Kun. Raimondas Stankevičius  FB 

Hbr 4,12-13: ₁₂ Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų ir teisia širdies sumanymus bei mintis. ₁₃ Jam nėra jokių paslėptų kūrinių, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą. 

Brangūs tikėjimo namiškiai, broliai ir seserys, šiandienos ypatingos svarbos skaitinys – kuris nuostabiai iliustruoja ir paaiškina Dievo Žodžio, Biblijos svarbą. Šis skaitinys nurodo tai, kad Jo Žodį privalome nagrinėti, mokytis, Juo gyventi. Kaip negalime gyventi be maisto, be vandens ar be oro, taip krikščionis negali išgyventi ir be dvasinio maisto, be Dievo Žodžio. Būtent Dievo Žodis, Biblija yra Viešpaties apreiškimas saviesiems, kuriuo Dievas kreipiasi į žmoniją į savąjį Izraelį.

Toliau nagrinėdami Dievo Žodžio išminties lobynus pasitelksime ir vieną išsamiausių Reformatų išpažinimo raštų – Vestminsterio tikėjimo išpažinimą. Būtent ši knyga, pirmasis skyrius prasideda aiškinimu Apie Šventąjį Raštą:

Dievo gerumą, išmintį ir galią galima aiškiai suvokti iš Jo kūrinijos ir Apvaizdos, tad žmonės nepateisinami dėl savo netikėjimo. Vis dėlto vien toks supratimas nesuteikia Dievo ir Jo valios pažinimo, reikalingo išgelbėjimui. Todėl Viešpats daugelį kartų ir įvairiais būdais malonėjo apreikšti save ir savo valią Bažnyčiai. Galiausiai Dievas iš savo gerumo panorėjo, kad visas šis apreiškimas būtų užrašytas, idant tiesa būtų patikimiau išsaugota ir perteikta, ir kad Bažnyčia, varginama kūno silpnumo, Šėtono ir pasaulio, būtų saugiai įtvirtinta ir guodžiama; todėl Šventasis Raštas yra esminis ir būtinas Jo apreiškimas, juo labiau, kad Dievas nebeapreiškia savo valios taip, kaip ankstesniais laikais. [Vestminsterio tikėjimo išpažinimas 1 sk. 1 d.]

Laiške Rom 1,19-20 Paulius aiškina, kad „tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai atskleidė. Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami.“

Dievas atskleidžia savo išmintį saviesiems ir tai daro aiškiai ir suprantamai, savo Žodyje, Viešpats duoda šansą, duoda galimybę Jį pažinti, pažinti Dievo valią per Jo Apreiškimą išreikštą Dievo Žodžiu – taip Viešpats suteikia tikėjimo dovaną ir ją patvirtina. Tai daro pirmiausiai per Šventąjį Raštą, ir ne tik - Jis tai daro ir per savo kūriniją. Dievas kviečia, Viešpats savo kūriniams sudaro visas sąlygas tikėjimo dovaną priimti ir Jo valią suprasti, todėl niekaip negalima pateisinti tų, kurie atmeta šias dovana, kurie nepriima Dievo kvietimo. Toliau laiške Rom 2,1 Paulius asmeniškai kreipiasi tą kuris nepriima Dievo dovanos, prieštarauja, nesigilina ir piktžodžiauja. Dievas kreipiasi į tuos kurie bando save pastatyti į Dievo vietą: „Taigi esi nepateisinamas, kad ir kas būtum, žmogau, kuris teisi kitus. Juk,  teisdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi.“ Šiandien daugelio siekis yra atsisėsti į Dievo vietą. Na, netiesiogiai, bet savo elgesiu mes labai dažnai galime pajusti savo ar savo artimųjų norą perimti Dievo pareigas, Jo galias, Jo išmintį ir teisumą. Deja taip, užsitraukiame Viešpaties liūdesį, o tikriausiai ir pyktį. „O kadangi pasaulis išmintimi Dievo nepažino iš Dievo išminties veikalų, Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki.“ (1 Kor 1,21)

Apie Dievo dovaną, tikėjimą ir Rašto supratimą kalba ir Heidelbergo Katekizmas 22 klausimo atsakymas nurodo, kuo krikščionis turi tikėti: „Viską, kas apreikšta Evangelijoje, kurios mus moko visuotinis, teisingas krikščioniško tikėjimo išpažinimas“

