Katech. Holger Lahayne  

Mato 16,13–20: ₁₃ Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ ₁₄Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. ₁₅Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ ₁₆Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“

 ₁₇Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. ₁₈Ir aš tau sakau: tu esi Petras [uola]; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. ₁₉Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“. ₂₀Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas.

Kuo iš esmės skiriasi Romos katalikai ir evangelikai? Kaip vienos konfesinės mažumos nariai turime gebėti atsakyti į šį klausimą. Atsakydami turėtume kalbėti apie Bažnyčią, nes ji rūpi ypač katalikams; jie didžiuojasi, kad Romos bažnyčia pati didžiausia, labai sena, turinti aiškią tapatybę. Mes, evangelikai, ieškodami atsakymų, visų pirma žvelgiame į Bibliją.

Naujojo Testamento evangelijose Jėzus tik dviejose vietose tiesiai kalba apie savo Bažnyčią: Mato šešioliktame ir aštuonioliktame skyriuje. Mūsų teksto aštuonios eilutės yra labiausiai diskutuojamas tekstas visoje Mato evangelijoje; tarp jų ypač aštuoniolikta eilutė apie Petrą istoriškai yra labai ginčytina. Katalikai čia įžvelgia popiežiaus institucijos įsteigimą. O kaip mes turėtume šią eilutę paaiškinti? Kodėl mes negalime sutikti su katalikų paaiškinimu?

Savo paaiškinimą pateiksiu atsakydamas į penkis klausimus: Kas yra Jėzus? Iš kur ateina tikėjimas? Kas stato Bažnyčią? Koks Petro vaidmuo? Ir Kaip tarnaujame Bažnyčioje?

Kas yra Jėzus?

Jėzus pradeda pokalbį paprastu klausimu: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ (13 eil.) Jis kalba apie save – ką sako (taip pažodžiui) krašto gyventojai, žydai, apie mane? Jo mokiniai atsako, kad Jėzus įprastai lyginamas su reikšmingais tautos pranašais. Paskutinis toje eilėje buvo neseniai miręs Jonas Krikštytojas. Paskui Jėzus klausia mokinius („jūs“), ką jie (ne vien tik Petras) apie Jį galvoja ar sako. Petras visų vardu atsako: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (15 eil.). Čia svarbu, ką Petras sako, kaip jis tai sako ir kad jis apskirtai ką nors sako.

Petras iš esmės pasako du dalykus: Jėzus yra Kristus, gr. „Christos“ (verčiamas „Mesijas“), tai reiškia Pateptasis. Senajame Testamente aliejumi patepami buvo kunigai, pranašai ir karaliai. Žydai tais laikais intensyviai laukdavo paskutiniųjų laikų karaliaus, kuris pagaliau atnaujintų Izraelio karalystę. Patepimas reiškia galios ar įgaliojimo perdavimą. Kai pernai buvo karūnuotas Anglijos karalius Karolis III, patepimas buvo pati garbingiausia apeigų dalis.   

Taigi Petras sako: Tu esi Karalius – tas galingas veikėjas, kuris mus išgelbės. Bet antra atsakymo dalis rodo, kad tai ne vien tik žmogus. „Gyvasis Dievas“ yra kitas Izraelio Dievo pavadinimas: Kitaip negu pagonių dievai, kurių iš tikrųjų net nėra, Jis tikrai egzistuoja, turi gyvybę savyje ir palaiko visa, kas gyva. Ir tokio Dievo Sūnus yra Jėzus. Petras vienu sakiniu išpažįsta: Tu esi ne vien tik žmogus, bet ir Dievas; ir tu esi Dievo paskirtas ypatingam darbui –  tu turi galią jį atlikti.

Antra, kaip ar kokiu būdu Petras sako tuos žodžius? Visos sakinio dalys pabrėžiamos: Tu esi Mesijas; tu esi tas Mesijas, ir tu esi tas Dievo Sūnus. Žymimieji artikeliai graikų kalboje čia pabrėžia, kad vien Jėzus ir niekas kitas yra Kristus ir kad vien Jis yra Dievo Sūnus. Taigi Petras kalba tiksliai ir užtikrintai. Jis nesako: manome, kad esi toks ir toks; turime viltį, kad galbūt esi... – Ne, Petro sakiniui būdingas didelis aiškumas ir konkretumas.

