Reformatų žinia 

Danieliaus knyga 1, 1-2: Trečiaisiais Judo karaliaus Jehojakimo viešpatavimo metais Babilono karalius Nebukadnecaras atėjo prieš Jeruzalę ir apgulė ją. Viešpats atidavė į jo rankas Judo karalių Jehojakimą ir Dievo namų indų dalį. Jis nugabeno juos į Šinaro šalį ir indus nunešė į savo dievo turtų namus.

Perspėjimas karaliui Saliamonui (1000 m. pr. Kr.)

1 Karalių 9, 1-7: Kai Saliamonas baigė statyti Viešpaties namus, karaliaus namus <...> Viešpats pasirodė Saliamonui antrą kartą <...> ir tarė: <...> “Jei tu vaikščiosi priešais mane, kaip vaikščiojo tavo tėvas Dovydas, tyra ir neklastinga širdimi vykdydamas tai, ką tau įsakau, ir laikysies mano nuostatų bei potvarkių, tai įtvirtinsiu tavo karalystės sostą Izraelyje amžiams, kaip pažadėjau tavo tėvui Dovydui, sakydamas: ‘Tu nepritrūksi vyro, kuris sėdėtų Izraelio soste’. Bet jei jūs ar jūsų vaikai nuo manęs nusigręšite ir nesilaikysite mano įsakymų bei mano nuostatų, kuriuos jums daviau, ir nuėję tarnausite kitiems dievams ir juos garbinsite, tai išnaikinsiu Izraelį iš žemės, kurią jiems daviau, ir atmesiu šituos namus, kuriuos pašventinau savo vardui; Izraelis taps patarle ir priežodžiu visose tautose.

Izraelis nubaudžiamas- Jehojakimas (605 m. pr. Kr.)

2 Kronikų 36, 5-8: Jehojakimas, pradėdamas karaliauti, buvo dvidešimt penkerių metų ir vienuolika metų karaliavo Jeruzalėje. Jis darė pikta Viešpaties, savo Dievo, akyse. Prieš jį atėjo Babilono karalius Nebukadnecaras, sukaustė jį grandinėmis ir nusivedė į Babiloną. Nebukadnecaras parsigabeno į Babiloną ir Viešpaties namų indus ir padėjo juos savo šventykloje. Visi kiti Jehojakimo darbai ir jo nusikaltimai yra surašyti Izraelio ir Judo karalių knygoje. Jo sūnus Joachinas karaliavo jo vietoje.

Įvadas

Šiandien pradedame studijuoti Danieliaus knygą. Skaitydami šią knygą, matysime, jog ji susideda iš dviejų pagrindinių dalių. Pirmieji šeši skyriai yra istorinė dalis. Tuomet yra šeši skyriai, kuriuose aprašomi sapnai, vizijos ir pranašystės, nurodančios į Jėzų. Tačiau ne taip paprasta atskirti tas dvi dalis. Net ir istorinėje dalyje yra visas skyrius apie sapną, pranašystę apie Jėzų.

Mums gali kilti klausimas, kodėl mes turėtume studijuoti Senojo Testamento knygas, tokias kaip Danieliaus, jeigu Jėzus jau atėjo ir prieš 2000 metų išpildė tas pranašystes. Tačiau tam yra  svarbių priežasčių. Pirmiausia, mes negalime pilnai suprasti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atlikto darbo iki tol, kol neapžvelgiame darbo, kurį Dievas atliko ruošiantis Jo atėjimui. Kiekviena Kristaus atėjimo detalė buvo suplanuota, daugeliu atveju net kelis šimtus metų prieš tai, kai viskas išsipildė tvarte Betliejuje, kur gimė Jėzus.

Bet yra ir antra priežastis, kodėl mes turėtume studijuoti Danieliaus knygą. Ši knyga mus moko, kaip gyventi nestabiliame, netgi priešiškame pasaulyje. Žinau, kad kai kurie iš jūsų gyveno sovietiniais laikais, kai komunistai bandė sugriauti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Bažnyčią. Jiems nepavyko. Tačiau kartais atrodė, jog jiems pavyks. Su Danieliaus knyga rankoje jūs galėjote būti visiškai įsitikinę, kad komunistams nepavyks sukurti pasaulio, kuriame nėra Dievo. Nes Danieliaus knygoje antrame skyriuje yra pranašystė, kurioje sakoma, kad Bažnyčia yra karalystė, kuri niekada nebus sunaikinta (44 eil.). Visos kitos imperijos bus sutrupintos ir sunaikintos, bet Dievo karalystė išliks.

