Kun. Raimondas Stankevičius 

Mt 5,19: Todėl, kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje.

Mieli broliai, mielosios seserys, brangūs bendratikiai Kristuje Jėzuje, krikščionys. Šiandien vėl kalbėsime apie Šventąjį Raštą, Jo svarbą ir koks Jis – Dievo Žodis mums reikalingas, privalomas ir neatsiejamas nuo kiekvieno krikščionio gyvenimo.

Apie Dievo Žodžio, Biblijos svarbą kalba mūsų tikėjimo, išpažinimo knygos: viena iš pagrindinių ir išsamiausių tikėjimo knygų – Vestminsterio tikėjimo išpažinimas, jis Biblijos svarbai skiria visą pirmąjį skyrių. Kita išpažinimo knyga - Antrasis šveicariškasis išpažinimas taip pat pradedamas pirmuoju skyriumi Apie Šventąjį Raštą, tikrąjį Dievo žodį, o Heidelbergo katekizmas šią temą išskirsto 19, 22, 98 klausimuose, o Belgų arba Nyderlandų išpažinimas apie Raštą kalba 3-6 skyriuose.

Šie išpažinimai ir ne tik šie, kalba ir moko apie Šventąjį Raštą, apie tai kaskart liudija ir Kristaus Bažnyčia, jos nariai, Kristaus išrinktieji, visi nuoširdūs tikintys krikščionys. Apie tai kalbame ir mes šiandien.

Pasiklausykite Vestminsterio tikėjimo išpažinimo 1 sk. 5 dalį: „Bažnyčios liudijimas gali mus paskatinti deramai bei pagarbiai vertinti Bibliją, be to, ir pats Raštas daugeliu požymių atsiskleidžia kaip Dievo Žodis, pavyzdžiui: dvasiniu turiniu, mokymo efektyvumu, stiliaus didingumu, visų dalių derme, nuo pradžios iki galo vienijančiu tikslu (teikti visą šlovę Dievui), pilnu apreiškimu apie vienintelį žmogaus išgelbėjimo būdą, daugeliu kitų jam neprilygstamų ypatybių ir visišku tobulumu. Tačiau Biblijos dievišku autoritetingumu ir neklystamumu mus iki galo įtikina tik vidinis Šventosios Dvasios darbas – Ji liudija mūsų širdyse Dievo Žodžiu ir per jį.“

Taigi, Bažnyčios liudijimas – Bažnyčios narių liudijimas pasauliui turi būti labai atsakingas, pasvertas, patikrintas pačiu Dievo Žodžiu ir atsakingai skelbiamas. Dievo darbus, Jo šlovę privalo liudyti kiekvienas Kristaus Bažnyčios – Jo surinkimo narys, tačiau atsakingai, nuoširdžiai tai daryti, Jo garbei, teikiant visą šlovę Dievui, sau nepasiliekant nieko.

Martynas Liuteris labai taikliai pasisako apie Dievo Žodį. Jis Didžiojo katekizmo Įvade rašo: „Bet kam daug kalbėti! Jei man reikėtų apsakyti visą naudą ir peną, kuriuos teikia Dievo Žodis, iš kur paimčiau tiek popieriaus ir laiko? Velnias vadinamas visų amatų meistru; bet kaip pavadinti Dievo Žodį, šitokį visų amatų meistrą su jo išmanymu ir galybe išvejantį ir niekais paverčiantį? Iš tikro Jis turi būti daugiau negu visų amatų meistras.