Viešpats matydamas net tokią mūsų visiškai sugedusią sąžinę, mūsų menkumą ir nuodėmingumą, mūsų kvailumą, visgi nenusisuka ir nepalieka savųjų. Viešpats iš savo didelės meilės visgi mums duoda Raštą ir duoda pakankamai proto, kad jį galėtume suprasti tiek, kiek reikia, kiek Jo paties skirta, kad būtume saugūs keliaudami link Jo Karalystės: „Kad pasitikėtum VIEŠPAČIU, šiandien tau juos paaiškinsiu. Argi neparašiau tau trisdešimt įsakų apie išmintingą patarimą ir išmanymą, kad pamokyčiau tave, kas teisinga ir tikra, ir tu galėtumei duoti tikrą atsakymą tave siuntusiam?“ (Pat 22,19-20)

Dievo Žodį turime žinoti ir dėl savo artimo, kad visur ir visada galėtume atsakyti, pamokyti, pabarti. Apie tai kalba ir šiandienos skaitinys skirtas ne tik žydams arba hebrajams, bet lygiai taip pat ir mums.

Joks paties iškiliausio žmogaus, didvyrio ar išminčiaus poelgis, veiksmas, patarimas ar paraginimas neprilygsta Dievo Žodžiui, kuris yra gyvas ir veiksmingas, tinkamas visose situacijose, - „Visas raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“

Būtent tokią nuostabią Dovaną mums suteikia Dangiškasis „Sėjėjas – tai sėjantis žodį“. Tačiau gavus tą Dievo dovaną negalime nusiraminti, sustoti, negalima suprasti, kad viską padariau. Tikiu, lankau pamaldas, aukoju – esu saugus. Deja ne. Negalime patys savo valia, galia ir pastangomis visko susitvarkyti. Viešpats mums rodo kelią, bet šėtonas nesnaudžia. Mk 4, 15: „Palei kelią sėjamas žodis – tai žmonės, kuriems vos išgirdus žodį, ateina šėtonas ir išplėšia juose pasėtąjį žodį.“ – pasėja puikybę, įdeda į širdį pyktį, pavydą, - baisų vidinį nuodėmės auglį – piktybinį, niekaip kitaip neišgydomą tik vienu būdu – operacija. Širdies piktybinio auglio operacija, kurios chirurgui reikalingas labai aštrus skalpelis. Šiandienos skaitinyje jis lyginamas su dviašmeniu kalaviju. Tiesa, šis skalpelis dar aštresnis, kuris pajėgus išoperuoti nusidėjėlio širdį, joje esantį auglį – baisią nuodėmę, kurioje gyvename.

Kiekvienam iš mūsų reikia chirurgo, o tas chirurgas – Viešpats Jėzus su skalpeliu – Dievo Žodžiu, gydančiu ir gelbėjančiu. Šios chirurginės intervencijos lygiai taip pat reikėjo ir Jėzaus laikų žmonėms, Jo sekėjams draugams, mokiniams, todėl Jėzus skelbė, mokė, Dievo Žodžiu gydė – operavo žmonių širdis, ir tai darė labai įvairiai – „Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero“ (Lk 5,1) Jėzus mokė iš valties, sinagogoje ir privačiuose namuose, mokė nuo kalno minias žmonių, mokė, gydė ir laimino savo žmones – mokinius, klausytojus, darbininkus, tarnautojus, bet pirmenybę teikė Tėvo išrinktiesiems  „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“. (Lk 11,28)

Taigi mielieji, Dievo išrinktieji, tikintieji, gaudami Dievo Žodį, gaudami šią nuostabią Tėvo dovaną, turime Jam būti dėkingi, kaip Pauliaus laikų tesalonikiečiai: „Todėl mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę iš mūsų išgirstąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį, bet tokį, koks jis iš tikro yra, kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikintieji.“ (1 Tes 2,13), gaudami šią dovaną, privalome ja ir dalintis, skelbti, liudyti. 1 Tes 2,9: „Jūs, broliai, atsimenate mūsų triūsą ir pastangas: dirbdami per dienas ir naktis, kad neapsunkintume nė vieno jūsų, skelbėme jums Dievo Evangeliją.“ Paulius kalba apie tuos, kurie gavo Dievo dovanas – pamokslauti ir skelbti Jo Žodį, apie savo mokinius ir bendražygius, Paulius kalba ir apie šių dienų Dievo žmones, uolia tarnaujančius, į kuriuos dabar galima kreiptis kaip Petras kreipėsi į savuosius: „Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu Dievo žodžiu.“ (1 Pt 1,23)

