Savo tapatybės išlaikymas

Kun. Frank van Dalen

  Reformatų žinia 

Danieliaus knyga 1, 1-17Trečiaisiais Judo karaliaus Jehojakimo viešpatavimo metais Babilono karalius Nebukadnecaras atėjo prieš Jeruzalę ir apgulė ją. Viešpats atidavė į jo rankas Judo karalių Jehojakimą ir Dievo namų indų dalį.

Jis nugabeno juos į Šinaro šalį ir indus nunešė į savo dievo turtų namus. Karalius įsakė Ašpenazui, savo rūmų eunuchų viršininkui, parinkti keletą izraelitų iš karaliaus giminės ir kilmingųjų tarpo: jaunuolius be jokios ydos, gražius, galinčius mokytis visokios išminties, suprantančius, protingus ir sugebančius tarnauti karaliaus rūmuose, ir juos išmokyti chaldėjų raštų ir kalbos. Karalius paskyrė jiems kasdienį maisto davinį iš karaliaus valgių ir vyno, kurį jis pats gėrė. Juos mokė trejus metus, kad jie galėtų būti prie karaliaus tam laikui pasibaigus. Tarp jų buvo iš Judo vaikų Danielius, Hananija, Mišaelis ir Azarija. Eunuchų viršininkas davė jiems naujus vardus: Danieliui ­ Beltšacaro, Hananijai ­ Šadracho, Mišaeliui ­ Mešacho ir Azarijai ­ Abed Nego. Bet Danielius nusprendė savo širdyje nesusitepti karaliaus valgiais nė jo geriamu vynu. Jis prašė eunuchų viršininko, kad leistų jam nesusitepti. <…> Tada Danielius sakė prievaizdui, kurį eunuchų viršininkas buvo paskyręs Danieliui, Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai prižiūrėti: “Bandyk savo tarnus dešimt dienų, duodamas mums daržovių valgyti ir vandens gerti. Po to palygink mūsų veidus su jaunuolių, valgiusių karaliaus valgius. Ir kaip tau atrodys, taip daryk su savo tarnais”. Jis sutiko patenkinti šitą prašymą ir bandė juos dešimt dienų. Dešimčiai dienų praėjus, jų veidai atrodė gražesni ir jų kūnai buvo sveikesni negu visų jaunuolių, valgiusių karaliaus valgius. <…> Dievas davė šitiems keturiems jaunuoliams išminties bei pažinimo; be to, Danielius suprasdavo visus regėjimus ir sapnus.

Kaip tu save pristatai kitiems žmonėms? Jei kas nors tavęs paklaustų, „Kas tu esi?“, ką atsakytum? Ar pasakotum apie savo šeimą ir jos istoriją? O gal pabrėžtum savo tautybę? Ar sakytum: „Aš esu krikščionis lietuvis, kuris didžiuojasi, kad gyvena šioje gražioje šalyje“?

Šios dienos ištraukoje matome, kad žmogaus tapatybė ir jos suvokimas bei įvardinimas visuomet buvo dalis buvimo vyru ar moterimi, sukurtais pagal Dievo atvaizdą. Visais laikais buvo svarbu, kaip tu save apibūdini kitiems. Nacionaliniai vadovai visuomet žinojo šią svarbią tiesą. Prisiminkite mūsų Pradžios ir Išėjimo knygų studijas. Jose mes žvelgėme į Egipto ir Izraelio santykius Juozapo  laikais.

Daugelį metų izraelitai taikiai gyveno šalia egiptiečių. Bet visą tą laiką jie turėjo savo atskirą tapatybę, jie buvo „Abraomo sūnūs“. Jų garbinamas Dievas skyrėsi nuo egiptiečių dievų. Izraelitai buvo piemenys, o egiptiečiai - ūkininkai. Taigi, kai izraelitų tauta labai išaugo, tie skirtumai pradėjo kelti nerimą egiptiečiams. Daugiau nei 200 metų egiptiečiai buvo pavergę izraelitus. Tad jie matė izraelitus kaip pavojų, kurį reikia pašalinti. Toks persekiojimas  sukėlė  izraelitų neapykantą egiptiečiams. Izraelitai pradėjo save matyti kaip atskirą žmonių grupę, kuri turi ypatingą pašaukimą ir tikslą. Ir šis įsitikinimas dar labiau sutvirtėjo per dykumoje praleistus keturiasdešimt metų.

Galbūt babiloniečiai matė egiptiečių taktikos su kitomis tautomis nesėkmę. Jei tu kažką visuomet laikai pavojingu ir elgiesi su juo kaip su priešu, tuomet galiausiai jis gali juo ir tapti. Blogas egiptiečių elgesys sukėlė nesantaiką tarp Izraelio ir Egipto. Tai matydami, babiloniečiai pabandė kitokią taktiką su izraelitais, kai juos užkariavo. Vietoje to, kad padidintų atskirtį tarp jų ir savęs, babiloniečiai elgėsi priešingai, bandydami kiek įmanoma labiau įtraukti izraelitus į Babilono kultūrą ir gyvenimą.