Ir trečia apie faktą, kad Petras iš viso ištarė šiuos žodžius. Mokiniai turėjo atsakyti į klausimą „O jūs ką sakote mane esant?“ (Jurėno vert.) Žinoma, Jėzus norėjo sužinoti, koks jų tikėjimas. Tikėjimas yra širdies veiksmas; jis vyksta mūsų viduje, todėl šia prasme yra nematomas. Bet tikėjimas – jeigu jis tikras – turi ir išorinę, regimą ar girdimą pusę: tai tikėjimo išpažinimas žodžiais.

Ir pati Biblija aiškiai patvirtina, kad širdies tikėjimas ir išpažinimas žodžiais turi eiti kartu: „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas“ (Rom 10,9); Jėzus taip pat sako: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 32).

Kas yra Jėzus? Į šį klausimą turi gebėti atsakyti kiekvienas žmogus. Svarbiausia, kaip mes Jį suvokiame ir jaučiame savo širdyje. Bet ne mažiau svarbu, ką apie Jį sakome. Daug žmonių šiandien mąsto taip: giliai širdyje aš tikiu, bet tai mano privatus reikalas; neprivalau, nenoriu ir niekam nieko apie tai nesakysiu; tikėjimas yra mano reikalas ir liečia tik mane ir Dievą. Deja, toks ‘tikėjimas’ be jokio išpažinimo nėra tikras ir gelbstintis tikėjimas. Todėl šiandien prasminga taip paklausti: Ką tu sakai apie Jėzų Kristų?

Iš kur ateina tikėjimas?

Kurį laiką mokiniai lydėjo Jėzų, klausėsi Jo mokymo ir stebėjo Jį. Jie galėjo protu bei širdimi viską įvertinti ir apgalvotai atsakyti į klausimą apie Jėzaus tapatybę. Taip ir daro Petras savo ir kitų vardu. Jis kalba tai, ką galvoja ir kuo yra įsitikinęs. Todėl Jėzus atsakymas stebina: „ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas...“ (17 eil.). Žodžiais „kūnas ir kraujas“ apibūdinamas žmogus. Taigi Jėzus Petrui sako: šis tavo tikėjimas ir išpažinimas visai nekilo iš tavęs; tai paties Dievo apreiškimas.

Jėzaus mokiniai tikrai tikėjo; juk jie nebuvo veidmainiai (išimtis: Judas). Be to, tikėjimas visiems žmonėms yra įsakytas: turime tikėti. Bet kartu jis yra ir Dievo duotas, tai Jo dovana. Paulius rašo: „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana“ (Ef 2,8).

Kodėl Petras gebėjo tikėti ir išpažinti savo tikėjimą? Kadangi Dievas buvo nusprendęs jam tai apreikšti. Dievas vedė Petro mintis, veikė jo mąstymą, pakeitė jo širdį, davė jam norą tikėti. Jėzus galėjo Petrui pasakyti ir taip: Kadangi Tėvas tave, Petrai, išsirinko iš malonės, tai tu gali šitaip tikėti ir kalbėti. Visų krikščionių išgelbėjimo pagrindas yra tas pats faktas, kad Dievas juos išsirinko „prieš pasaulio sutvėrimą“ (Ef 1,4).

Teologinė sąvoka šiam paslaptingam Dievo sprendimui pavadinti yra predestinacija. Ši sąvoka nėra, kaip dažnai sakoma, reformatų arkliukas. Visos istorinės bažnyčios vienaip ar kitaip moko, kad mūsų išganymo giliausia priežastis yra Dievo sprendimas. Pavyzdžiui, XVI a. liuteronas Martynas Chemnicas puikiai rašo: „Predestinacijos mokymas teikia mums begalinę paguodą tame, kad dalykai, nuo kurių priklauso mūsų išganymas, paremtas tvirtu ir nepajudinamu amžinuoju Dievo ketinimu“ (Enchiridionas – Tarnystė, Žodis ir Sakramentai).

Kas stato Bažnyčią?

Šios mintys veda mus prie kitos svarbios tiesos. Dievo Bažnyčia yra tam tikra monarchija („vienas valdo“); jos valdovas yra vienas Karalius. Žodis „Mesijas“ byloja visų pirma apie karalių. Jėzus daug kalbėjo apie savo karalystę. Paulius Jėzų vadina „vieninteliu Valdovu, karalių Karaliumi“ (1 Tim 6,15). Jis yra Bažnyčios „Galva“ ar Vadovas (pvz., Ef 5,23).

Atitinkamai ir mūsų tekste Jėzus sako: „aš pastatysiu savo Bažnyčią“ (18 eil.). Jis, pats Dievas, yra Dievo statybos savininkas ir tikrasis vadovas; ir Jis garantuoja jos buvimą (18b eil.). Todėl pirmoji iš 1528 m. Berno tezių sako, kad Bažnyčios „vienintelė galva yra Kristus“. Visi reformatoriai pabrėžė: Vien Kristus vadovauja Bažnyčiai.

