Katech. Holger Lahayne

2 Tesalonikiečiams 3,6–15: ⁶Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu įsakome jums, broliai, vengti kiekvieno brolio, kuris netvarkingai gyvena ar nesilaiko mokslo, gauto iš mūsų. ⁷Jūs patys žinote, kaip reikia sekti mumis. Mes juk pas jus netinginiavome ⁸ir nevalgėme veltui kieno nors duonos, bet su triūsu ir prakaitu darbavomės dieną naktį, kad tik neapsunkintume nė vieno jūsų, ⁹ir ne dėl to, kad neturėtume teisės taip daryti, bet norėdami duoti jums pavyzdį, kad galėtumėte mumis sekti. 

¹⁰Dar būdami pas jus, skelbėme: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ ¹¹Mat mes girdime, jog kai kurie jūsiškiai tinginiauja, nieko nedirba, tik niekdarbiauja. ¹²Tokiems įsakome ir juos raginame Viešpatyje Jėzuje Kristuje ramiai dirbti ir valgyti pačių pelnytą duoną. ¹³O jūs, broliai, nesiliaukite darę gera! ¹⁴Jeigu kas neklausytų mūsų laiške surašytų nurodymų, tokį pasižymėkite, nebendraukite su juo, kad susigėstų. ¹⁵Nelaikykite jo priešu, bet įspėkite kaip brolį.

Romos katalikų ir ortodoksų teologija skiriasi nuo mūsų, protestantų. Jų pamaldumui yra reikšmingi paveikslai, skulptūros ir ikonos. Teigiama, kad tai savotiškas tiltas į Dievą; kad jie reikalingi meditacijai, kontempliacijai ir adoracijai (taip sako katalikai); kad jie veda į mistinę patirtį ir žadina įvairius dvasinius jausmus. Skamba keistai, bet didžiausias jų ‘privalumas’ toks: jie nekalba; jie nemeta tikinčiajam iššūkio.

Mums, evangelikams, jokių tylinčių stimuliatorių nereikia; mes turime tik Dievą ir Jis kalba. Mūsų Dievas tikrai kalba per savo užrašytąjį Žodį, vadinamą Biblija. Ir Jo žodžiai dažnai nėra nei meditaciniai, nei kontempliaciniai. Kartais Dievas kalba labai griežtai, konfrontuodamas mus su savo tiesomis. Kartais nemaloniai, net šiurkščiai, įsakydamas daryti nepatogius dalykus. Tuo tarpu gražūs paveikslai, išdailintos skulptūros niekada nesikiša į žmonių gyvenimus.

Biblija mums kalba, meta iššūkį, bet tuo padeda išgyventi kasdienybėje. Ji yra tarsi geras gydytojas, kartais pritaikantis nemalonią terapiją, arba tarsi geras mokytojas, kartais užduodantis sunkių pamokų, arba kaip geras tėvas, kartais pasibarantis ir sudrausminantis. Ji neapeina sunkių klausimų, nes mus ruošia nelengvam gyvenimui žemėje. Mūsų paskutinis skaitinys iš Antrojo laiško tesalonikiečiams kalba apie tris tokio nelengvo gyvenimo sritis: apie darbą, apie tarnautojus ir apie drausmę.

Apie darbą

Laiško antro skyriaus antroje eilutėje parašyta, kad Tesalonikos bendruomenėje plito klaidingas mokymas „esą Viešpaties diena jau čia pat“ ar „jau atėjo“. Žodžiu, tesalonikiečiai manė, kad Jėzus jau grįžo! Kad viso pasaulio pabaiga jau čia pat. Tad jeigu tai yra tiesa, kam tuomet dirbti ir rūpintis pragyvenimu bei kasdieniais reikalais? Juk visa tai nebeturi prasmės! Taip iš tikrųjų galvojo daugelis tesalonikiečių ir dėl to buvo nustoję dirbti.

Jau pirmame Laike Tesalonikos krikščionims Paulius priešinosi šiam klaidingam mokymui ir ragino „darbuotis savo rankomis“ (1 Tes 4,11). Mūsų tekste jis taip pat panašiai peikia tuos, kurie „netvarkingai gyvena“ (6 eil.). Kiti vertimai aiškina, kad tai reiškia tinginiavimą ar dykinėjimą. Skirtingai nuo tesalonikiečių, Paulius su bendražygiais rodė gerą pavyzdį: „pas jus netinginiavome“ (7 eil.), „su triūsu ir prakaitu darbavomės dieną naktį“ (8 eil.).

