Keturių karalysčių statula
Danieliaus knyga 2, 27-35 ir 44-45:
Danielius atsakė karaliui: “Išminčiai, žyniai, ženklų aiškintojai ir astrologai negali atskleisti karaliui paslapties, kurią karalius siekia sužinoti. Tačiau danguje yra Dievas, kuris apreiškia paslaptis ir šiuo sapnu praneša karaliui Nebukadnecarui, kas įvyks paskutinėmis dienomis.
Tavo sapnas ir regėjimai buvo tokie: tu, karaliau, gulėdamas lovoje galvojai, kas įvyks po to, o Tas, kuris atskleidžia paslaptis, parodė tau, kas įvyks. Man šita paslaptis apreikšta ne todėl, kad esu už kitus išminčius pranašesnis, bet kad sapno išaiškinimas būtų žinomas tau, karaliau, ir tu pažintum savo širdies mintis. Tu, karaliau, regėjai didelę statulą; jos spindesys buvo nepaprastas, ji stovėjo prieš tave, jos išvaizda buvo baisi. Statulos galva buvo iš gryno aukso, krūtinė ir rankos – iš sidabro, juosmuo ir strėnos – iš žalvario, blauzdos – iš geležies, kojos – iš geležies ir iš molio. Tau bežiūrint į ją, atlūžęs be žmogaus rankų pagalbos akmuo smogė į statulos kojas ir sutrupino jas. Subyrėjo geležis, molis, žalvaris, sidabras ir auksas viskas tapo lyg pelai klojime rudenį. Juos išnešiojo vėjas, nepalikęs jokio pėdsako. O akmuo, kuris smogė į statulą, tapo dideliu kalnu ir pripildė visą žemę <...> Tų karalių dienomis dangaus Dievas įsteigs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta, kuri neatiteks jokiai kitai tautai. Ji sunaikins ir sudaužys visas karalystes ir pati pasiliks per amžius, kaip tu matei nuo kalno be žmogaus rankos pagalbos atlūžusį akmenį, kuris sutrupino geležį, varį, molį, sidabrą ir auksą. Didysis Dievas parodė tau, karaliau, kas bus ateityje. Sapnas yra tikras ir jo aiškinimas teisingas”.
Babilono (šiuolaikinio Irako teritorijos) karalius Nebukadnecaras susapnavo sapną. Ir tas sapnas jam nedavė ramybės. Sapne jis matė statulą - žmogų, padarytą iš keturių dalių. „Statulos galva buvo iš gryno aukso, krūtinė ir rankos – iš sidabro, juosmuo ir strėnos – iš žalvario, blauzdos – iš geležies, kojos – iš geležies ir iš molio.“ Bet ją sunaikino akmuo, kuris atlūžo nuo kalno be žmogaus rankų pagalbos. Akmuo, kuris smogė į statulą, tapo dideliu kalnu ir pripildė visą žemę. Toks buvo sapnas.
Šį sapną karalius susapnavo antraisiais Nebukadnecaro viešpatavimo metais (Danieliaus 2, 1), tikriausiai neilgai trukus po to, kai babiloniečiai užkariavo Jeruzalę. Greičiausiai Danielius ir jo trys draugai – Hananija, Mišaelis ir Azarija – vis dar buvo ruošiami tapti Babilono karaliaus patarėjais. Šis faktas yra svarbi šios istorijos dalis. Iš to mes sužinome, kad karalius Nebukadnecaras šį sapną susapnavo tuomet, kai izraelitai vis dar buvo priblokšti ir sukrėsti Babilono armijos pergalės prieš juos. Jie vis dar bandė išsiaiškinti ir suprasti, kas atsitiks Dievo žemei bei Jo žmonėms.
