Kun. Holger Lahayne

Šis pamokslas pasakytas 2024 m. gegužės 26 d. po Ordinacijos Sinodo 375-jo suvažiavimo uždarymo pamaldų metu.

„²⁸ Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! ²⁹ Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. ³⁰ Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ (Mato 11,28-30)

 Kada prasidėjo Reformacija? Žinoma, evangelinių bažnyčių nariai ir visi išsilavinę žmonės atsakytų taip: 1517 metais, spalio 31 dieną, kai Martynas Liuteris paskelbė savo 95 tezes. Tačiau per visą XVI amžių joks evangelikas taip nebūtų atsakęs. Nes idėja sieti Reformacijos pradžią su šiuo konkrečiu įvykiu kilo tik XVII amžiaus pradžioje. Tik 1617 m., taigi praėjus net visam šimtui metų, pirmą kartą buvo paminėtas tezių paskelbimas.

Todėl klausiu dar kartą: kada prasidėjo Reformacija? Atsakyti būtų galima ir taip: Ji prasidėjo, kai reformatoriai atrado Evangeliją. Martynas Liuteris vieną dieną ėmė ir suprato Pauliaus eilutę iš Laiško romiečiams 1,17: „Teisusis gyvens tikėjimu.“ Tada jis pasijuto „tarsi naujai gimęs ir pro atviras duris įžengęs į patį rojų.“ Tada jis patyrė vidinį atnaujinimą – savo širdies reformaciją.

Mūsų reformatų konfesijos pradininkas Ulrichas (ar Huldrichas) Cvinglis buvo, kaip ir Liuteris, kunigas. Jis irgi gilinosi į Šventojo Rašto studijas ir 1516 metais pagaliau suvokė Evangelijos esmę. 1519 m. sausio mėnesį Cvinglis tapo Ciuricho svarbiausios bažnyčios, Grossmiunsterio, kunigu. Nuo metų pirmos dienos iki rudens jis išpamokslavo visą Mato evangeliją, aiškindamas vieną eilutę po kitos.

Liuteris labai mėgo Pauliaus laiškus, o šveicaras brangino evangelijas, ypač Mato. Ir Naujojo Testamento laiškuose, ir evangelijose skamba Evangelija, Geroji naujiena. Viename pirmųjų savo veikalų Cvinglis rašo: „Klausyk Evangelijos! Tai tam tikra žinia ir patikinimas: Kristus stovi prieš tave, kviečia tave išskėstomis rankomis ir sako: ‘Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!’ [Mato 11, 28] Kokia gera naujiena...!“ Ši Mato evangelijos eilutė tapo reformatoriaus moto. Ji yra visuose jo spausdintų raštų antraštiniuose puslapiuose. Šiandien ji taip pat puošia vieną iš įėjimų į Ciuricho Grossmiunsterį (vadinamą „Cvinglio durimis“).

Tad ir mes šiandien pabandykime atskleisti Evangeliją Cvingliui taip patikusiose trijose Mato teksto eilutėse. Aš tai padarysiu keturiais klausimais: Kodėl mes vargstame? Kas toks yra Jėzus? Ką Jėzus dovanoja? Ir Ar tu jau atėjai pas Jėzų?

Kodėl mes vargstame?

Jėzus kviečia ateiti visus tuos, kurie vargsta ir yra prislėgti (28 eil.). Kas žmones vargina ir slegia? Mato dvidešimt trečiame skyriuje randame atsakymą: Rašto aiškintojai ir fariziejai „riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių...“ (23,4). Tais laikais fariziejai buvo prikūrę žmonėms daugybes naujų įsakymų, kurie buvo daug sunkesni negu tie, kurie apreikšti Senajame Testamente.

Situacija XVI a. pradžioje buvo panaši. Vienoje iš savo Šešiasdešimt septynių tezių Cvinglis kaltina Romos bažnyčią, kad ji „neprotingais įsakymais“ baudžia ir išvargina žmones. Tezių komentare jis cituoja 28 eilutę ir mini tuo metu populiarias religines prievoles kaip aukas vienuoliams, atlaidų raštų pirkimą ir piligrimystę. Cvinglis pabrėžia, kad tokie įsakymai yra žmonių išgalvoti ir neturi pagrindo Biblijoje.