Apaštalas Paulius šiame skyriuje remiasi visos Biblijos mokymu apie darbą. Jau sukūrimo istorijoje skaitome, kad žmogus buvo pašauktas dirbti (Pr 2,15) – šešias dienas per savaitę (Iš 20,9). Dėl to tinginystė ir atsisakymas dirbti yra nuodėmė. Dievas Kūrėjas yra aktyvus ir dirbantis Dievas (Pr 2,2), kuris „nei snaudžia, nei miega“ (Ps 121,4). Kadangi žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą, tai irgi gali bei turi dirbti. 

Biblija mums pateikia nemažai darbščių žmonių pavyzdžių. Patarlių knyga aukština darbštumo dorybę ir peikia tinginystę. Svarbu pastebėti, kad Biblija visai nemenkina fizinio darbo, kaip tai buvo įprasta graikų-romėnų kultūroje. Pats Jėzus keliose vietose vadinamas „dailide“ (Mt 13,55; Mk 6,3). Galime būti tikri, kad nuo paauglystės Jis vertėsi statybininko profesija, darbuodamasis kartu su savo tėvu Juozapu.

Dešimtoje eilutėje Paulius kartoja savo įspėjimą tinginiams Tesalonikos bendruomenėje: „Kas nenori dirbti, tenevalgo“. Tai skamba labai prablaivinančiai! Tačiau ne vien tik neigiamai – iš kitos pusės pažvelgus, matosi teigiamas principas: kadangi žmonės dirba, tai ir turi ko valgyti. Darbas yra ne vien tik prievolė ar pareiga; tai savaime yra geras dalykas. Gerumas yra vienas pagrindinių Dievo bruožo. Todėl Dievas žmonėms liepia dirbti ne norėdamas juos paerzinti ar nubausti. Iš tiesų po nuopuolio visi darbai tapo sunkūs ir neretai varginantys. Bet Dievo gerasis planas tebegalioja: dirbti mums yra naudinga, kadangi dirbdami sukuriame sau ir kitiems gerų dalykų – kuriame gerovę. 

Beveik viskas, ką aplink matome, ką liečiame ir ką kasdien naudojame, yra mūsų ar kitų žmonių darbo rezultatas: pastatai ir baldai, automobiliai ir telefonai, gatvės asfaltas ir apšvietimas, knygos ir paveikslai, elektros šviesa ir dujų katilų šiluma, duona ir pienas prekybos centruose, drabužiai ir avalynė, vaistai ir kosmetika – visos šios gerovės dalys nekrinta iš dangaus; dėl jų visų turime produktyviai dirbti. Jei nedirbsime, nieko neturėsime. Jeigu nebenorėsime dirbti, nebeturėsime ko valgyti.    

Paulius ragina visus tikinčiuosius: „O jūs, broliai [ir seserys], nesiliaukite darę gera!“ (13 eil.). Šiame laiško kontekste labai svarbi gero darymo dalis yra ir geras darbas. Darome gera kitiems gerai dirbdami. Ir atvirkščiai: jeigu visai nedirbame ar aplaidžiai dirbame, apsunkiname kitiems gyvenimą, kartais netgi kenkiame jiems. Paulius rašo, kad jis su savo bendražygiais dirbo Tesalonikoje, „kad tik neapsunkintume nė vieno jūsų“ (8 eil.). Vienuolikta eilutė rodo, kad Tesalonikoje dalis krikščionių nedirbo. Jie veikė, bet jų veikla nebuvo naudinga ir gera kitiems; jie „niekdarbiauja“ – vadinasi, kažkaip dirba, bet nieko gero nesukuria. Tokio niekdabiavimo reikia vengti.

Gerai dirbdami tarnaujame sau patiems – įgyjame teisę į „pačių pelnytą duoną“ (12 eil.), t.y. į nuosavybę. Taigi darbas pirmiausiai yra naudingas mums patiems. Be to, juo patarnaujame vienas kitam, palengviname kitų gyvenimą, padarome jiems gera. Ir tai vyksta kiekvienoje profesijoje: koks yra geras automechanikas? Tas, kuris moka sutaisyti mano mašiną, ir tai atlieka greitai bei už gerą kainą. Geras statybininkas yra tas, kuris pastato gerą namą, tvirtai stovintį ir nekeliantį rūpesčių jo savininkui. Geras virėjas yra tas, kuris pagamina skanaus maisto. Geras siuvėjas pasiuva tinkamą drabužį, gera slaugė palengvina pacientui buvimą ligoninėje, o geras gydytojas išgydęs ir į namus išleidžia.  

