Katech. Holger Lahayne

Kada prasidėjo Reformacija? Šešiolikto amžiaus evangelikai būtų atsakę maždaug taip: kai mūsų mieste, teritorijoje ar šalyje buvo įvesta atnaujinta liturgija bei pamaldų tvarka; kai senos mišios buvo panaikintos ir kai pagaliau galėjome suprasti, ką kunigai kalbėjo (nes prieš tai didžioji mišių dalis vyko lotynų kalba); kai Dievo žodžio skelbimas tapo pamaldų centru ir pradėjome visi giedoti. – Šis procesas prasidėjo Vokietijoje ir Šveicarijoje ir užtruko kelis metus.

Tačiau šventimui ir minėjimui toks procesas nelabai tinka. Todėl septyniolikto amžiaus pradžioje kilo idėja sieti Reformacijos pradžią su konkrečiu įvykiu: Martyno Liuterio 95 tezių paskelbimu. Vitenbergo teologijos profesorius ir vienuolis Liuteris parašė šias lotyniškas tezes akademiniam disputui apie atlaidus. 1517 m. spalio 31 dieną jie buvo pakabinti prie šio Saksonijos miesto rūmų bažnyčios durų. Iki šiol evangelikai mini dieną prieš Visų Šventųjų šventę kaip simbolinę Reformacijos pradžią.

Pačiam Martynui Liuteriui tezių skelbimas neatrodė labai reikšmingas. Jis, ko gero, norėtų, kad mes suvoktume, kodėl prasidėjo Reformacija. Apie tai gyvenimo pabaigoje jis rašė savo rinktinių lotyniškų darbų pratarmėje. Liuteris buvo uolus vienuolis, labai religingas, kankino save atgailos darbais. Jis buvo dvasininkas, kunigas, net Dievo mokslo dėstytojas, bet apie šį laikotarpį rašė taip: „Nemylėjau, ne, aš stačiai nekenčiau teisingojo ir nusidėjėlius baudžiančio Dievo.“ Širdyje jis kaltino Dievą: „lyg jau išties nepakaktų, kad vargšus nusidėjėlius... spaudžia visokeriopos Dekalogo įsakymų negandos... [Toks Dievas] mus dar ir savo teisingumu bei rūstybe gąsdina“.

Liuterio sąžinė buvo sutrikusi, jis jokios ramybės su Dievu ir tvirto pagrindo gyvenime neturėjo. Bet viskas pasikeitė, kai vieną dieną suprato Pauliaus eilutę iš Laiško romiečiams 1,17. Apaštalas joje cituoja pranašą Habakuką: „Teisusis gyvens tikėjimu.“ Po intensyvaus teksto nagrinėjimo Liuteris staiga suvokė: Dievas per tikėjimą mums dovanoja savo teisingumą. „Tuomet aš pasijutau tarsi naujai gimęs ir pro atviras duris įžengęs į patį rojų.“ Tada pats Liuteris patyrė širdies atnaujinimą, buvo tarsi iš vidaus reformuotas. Tada iš tikrųjų prasidėjo Reformacija.

Liuteris atrado tvirtą gyvenimo pamatą – patį Dievą. Tai suteikė jam drąsos po kelerių metų Vormso susirinkime likti tvirtam ir visos imperijos vadovybės akivaizdoje išpažinti savo tikėjimą. Ir todėl po maždaug dešimt metų jis sukūrė savo žymiausią giesmę, kuri prasideda taip: „Tvirčiausia apsaugos pilis / Yra mums Viešpats Dievas“.

Liuterio laikai buvo neramūs – karai, maro epidemijos ir osmanų turkai prie imperijos vartų. Nelengvas buvo ir Tesalonikos krikščionių gyvenimas, kuriems Paulius parašė du laiškus. Jie buvo visaip spaudžiami, klaidingi mokytojai jiems buvo sumaišę protą. Bet ir mūsų amžius pilnas iššūkių. Todėl turime turėti tvirtą pamatą – apie tai ir mūsų tekstas iš Antrojo laiško tesalonikiečiams. Kalbėsiu apie tvirtumo pagrindą, tvirtumo išlaikymą bei tvirtumo maldą.        