Būtent tai ir matome pirmame Danieliaus knygos skyriuje. Babiloniečiai atsirinko kelis svarbius vyrus iš valdančių Izraelio šeimų. Šie vyrai būtų tapę nepriklausomo Izraelio vadovais. Babiloniečiai norėjo pasinaudoti jų įgimtais vadovavimo gebėjimais. Jie tris metus treniravo ir formavo šiuos vyrus, kad jie mąstytų kaip babiloniečiai. Ar kažkas panašaus vyko sovietų laikais? Galbūt daug žadantys vyrai ir moterys buvo išsiųsti į Maskvą ir ten ruošiami būti „gerais Sovietų Sąjungos piliečiais“? Jei taip vyko, tuomet jūs suprasite, kas atsitiko Danieliui ir jo trims draugams. Buvo siekiama, kad vieną dieną jie save laikytų nebe izraelitais, o babiloniečiais.

Taigi tai buvo Danieliaus ir jo trijų draugų iššūkis. Jie buvo Dievo, dangaus ir žemės Kūrėjo, sekėjai. Dievas pasirodė Abraomui ir išsirinko jį bei jo palikuonis būti žmonėmis, per kuriuos į pasaulį ateis Gelbėtojas. Atsakydamas į šią privilegiją, Abraomas pažadėjo, kad visos kartos po jo ištikimai seks Dievą... amžinai. Tačiau Izraelis neįvykdė to pažado. Kadangi Dievas yra jų Tėvas, Jis, auklėdamas savo žmones, išvarė juos iš Pažadėtosios žemės septyniasdešimčiai metų. Praėjus tam laikui, Viešpats leido jiems grįžti namo.

Bet ką izraelitams reikėjo daryti per tuos septyniasdešimt tremties metų Babilone? Kaip jiems reikėjo išlaikyti savo ypatingą tapatybę? Pagalvokite apie lietuvius, kurie daug metų praleido Sibire. Kaip jie išlaikė savo tapatybę? Su tokiu pačiu iššūkiu susidūrė ir izraelitai, bandydami neprarasti savo tapatybės Babilone. Jie buvo ypatingi Dievo žmonės, per kuriuos turėjo ateiti Mesijas. Kaip jie galėjo išlaikyti šią viltį? Pirmas Danieliaus knygos skyrius yra būtent apie tai. Šiame skyriuje mes išmokstame du pagrindinius dalykus. Pirma, esmė nebuvo maiste. Antra, esmė buvo ištikimybėje.

1. Esmė nebuvo maiste

Šiame skyriuje mes skaitome: „Eunuchų viršininkas davė jiems naujus vardus: Danieliui ­ Beltšacaro, Hananijai ­ Šadracho, Mišaeliui ­ Mešacho ir Azarijai ­ Abed Nego. Bet Danielius savo širdyje nusprendė nesusitepti karaliaus valgiais nė jo geriamu vynu.“

Babiloniečiams buvo svarbu pakeisti ne tik jų išorinį elgesį; jie norėjo pilnai pakeisti šių jaunų vyrų širdis, sielas ir protus. Į tai įėjo jų kultūra, jų kalba, jų įsipareigojimai ir, visų svarbiausia, jų Dievas. Taigi, pirmiausia babiloniečiai pakeitė Danieliaus ir jų draugų vardus. To priežastis yra labai paprasta - vardai turi reikšmę ir tampa labai svarbia tapatybės dalimi.

Danielius reiškia „Dievas yra mano Teisėjas“. Hananija reiškia „dovana iš Viešpaties“. Mišaelis reiškia „Kas yra toks kaip Dievas?“. Ir Azarija reiškia „Viešpats yra mano Padėjėjas“. Kiekvienas iš šių vardų atspindi pasitikėjimą vieninteliu tikru Dievu, dangaus ir žemės Kūrėju. Šiems jauniems vyrams tie vardai buvo duoti bijančių Dievo žydų tėvų. Šie vardai parodo jaunuolių tėvų tikėjimą gyvuoju žemės ir dangaus Dievu.

Babiloniečiai suprato ryšį tarp vardų ir tikėjimo. Taigi jie pakeitė Danieliaus vardą į Beltšacaro, kuris reiškia „mūsų dievas Bel teapsaugo karaliaus gyvybę“. Karalius Nebukadnecaras buvo babiloniečių dievo Bel atstovas. Taigi, buvo tikimasi, kad Bel jį apsaugos geriau nei Jehova apsaugojo Izraelio karalių. Hananijai buvo duotas Šadracho vardas, kuris reiškia „mūsų Babilono dievas yra maloningas“. Mišaelis gavo Mešacho vardą, kuris reiškia „dievas Aku yra mūsų vadas“.