Britų rašytoja D. Sayers yra pasakiusi: „Tik gerai atliktas darbas yra tikras krikščioniškas darbas“ (ji rašė geras detektyvines istorijas). Visa tai skamba gal ir banaliai, tačiau per retai bažnyčiose girdime štai ką: „nesiliaukite darę gera“! visų pirma reiškia: dirbkite stropiai ir sąžiningai, viską atlikite profesionaliai, noriai patarnaudami žmonėms; dirbkite kokybiškai ir žiūrėkite, kad neapsunkintumėte sau ir kitiems gyvenimo. Mes, būdami krikščionys, ir savo darbu liudijame savo tikėjimą pasauliui!

Tokia yra Dievo tvarka. Todėl dykaduoniai gyvena „netvarkingai“ (6 eil.). Bet čia būtina pridėti dar dvi pastabas. Pirma, įsakymas dirbti nėra absoliutus. Kas negali ar nebegali dirbti, tas, žinoma, nedirbdamas nesusideda. Maži vaikai, senjorai, ligoniai ir neįgalūs asmenys negali dirbti ar gali tik gerokai mažiau negu kiti – sveiki, suaugę žmonės, maždaug tarp 15 ir 65 metų. Mūsų dešimtosios eilutės vertimai į lietuvių kalbą gerai pabrėžia nenorą dirbti, kuris yra smerktinas: „kas nenori dirbti...“ Taigi dirbti turi tie, kurie tam turi sveikatos ir galimybių (o jeigu yra bedarbiai, turi stengtis susirasti darbo).

Antra, darbas nebūtinai turi būti atlygintinas. Dirbti už atlyginimą ar honorarą, įsidarbinti ar dirbti su individualios veiklos pažyma irgi yra gerai; kitaip mūsų ekonomika neveiktų. Tačiau toli gražu ne visi darbai patenka į šią grupę. Vaikų auginimas šeimose, namų ruošos darbai dažniausiai būna neatlyginti, bet jie yra itin svarbūs. Krikščionių bendruomenėse taip pat daug dirbama neatlygintinai. Ir kitose srityse savanoriai dirba „už ačiū“ arba gauna kišenpinigius. Pilietinė visuomenė iš karto žlugtų, jeigu už visas paslaugas reikėtų mokėti ir visi turėtų gauti atlyginimą. Svarbu suvokti, kad darbas savo vertę įgyja ne todėl, kad už tai gaunami dideli pinigai. Kartais būna atvirkščiai: didžiulius atlyginimus susišluoja dirbantys ne tik prastai, bet ir nesąžiningai.    

Apie tarnautojus

Iš mūsų teksto daug sužinome apie Bažnyčios tarnautojus – jų darbą, autoritetą ir išlaikymą. Bene svarbiausias principas yra, kad jie turi būti pavyzdys kitiems tikintiesiems. Paulius rašo, kad jis su bendražygiais siekė „duoti [tesalonikiečiams] pavyzdį, kad galėtumėte mumis sekti“ (9 eil.). Korintiečius apaštalas ragina: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“ (1 Kor 11,1).

Kaip ką tik cituota eilutė rodo, visi tikintieji turi imti pavyzdį iš Jėzaus Kristaus. Jėzus norėjo, kad visi Jo mokiniai ne tik žinotų tai, ką Jis žino, bet kad ir gyventų taip, kaip Jis gyveno. Jo apmokymo programos tikslas buvo, kad jie sektų Jo pėdomis (žr. 1 Pt 2,21). 

Krikščionių pagrindinis Mokytojas yra Jėzus Kristus, kuris moko savo Žodžiu, užrašytu Biblijoje. Žodžio tarnai (dvasininkai) ir vyresnieji taip pat turi gebėti mokyti. Žinios ir jų perteikimas yra svarbus dalykas, tačiau būti pavyzdžiu taip pat yra ne mažiau svarbu. Apaštalas Petras sako: „Jūsų vyresniuosius prašau aš,... ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę... ne kaip jums pavestųjų valdovai, bet kaip kaimenės pavyzdys“ (1 Pt 5,1-3); ir Paulius Timotiejui taip pat liepia: „Niekas tegul neniekina tavo jaunystės. Tiktai pats būk tikintiesiems pavyzdys žodžiu, elgesiu, meile, tikėjimu, skaistumu“ (1 Tim 4,12).