Tvirtumo pagrindas

Mūsų tekstas iš penkių eilučių yra labai turiningas. Paulius kalba apie praeitį, dabartį ir ateitį, pamini visus Trejybės asmenis – Tėvą, Sūnų ir Dvasią. Nes pats Dievas yra žmogaus išganymo autorius ir vadovas. Visas mokymas labai asmeniškas – dažnas žodis „jus/jūsų“ tai pabrėžia. Tvirtumo pagrindą (13–14 eil.) sudaro trys tiesos.

Pirma, kad buvome išrinkti iš meilės. Dievas yra geras visai kūrinijai, Jis rodo savo palankumą, gerumą ir kantrybę visiems žmonėms. Tam visai neprieštarauja, kad Dievas ypatingą meilę rodo atskirai žmonių grupei. Senajame Testamente tai buvo Izraelio tauta: „Viešpats pamilo jus ir išsirinko... Viešpats mylėjo jus...“ (Įst 7,7–8). Naujajame Testamente kartojasi tas pats principas. Mes skaitome mūsų tekste: „Dievas išrinko jus“, ir pagal kai kuriuos gr. rankraščius sakinys tęsiasi „iš pradžių“, t.y. Jis išrinko dar prieš pasaulio sukūrimą.

Dievas yra meilė. Todėl Jo išrinkimo motyvacija buvo meilė. Laiško efeziečiams pradžioje Paulius rašo: „Iš meilės, palankios savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais“ (Ef 1,4–5). Dievas „iš anksto paskyrė“ ar išrinko tam tikrą žmonių grupę, kad ją ypatingai mylėtų. Tie išrinktieji yra „Viešpaties numylėti broliai“ (13 eil.), „Dievo numylėtieji“ (1 Tes 1,4), Dievo „mylimi vaikai“ (Ef 5,1). Šios meilės tikslas, kad „įgytume išganymą“ (1 Tes 5,9); esame išrinkti „išganymui“ (13 eil.).

Iš prigimties žmonės nėra Dievo vaikai. Bet Dievas iš malonės nusprendė kai kuriuos išrinkti išganymui. Išrinkimas reiškia, kad mūsų išganymo pagrindas slypi ne mumyse, o pačiame Dieve. J. Kalvinas rašė: „turime pakelti žvilgsnį į dangų, jei norime sužinoti savo išgelbėjimo pagrindą, jo šaltinį, pradžią, aukščiausią ir vienintelę priežastį.“ Tai mokymo apie predestinaciją esmė. Lotyniškas žodis praedestinare reiškia „iš anksto paskirti“. Dievas iš anksto paskyrė mus tapti Jo mylimaisiais vaikais. Tvirtesnio išganymo pagrindo negali būti. Todėl dėl šio mokymo turime ne gėdytis, o džiaugtis.

Antra, esame pašaukti tikėti ir šventėti. Kokiu būdu išgelbėjami Dievo išrinktieji? Jo pašaukimu (14 eil.). Yra išorinis kvietimas žmogaus balsu (kaip pamokslininko), į kurį žmonės gali atsiliepti arba neatsiliepti. Bet kai Naujajame Testamente skaitome apie pašaukimą, dažniau – kaip ir šioje eilutėje – turima omeny vidinį pašaukimą: Dievas per savo Dvasią pašaukia žmones, paveikia mus pasitikėti Kristumi. Tai nenugalimas kvietimas, veikiantis žmonių širdyse, kad jie ateitų pas Kristų ir Juo tikėtų. Tokio pašaukimo rezultatas yra tas, kad žmogus nuoširdžiai įtiki Evangeliją; tiki, kad jos turinys yra tiesa; pasitiki Dievu.

Visiems išrinktiesiems – ir tik jiems – Dievas dovanoja tikėjimą. Kalvinas sako: „Iš kur žinome, kad Dievas mus išsirinko prieš pasaulio sukūrimą? Tikėdami Jėzų Kristų!... Kas Jį tiki, tas yra tikras, kad Dievas jame veikė.“ Taigi išganymą pasieks tikintieji į Jėzų Kristų.

