Darbo teologijos pagrindai
- Dievas darbininkas ir Jo atvaizdas
Dievas yra darbininkas, visus kūrimo darbus atlikęs per šešias dienas (Pr 2, 2). Nepaisant tų darbų pabaigos, Jis ir toliau išlieka aktyvus, nes „nei snaudžia, nei miega“ (Ps 121, 4).
Daugybė Biblijos eilučių aiškiai rodo, kad Dievas valdo gamtos jėgas, vadovauja istorijos įvykiams ir aktyviai dalyvauja žmonių gyvenime. Visa tai pasireiškia darbu. Tikrai neatsitiktinai įsikūnijęs Dievo Sūnus turėjo profesiją, pagal kurią buvo dailidė arba, tiksliau, statybininkas (Mk 6, 3).
Pradžios knygos 1, 27 rašoma, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. 28 eilutėje pristatytoji užduotis pripildyti žemę ir ją valdyti aiškiai reiškia darbą. Galiausiai Pradžios knygos 2, 15 eilutėje nedviprasmiškai teigiama: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“. Žmogus buvo sukurtas iš žemės, t. y. buvo padarytas žemiška, fizine būtybe (Pr 3, 19), o jam buvo patikėta užduotis dirbti žemę, t. y. tvarkyti visą materialiąją kūriniją.
Sukurti žmonėmis esame pašaukti produktyviai ir kūrybingai dirbti, atstovaudami Dievui šiame pasaulyje. Darbas ir pasaulio kultūrinimas yra ne nuopuolio prakeiksmo dalis, o dovana ir kvietimas tęsti Dievo kūrybinę veiklą. Per darbą plačiąja prasme esame įtraukiami į Dievo veikimą globoti ir vystyti žmoniją bei visa, kas ją supa.
- Darbo orumas ir našta
Nuo pat nuopuolio visas darbas įmanomas tik nuodėmės šešėlyje, todėl kartais jis būna labai sunkus (Pr 3, 17–19), neretai laikomas beprasmišku (Mok 1, 3). Puolusiame pasaulyje darbas teikia tik netobulą pasitenkinimą, o jo vaisiais dažnai mėgautis iš viso negalima arba galima tik ribotai. Žmonių ekonominei veiklai grėsmę kelia smurtas, išnaudojimas ir neteisingumas, godumas, pavydas ir tingumas (žr. apačioje).
Nepaisant to, Biblija atsiliepia apie darbą daugelyje vietų palankiai (žr., pvz., Mt 13, 55; Apd 18, 3; 1 Tes 4, 11; 2 Tes 3, 10; Ef 4, 28) ir ragina uoliai dirbti (ypač Patarlių knygoje). Vadinamasis kultūrinis paliepimas (Pr 1, 28; 9, 1) tebėra tokia pat Dievo valia žmonėms kaip ir misijinis paliepimas (Mt 28, 18–20), nors pastarasis, žinoma, įsakytas tik tikintiesiems į Jėzų Kristų. Reikšminga tai, kad Biblijoje nerasime jokios paniekos amatams ir sunkiam fiziniam darbui, kas yra visiška priešingybė senovės graikų ir romėnų mąstymo pasauliui.
Reformacijos laikotarpiu darbo bei kasdienis gyvenimas buvo iškeltas ir pagerbtas naujai. Buvo suvokta, kad Dievui galima tarnauti ne tik bažnyčioje ar vienuolyne, bet ir dirbtuvėse bei tvartuose, o religinis dvasininkų gyvenimas savaime anaiptol nėra malonesnis Dievui. Dėl to amatininkų, prekybininkų ir verslininkų darbas įgijo neregėtą prestižą, pirmiausia protestantiškoje Šiaurės Vakarų Europoje. Kylanti besiformuojančios viduriniosios klasės laisvės ir orumo dvasia paklojo pamatus pramonės revoliucijai.
- Stoka ir gausa
Dievas pirmuosius žmones įkurdino pasaulyje, kuriame nebuvo vargo, kančios ir mirties. Tačiau Adomas ir Ieva jau tada buvo išlaikomos būtybės, ribojamos savo fizinio kūno ir gyvenimo erdvėje bei laike. Net ir be nuodėmės žmonės jau buvo stokojantys: turintys prasimanyti maisto, vadinasi, dirbti. Bedirbdami jie, be abejo, pavargdavo, todėl turėdavo pailsėti. Siekdami šias ir kitas stokas panaikinti, privalėdavo savo laiką susiplanuoti. Visa tai, be abejo, labai suintensyvėjo po nuopuolio.