Visa tai būna labai svarbu, kai renkamės bažnyčios tarnautojus. Tuomet turime atsižvelgti ne vien tik į mokslo pasiekimus, bet taip pat ir į žmogaus būdą bei etiką, nes to reikalauja Naujasis Testamentas. Tarnautojai turi gebėti ne tik pasakyti, bet ir išgirsti, turi mokėti klausytis, patarti, paguosti, spręsti ginčus ir drausminti. Jie turi būti santūraus būdo, gebėti susivaldyti ir vengti kivirčių. Svarbus ir jų šeimyninis gyvenimas: Tarnautojas turi būti „geras savo namų šeimininkas“ (1 Tim 3,4–5).

Taigi tarnautojai turi rodyti dvigubą pavyzdį: meilę Dievo žodžiui, mokymui ir žinioms bei meilę žmonėms – visų pirma tikėjimo namiškiams, bendruomenės nariams, bet taip pat ir netikintiesiems – visiems žmonėms.

Antras dalykas, kurį matome tekste, yra autoriteto principas. Pauliaus žodžiai yra vienareikšmiški: jis ne vien tik siūlo ar prašo – „įsakome“ ar „liepiame“ (6 ir 12 eil.), „raginame“ (12 eil.); jis aiškiai reikalauja paklusnumo („kas neklausytų...“, 14 eil.). Tokį autoritetą turėjo ne vien tik apaštalai, bet ir iki šiol tebeturi bendruomenės tarnautojai bei vyresnieji. 1 Tes 5,12 vyresniųjų tarnystę pažymi veiksmažodžiais dirbti, vadovauti ir teikti pamokymus. Timotiejui Paulius rašo: „bark, drausk, ragink“ (2 Tim 4,2).

Kristus mums neliepia kurti jokių hierarchijų, todėl, kalbėdami apie vadovavimą, visuomet omeny turėtume turėti labiau lyderiavimą nei viešpatavimą. Jėzus Kristus yra vienintelis Bažnyčios Karalius ir Viešpats. Todėl Jo tarnai negali savavališkai nurodinėti ir įsakinėti, o turi kalbėti ir daryti tik tai, ką nurodo Dievo žodis. Paulius šiuo atveju taip pat ‘tik’ pritaikė Senojo Testamento darbo etikos principus situacijai Tesalonikoje. Jis mokė Dievo žodžio tiesų; ir jis pats gyveno pagal tas tiesas, rodė paklusnumo pavyzdį. Jis nebuvo veidmainis, kuris vienaip kalba, o kitaip gyvena. Rodydamas pavyzdį („pats dirbu“), jis galėjo iš kitų reikalauti stropumo.  

Trečia svarbi tema šiame skyriuje yra tarnautojų išlaikymas. Aštuntoje eilutėje Paulius sako, kad Tesalonikoje jis pats užsidirbo pragyvenimui. Iš kitų laiškų ir Apaštalų darbų knygos žinome, kad kartais jis dirbo palapinių audėju ir pats pasirūpindavo savimi (Apd 18,3; 20,34). Bet devintoje eilutėje Paulius taip pat rašo, kad apaštalai bei Žodžio skelbėjai kaip jisai turi „teisę“ į aprūpinimą (žr. ir 1 Kor 9,12). Bažnyčios tarnai, kaip ir tarnautojai šventykloje, gali tikėtis atlygio (1 Kor 9,13–14). Laiškuose Timotiejui jis patvirtina šį principą (1 Tim 5,17–18; 2 Tim 2,4.6). Mūsų išpažinimas taip pat rašo, kad „visi ištikimieji tarnautojai, kaip geri darbininkai, verti atlyginimo“ (AŠI, XVIII,23).

Bet Paulius taip pat rašo, kad kartais jis šia teise nesinaudodavo. Tai buvo jo ir bendražygių sprendimas konkrečioje situacijoje. Iš tiesų tuo laiku buvo išmintinga dirbant pačiam išsilaikyti, nes šitaip buvo lengviau įtikinti tingius tesalonikiečius dirbti. Bet bažnyčiose toks sprendimas dažniausiai būna laikinas. Įprastai ganytojai (dvasininkai) turi skirti savo darbui daug laiko, todėl tiesiog negali dirbti dar ir kitur. Tačiau, atsižvelgiant į situaciją, pastorius/kunigas šeimos išlaikymui gali imtis pareigų ir kitose darbo vietose. Tai poreikio, išminties ir susitarimo klausimas.