Tai yra svarbu žinoti mums, gyvenantiems Vakarų Europoje. Mes turime daug laisvių. Tačiau šios laisvės vis labiau naudojamos prieš krikščionybę. Vakarų politiškai teisinga moralė nekenčia krikščionybės su tokiu pačiu užsidegimu kaip kažkada matėme komunistuose. Ir šis nusistatymas prieš krikščionybę tik stiprės. Kaip mums, krikščioniams, gyventi priešiškoje kultūroje? Danieliaus knygoje randame atsakymą. Taigi šią knygą verta studijuoti.

Trečia ir pati svarbiausia priežastis, kodėl verta studijuoti Senojo Testamento knygas, yra ta, kad jos mums pasakoja apie Dievo charakterį. Jose sužinome, kad Dievas yra geras, mylintis, malonus ir švelnus, teisingas, visagalis, visažinis, pilnas išminties ir t.t. Senajame Testamente yra minima tiek daug Dievo savybių, kad net būtų sunku jas visas išvardinti. Senajame Testamente jos yra ne tik išvardinamos ir apibūdinamos, bet taip pat ir parodoma, kaip jos atrodo praktikoje. Būtent ties tuo aš noriu sutelkti mūsų dėmesį šios dienos pamoksle: kaip Dievo charakteris yra parodomas per 400 metų prieš Danieliaus knygą ir pirmose dviejose šios dienos skaitinio eilutėse. Mes pamatysime, kad Dievo charakteris matomas fakte, jog Dievas yra mūsų Tėvas, bet ne Senelis. Pažiūrėkime, kaip tai atrodo mūsų ištraukoje.

Danieliaus knygos priešistorė

Danielius savaime neatsirado Babilone. Jo istorija turi priešistorę. Taigi šios knygos studiją norėčiau pradėti nuo jos priešistorės. Grįšime atgal 400 metų, kai Dievas kalbėjo karaliui Saliamonui - išmintingiausiam bet kada gyvenusiam žmogui. Jis parašė didžiąją dalį Patarlių knygos Biblijoje. Šioje knygoje, pagrinde patarlių forma, surinkta ir surašyta išmintis iš Dievo.

Saliamono karaliavimo Izraeliui pradžioje Dievas jam pasiūlė bet ką, ko tik jam gali prireikti, kad jis būtų geras karalius: turtą, galingą kariuomenę, administracinius įgūdžius. Ir Saliamonas pasirinko išmintį (Kronikų 1, 7-13). Kadangi Saliamonas pasirinko tą savybę, kurios labiausiai reikia karaliui -  išmintį, Dievas jam taip pat davė ir turtų, jėgos, įtakos bei garbės. Saliamonas tapo pačiu galingiausiu ir turtingiausiu karaliumi Dievo žmonių istorijoje (Kronikų 1, 14-17 ir 9, 22-28). Po jo nebuvo nei vieno karaliaus, kuris jam prilygtų savo didingumu ir įtaka.

Nors Saliamonas atmenamas dėl išminties, turtų ir jėgos jo valdymo pradžioje, tai nėra pats svarbiausias istorinis faktas apie jo karaliavimą Jeruzalėje. Pats svarbiausias Saliamono atliktas darbas buvo šventyklos, kur būtų garbinamas Dievas, pastatymas Jeruzalėje. Iki to laiko Izraelitai garbino Dievą palapinėje, kuri buvo pastatyta prieš kelis šimtus metų, kai Izraelitai išėjo iš vergystės Egipte. Ta palapinė jau buvo sena ir nusidėvėjusi. Kol izraelitai neturėjo savo nuosavos žemės, ši palapinė tiko garbinimui. Tačiau valdant Saliamono tėvui, karaliui Dovydui, Izraelio žemė tapo tautos tėvyne. Taigi atėjo laikas pakeisti laikiną palapinę į  nuolatinę šventyklą.

Kai Saliamonas pabaigė statyti šventyklą, jis ją paskyrė Dievui. Tą naktį po Dievo namų pašventinimo Viešpats prakalbo Saliamonui. Dievas davė jam pažadą. Tas pažadas buvo paprastas. Jis užrašytas 1 Karalių 9,1-7 eilutėse. Viešpats pažadėjo Saliamonui, kad, jeigu jis išliks ištikimas Izraelio Dievui, Jis ne tik duos Saliamonui Izraelio sostą iki jo gyvenimo pabaigos, bet ir amžinai išlaikys sostą jo palikuonims. Nors Izraelis buvo strategiškai lengvai kitų imperijų pažeidžiamoje vietoje, Dievas apsaugos jo žemę ir žmones.