Visame Naujajame Testamente aiškiai matome, kad Bažnyčioje yra vienas tikrai valdantis Karalius. Dėl tikslios 18 eilutės reikšmės būtų galima ginčytis, bet argi galima joje ar kitose eilutėse įžvelgti, kad Petras ir jo įpėdiniai, ar apskritai kokie nors žmonės turėtų būti Bažnyčios monarchai, karaliai? Tikrai ne, labiau atvirkščiai. Nes niekur neskaitome apie ypatingą Kristaus karališkų įgaliojimų perteikimą vienam žmogui ar  keliems žmonėms. Mes visi esame Kristaus patepimo „dalininkai“ (Heidelbergo katekizmas, 32 kl.); visi esame „karališkosios kunigystės“ nariai (1 Pt 2,9)! Bažnyčioje nėra jokių ypatingai pateptų karalių nei jų įpėdinių. Biblija apie šiuos dalykus niekur nekalba.

Bet mes žinome, kad Romos katalikų bažnyčia moko kitaip. Popiežius turi „šventąją viršenybę“ (Lumen gentium, 18) virš visų tikinčiųjų. Jis yra „Vyskupų Kolegijos Galva, Kristaus Vikaras [pavaduotojas] ir visuotinės Bažnyčios šioje žemėje Ganytojas; todėl jis dėl šių pareigų Bažnyčioje turi aukščiausią, pilnutinę, betarpišką ir visuotinę ordinarinę galią, kuria visuomet gali laisvai naudotis“. (CIC kan. 331) Virš jo nėra jokios žmogiškos kontrolės ar teismo, tik Dievas. 

Popiežius, nors nevisagalis, laikomas absoliučiu Bažnyčios monarchu. Rūmai, puošnūs drabužiai, įvairūs simboliai kaip Tiara (iki popiežiaus Pauliaus VI nešiojama karūna) ir vis dar galimas naujo popiežiaus karūnavimas vaizduoja šią galią. 

Koks apaštalo Petro vaidmuo?

Mūsų teksto centre yra pokalbis tarp Jėzaus ir Petro. Simonas Petras su broliu Andriejumi buvo vieni pirmųjų Jėzaus mokinių. Nėra abejonės, kad jis buvo tam tikras dvyliktuko lyderis, nes dažnai minimas pirmuoju (pvz., Mt 10,2; Apd 1,13), kelis kartus kalba visų mokinių vardu. Apaštalų darbų knygoje iki 12 skyriaus jis yra svarbiausias veikėjas iš apaštalų, pvz., jis sako Sekminių pamokslą.

Tačiau šios knygos antroje pusėje jis tarsi dingsta iš radaro lauko; kalba tik vieną kartą (Apd 15,7s). Rašoma, kad iš Jeruzalės „jis iškeliavo kitur“ (Apd 12,17). Kaip ir Paulius, Petras greičiausiai mirė Romoje kankinio mirtimi. Daug tikimybės, kad jis tikrai buvo palaidotas Romos Vatikano kalne. Ar jis buvo pirmasis Romos bendruomenės vyskupas? Kaip apaštalas ir iškilus lyderis jis, be abejo, turėjo didelę įtaką toje bendruomenėje. Bet monarchinė vyskupystė atsirado gerokai vėliau, todėl Petras tikrai negalėjo būti tuo vienu Romos bažnyčios valdovu, vadovu ar viršininku.

Naujajame Testamente turime du Petro laiškus. Ar juose randame bent menkiausią užuominą, kad autorius laikytų save aukščiau už visus kitus tikinčiuosius? Ne, labiau atvirkščiai. 1 Pt 5,1–3 jis ragina bažnyčių tarnautojus ir lyderius nesielgti kaip „valdovai“, o būti pavyzdžiais. Akivaizdu, kad jis nelaikė savęs Bažnyčios šeimininku. Jis buvo „irgi vyresnysis“ – kaip kiti vyresnieji!

Įdomu ir tai, kad kitos vietos Mato evangelijoje tiesiai atmeta norą keltis virš kitų krikščionių, tapti „didžiausiu“ (Mt 18,1) ir nurodinėti visiems, pvz., Mato 23,8s: „Jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje“. Taigi Biblijoje nėra jokių nuorodų, kad Petrui būtų duotas ypatingas autoritetas; kad  jis iš esmės skirtųsi nuo kitų apaštalų; kad jis buvo pirmasis popiežius.