Tačiau Paulius 13 eilutėje prideda ir dar kai ką: sąvoką „Dvasios pašventinimu“. Kas yra „pašventinimas“? Mūsų katalikų kultūroje žmonės pirma galvoja apie pašventintą vandenį, namą, bažnyčią ir kapus. Bet Naujojo Testamento akcentas yra visai kitoks. Žmonės, visi tikintieji, yra pašaukti pašventinimui. Paulius Pirmame laiške tesalonikiečiams rašo: „Dievo valia – jūsų šventėjimas“ (1 Tes 4,3). Kategoriškai pasisako ir Laiškas hebrajams: „siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties“ (Hbr 12,14).

Dievas yra šventas, todėl Jo tautos nariai turi būti šventi (žr. Kun 11,44–45). Mūsų gyvenimo tikslas nėra tapti dievu, o vis labiau panašėti į žmogų Jėzų, kuris yra šventas, tyras, nesuteptas, tobulas žmogus. Pašventinimas reiškia eiti Jėzaus pėdomis, būti Jo mokiniu; savo veiksmais rodyti dėkingumą už išganymą. Esame išgelbėti tikėjimu, o ne gerais darbais; jie nėra išganymo pagrindas. Užtat jie yra tikro tikėjimo ženklas.

Mūsų reformatų tradicijoje šventėjimo būtinybė yra svarbus dalykas. Išpažinimai ir katekizmas nemažai apie tai kalba. Belgiškajame išpažinime rašoma: „neįmanoma, kad šis šventas tikėjimas neneštų vaisių žmoguje...“; „vos pripažinę Jėzų Kristų vieninteliu Gelbėtoju, [tikri Bažnyčios nariai] vengia nusidėti ir siekia teisumo“ (24 ir 29 str.). Heidelbergo katekizme puikiai aprašytos dvi šventėjimo pusės – neigiamoji: „nuoširdus liūdesys dėl nuodėmės, vis didėjanti neapykanta jai ir jos šalinimasis“; ir teigiamoji: „noras ir troškimas gyventi pagal Dievo valią ir daryti gerus darbus“ (89–90 kl.).

Šventėjimas yra procesas. Tai kelias su pakilimais ir nuosmukiais. Mūsų pažanga yra kartais maža, kartais didelė. Kelyje neretai suklumpame. Bet svarbu eiti tuo keliu. Galime krikščionių gyvenimą palyginti su buvimu mokyklos mokiniu. Būna geri ir prastesni rezultatai, bet svarbiausiai lankyti pamokas, būti mokykloje. Taip pat ir kiekvienas krikščionis turi suprasti, kad jis yra įrašytas į Kristaus mokyklą. Pamokų lankymas yra savaime suprantamas dalykas.

Kadangi šiame žemiškame gyvenime išliekame silpni, tai ir mūsų šventėjimas toli gražu nebus tobulas. Bet Šv. Dvasia veikia: Ji sukuria tikėjimą mumyse, Ji ir toliau suteikia jėgų mylėti ir paklusti, Ji ragina ir guodžia – ir lydi į šventųjų surinkimą, į bendruomenę, nes be jos šventėjimas neįmanomas. Visa tai labai rimta. Kelias į išganymą visus veda tik per tikėjimą į Jėzų ir „Dvasios pašventinimą“. Apylankos nėra. Kalvinas įspėja: „Besigiriantys savo krikščioniškuoju tikėjimu ir kartu esantys be jokio Dvasios pašventinimo, tik apgaudinėja save.“

Trečia, būsime įtraukti į Jėzaus garbę. Jau kalbėjau apie Dievo meilę. Mūsų Gerosios Naujienos vienas iš svarbių teiginių yra, kad per tikėjimą į Jėzų esame įtraukti į dieviškąją meilę. Per Jėzaus krikštą Dievas Tėvas sako: „Tu mano mylimasis Sūnus“ (Mk 1,11). Kristus yra Tėvo mylimasis, ir mes esame Tėvo mylimieji – per vienybę su Kristumi. Ir tik per vienybę su Juo.