Tačiau buvo dar viena pažado pusė, apie kurią jau skaitėme šios dienos ištraukoje: „Bet jei jūs ar jūsų vaikai nuo manęs nusigręšite ir nesilaikysite mano įsakymų bei mano nuostatų, kuriuos jums daviau, ir nuėję tarnausite kitiems dievams ir juos garbinsite, tai išnaikinsiu Izraelį iš žemės, kurią jiems daviau, ir atmesiu šituos namus, kuriuos pašventinau savo vardui.“ Jeigu Saliamonas ar jo palikuonys nusigręš nuo Viešpaties, tuomet Viešpats ne tik padarys galą Dovydo ir Saliamono dinastijai, bet dar ir ištrems izraelitus. Ir ne tik tai, Dievas taip pat paliks šventyklą, kuri buvo pastatyta Jo garbinimui.

Šis pažadas ir sąlygos paruošia mus įvykiams, kurie vyko po 400 metų Danieliaus knygoje. Jie mums parodo dvi svarbias tiesas apie Dievą ir Jo charakterį; tiesas, kurios ir šiandien yra mums aktualios. Taigi aš noriu nuosekliau pažvelgti į šias tiesas. Jas galima apibendrinti dviem teiginiais: pirmiausia, Dievas yra geras, malonus ir maloningas Tėvas. Antra, Dievas nėra nuolaidžiaujantis Senelis. Taigi pažvelkime, kaip tai atrodo šioje istorijoje.

1. Dievas yra geras, malonus ir maloningas Tėvas

1 Karalių 9 skyriuje mes skaitome: „Kai Saliamonas baigė statyti Viešpaties namus, karaliaus namus ir visa, ką jis buvo sumanęs, Viešpats pasirodė Saliamonui antrą kartą <...> ir tarė <...> ‘Jei tu vaikščiosi priešais mane, kaip vaikščiojo tavo tėvas Dovydas, tyra ir neklastinga širdimi vykdydamas tai, ką tau įsakau, ir laikysies mano nuostatų bei potvarkių, tai įtvirtinsiu tavo karalystės sostą Izraelyje amžiams, kaip pažadėjau tavo tėvui Dovydui, sakydamas: „Tu nepritrūksi vyro, kuris sėdėtų Izraelio soste“.‘“

Dievas neprivalėjo to pažadėti Saliamonui. Kaip dangaus ir žemės Kūrėjas ir kaip Dievas, kuris davė Saliamonui sostą, Jis ir taip turėjo teisę reikalauti visiško paklusnumo ir garbinimo. Dievas nebuvo nieko skolingas Saliamonui. Priešingai, Saliamonas buvo skolingas Dievui. Tai yra svarbi detalė. Kartais, kai mes galvojame apie savo nuodėmę ir Dievo bausmę, kuri laukia pasaulio, mes manome, jog tai yra „nesąžininga“. Mes klausiame: „Kodėl Dievas baudžia žmones? Kodėl Jis nesidalina išgelbėjimu su kiekvienu žmogumi? Kaip Jis gali būti toks nesąžiningas?“

Bet šis argumentas prasideda netinkamoje vietoje. Jis prasideda nuo mūsų ir atsižvelgia tik į mūsų teises. O tai yra visiškai savanaudiškas mąstymas. Taip galvodami mes darome prielaidą, kad Dievas mums yra kažką skolingas - mūsų gyvenimus ar lygiavertę galimybę į išgelbėjimą, ar „teisę“ patekti į dangų. Tokia prielaida yra klaidinga. Mes neturime jokių teisių. Viskas priklauso nuo Dievo malonės - mūsų gyvenimai, mūsų sveikata, mūsų šeimos ir visa kita, kas yra gera, mūsų gyvenimuose. Dievas neturi jokių įsipareigojimų mums. Viskas priklauso nuo Jo gailestingumo (Romiečiams 9, 14-24).

Taigi, kai Dievas Saliamonui pasiūlė nepaprastų turtų, jėgos ir išminties, tai buvo nepelnytas, iš malonės gautas palaiminimas ir pažadas. Todėl Dievas pagrįstai reikalavo ištikimybės ir garbinimo iš jo. Dievas pradėjo žodžiais: „Aš tave palaiminsiu“ ir tuomet tęsė: „Aš noriu, kad tu būtum man ištikimas“. Argi tai neatrodo pagrįstas prašymas? Man atrodo, kad taip. Ir, rodos, Saliamonas su tuo taip pat sutiko. Jis nesipriešino ir priėmė Dievo palaiminimus.