Apie drausmę

Mūsų šiandien skaitomas tekstas yra vienas iš svarbiausių Naujojo Testamento tekstų apie bažnytinę discipliną. Pauliaus nurodymai „įsakome... vengti“ (6 eil.) ir „nebendraukite“ (14 eil.) rodo, kad kai kurie krikščionys Tesalonikoje turėjo būti drausminami. Ši drausmė taikoma bažnyčios ar bendruomenės nariams, t.y. tikintiems žmonėms, ne pasauliui.

Šios drausmės pagrindus galėtume suformuluoti šitaip: pirmiausia reikia „mokslą“ (6 eil.) išdėstyti, tik tada aiškiai paraginti ir įspėti. Paulius su bendražygiais tai padarė pakankamai išsamiai žodžiu, pavyzdžiu ir raštu. Todėl tingūs tesalonikiečiai negalėjo sakyti, kad nieko nežinojo ir nesuprato, kaip teisingai elgtis. Taigi, pirmiausiai būtinas aiškus mokymas, paskui – antrasis  žingsnis – aiškios sankcijos: žmogus turi gerai žinoti, kas bus, jeigu nesilaikys to aiškaus mokslo.

Šis principas meta didelį iššūkį bažnyčios Žodžio tarnams, mokytojams, dvasininkams. Jokios disciplinos negalima imtis, pirmiau žmogaus aiškiai ir tinkamai nepamokius.

Koks yra drausmės būdas? Iš konteksto aišku, kad Paulius parodė didelę kantrybę tiems broliams, kurie niekdarbiavo. Ir kitos vietos NT sako, kad reikia veikti žingsnis po žingsnio, visų pirma „romiai“ (Gal 6,1) ir draugiškai įspėti, t.y. ne iš karto traukti bizūną ar trenkti kumščiu į stalą. Juk drausmės tikslas laimėti „brolį“ (15 eil.); turime stengtis, kad jis pasikeistų ir grįžtų. Klystantis brolis išlieka broliu (ar seserimi), todėl „nelaikykite jo priešu“. Juk drausmės tikslas yra ne pažeminti, o padėti.

Reformatų konfesija tradiciškai pabrėžia drausmės svarbą. Deja, mes esame labai apleidę šią užduotį. Pavyzdžiui, šiandien bažnyčioje egzistuoja vienas itin didelis iššūkis nustatyti, kas iš tikrųjų priklauso parapijai, o kas ne. Pagal kokius kriterijus tai padaryti?  Jeigu nežinome, kaip identifikuoti tikrą narį, tai negalime taikyti ir drausmės. Nes drausmė gali būti taikoma tik nariams, o ne visiems be išimties. Tuos, kurie nepriklauso bendruomenei, tegalime tik kviesti ir raginti, bet ne drausminti. Todėl būtina nustatyti ribą tarp tų, kurie parapijoje tikrai yra, ir tų, kurie jai priklausyti negali ar nenori, nes kitaip bus neįmanoma įgyvendinti bažnyčios drausmės.

Krikščionių atsakomybė ir bažnytinė drausmė yra konkretus dalykas. Nes Dievo žodis nori mus pakeisti, ugdyti ir tobulinti. Bažnyčios drausmė siekia ne pažeminti, o išgelbėti, pagerinti, padėti. Todėl visuomet drausmė prasideda viršuje: mūsų Išpažinimas kalba apie dvasininkams taikytiną drausmę. Jie, kaip ir kuratoriai bei seniūnai/vyresnieji turi rodyti pavyzdį – tai yra, pirmiau patys turi būti drausmingi, kad kitus galėtų drausminti.    

Atstatyti krikščionišką drausmę yra turbūt vienas iš svarbiausių mūsų bažnyčios vadovybės užduočių. Prie to reikia dirbti ir stengtis įgyvendinti NT reikalavimus. Iš tiesų visa tai nėra antraeilis klausimas. Reformatų Vestminsterio išpažinime šitaip rašoma: „Bažnytinė drausmė būtina tam, kad ... liktų nesuteršta Kristaus garbė ir šventas Evangelijos išpažinimas ir kad būtų išvengta Dievo rūstybės, kuri gali teisėtai išsilieti ant Bažnyčios, jeigu ji leistų visiems žinomiems užkietėjusiems papiktintojams niekinti Jo sandorą ir jos anspaudus [t.y. sakramentus]“ (XXX,3).