Nors Dievas patikėjo žmogui pasaulį, kuriame gausu išteklių, tik nedaugelis jų (pvz., oras) yra tokios būklės, kad galėtume naudoti tiesiogiai. Norint išnaudoti kūrinijos potencialą, visada reikėjo žmogaus darbo. Daugeliu atvejų ištekliams panaudoti arba paversti juos naudingesniais reikia daug proto ir kūrybiškumo, taip pat energijos ir technologijų. Tai yra esminė žemės valdymo ir rūpinimosi užduoties dalis.
Pirmiesiems žmonėms buvo duota užduotis jau pradėtą darbą pratęsti ar užbaigti. Bedirbdami pamažu jie ir jų palikuonys turėjo užvaldyti žemę, gausiai pasidauginti bei išaugti žiniomis ir išmintimi, t.y. subręsti visais atžvilgiais. Taip pat ir šiandien ekonomiškai naudodamiesi kūrinijos dovanomis bei atsižvelgdami į savo dovanas ir ribotumą, mokomės pasverti savo sprendimų kaštus bei laviname gero kūrinijos valdymo įgūdžius.
- Svarbiausias kapitalas
Dievas sukūrė žmogų su gebėjimu ir net aistra kurti daiktus, atrasti nežinomas galimybes ir tyrinėti visus kūrinijos reiškinius – tai Kūrėjo dovana savo brangiausiam kūriniui. Dievui patinka, kai žmonės sugalvoja naujų idėjų, siekdami toliau formuoti Jo pasaulį. Todėl tie, kurie pasižymi kūrybiškumu ir viltingu žvilgsniu į nepažintą ateitį ir yra svarbiausias ekonominės ir kultūrinės plėtros išteklius.
Kai stoka sujungiama su kūrybiškumu, galima geriau panaudoti ribotus išteklius. Išradingumas ir technologiniai laimėjimai visais laikais sudarė gerovės augimo pagrindą. Vienintelė alternatyva šiam procesui yra grobuoniškas mąstymo ir veikimo būdas, kuris tik amoraliai perskirsto turtą, bet nieko naujo nesukuria.
Gerovė kuriama stropumu ir sunkiu darbu, verslumu ir investicijomis bei geromis ir atsinaujinančiomis idėjomis. Visa tai gyvuoja ir klesti tik laisvės erdvėje, kurioje idėjos, nevaržomai sąveikaudamos tarpusavyje, teikia postūmio naujiems produktams, o šiuos patikrina rinkos. Ten, kur saugoma nuosavybė ir sutartys, stengiamasi palaikyti taiką, taikioje aplinkoje sukuriama daugiau gėrio, dėl kurio sumažėja stoka ir nepriteklius, ir taip vis daugiau žmonių gali gyventi gerai apsirūpinę.
- Darbo pasidalijimo palaima
Adomas vyru buvo sukurtas taip, kad moteris jį papildytų (Pr 2, 18). Abu pirmieji žmonės, o po jų ir visi kiti skirti vienas kitam padėti ir papildyti. Vienu iš svarbiausių šio socialinio ryšio reiškinių tapo darbas. Visi esame priklausomi nuo kitų žmonių pagalbos ir darbo (tai akivaizdžiausia žmogaus gyvenimo pradžioje ir pabaigoje); dirbame kitiems, su kitais, kitų labui.
Žmonės iš prigimties turi skirtingų gabumų, talentų ir pomėgių. Dėl to tikslinga darbą specializuoti ir bendradarbiauti. Medžiotojams-rankiotojams darbo pasidalijimas neturi didelės reikšmės, tačiau jo vaidmuo smarkiai išauga kuriantis miestams, vystantis prekybai ir pramonei bei apskritai kylant civilizacijai. Juk tik intensyviai dirbdama kartu žmonija gali iš tikrųjų tobulėti. Susiformavus darbo pasidalijimo sistemai, atsiranda sąlygos sukurti išradimų ir įgyvendinti naujovių, pranokstančių atskiro žmogaus jėgas ir išradingumą.