Jie klausė: „Ar Dievas, dangaus ir žemės Kūrėjas, kuris save vadina ‘Izraelio Dievu‘, visiškai mus paliko? Kaip Jis galėjo leisti, kad Jeruzalę, Jo šventą miestą, kuriame paskutinius 400 metų stovi Jo Šventykla, užimtų pagonių tautos? Be to, dar ir visi Šventyklos reikmenys – ypatingi religiniai puodeliai, dubenėliai, stalai ir kiti instrumentai, naudojami Jo garbinime – buvo išgabenti į Babilono karaliaus sandėlius. Ar Dievas nebekontroliuoja to, kas vyksta žemėje?“
Mūsų vieta Dievo „dideliame plane“
Žinoma, kad Dievas vis dar buvo valdžioje (gal - vis dar buvo Dievo valdžia). Per pranašą Jeremiją Dievas jiems tiksliai pasakė, kas įvyks. Jeremijas rašė: „Visas kraštas pavirs baisia dykuma, ir šios tautos tarnaus Babilono karaliui septyniasdešimt metų“ (Jeremijo 25, 11). Ši pranašystė išsipildė. Ateinančius septyniasdešimt metų Izraelio žemė bus kaip dykuma, o jos žmonės bus išsklaidyti. Daugelis žmonių niekad nebesugrįš į tą žemę, kuri kažkada buvo „visiems laikams“ jiems paskirta. Tačiau jie turėjo viltį, kad jų vaikai ar anūkai galės ten grįžti.
Danieliui pasiseks ir jis išgyvens visus septyniasdešimt tremties metų. Vidury Danieliaus apmokymų tapti oficialiu Babilono imperijos tarnautoju, jo gyvenimas tikriausiai jau buvo nusistovėjęs, tapęs rutina. Bet staiga iškilo pavojus. Babilono karalius Nebukadnecaras susapnavo sapną. Jis suvokė, kad tas sapnas yra svarbus. Kaip visi to meto karaliai, Nebukadnecaras turėjo specialų „Sapnų aiškinimo departamentą“- astrologus ir magus. Ir jis juos susikvietė, kad jie paaiškintų sapno reikšmę.
Nebukadnecaras norėjo būti visiškai užtikrintas dėl sapno reikšmės. Jis žinojo, kad tas sapnas atėjo iš „dievų“. Taigi jis norėjo įsitikinti, kad jo sapno išaiškinimas taip pat ateis iš jų. Astrologai sapną turėjo ne tik paaiškinti pagal „savo taisykles“, bet jie taip pat turėjo pasakyti, koks tai buvo sapnas. Karalius samprotavo: „Kodėl gi ne? Kodėl dievai negalėtų to pačio sapno duoti ir mano aiškintojams?“
Tačiau astrologai ir sapnų aiškintojai negalėjo to padaryti. Jiems teko pripažinti, kad „išminčiai, žyniai, ženklų aiškintojai ir astrologai negali atskleisti karaliui paslapties, kurią karalius siekia sužinoti“. Tik dievai galėtų tai padaryti. Bet babiloniečių „dievai“ tokios informacijos neperduos paprastiems mirtingiesiems.
Nebukadnecaras suprato, kad jo magai ir astrologai buvo apsimetėliai. Supykęs jis įsakė juos visus nužudyti. Danielius ir jo draugai buvo dideliame pavojuje, nes jie taip pat galėjo būti nužudyti. Jeigu tremties pradžioje jie būtų nužudyti, jie niekad taip ir nesužinotų, ar Dievas ištesės savo pažadą ir leis savo žmonėms sugrįžti į Izraelį po septyniasdešimties metų auklėjimo ar ne.
Tačiau Danielius nepanikuoja. Jis drąsiai ateina pas karalių ir paprašo jam skirti laiko. Nors karalius kaltino astrologus, kad jie bando „laimėti laiko“ ir jiems nedavė daugiau laiko, jis patenkino Danieliaus prašymą. Karalius tikriausiai paklausė Danieliaus, nes jis vietoj to, kad jis sakytų, jog karaliaus prašymas yra „neįmanomas“, Danielius kalbėjo užtikrintai ir sakė sieksiąs Dievo išminties ir melsis, kad Dievas duotų atsakymą, kurio karalius norėjo.
Tą naktį Viešpats atsakė į Danieliaus maldą. Dievas ne tik atskleidė Danieliui sapną, bet taip pat ir jo išaiškinimą. Danielius iš karto nusilenkė prieš Viešpatį ir padėkojo, kad Jis išklausė jo prašymą. Ar tu būtum tą patį padaręs? Ar tu prašai Dievo pagalbos? Ir kai Jis tau padeda, kaip tu reaguoji? Ar reguliariai dėkoji Dievui už gera, kurį Jis tau daro? Dėkingumas yra svarbi tikro krikščionio charakterio savybė. Dėkingumas parodė, kad Danielius buvo tikras Dievo sūnus.