Pagaliau priėjome prie 18 eilutės: „Tu esi Petras; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“. Jėzus čia naudoja žodžių žaismą. Petras, gr. Petros, reiškia akmuo, uola; ant tos uolos, gr. petra, pastatysiu savo Bažnyčią. „ant tos uolos...“ – kas ta uola? Bažnyčios istorijoje randame tris pagrindinius atsakymus: Kristus, Petras ir Petro išpažinimas. Koks atsakymas yra teisingas? Tam tikra prasme teisingi yra visi trys. Pažiūrėkime...

Ką Naujasis Testamentas bendrai sako apie Bažnyčios pamatą? Psalmyne Dievas dažnai lyginimas su uola. Atitinkamai laiškuose Jėzus Kristus vadinamas „kertiniu akmeniu“ (Ef 2,20; 1 Pt 2,7). Ir Paulius rašo: „Niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, tai yra Jėzus Kristus“ (1 Kor 3,11). Įdomu, kad jau Bažnyčios tėvai neretai rašė, jog eilutėje minima uola, tvirčiausias Bažnyčios pamatas – tai pats Kristus.

Bet šiandien ir dauguma evangelikų aiškintojų sutaria, kad tos eilutės gramatika yra aiški: ant Petro bus pastatyta Bažnyčia. Uola – tai Petras. Bet ką tai reiškia? Tai negali reikšti, kad vien ant Petro. Apaštalas Paulius taip pat teigia: „padėjau pamatą“ (1 Kor 3,10); ir kitur jis rašo: mes, Dievo namiškiai, „pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato“ (Ef 2,20). Be to, ant Naujosios Jeruzalės pamatų bus „užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai“ (Apr 21,14) – visų vardai, ne vien tik Petro! Petras ir 18 eilutėje reprezentuoja visus mokinius ar apaštalus.

Evangelikai mano, kad Bažnyčia nėra pastatyta ant apaštalo Petro kaip ant jo asmens; Bažnyčia yra pastatyta ant tokio Petro, kuris nurodo į Kristų, ant tikinčio ir išpažįstančio Petro, ant Kristų garbinančio Petro. Taigi kalbama ne apie Petrą kaip asmenį ar su juo prasidedančią instituciją, bet labiau apie jo veiksmą: Petras yra uola, kadangi jis tiki ir išpažįsta. Ten, kur yra Petro išpažinimas, ten yra Bažnyčia. Uola – tai Petras, bet suprask: tai jo tikėjimas. Taip rašo ir Mikalojus Radvila Juodasis savo laiške popiežiaus nuncijui Luigi Lippomanui: Bažnyčia pastatyta „vien [ant] Petro tikėjimo, tai yra Petro išpažinimo“.

Petras visų pirma tarnauja mums kaip pavyzdys. Bažnyčia pastatyta ant jo tikėjimo ir išpažinimo pavyzdžio, ant visų apaštalų žinios ir liudijimo tiesos. Nes negalime pamiršti vieno: Petras buvo ir liko nusidėjėlis; jau 23 eilutėje skaitome, kad Jėzus griežtai „subarė Petrą“! Jis buvo klystantis žmogus, bet tada (18 eil.) pasakė tikrą tiesą apie Jėzų. Bažnyčia negali remtis ir nesiremia žmogumi; ji remiasi tiesa apie Jėzų, skelbia tiesą, laikosi tiesos, įkūnija tiesą ir turi vis iš naujo perduoti Evangelijos tiesą naujoms kartoms.

Ten, kur tiesos žinia skelbiama ir ja tikima, ten yra Bažnyčia. Romos katalikų mokymas yra kitoks: Ten, kur yra popiežius, vyskupai ir kunigai – taigi, ten, kur yra šie (aliejumi patepti) žmonės, ten yra Bažnyčia. Ten, kur šventoji galia per įšventinimus perduodama atskiriems vyrams, ten yra tikroji išganymo institucija. Taigi katalikų pusėje galia rišama prie žmonių, evangelikų pusėje tiesa rišama prie žodžių. Katalikų bažnyčiai visų pirma rūpi, kad dieviški įgaliojimai būtų teisingai perduodami, jai svarbu tarnybos tęstinumas; evangelikams rūpi, kad būtų ištikimai perduotas apaštalų žinios turinys.

Kaip tarnaujame Bažnyčioje?