Giliausia darbo pasidalijimo priežastis yra dieviškoji Trejybė. Tėvas, Sūnus ir Dvasia myli vienas kitą, bendrauja tarpusavyje, veikia vienas dėl kito; jų darbui sukurtame pasaulyje bei atpirkimui būdinga vienybė, bet kartu ir skirtingumas. Tam tikra prasme galima kalbėti apie užduočių, taigi ir darbo pasidalijimą tarp trijų asmenų (pavyzdžiui, tik Sūnus prisiėmė žmogiškąją prigimtį ir buvo nukryžiuotas).
- Mainai ir bendradarbiavimas
Žmogaus gabumai bei polinkis mainytis jų vaisiais skatina darbo pasidalijimą. Mainai vyksta, nes žmonės skirtingai vertina daiktus bei paslaugas; tai, ką turi kitas žmogus, jiems atrodo vertingiau už tai, ką jie jau patys turi. Abi pusės tikisi, kad po mainų joms bus geriau. Dėl to mainus skatinantys asmeniniai interesai turi rimtai atsižvelgti į kitų interesus. Mainų sistemoje siekis naudos sau eina kartu su rūpinimusi kito nauda.
Mainai ir prekyba suartina žmones, nes taikus bendradarbiavimas sudarant pirkimo-pardavimo sutartis teikia daug privalumų. Kartais net labai smarkiai tarpusavyje besiskiriantys asmenys ne plėšia vieni kitus, o stengiasi pagaminti kuo pelningesnių prekių, suteikti reikalingesnių paslaugų, idant patirtų abipusę naudą. Kadangi tarp klientų ir prekybos partnerių atsiranda priklausomybė, tai abi pusės būna linkusios tarpusavyje elgtis padoriai. Todėl laisvoji rinka skatina ne tik kūrybingumą ir darbštumą, bet ir taikingumą bei dėmesingumą. Bendradarbiavimu ir rinka pagrįsta visuomenė galėtų daug lengviau pažaboti neapykantą ir agresiją.
Tačiau nuodėmėse įkalintų žmonių susitaikymas su Dievu (Rom 5, 10; 2 Kor 5, 18–19) vyksta ne per mainų procesą. Dievas savo gailestingumu dovanoja malonę savo priešams ir vienašališkai sudaro taiką. Todėl Dievo „bendrąją malonę“ (pasaulio išlaikymą per kultūrą, ekonomiką ir pilietinę valdžią) reikia skirti nuo šios, „ypatingosios“, malonės (kai kurių žmonių dvasinio išgelbėjimo). Plačios žmonių bendradarbiavimo galimybės, kai rinkos dalyviai laikosi nuosavybės ir sutarčių teisės taisyklių, yra vienas svarbiausių Dievo visuotinės malonės pavyzdžių.
- Paklusnumas Dievo įsakymams
Dievas yra šio pasaulio Kūrėjas, Palaikytojas, taigi ir pagrindinis jo Savininkas (Ps 24, 1; 104, 24; Ag 2, 8). Jis savo žemiškąjį pasaulį su visomis gėrybėmis perdavė valdyti žmonėms, taip padarydamas juos Jo turtų valdytojais arba administratoriais (graikiškai oikonomos). Todėl visa nuosavybė, esanti žmogaus rankose, yra ir liks Dievo dovana (Mok 5, 18). Būdami visų Jo sukurtų dovanų gavėjai, mes privalome atsiskaityti Dievui. Todėl visa ekonominė veikla turi paklusti Jo įsakymams.
Kadangi darbas vyksta nuodėmingame pasaulyje, tai nuosavybė, kaip ekonominės veiklos pagrindas, turi būti saugoma įstatymo; daugybė biblinių įstatymų garantuoja ir reguliuoja nuosavybės egzistavimą bei mainus. Pavyzdžiui, aštuntasis įsakymas uždraudžia vagystę: „Nevogsi“ (Iš 20, 15; taip pat žr. 1 Kar 21 ir Mt 15, 19; Rom 2, 21; Ef 4, 28; Apr 9, 21). Turto perdavimas kitai kartai Biblijoje yra savaime suprantamas dalykas (Pat 19, 14).