Matome, kad šie vardai buvo tiesioginis iššūkis tikėjimui Izraelio Dievu. Babiloniečiai bandė Jį pakeisti savo pačių dievais: Bel ir Aku. Babiloniečiai tikėjosi, kad vardų pakeitimas - ir religija, kurią jie atspindėjo - bus tik pradžia visiško tapatybės pakeitimo. Jie suprato, kad reikės daugiau pastangų. Jiems reikės pakeisti šių jaunuolių mitybą, kalbą ir visą mąstymą. Pasikeitimas neįvyks dėl kažkurio vieno iš tų dalykų, tai bus visų tų dalykų visuma. Izraelitai taps tikri babiloniečiai.

Danielius ir jo draugai suprato, kad jiems reikia palaužti šią jiems įtaką darančią sistemą. Jie negalėjo apsisaugoti nuo vardų pakeitimo, nors tarpusavyje jie ir toliau naudojo savo žydiškus vardus. Jie neturėjo pasirinkimo ir privalėjo išmokti vietinę babiloniečių kalbą. Bet, vėlgi, tarpusavyje jie galėjo kalbėtis hebrajiškai. Taigi jų kitas iššūkis buvo maistas, kurį jiems davė valgyt. Ir čia jie nusprendė pastovėti už save. Jie nusprendė nesusitepti, valgydami dvasiškai nešvarų Babilono maistą.

Mes tiksliai nežinome, koks maistas tai buvo, bet tikriausiai tai buvo maistas, kuris yra draudžiamas Kunigų ir Pakartoto Įstatymo knygose. Pavyzdžiui, Pakartoto įstatymo 14 skyriuje Izraelitams buvo leistina valgyti jautieną, avieną, ožkieną ir briedieną, bet buvo draudžiama valgyti kupranugario, kiškio ir kiaulės mėsą (Pakartoto Įstatymo 14, 4-7. Taip pat žr. Kunigų 11). Jiems taip pat buvo galima valgyti tik tam tikras paukščių ir žuvų rūšis. Nors Dievas mums neatskleidžia kodėl, bet Jis turėjo priežastis tiems draudimams.  Jo pagrindinė priežastis buvo sukurti žydams unikalią tapatybę, kuri juos išskirtų iš aplinkinių tautų. Speciali mityba padėjo išlaikyti tą išskirtinę tapatybę.

Taigi, Danielius ir jo draugai norėjo išlikti tikrais žydais, tačiau susidūrė su didele kliūtimi. Kai bandome elgtis vadovaujantis krikščioniškais principais, dažnai yra tikimybė susidurti su nekrikščioniais, kurie yra valdžioje virš mūsų. Šiuo atveju Danieliui ir draugams teko susidurti su jiems paskirtu prižiūrėtoju. Už juos atsakingas vyras bijojo, kad jų atsisakymas valgyti jiems paskirto maisto gali jam sukelti problemų. Jam nebuvo svarbūs jų religiniai principai. Jis nuogąstavo, kad jie numes svorio ir neatrodys sveikai. Jeigu jis leis Danieliui ir jo trims draugams valgyti pagal jiems Dievo duotas taisykles Senajame Testamente, jis pats gali nukentėti.

Čia matome, kad Danielius pasielgia labai išmintingai. Jis su prižiūrėtoju kalbėjo mandagiai ir pagarbiai. Jis taip pat pateikė logišką pasiūlymą. Jis paprašė, kad tik dešimt dienų jiems leistų maitintis vien daržovėmis ir vandeniu. Jeigu po dešimt dienų jų bandymas išlaikyti savo žydišką tapatybę nebus Dievo palaikytas, suteikiant jiems gerą sveikatą, tuomet jie laikysis babiloniečių taisyklių.  Danielius ir jo draugai buvo pasiruošę išlikti ištikimi Dievui. Tačiau klausimas buvo, ar Dievas bus ištikimas jiems. Ir tai yra antras dalykas, kurį išmokstame šioje ištraukoje.