Kadangi gyvename katalikiškoje valstybėje, tai turime suprasti, kuo mūsų, evangelikų, mokymas skiriasi nuo Romos katalikų. Bet dėmesio! Ir evangelikų ganytojai nėra apsaugoti nuo pagundos plėsti savo valdžią vietinėje bendruomenėje. Deja, kartais ir jie mėgsta paviešpatauti kaip karaliai! Bet mūsų išpažinimas aiškiai įspėja, kad Kristus „griežčiausiai uždraudė pirmenybę ir viešpatavimą Bažnyčioje“ (Antrasis šveicariškasis išpažinimas, XVII,8).

Todėl turime būti savikritiškai ir žiūrėti į apaštalo Petro pavyzdį: esame Petro broliai ir seserys, kai vengiame savęs sureikšminimo ir ištikimai rodome į Jėzų. Kai mes, kaip ir Petras, rodome į Jėzų Kristų kaip į dieviškąjį atsaką į žmonių poreikius, tada ir mes esame uola, ir Jėzus žada panaudoti mus, kad pastatytų savo Bažnyčią. Jėzus yra „kertinis akmuo“; apaštalai yra tarsi pirmasis akmenų sluoksnis ant Jėzaus uolos; o toliau rikiuojamės ir mes, kiekvienas krikščionis, statydinamės kaip „gyvieji akmenys“ (1 Pt 2,5). Taigi tame „dvasinių namų“ pastate Petro akmuo yra vienas svarbiausių – bet ir mes, jeigu tik rodome į Kristų, jeigu tik stovime ant Kristaus uolos, tada taip pat esame to paties pastato akmenys.

Kaip mes tai darome? Jėzus 19 eilutėje kalba apie „dangaus karalystės raktus“. Romos katalikų bažnyčia moko, kad įgaliojimas atrakinti ir užrakinti skirtas apaštalams (Mt 18,18), o išskirtiniu būdu Petrui. Šis įgaliojimas paskui esą perduotas popiežiui (Petro įpėdiniui) ir vyskupams (apaštalų įpėdiniams) – ir tik jiems.

„Raktai“ yra kalbinis vaizdinys. Jis remiasi kitais bibliniais palyginimais kaip durys, vartai ar kelias. Pats Jėzus taria: „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas“ (Jn 10,9). Reikia įeiti „pro ankštus vartus“, tuo tarpu „kelias į pražūtį“ yra platus (Lk 13,24; Mt 7,13).

Vartai į dangų atidaromi Evangelijos skelbimu (Heidelbergo katekizmas, 83 kl.). Kas nuoširdžiai tiki, priima Gerąją naujieną, tam dangus atidaromas; bet jeigu žmogus atmeta paskelbtą Evangeliją, jis lieka pasmerktas ir dangus jam uždaromas. Katekizmas šioje vietoje vėl akcentuoja asmeninį tikėjimą. Bažnyčia ir jos tarnai tai tik patvirtina ir viešai liudija (84 kl.).

Tai, kad Evangelijos skelbimas yra raktų tarnyba, reiškia du dalykus: Pirma, būtina Evangeliją skelbti. Dievas to nepadarys vietoj mūsų. Žodžio aiškinimas, pamokslavimas, visas liudijimas yra svarbi užduotis, nes tai Dievo nustatytas įrankis atidaryti ir uždaryti dangų. Dievas šį įrankį naudoja suvereniai; tai reiškia, kad mūsų skelbimas neveikia automatiškai. Kadangi čia kalbama apie amžinuosius dalykus, tai atitinkamai rimtai (įnirtingai) bei nuoširdžiai reikia ir skelbti, pamokslauti ir liudyti.

Antra, Evangelijos skelbime įvairiais būdais dalyvauja visi tikintieji. „Raktai“ nėra tam tikrų vyrų privilegija, kadangi skelbti Evangeliją nėra vien vyskupų ar kunigų užduotis. Žinoma, Dievo žodį intensyviausiai skelbia pašaukti ir ordinuoti dvasininkai – bet ne vien tik jie. Panašiai ir su Bažnyčios drausme; ji nėra vien ganytojų ir vadovų reikalas. Ji prasideda tuomet, kai vienas brolis ragina ir sudrausmina kitą brolį.

Mato 16 skyriaus tekstas yra labai naudingas. „Palaimintas tu...“, prasideda Jėzaus žodžiai Petrui. Po viso to, kas pasakyta, turėtų būti aišku: tie žodžiai skirti ir mums. Turime kaip Petras užtikrintai ir aiškiai išpažinti savo tikėjimą, paskelbti Gerąją naujieną, nurodyti į Kristų kaip į vienintelį kelią į išganymą. Tada, ir tik tada, kaip Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia būsime palaiminti.