Šiandien dauguma žmonių apie Dievą mažai tegalvoja. Retas jaučia tikrą religinių darbų naštą, kadangi religija jiems tiesiog nerūpi. Ir pats gyvenimas, ypač Vakaruose, yra žymiai geresnis nei bet kada anksčiau, tad ir jokio tikro vargo daugeliui kentėti visai nereikia. Kas gi šiandien mus prislegia?  

Labai daug žmonių šiandien pritartų tokiam teiginiui: Jei nori sužinoti, kas esi ir koks yra tavo gyvenimo tikslas, ieškok atsakymų viduje, savo širdyje. Gyvenimo prasmė – tai pažvelgti į save ir išsiaiškinti savo giliausius troškimus. Jei nori, kad tavo gyvenimas būtų visavertis ir sėkmingas, turėtum siekti to, ko labiausiai troški. Tai raktas į laimę!

Visa bėda, kad nuolatinis ir stiprus spaudimas pačiam kurtis gyvenimo prasmę, siekti sėkmingos karjeros ir ieškoti tobulos asmeninės laimės labai prislegia ir kartais net varo į neviltį. Visas šis savęs realizavimo projektas peržengia mūsų jėgas ir galimybes. Patys ne kartą esame patyrę, kaip gyvenimo kontrolė išsprūsta iš rankų.

Socialinės psichologijos ekspertai bei Vakarų valstybių statistika patvirtina, kad žmonės su savimi tempia didelę naštą: kenčia nuo vienatvės ir beprasmybės, juos kamuoja nerimas ir nepasitenkinimas bei nesaugumas. Todėl priklausomybės nuo alkoholio, medikamentų, narkotinių medžiagų, interneto, lošimų, pornografijos ir kitų stimuliatorių plinta tarsi pavojingas užkratas.

Visais laikais vargas žmogų prislegia tuo sunkiau, kuo labiau jis būna atitolęs nuo Dievo; kai gyvenimo namą stato ant savęs ir žvelgia pirma į save, o ne į dangų. Būti autonomiška būtybe, savo sielos kapitonu, savo gyvenimo viešpačiu, būti geru be Gėrio šaltinio, be Dievo – Cvinglis tiesiai sako, jog tai kvaila ir tik vargina, nes ne tam mes buvome sukurti.     

Kas toks yra Jėzus?

Keturiose evangelijose nemažai sužinome apie Jėzų: apie Jo keliones su mokiniais po Galilėją ir kitur, apie Jo bendravimą su žmonėmis; plačiai aprašyti ir Jėzaus stebuklai bei Jo kalbos. Mūsų tekstas ypatingas tuo, kad čia Jėzus kalba apie savo širdį, leidžia tiesiai žvelgti į savo vidų. Širdis – tai žmogaus asmenybės centras, tai mūsų „Aš“. Jėzus 29 eilutėje mums paaiškina, kas jis toks, koks Jo būdas ar charakteris. Čia Jis save apibūdina dvejomis sąvokomis: „romus“ ir „nuolankios širdies“. 

Pradėkime nuo antros sąvokos. Bendrai „nuolankumą“ nėra sunku suprasti. Nuolankus žmogus blaiviai ir sąžiningai suvokia tikrovę, pripažįsta savo stoką, ribas bei ydas. Krikščionis nuolankiai išpažįsta: aš nesu Dievas, todėl Jį garbinu ir Jam paklūstu. Juk Jis yra aukštai danguje, o aš – tik kūrinys ir dar nusidėjėlis.

Ką tada reiškia, kad Jėzus nuolankus? Būtų galima versti ir žodžiu „žemas“. Romiečiams 12,16 daiktavardis, atitinkantis mūsų teksto būdvardį, skamba taip: „Nesididžiuokite, bendraukite su žemesniaisiais“ (NEV); ir atitinkamas veiksmažodis Laiške filipiečiams 2,8: „jis [Jėzus] nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties“.