Išminties literatūroje dažnai perspėjama dėl „neteisingo pelno“ (Pat 1, 19; 11, 18; 15, 6. 7); smerkiamas sukčiavimas prekyboje (Pat 16, 11; Įst 25, 13-16; Mch 6, 11) ir atlyginimo neišmokėjimas (Jer 22, 13; Įst 24, 14-15; Kun 19, 11-13; Jok 5, 4); stebėtinai dažnai Biblija įspėja dėl korupcijos (Įst 10, 17; 16, 19; 27, 25; Am 5, 12; Mch 3, 11). Vargšų likimas yra labai svarbus biblinės etikos rūpestis; juos išnaudoti, vadinasi, įžeisti patį Dievą. Todėl visiems, silpnesnėse socialinėse pozicijose esantiems, Biblija pateikia išsamų ypatingos apsaugos teisyną (Iš 22, 22-23; 23, 6; Įst 24, 14-15; Iz 1, 17; 10, 1-2; Am 2, 6-8; 8, 4-6).
Puolęs žmogus yra linkęs ieškoti prasmės ir galutinio pasitenkinimo žemiškuose malonumuose bei turtuose. Tačiau tik Kūrėjas, o ne sukurti daiktai gali numalšinti žmogaus dvasinį troškulį. Bet kokios rūšies stabų garbinimas pažadina godumą, kuris iškreipia sveiką rūpestį savimi. Todėl godumą ir šykštumą Biblija prilygina stabmeldystei (Įst 6, 14–15; Kol 3, 5); krikščionys raginami bėgti nuo stabmeldystės ir godumo (1 Kor 10, 14; 1 Tim 6, 10-11). Biblija aiškiai ir rimtai įspėja dėl turto keliamo pavojaus (Lk 12, 18-21; 1 Tim 6, 17-19; Mt 6, 24; 13, 22; 19, 24).
Dešimtasis įsakymas (Iš 20, 17) draudžia trokšti to, kuo tavo artimas nenori ar negali mainytis. Pavydas yra širdies polinkis, vedantis į vagystę ir „įvairius nedorus darbus“ (Jok 3, 16; taip pat žr. Rom 1, 29; Gal 5, 21; 1 Pt 2, 1). Didelis nepasitenkinimas savo gyvenimo padėtimi, žvelgiant pirma ne į Dievą, o į kitus žmones, ardo santykius ir socialinius ryšius. Pavydas yra šakninė nuodėmė, pamatinis blogis, kuris ne tik kenkia ekonomikai, bet ir griauna šeimą bei visuomenę.
- Krikščioniškas liudijimas darbo vietoje
Daugumai suaugusių tikinčiųjų darbo vieta yra ta aplinka, kurioje dažniausiai susiduriama su nekrikščionimis. Todėl evangelizacijos fronto linija, be šeimos, visada buvo ir tebėra darbo pasaulis. Ten turi būti matomi mūsų geri darbai (1 Pt 2, 12), ten turi sklisti mūsų liudijimas apie krikščioniškąją viltį (1 Pt 3, 15).
„Pasaulietiškos“ profesijos ir užsiėmimai anaiptol nėra nesvarbūs Dievui. Juk būtent profesinėje aplinkoje krikščionys veikia kaip druska ir šviesa (Mt 5, 13–16). Būtent darbo vietoje formuojasi krikščionio charakteris – tenai, kur patyrus priešiškumą, gali reikštis Dvasios vaisiai (Gal 5, 22–23), kur galima praktikuoti artimo ir priešo meilę (Mt 22, 39; 5, 44), kur būtina laikytis tiesos ir teisingumo; kur tarp kolegų atsiranda galimybių parodyti biblinį požiūrį į profesijos, politikos, lytiškumo ir pasaulėžiūros klausimus. Ir kur galiausiai mūsų darbo kokybė nurodo į visada gerai dirbantį Dievą.
Biblijoje aiškiai kalbama apie darbdavių (Job 31, 13–15; Kol 4, 1; Ef 6, 9; Phlm) ir darbuotojų, kurie tuo metu dažnai buvo vergai, atsakomybę (Ef 6, 5–8; Kol 3, 22–25; Tit 2, 9–10). Be to, esama daug biblinių pavyzdžių vyrų ir moterų, kurie gyveno ir liudijo savo tikėjimą tenai, kur dirbo. Tarp jų paminėtini tokie vadovai kaip Juozapas (Pr 41, 41), Danielius (Dan 2, 48) ar Nehemijas (Neh 4, 12–15), taip pat žemesnes pareigas užėmę darbininkai, kaip Naamano vergė bevardė izraelitė (2 Kar 5), ar hebrajų akušerės Egipte (Iš 1, 15–22).