Šiandienos žemiškoje bažnyčioje įprasta, bent jau reformatų bažnyčioje, kad didžioji dauguma lankytojų – vyresnio amžiaus. Ar tikrai Dievo Žodis skirtas vyresniesiems? Aišku ne. Taigi mielieji, būtinai kartokite savo vaikams ar tėvams 1 Jn 2sk.,14-ją eil.: „Parašiau jums, vaikeliai: jūs pažįstate Tėvą. Parašiau ir jums, tėvai: pažįstate tą, kuris yra nuo pradžios. Ir jums, jaunuoliai, tai parašiau: jūs tvirti ir laikosi jumyse Dievo žodis, ir jūs nugalėjote piktąjį.“ Dievo Žodis nėra skirtas kažkokiam siauram ratui, kaip kažkada buvo bandoma įtikinti – bemoksliams, beraščiams, beviltiškiems. Dievo Žodis aiškiai tai paneigia sakydamas priešingai, kad reikalingas kiekvienam – tobulėjimui ir išgelbėjimui. Ir Dievo Žodis veiksmingas. Pranašas Izaijas 55 sk. 11 eil. patvirtina, kad „žodis, išeinantis iš mano burnos, nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys tai, ko trokštu, ir atliks, kam buvo siųstas“. Štai padrąsinantys Izaijo žodžiai kiekvienam iš mūsų – skelbkime Dievo Žodį, skelbkime Jo tiesą, ne savo, ne garsių filosofų ar gyvenimo mokytojų, skelbkime ne savo „teisingas“ įžvalgas, patirtis, bet Dievo Žodį, Dievo Tiesą, tik tuomet Jis – Dievo Žodis bus gyvas ir veiksmingas, ne tik gydantis, bet  ir išgydantis, operuojantis iš išpjaunantis, išraunantis nuodėmės auglius. Dievo Žodis vaizdžiai apibūdinamas Senojo Testamento pranašo Jeremijo: „Ar mano žodis nėra kaip ugnis? – tai VIEŠPATIES žodis. – Kaip trupinantis uolą kūjis?“ (Jer 23,29)

Krikščionio tikėjimas, liudijimas, skelbimas niekada nebuvo lengvas. Visgi koks galingas bebūtų Dievo Žodis, tačiau jis nėra tik pramoga – tai gyvenimas Juo, gyvenimas Jame, pagrindas ir apsauga išbandymuose, todėl apaštalas Paulius vaizdžiai ragina efeziečius 6 sk. 17 eil.: „Pasiimkite ir  išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį.“

Dievo Žodis, kurį skelbiame viską atveria, viską paaiškina, viską sustato į savo vietas ir tai didžiausia paguoda mums ir pamokymas, ir malonus Dievui pašlovinimas. Ps 33,13-15: „VIEŠPATS žvelgia iš dangaus ir mato visą žmoniją. Iš savo sosto, kur viešpatauja, į visus žemės gyventojus žvelgia tas, kuris padarė jų visų širdis ir stebi visus jų darbus.“ ir Pr 5,21: „Juk kur eina žmonės, VIEŠPATS aiškiai mato; jis stebi visus jų kelius.“

Stovėdami Viešpaties akivaizdoje, atverkime savo širdis Jo Žodžiui, tam aštriam skalpeliui, operuojančiam mūsų širdis. Ir pabaigti šiandienos apmąstymą norėčiau Vestminsterio išpažinimo 1 sk. 4-ju punktu: „Biblija yra autoritetinga, todėl ja turi būti tikima ir jai paklūstama. Biblijos autoritetą lemia ne žmonių ar Bažnyčios liudijimas, o tik Dievas, jos autorius, kuris pats yra tiesa. Todėl Biblija turi būti priimama kaip tiesa, nes ji yra Dievo žodis.“ AMEN.