„Žemas“ yra svarbus žodis neįgaliesiems. Jeigu slenkstis į pastatą yra žemas, jie gali lengviau įeiti. Kiekviena laiptų pakopa sėdintiems vežimėlyje yra iššūkis; vos keli centimetrai per daug, ir prieiga tampa neįmanoma. Todėl Jėzus yra žemas ta prasme, kad Jis – nors ir būdamas Dievas – yra lengvai prieinamas.

Evangelijose skaitome, kad prie Jėzaus tikrai galėjo prieiti visi: turtingieji ir vargšai, moterys ir vaikai, žydai ir samariečiai, fariziejai ir nusidėjėliai, prostitutės ir muitininkai. Jis atrodė kaip visi, rengėsi kaip visi ir kalbėjo žmonių kalba. Niekam nereikėjo registruotis vizitui pas Jį ar laukti pusmetį. Ir nereikėjo prasibrauti pro apsauginių ratą.    

Dabar Jėzus yra danguje, bet Jo nurodymas „ateikite“ vis dar galioja. Jis išaukštintas, bet tikrai ne per aukštas. Mums nereikia tariamai labiau žmogiškų tarpininkų kaip Marija ar šventieji, nes Jis vis dar yra tikras Dievas ir tikras žmogus ir mus tikrai gali suprasti bei užjausti. Mes vis dar per tikėjimą galime pas Jį ateiti; kliūčių nėra, viskas sklandžiam įvažiavimui yra paruošta.

Mes galime ateiti pas Jėzų, nes Jis nestovi per aukštai virš mūsų. Bet ar mes norime pas Jį ateiti? Į šį klausimą atsako pirma sąvoka: „romus“. Kitas vertimas būtų „švelnus“. Žemas – ir dar švelnus? Ar tai ne per daug? Nepainiokime Jėzaus švelnumo su silpnumu. Juk skyriuje nuo 20 eilutės Jis griežtai kalba apie teismą: „vargas tau...“ Pats Jėzus evangelijose neretai įspėja dėl amžinojo teismo ir pragaro. Per Dievo Sūnų viskas sukurta, ir vieną dieną Jis grįš kaip galingas Teisėjas. Be to, Jėzaus stebuklai aiškiai parodė, kad Jis turi galią gamtai, ligoms ir demonams.

Ganytojo vaizdinys padeda mums suprasti, kaip suderinti stiprumą ir švelnumą. Dievas jau Senajame Testamente lyginamas su ganytoju. „Viešpats Dievas ateina su galia“, rašoma Izaijo knygoje. Bet tęsiama taip: „Jis ganys savo bandą kaip piemuo, surankios avinėlius, juos neš prie krūtinės, o avis su jaunikliais vedžios švelniai“ (Iz 40,10–11, Burbulio).

Karalius Dovydas jaunystėje irgi buvo piemuo. Jis kovojo su plėšriais gyvūnais, drąsiai nugalėjo filistinietį Galiotą. Dovydas buvo karo didvyris, bet kartais elgėsi stebėtinai švelniai. Jis visai nepritarė savo priešo Sauliaus karo vado Abnero nužudymui. Ir patį Saulių jis paliko gyvą, kai turėjo galimybę jį užmušti. Dovydo vyriškumas buvo brandus; jis išmoko švelnumo, todėl galėjo vadovauti ne tik kariuomenei, bet ir tautai.

Dovydo elgesys yra nuoroda į Jėzų. Šis, irgi karalius ir Gerasis ganytojas, savyje suderina galią ir gerumą, stiprumą ir švelnumą. Jis yra ne vien labiausiais prieinamas – Jis yra ir labiausiai suprantantis ir užjaučiantis. Pas tokį mes ne tik galime, bet ir norime ateiti.

Ką Jėzus dovanoja?

Vargstantiems Jėzus pažada: „aš jus atgaivinsiu... rasite savo sieloms atgaivą“ (28 ir 29 eil.). Manau, kad labiau tinkamas vertimas būtų toks: „suteiksiu jums atilsį“ (LBD, Gudauskienė/Dikevičius). Atilsis ar ramybė, galimybė ilsėtis – tai primena mums šabą, ketvirtą įsakymą iš Dekalogo. Septintos dienos ramybė buvo ir yra skirta fiziniam poilsiui po sunkios darbo savaitės. Bet šabo atilsis taip pat yra nuoroda į sielos išgelbėjimą, simbolizuoja ramybę pas Dievą – amžinybę.