Bet Paulius prideda ir dar kai ką. Mūsų išgelbėjimo tikslas yra, „kad įgytumėte mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus garbę“ ar šlovę (14 eil.). Trumpai stabtelėkime ir pamąstykime apie šiuos žodžius: Kokia tai nuostabi vizija! Mus, savo vaikus, Dievas nuveda į šią garbę. Trejybės asmenys pašlovina vienas kitą, o dėl vienybės su Kristumi tame procese dalyvaus ir žmonės! Visus išganymo veiksmus Dievas atlieka „savo malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1, 6), bet mes esame taip pat įtraukti į šią šlovę.

Mūsų bažnyčios fasadą puošia lotyniškas šūkis „Soli Deo Gloria“ – vienam Dievui garbė. Jis turi dvi reikšmes. Viena neigiama: kad visa garbė atitenka Dievui Kūrėjui, Aukščiausiajam, o ne kūriniams, ne ypatingiems žmonėms kaip Marijai ir šventiesiems, žemės karaliams ir valdovams. O kita reikšmė yra teigiamoji: jeigu stovime prie Jėzaus, jeigu esame su Juo, tada taip pat patenkame į tą garbės ir šlovės šviesą. Dievas yra meilė reiškia, kad Jis duoda, dalinasi, Jis garbės nepasilieka vien sau. Tai didžiausias stebuklas visoje visatoje.          

Kaip visa tai įsivaizduoti? Jau minėjau šviesos metaforą. Dievas yra šviesa. Apie Naująją Jeruzalę danguje parašyta: „Nakties nebebus... nes Viešpats jiems [žmonėms] švies“ (Apr 22,5). Jo šviesa viską apšvies. Kitas vaizdinys: amžinybėje bus didelė puota karaliaus garbei – Jo garbei. Bet jeigu ir mes esame kviečiami dalyvauti, tai taip pat jaučiamės gerbiami, ir tokie tikrai esame.

Taigi, buvome išrinkti iš meilės; esame pašaukti tikėti ir šventėti; ir būsime įtraukti į Jėzaus garbę.

Išlaikyti tvirtumą

Paulius dėkoja Dievui už tai, kad Jis pastatė tesalonikiečius ant tvirto pagrindo. Žmonių atsakomybė ant šio pagrindo ir toliau tvirtai stovėti. 15 eilutėje apaštalas ragina miesto krikščionis: „todėl... tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų...“ Be tvirto pagrindo neįmanoma tvirtai stovėti. Dabar jį turite – tai ant jo ir laikykitės! Išrinkimas neleidžia tinginiauti, nerūpestingai elgtis ir atsipalaiduoti.

Eilutėje yra du nurodymai: „tvirtai stovėkite“ ir „laikykitės...“. Antras paliepimas paaiškina pirmą: laikydamiesi perduotų tiesų tvirtai stovėsime. Apie kokias tiesas kalba Paulius? Ko reikia laikytis? Graikišką žodį galima versti įvairiai: pamokymai, padavimai ar tradicijos (lot. „tai, kas buvo perduota“). Tada tai buvo apaštalų kaip Pauliaus ir kitų perduotas mokymas. Jų raštai sudaro Naująjį Testamentą. Šiandien bažnyčiose turi būti perduota visų pirma ši tradicija – Biblijos mokymas.

Tesalonikos krikščionys buvo išmokyti („išmokote“). Tada žmonės mokėsi iš Pauliaus ir jo kolegų („iš mūsų“); šiandien tai yra bažnyčios ganytojų ir vyresniųjų atsakomybė. Kaip ganytojai (ar pastoriai, nuo lot. pastor – ganytojas) jie turi pagal Pauliaus pavyzdį maitinti avis, t.y. krikščionis, Dievo žodžiu ir skelbti visapusišką krikščionišką mokymą. Toks mokymas nereiškia vien tik perduoti informaciją. Žmonės turi viską kiek įmanoma geriau suprasti bei mokėti praktiškai pritaikyti gyvenime.     