2. Esmė buvo atsakyme į klausimą: „Ar Dievas bus ištikimas savo ištikimiems žmonėms?“

Danielius ir jo draugai norėjo žinoti atsakymus į šiuos klausimus: „Jeigu mes Dievą laikysime pirmoje vietoje, ar Jis mus apsaugos nuo galimų neigiamų pasekmių, Jį sekant? Ir ar Jis mus laimins net ir tose situacijose, kai atrodo, kad valdžia ir galia duota tiems, kurie neseka Juo? Ar Dievas bus ištikimas ten, kur mes bandome būti ištikimi Jam?“

Danieliaus knygoje pirmame skyriuje atsakymas į šiuos klausimus yra skambus „taip!” Ten mes skaitome: „Dešimčiai dienų praėjus, jų veidai atrodė gražesni ir jų kūnai buvo sveikesni negu visų jaunuolių, valgiusių karaliaus valgius. <…> Dievas davė šitiems keturiems jaunuoliams išminties bei pažinimo; be to, Danielius suprasdavo visus regėjimus ir sapnus.“

Taip, mes galime pasitikėti, kad Dievas apgins ir laimins savo žmones, kurie bando Jam būti ištikimi. Danieliaus knygos pirmame skyriuje aprašyta situacija yra ekstremalus pavyzdys. Izraelitai buvo nugalėti mūšyje, jų geriausi vyrai buvo ištremti į Babiloną. Jie buvo visiškai atskirti nuo savo tikinčių šeimų ir draugų palaikymo ir atrodė visiškai bejėgiai.

Bet Dievas mums davė šį pavyzdį, kad išmokytų esminio principo. Jeigu Dievas gali apsaugoti ir laiminti šiuos keturis vyrus ekstremalioje situacijoje, tuomet Jis taip pat gali apsaugoti bei laiminti ir mus mūsų mažiau sudėtingose situacijose. Dievas dažnai Biblijoje duoda labai sudėtingų situacijų pavyzdžius, kad parodytų mums, jog Jis turi galią veikti visuomet ir visur. Jam nėra nieko per sunkaus.

Taigi nepamirškime to, kai esame mokykloje, darbe ar užsiimame kasdiene veikla ir susiduriame su iššūkiais mūsų krikščioniškai tapatybei. Ar mes esame pasiruošę išsiskirti kaip krikščionys situacijose, kur būti krikščioniu nėra populiaru? Tai gali reikšti etišką elgesį. Pavyzdžiui, mūsų gali paprašyti parašyti ataskaitą, kurioje mūsų viršininkas parodytas gerai, nors jo atliktas darbas nėra geras. Turėsime pasirinkti, ar mes sakysime tiesą, ar ne. Taip pat tai gali paveikti mūsų santykius, kai galbūt mūsų „draugai“ paprašys, kad mes pameluotume jų tėvams, kad „apsaugotume“ juos nuo problemų. Kiekvieną dieną mes pasirenkame, ar elgsimės kaip krikščionys, ar darysime tai, ko mūsų draugai ar bendradarbiai nori iš mūsų.

Šiose situacijose mes turime atsakyti į klausimus: „Kokia yra mano tikroji tapatybė? Kas man yra svarbiausia - mano santykis su Dievu ir Jo santykis su manimi?“ Šiame Danieliaus knygos skyriuje mes matome šią Tiesą: jeigu visų pirma mes save laikome Dievo žmonėmis, tuomet mes galime pilnai Juo pasitikėti. Naujajame Testamente šis principas apibendrinamas Evangelijoje pagal Matą taip: „Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’, arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime? <...> Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mato 6, 31 ir 33). Tai, žinoma, lengviau pasakyti negu padaryti. Bet šios dienos skaitinio esmė yra tame, kad tai tikrai įmanoma. Mes galime būti kaip Danielius ir jo draugai, nes mes žinome, kad Dievas mums yra toks pat ištikimas, kaip Jis buvo Danieliui ir jo draugams. Mūsų ištikimybė prasideda nuo patikimo Dievo. Jeigu mes matysime situacijas iš Jo perspektyvos, tuomet sugebėsime Juo sekti net ir tose situacijose, kurios, žiūrint iš šono, atrodo „rizikingos“. Taigi šiandien užduokime sau klausimą: „Ar mes pasitikėsime Dievu, kuris vėl ir vėl įrodo mums savo ištikimybę? Jis yra visuomet ištikimas. Ar mes Jam taip pat būsime ištikimi?“ Amen.

Dvasininkai

 

Raimondas Stankevičius

+370 655 43678

Rimas Mikalauskas

+370 686 66383

Tomas Šernas

+370 655 43677

Sigita Veinzierl  

+370 681 66661

Frank van Dalen

+370 616 01303

Holger Lahayne

+370 686 60684

Dariusz Bryćko

+48 734 192095 

Dainius Jaudegis 

+370 686 43344

Artūras Laisis

+370 634 35242

Romas Pukys

+370 650 50302

         

Senjoratas

 

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13, LT-01118, Vilnius 

Gen. superintendentas

+370 655 43678 

Vicesuperintendentas

+370 686 66383 

Kanclerė

+370 699 04137 

Skaityti plačiau...

Rekvizitai

 

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376