamas sielvartą ir persekiojimus visada galiu pakelta galva laukti teisėjo iš dangaus... [Jis] mane su visais išrinktaisiais pasiims pas save į dangiškąjį džiaugsmą ir garbę.

Mes nežinome, kada tiksliai Jėzus sugrįš, bet žinome, kad tai tikrai įvyks. Todėl, antra, nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs – ragina Paulius Pirmame laiške tesalonikiečiams (1 Tes 5,6). Tegul niekas jūsų neapgauna – jis rašo Antrame laiške tesalonikiečiams (2 Tes 2,3). Turime išlaikyti sveiką protą, mąstyti apie šių dienų reiškinius ir nedorybės slėpinį. Tokiu būdu nebūsime apgauti, netapsime propagandos aukomis. Žmonių gąsdinimas yra vienas lengviausių būdų išjungti jų sveiką protą ir juos apgauti.    

Bet mūsų teksto akcentas nėra vien tik mūsų protinė veikla. Galų gale, svarbiausia yra atsakyti į klausimą, ko mes labiausiai trokštame ar ką mylime. Tie eis į pražūtį, kurie atsisakė mylėti tiesą ar nepamilo tiesos (2 Tes 2,10). Taigi, trečia, mylėkime tiesą – štai ko Dievas iš mūsų reikalauja. Mylėti tiesą – tai yra išganymas. Visų pirma mylėti tiesą apie Dievą, apie Jėzų ir Jo veikimą. Pradžioje minėti išpažinimai yra tokių tiesų santraukos. Neturime šių tiesų kartoti neapgalvotai. Jas mylėdami ir brangindami, turime trokšti jas suprasti, jomis domėtis, mokėti jas apginti.

Tačiau mylėti reikia ne vien tik dvasines tiesas. Bažnyčios tėvas Augustinas yra pasakęs:   Visos tiesos – Dievo, nes Jis yra šio pasaulio Kūrėjas. Fizikos dėsnių tiesos yra Dievo tiesos, lygiai taip pat, kaip ir tiesa apie pinigus, apie vaistų veikimą, apie viruso pavojingumą ir t.t. Krikščionis negali niekinti tiesos ieškojimo įvairiose mokslo šakose, nes visos tiesos yra Dievo, kuris pats yra tiesa. Todėl labiausiai reikia branginti tiesą. Be šios nuostatos, be meilės tiesai, nebus įmanoma išlaikyti sveiko proto ir apsiginti nuo visokiausių apgavikų.

Bet egzistuoja ir labai rimta šio reikalavimo atvirkštinė pusė: nemylėkime neteisybės ir netikėkime melu ((2 Tes 2,11-12). Tai labai rimta. Puolęs žmogus būtent yra labai linkęs tai daryti: mylėti melus apie save. Juk kitaip žmonės masiškai priimtų Evangeliją ir tikėtų į Dievą. Bet taip nėra. Žmonės atmeta tiesą apie save ir mielu noru apgaudinėja save. Tikėti melu apie save – tai pagrindinė žmogaus problema nuo pat pradžios. Žaltys/šėtonas pažadėjo Adomui ir Ievai: kai valgysite nuo uždrausto medžio, tikrai nemirsite... ir būsite kaip Dievas (Pr 3,4-5). Ir tai buvo melas. Šėtonas ir nedorybės žmogus yra prieštarautojai, jie atmeta tiesą ir meluoja. 

Viešpaties atėjimo ženklai bus aiškūs. Kai ateis antikristas, mes tikrai pastebėsime jį; Jėzaus grįžimas taip pat nebus paslėptas, bet ne tai mums turėtų labiausiai rūpėti. Mūsų pagrindinis rūpestis šiandien turėtų būti nuoširdžiai mylėti tiesą, trokšti tiesos, tikėti tiesa ir atkreipti dėmesį į vieną labai sąžiningą apaštalo Pauliaus paraginimą: Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save! (2 Kor 13, 5).