Taigi, mielieji, Dievo išrinktieji, Viešpats mums davė tokią nuostabią dovaną – savo Žodį, Dievas davė mums ir didžiulę atsakomybę – ne tik dvasininkams, bet ir kiekvienam skelbiančiam ir liudijančiam Dievo Žodį krikščioniui. Skelbti ir liudyti, gyventi Dievo Žodžiu privalo kiekvienas Dievo išrinktasis arba pateptasis, kaip ir mokoma 1 Jn 2,20: “Jūs esate gavę Šventojo patepimą ir visi tai žinote“ Jūs krikščionys, Dievo išrinktieji žinote Raštą ir turite juo gyventi, - sako Jonas, moko ir reikalauja mūsų pačių labui. O jei nežinote, turite sužinoti, t.y. mokytis, gilintis, maitintis Dievo Žodžiu, kaip kasdiene duona, ir tai daryti labai atsakingai. Kaip tai pasiekti aiškina evangelistas Matas Evangelijos 5 sk. 18 eilutėje: „Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys“, o taip pat ir kitas evangelistas Lukas 16 sk. 17 eil.: „Greičiau dangus ir žemė pražus, negu iš Įstatymo iškris bent vienas brūkšnelis.“ Štai tokie griežti ir tikslūs reikalavimai vykdyti Raštą, ir jo neiškraipyti.

Šias eilutes puikiai galime pritaikyti šiandienos sudėtingo gyvenimo tarpsnyje. Šiandien mes turime labai griežtai, tiksliai ir atsakingai laikytis medikų ir valdžios nurodymų bei visų rekomendacijų. Ir tą darydami, saugoti savo artimus.

Kaip kartais norisi vienas Švento Rašto vietas nutylėti, praleisti, apeiti, o kitas vis kartoti ir kartoti. O tiksliau, Dievo Žodį pritaikyti sau, net jį pakoreguoti, pakeisti, kad man visiškai tiktų, kad aš sugebėčiau pilnai jį įvykdyti. Labai griežtas sankcijas numato Viešpats savo Žodyje Mt 5,19-ji eilutė: „Todėl, kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje.“ Ir tuoj pat padrąsinimas, pastiprinimas bei paguodos žodis: „O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje.“ Visiškai nesvarbus žemiškasis pripažinimas, bažnytinės pareigos ar titulas, išsilavinimas ar pasiekimai, bet tik Dievo Žodžio, Viešpaties Įstatymo vykdymas. Ir dar evangelistas Matas akcentuoja ne tik Rašto vykdymą, bet ir mokymą. Raštas ypatingus reikalavimus duoda Rašto mokytojams – akcentuodamas į tai, kad neužtenka tik mokyti, tik deklaruoti savo krikščionišką gyvenimą, ne tik kalbėti apie tai, bet pirmiausiai ir vykdyti Švento Rašto tiesas. Negaliu nepaminėti Ev. pagal Lk 12,48: „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota.“

Mieli krikščionys, taip į jus kreipiuosi, ir tikriausiai jums malonu, - man irgi malonu, kai taip mane vadina, bet taip vadinami su malonumu gauname ir įpareigojimus, labai sudėtingas, ir sunkias užduotis pateisinti tą vardą, šį kreipinį, nes kitu atveju bus daug išieškota. Kaip tai padaryti, kaip suprasti Dievo Žodį, kaip nugalėti manyje esantį pirmąjį Adomą? Kaip atsispirti nuodėmei? Tik Dievo vedini, tik Šventosios Dvasios paskatinti, Jos veikimu neabejodami, pasitikėdami pažadu ir sandora, kurią Viešpats sudarė su savaisiais – savo tauta, ką patvirtina pranašas Izaijas 59 sk. 21 eil.: „Tai Sandora, kurią aš sudariau su jais, – sako VIEŠPATS. – Mano dvasia, esanti virš tavęs, nuo tavęs nepasitrauks, ir mano žodžiai, įdėti tau į lūpas, liks tavo lūpose, tavo vaikų lūpose ir tavo palikuonių lūpose, – sako VIEŠPATS, – dabar ir per amžių amžius!“

Mielieji, išrinktieji, pasitikėkime Dvasios vedimu, pasitikėkime Dievo Žodžiu, pasitikėkime gyvuoju Kristumi, savo Gelbėtoju, atidavusiu gyvybę, kad mus išgelbėtų, kad atpirktų mūsų nuodėmes ir su Jo jėga, Šventosios Dvasios apšviesta Šventojo Rašto tiesa atsispirtume šėtono, pasaulio melagio ir antikristo, neigiančio Tėvą ir Sūnų, gundymams. „Kiekvienas, kas neigia Sūnų, neturi ir Tėvo. Kas išpažįsta Sūnų, tas turi ir Tėvą.“ (1 Jn 2,23).