Sapnas ir jo interpretacija
Danielius savo dėkingumą išreiškė ne tik asmeninėje maldoje garbindamas Dievą. Jis taip pat šlovino Dievą viešai karaliaus Nebukadnecaro akivaizdoje. Tuo Danielius labai skyrėsi nuo Arjocho, karaliaus sargybos viršininko. Kai Danielius pasakė Arjochui, jog žino sapno reikšmę, Arjochas, atėjęs pas karalių, bandė priskirti nuopelnus sau, kad jis suradęs Danielių: „Radau vyrą iš Judo tremtinių, kuris gali karaliui sapną išaiškinti“ (Danieliaus 2, 25). Jis norėjo pasipelnyti iš to, ką Dievas padarė dėl Danieliaus.
Tačiau Danielius buvo kitoks. Stovėdamas prieš karalių, jis kalbėjo: „danguje yra Dievas, kuris apreiškia paslaptis ir šiuo sapnu praneša karaliui Nebukadnecarui, kas įvyks dienų pabaigoje“. Jis taip pat pavadino Dievą Tuo, „kuris atskleidžia paslaptis“, parodydamas, kad Dievo vardai dažnai apibūdina Dievo charakterį bei Jo savybes. Danielius sau nepriskyrė jokių nuopelnų ir visą šlovę atidavė Dievui.
Tuomet Danielius papasakojo sapną ir jį išaiškino. Sapno aiškinime pagrindinis dalykas buvo statulos, kurią sapne matė Nebukadnecaras, keturios dalys iš skirtingų medžiagų: aukso, sidabro, vario ir geležies, maišytos su moliu. Statula buvo labai didinga ir įspūdinga. Auksinė galva vaizdavo šlovę ir didybę. Sidabrinė krūtinė buvo šiek tiek mažiau vertinga, bet turėjo panašią prasmę. Iš vario buvo gaminami ginklai kariuomenei taip pat ir iš geležies, kuri dar tvirtesnė už varį. Tačiau geležis, maišyta su moliu, buvo silpna ir darė statulą pažeidžiamą. Tą pažeidžiamumą matome, kai statulą sunaikina didelis akmuo, atkirstas nuo kalno ne žmogaus rankų pagalba.
Danielius paaiškino, kad statula vaizduoja keturias žemiškas imperijas: babiloniečių, persų, graikų ir romėnų, kurios paruoš kelią Dievo karalystei. Babilono imperija atsirado prieš pat Nebukadnecarui užkariaujant Jeruzalę - 605 metais prieš Kristų. Ji gyvavo šiek tiek ilgiau nei 70 metų. Tuomet persai užkariavo Babiloną ir įkūrė savo imperiją, kuri išsilaikė apie 100 metų. 333 metais pr. Kr. graikai, vadovaujami Aleksandro Didžiojo, nugalėjo persus. Aleksandras Didysis ir jo įpėdiniai tą regioną valdė apie 150 metų.
Po neilgai trukusios žydų nepriklausomybės, 60 metais pr. Kr. romėnai užėmė Izraelio žemę. Kariniu atžvilgiu jie buvo galingiausia imperija. Todėl juos vaizdavo geležis. Tačiau Romos imperija turėjo silpnybę, kurią statuloje simbolizavo molis. Romos imperija buvo tokia didelė ir ją sudarė tiek daug tautų, jog ji tapo sunkiai suvaldoma ir galėjo sugriūti iš vidaus. Žydai nuolat maištavo prieš romėnus.
Bet tuomet atėjo mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jis buvo tas akmuo sapne, kuris pakeitė prieš tai buvusias imperijas ir įsteigė naują Karalystę, kuri pripildė visą žemę ir kuri niekad nebus sunaikinta. Kristaus Karalystė yra įkurta ne žmogaus rankomis ir visiškai skiriasi nuo bet kokios kitos imperijos, gyvavusios prieš ją ar vėliau. Tai yra amžina karalystė.