- Kūrinijos institucijų įvairovė
Žmonėms, kaip kūriniams, duotos ne tik Dievo įsakymų ribos. Dievas taip pat nustatė ir kelias institucijas kaip konkrečią jų atsakomybės vietą: tai šeima, Bažnyčia, darbas (ekonomika) ir pilietinė valdžia. Visos šios institucijos yra pavaldžios Dievui, tačiau skiriasi savo užduotimis ir atsakomybės įgyvendinimu. Krikščionis turi vietą visose institucijose, t. y. priklauso šeimai, dirba, yra parapijietis ir pilietis.
Šių institucijų negalima painioti: pelno galima siekti ekonomikoje, bet ne Bažnyčioje; Evangelijos skelbimo negalima pajungti ekonominiam paklausos ir pasiūlos principui; valstybės ir piliečio santykiuose negalima tikėtis tokios pat meilės ir artimumo, kaip šeimoje. Bet, kita vertus, šios institucijos yra tarpusavyje susijusios. Pavyzdžiui, Bažnyčiai reikia pilietinės valdžios apsaugos, taip pat ji yra priklausoma nuo aukų, gaunamų iš darbo užmokesčio bei verslo pelno; tėvams vaikus auginti padeda bažnyčios tikinčiųjų bendruomenė arba valstybė ir t.t.
Taip pat būtina užtikrinti, kad viena institucija nedominuotų, netrukdytų ir nenustumtų į šalį kitos. Pavyzdžiui, šiandien kyla grėsmė šeimai iškeisti vaikų gerovę į darbinę ir profesinę karjerą, o Bažnyčiai ekonomizuotis, į dvasinius reikalus pradedant žiūrėti vartotojiškai arba jiems iškeliant efektyvumo reikalavimus. Tačiau visų pirma šiuolaikinė valstybė yra pamiršusi savo ribotumą ir bando tiesiogiai kontroliuoti visas gyvenimo sritis. Ji apleidžia savo užduotį užtikrinti žmonėms būtiną išorės apsaugą ir rūpintis teisės bei teisingumo viršenybe, kas leistų visiems piliečiams visose institucijose darniai sugyventi. Vietoj to, ji vis labiau skverbiasi, pavyzdžiui, į vaikų auklėjimą, ekonomikos reguliavimą ir net bažnytinius reikalus.
- Poilsio dienos palaima
Visi dirbame kartu su Dievu, nes esame Jo paskirti žemės valdytojai. Po darbo ilsimės, nes ir pats Dievas ilsėjosi užbaigęs kūrimo darbą (Pr 2, 2–3). Darbo ir pastangų bei poilsio ir mėgavimosi ritmas yra dar viena svarbi Dievo tvarka. Ketvirtasis įsakymas apie šabą (Iš 20, 8–11) ragina mus pripažinti, jog darbo prasmė ir tikslas yra Dievo šlovinimas. Todėl septintąją dieną turėtume ne dirbti, o dėkoti ir džiaugtis tuo, kas sukurta – viskuo, kas sukurta gamtoje, ekonomikoje bei kultūroje.
Septintoji diena yra proga sustoti ir apmąstyti savo priklausomybę nuo Dievo, nes Jis mums suteikia galią dirbti ir laimina mūsų veiksmus. Nustatytas poilsis primena, kad darbas nėra savatikslis. Ekonominiu požiūriu laisvas sekmadienis laikytinas naudinguoju ‘trikdžiu’ visuomenės gyvenime. Bažnyčioje bendruomeniškai švenčiamas sekmadienis uždengia skirtumus tarp turtingųjų ir vargšų ir parodo, kad nesame vien darbo, gamybos ir vartojimo visuomenė.
Neatsitiktinai žmonijos išgelbėjimas ir amžinasis buvimas su Dievu vadinamas „šabo poilsiu“ (Hbr 4, 9). Kitaip nei pagonybėje, čia žmonės ne nusipelno dieviškojo palankumo, o pats Dievas dirba dėl žmogaus, kad šis galėtų įžengti pas Jį į amžinąjį atilsį. Todėl galime būti tikri, kad ir naujojoje kūrinijoje žmonėms darbo bus. O žemiškojo poilsio diena yra bene svarbiausia nuoroda į „paskutiniąją“ – laisvą, padovanotą, neužtarnautą malonę – dabartinėje, „priešpaskutinėje“ (D.Bonhoefferio sąvokos), epochoje, kurioje darbas vis dar užima labai svarbią vietą.