Dar apie kovą su šėtonu ir nuodėme Jonas 1-jame laiške primena ir moko, kad laikytumės Dievo mokymo, Jo Žodžio: 2 sk. 24 eil.: „Tepasilieka jumyse tai, ką girdėjote nuo pradžios. Jeigu tai, ką girdėjote nuo pradžios, pasiliks jumyse, tai jūs pasiliksite Sūnuje ir Tėve. Ir tuojau pat  atlygis ir nuostabus viltingas pažadas 25-je eilutėje:  „Štai pažadas, kurį jis pats mums yra davęs, – amžinasis gyvenimas.“ Dievo Žodis, kurį kiekvienas Dievo žmogus gali savarankiškai ir teisingai suprasti yra kelias  į Karalystę, į amžinąjį gyvenimą, todėl nepasiduokime klaidingiems mokymams, aiškinimams, kad žmogus nepajėgus suprasti Dievo Žodžio. Tikrai nepajėgus, jei nesistengia, jei nesigilina, jei nebando, jei nepriima, jei atstumia, jei laukia patogesnio, paprastesnio paaiškinimo, ar mokymo - eina lengviausiu keliu. Tikėjimo kelias nėra lengvas, tikėjimo kelias šiandien brangiai kainuoja Klaidintojų, kritikų, priešininkų - šiandien labai daug, ir Viešpats Jėzus garsiajame Kalno pamoksle tai patvirtina ir kartu pastiprina dėl šių sunkumų - Mt 5,3.4.6.10.11: „³Palaiminti turintys vargdienio dvasią; jų yra dangaus karalystė.

⁴Palaiminti  liūdintys; jie bus paguosti.

⁶Palaiminti  alkstantys ir trokštantys teisumo; jie bus pasotinti.

¹⁰Palaiminti  persekiojami dėl teisumo; jų yra dangaus karalystė.

¹¹`Palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami.“

Taigi, mielieji, kur bebūtume, privalome pasitikėti Šventuoju Raštu, Jį suprasdami ir gyvendami Juo - būsime arba jau esame palaiminti.

Jau vien tuo palaiminti, kad turime Dievo Žodį, kad Dvasios veikimu galime jį asmeniškai suprasti ir žinoti apie Dievo Šlovę, Jo Karalystės džiaugsmą ir pilnatvę Kristuje.

Baigdamas šiandienos apmąstymą dar paskaitysiu Vestminsterio tikėjimo išpažinimo 1sk. 6 dalį: „Viskas, ką mums būtina žinoti apie Dievo šlovę, žmogaus išgelbėjimą, tikėjimą ir gyvenimą, yra arba aiškiai atskleista Biblijoje, arba gali būti suprasta padarius iš jos būtinas ir deramas išvadas. Biblija niekuo ir niekada negali būti papildyta – nei naujais Dvasios apreiškimais, nei žmonių tradicija. Tačiau mes pripažįstame, kad Dievo Žodyje apreikštam išgelbėjimo supratimui būtinas Dievo Dvasios apšvietimas.  Taip pat pripažįstame, kad kai kurie Bažnyčios pamaldų tvarkos ir bažnytinio vadovavimo klausimai, kaip ir bet kurioje pasaulietinėje veikloje ar bendruomenėje, turi būti sprendžiami vadovaujantis sveika nuovoka ir krikščionišku romumu, visuomet laikantis Dievo Žodžio principų.“ Ir dar Rom 14,19: „Tad laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui.“ Amen.