Dievo palaiminimas aiškiai matėsi Saliamono gyvenime. Eilutė, kuri apibūdina Dievo palaiminimą, yra pavartota ir Saliamono valdymo pradžioje, ir pabaigoje: „Karalius padarė, kad sidabro ir aukso Jeruzalėje buvo kaip akmenų, o kedro medžių buvo kaip figmedžių, kurių gausiai auga slėniuose“ (2 Kronikų 1, 15 ir 9, 27). Karalius buvo toks turtingas, kad net pačios brangiausios pasaulyje medžiagos buvo įprastos jo karalystėje. Be visa to, jis taip pat buvo sumanus ir išmintingas. Dievas gausiai laimino Saliamono valdymą. Jam nieko netrūko. Dievas buvo mylintis, malonus ir maloningas Tėvas Saliamonui.

2. Bet Dievas nėra pataikaujantis Senelis

Tačiau yra dar viena eilutė, kuri taip pat apibūdina Saliamono valdymą. Ir ji ne tokia graži. 1 Karalių knygoje 11, 3 mes skaitome: „Jis turėjo septynis šimtus žmonų ir tris šimtus sugulovių; ir jo žmonos nukreipė jo širdį.“ Ši eilutė aprašo, kaip pasaulio pats išmintingiausias žmogus tapo kvailiausiu bet kada gyvenusiu karaliumi. Vietoje to, kad tą išmintį naudotų ištikimai sekant Dievą, jis ją panaudojo susikrauti žemiškus turtus, jėgą ir įtaką. Ir to procese jis nusisuko nuo Dievo, savo Tėvo. Jis pradėjo su Dievu elgtis kaip su Seneliu.

Dabar, kai esu senelis, aš galiu aiškiai matyti skirtumą tarp buvimo tėčiu ir seneliu. Būdamas trijų vaikų tėtis, aš žinojau, kad Dievas man davė didžiulę atsakomybę. Aš turėjau juos aprūpinti, mylėti ir padėti jiems išaugti nuostabiais žmonėmis, kokie jie dabar yra. Tai reiškia, kad kartais man teko juos auklėti. Tai nebuvo linksma, bet tai buvo būtina. Nes be auklybos jie būtų pasirinkę kvailus ir pavojingus gyvenimo kelius. Tačiau dabar, būdamas senelis, aš nebeturiu tų pačių atsakomybių. Aš netgi galiu pataikauti savo anūkams ir duoti kažkokį skanėstą, kurio jie paprastai negautų iš tėvų. Aš galiu juos gausiai apsupti meile ir dovanomis, nes žinau, kad jų tėvai pasirūpins jų kasdieniu auklėjimu. Vaikai gali mėgautis savo seneliu. Bet jiems reikia jų tėčio.

Saliamonas elgėsi su Dievu kaip su Seneliu. Jis pasiėmė palaiminimus iš Dievo, bet nebuvo Jam ištikimas. Ir ne tik tai. Po Saliamono Izraelis bei jo karaliai ateinančius 400 metų vis tolo nuo Dievo, kol Jis, jų dangiškas Tėvas, kantriai juos kvietė pas save. Vėl ir vėl Dievas siuntė „mažas bausmes“ taip juos perspėdamas. Jis taip pat siuntė pranašus, kurie jiems paaiškindavo tuos įvykius ir pasakydavo, kad, jeigu jie ir toliau atmes Dievo auklėjimą, galiausiai jie bus ištremti į kitą kraštą. Ir kai Danielius buvo jaunuolis, Dievo kantrybė baigėsi.

Išvados

Taigi Danieliaus 1, 1-2 eilutėse mes skaitome apie pirmuosius iš daugelio įvykių, kurių metu Dievo žmonės buvo nugalėti ir ištremti į Babiloną. Ateinančius 70 metų (nuo 605 pr. Kr. iki 536 pr. Kr.) izraelitai kentėjo tremtį iš šalies, kurią Dievas jiems buvo davęs. Danielius buvo dar jaunas, kai visa tai įvyko. Jis turėjo privilegiją sulaukti senyvo amžiaus ir beveik išgyveno iki tremties pabaigos. Septyniasdešimt metų Danielius gyveno Dievo griežtoje, tėviškoje Jo žmonių auklyboje.

Taigi pasimokykime iš to. Dievas mums nėra nieko skolingas. Viskas, ką mes turime, kiekvienas įkvėpis yra Dievo palaiminimas mums. Ir Jis mūsų tiesiog prašo, kad mes Jį sektume. Kai mes tai darome, Jis rūpinasi mumis, saugo ir laimina mus. Bet kai mes nuklystame nuo Jo, Jis auklėja mus ir atima kai kuriuos palaiminimus. Kai Jis tai daro, prisiminkime, jog tai yra mūsų naudai. Dievui mes rūpime ir todėl Jis neleis mums mėgautis nuodėme. Savo auklyba Jis kviečia mus sugrįžti pas Jį. Išgirskime Jo kvietimą ir iš naujo atraskime palaiminimus, kurie ateina su paklusnumu Jam. Amen.