Tik toks biblinis, apaštališkas mokymas yra kelias į tvirtumą. Ir toks tvirtumas nėra dorybė vien tik kai kuriems narsuoliams, tikėjimo didvyriams. Nes kas yra tvirtumas?  Būti tvirtam reiškia nebėgti nuo sunkumų; reiškia laikytis to, kas teisinga, net tada, kai kai jau beveik nepakeliama, kai esame išsekę ir viskas mumyse šaukte šaukia: Gana!

Tvirtumas reikalingas visiems. Nes tvirtumo reikia meilei, kuri visiems yra įsakyta. Mylėdami ką nors mes prisirišame, tampame pažeidžiami. Daugelis tikriausiai esame patyrę, jog meilė kartais atneša nusivylimą, atstūmimą, gali būti ir širdis sudaužyta. Jeigu norime kitą žmogų mylėti, tai turime turėti ištvermės, atkaklumo ir tvirtumo. Viso apaštalų, Biblijos, mokymo tikslas būtent toks ir yra: suvirtinti mus, kad ištvermingai, tvirtai mylėtume savo artimą, savo sutuoktinį, vaikus, bendruomenės narius ir t.t.

Tvirtumo malda

Mūsų pastraipos pradžioje Paulius dėkoja, o paskui paragina ir viską užbaigia malda 16 ir 17 eilutėje. Kartais 16 eilutės vertimuose pradžioje būna pridėta „O mes prašome/ meldžiamės, kad...“. Jau vien ši eilutė stebina savo turtingumu: Pats Dievas, Tėvas ir Sūnus (per Dvasią) iš meilės ir maloningai, t.y. dovanai, ne dėl mūsų nuopelnų, suteikia amžiną, ne laikiną paguodą ir gerą, tikrą viltį. Tai Evangelija! Kodėl turėtume jos nepriimti?

Visa tai yra objektyvi tiesa. Ja remiantis Paulius išreiškia troškimą, kad tai virstų ir tikrove mumyse – kad mes tai asmeniškai (subjektyviai) suvoktume, jaustume ir pritaikytume. Tvirtai stovėsime tik tada, kai Dievas paguos ir pastiprins ir mūsų širdis. Viso to tikslas yra ne tiek gera mūsų savijauta, kiek šventėjimas, konkrečiai 17 eilutės pabaigoje minimi geri darbai ir žodžiai.  

Kaip Dievas paguodžia ir sustiprina mūsų širdis? Tas Guodėjas mumyse yra Šv. Dvasia; Jėzus Jono evangelijoje ją taip vadina. Kaip Ji veikia? Paulius Laiške romiečiams rašo: Šventajame Rašte viskas parašyta „mums pamokyti, idant Rašto palaikomi ir guodžiami puoselėtume viltį“ (15,4; NEV). Dvasia guodžia per Raštą, suteikia viltį per jį. Martynas Liuteris tai patyrė asmeniškai. Kai jis suvokė vieno Biblijos teksto reikšmę, jam atsivėrė rojaus vartai.

Bet Liuteris buvo vienas, kai jis atrado Evangeliją; jis vienas grumėsi su tekstu. Tai labiau išimtis negu taisyklė. Dievas nori, kad mes Raštą skaitytume kartu, nagrinėtume, aiškintume, išpažintume jo tiesas, giedotume. Dvasia ramina, guodžia ir stiprina per krikščionių bendrystę. Iliuzija manyti, kad galime tvirtai stovėti vieni. „Ak, mūsų pajėga menka“, giedame Liuterio giesmėje. Bendruomenėje Dvasia veikia, kai paklūstame Pauliaus žodžiams iš Pirmo laiško tesalonikiečiams: „guoskite ir stiprinkite vieni kitus“ (1 Tes 5,11).

Mes žinome, kad tvirčiausia apsaugos pilis visų pirma yra pats Dievas. Bet tokia pilis taip pat turi būti ir vietinė krikščionių bendruomenė. Ten, kur krikščionys surinkę Jėzaus Kristaus vardu, Jis pažadėjo būti. Ir Jis, kaip giedame, „Kristus, Viešpats mūs“, yra „Dievas ir žmogus“ ir „turi nugalėti“. Amen.