Sapno tikslas
Ką šis sapnas pasiekė? Jis iš karto padėjo Danieliui ir jo trims draugams: Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai. Tuo metu jie jau turėjo babilonietiškus vardus: Šadrachas, Mešachas ir Abed Nego. Danielius buvo paaukštintas ir tapo „Babilono srities valdovu ir visų Babilono išminčių vyriausiuoju valdytoju“ (Danieliaus knyga 2, 48). Danieliaus prašymu „karalius paskyrė Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą reikalų tvarkytojais Babilono sričiai“ (Danieliaus 2, 49).
Akivaizdu, jog per šiuos keturis vyrus, kurie dabar užėmė svarbias pareigas Babilone, Dievas rūpinosi savo žmonėmis. Šie vadovai kartu galėjo apsaugoti Izraelitus, kurie buvo pasklidę Babilono imperijoje. Jie taip pat per septyniasdešimt tremties metų galėjo stebėti Izraelio žemę, kad jos visam laikui neužimtų kita tauta. Ir besiruošdami tai dienai, kai izraelitai galės grįžti į žemę, kurią Dievas pažadėjo jų protėviui Abraomui, šie keturi vyrai galėjo saugoti Jeruzalės šventyklos auksinius indus bei jos reikmenis, kurie buvo laikomi Babilono sandėliuose. Tremties metais šie turtai buvo saugesni Babilone, kur juos saugojo galinga babiloniečių armija, negu Jeruzalėje, kurios sienos ir vartai buvo sunaikinti.
Tačiau Dievas turėjo svarbesnį tikslą tą naktį, kai Babilono karaliui apreiškė sapną. Tai susiję su tuo, kad 600 metų po susapnuoto sapno „....atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų ir klausinėjo: ‘Kur yra gimęs žydų karalius?‘“ (Mato 2, 1-2). Jie atkeliavo, nes pamatė užtekant žvaigždę (Mato 2, 2). Žvaigždės užtekėjimas jiems padėjo sužinoti šio įvykio laiką. Bet kaip jie sužinojo, kad ši žvaigždė priklauso žydų Karaliui? Kodėl jie atėjo į Izraelį?
Aš tikiu, kad atsakymą randame fakte, jog išminčiai atėjo iš to regiono, kuriame anksčiau gyveno Nebukadnecaras ir kur jis susapnavo šiandien mūsų apžvelgtą sapną. Kaip Izraelio karalių darbai buvo „surašyti Izraelio karalių metraščių knygoje“ (1 Karalių 14, 19), taip ir karaliaus Nebukadnecaro gyvenimo įvykiai turėjo buvo užrašyti. Taigi šie „išminčiai iš Rytų“ iš savo karalių kronikų galėjo sužinoti apie karaliaus Nebukadnecaro susapnuotą sapną apie ateitį. Pagal tą sapną, žydų Karalius turi ateiti valdant ketvirtai imperijai - Romos imperijai.
Jėzaus Kristaus atėjimas į žemę buvo pats svarbiausias įvykis visoje žmonijos istorijoje. Šis Danieliaus knygos skyrius rodo mums, jog pats Dievas tam ruošėsi labai iš anksto. Ir Jis norėjo, kad Danielius, jo trys draugai, babiloniečiai bei persai, kurie gyveno rytuose, suprastų, jog tai, kas vyko aplink juos, buvo tik maža detalė daug didesnėje istorijos „dėlionėje“. Kaip ir visose dėlionėse, kiekviena maža detalė yra svarbi. Be jos paveikslas niekad nebūtų užbaigtas.
Panašiai mano ir tavo gyvenimai yra Dievo didesnio plano dalis. Vieną dieną Jėzus Kristus sugrįš į žemę. Ir Dievas tam ruošiasi iš anksto. Mes esame dalis Jo didesnės „istorijos dėlionės“, kurioje įgyvendinami Jo planai. Mes visi esame reikšmingi ir svarbūs. Jei bent vieno iš mūsų trūks, Dievo išgelbėjimo istorijos dėlionė nebus užbaigta. Taigi, gyvenkime, mąstydami apie šią tiesą, besiruošdami antrajam mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimui. Teranda Jis mus ištikimus. Amen.