Naujajame Testamente Laiško hebrajams trečias ir ketvirtas skyrius išplečia šią mintį.  Įžengti į Dievo atilsį – tai būti išgelbėtam. Izraelio tauta buvo išlaisvinta iš Egipto vergovės, išgelbėta, ir keliavo link Kanaano žemės; ten jiems buvo pažadėtas palaimintas gyvenimas ir atilsis. Panašiai ir su krikščionimis: per tikėjimą jau esame išteisinti, išlaisvinti iš velnio galybės, keliaujame link dangiškojo ir amžinojo miesto; ten mūsų ramybė su Dievu bus tobula. Kol kas mes esame piligrimai, dar nepasiekėme galutinio tikslo, bet jau dabar galime tikrai nurimti Dieve, jau dabar mūsų siela ragauja pirmųjų amžinojo poilsio vaisių.

Tarsi viskas gražu ir nuostabu, bet Jėzus moka nustebinti. Būtent šiame Gerosios naujienos pristatyme Jis kalba apie jungą! Juk jungas – tai sunkaus darbo įrankis. Jungas uždedamas jaučiams ar arkliams tam, kad jie trauktų plūgą ar vilktų sunkų krovinį. Taigi, kai Jėzus siūlo jungą, Jis siūlo tai, ko – kaip gali atrodyti – pavargusiems reikia mažiausiai. Jiems reiktų čiužinio arba atostogų, bet ne jungo.

Čia matome, kaip Jėzus sąmoningai provokuoja. Ko Jis tuo siekia? Jungas riboja gyvulį, neleidžia jam eiti kur tik panori. Jungą uždeda ūkininkas, gyvulio šeimininkas ar savininkas. Todėl jungas Biblijoje dažnai yra valdymo simbolis. Šalių valdovai ir ponai uždeda gyventojams naštas, pavyzdžiui, duoklę, mokesčius ir t.t. Tai savotiškas jungas.

Bet dabar atkreipkime dėmesį į Jėzaus žodžius: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus... Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ Čia Jėzus Kristus mums štai ką sako: gyvenime jūs visi nešiojate įvairias naštas, jūs visi vaikščiojate su savo jungais, kuriuos gražiai vadinate savo svajonės arba laimės siekimu. Bet aš jums sakau: Imkite mano jungą. Eikite su manimi, priimkite mano žodžius ir darbus – priimkite mane. Tik šis jungas yra geras ir lengvas, malonus ir švelnus, nes aš esu maloningas ir švelnus.

Jėzaus žinia provokuoja, bet ir teikia paguodos. Tik Jo jungas yra geras, tik Jo valdymas yra švelnus, tik priklausomybė nuo Jo išgelbsti. Didžioji iliuzija yra manyti, kad galime būti visiškai laisvi ir autonomiški. Iš tikrųjų mes visada kažkam tarnaujame, esame kažkieno nuosavybė. Biblija sako, kad žmogus sukurtas būti su Dievu ir priklausyti Jam. Nepriklausymas nuo Dievo yra nuopuolio pasekmė. Per tikėjimą į Jėzų Kristų žmogus įgyja naują, gerą ir jam palankų savininką. Netenkame savo įsivaizduojamos autonomijos – tačiau būtent tai ir yra geroji naujiena!

Jėzus nežada ištraukti mus jau dabar iš nuodėmingo pasaulio, Jis nesiūlo pabėgimo nuo visų problemų ir žemiškų kančių. Jis nesako: su manimi bus tik lengva. Tik visų klaidingų religijų ir ideologijų pranašai šaukia: šalin visus jungus! Jėzus nori padovanoti jungą, kuris bus malonus; jungas, kuris kelyje iki dangiškojo miesto mums yra reikalingas. Jėzus Kristus sako: tapk mano nuosavybe, atsisakyk savo nepriklausomybės, ir tai bus „tavo vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant“ (Heidelbergo katekizmas, 1).

Ar tu jau atėjai pas Jėzų?

Tad ką turime daryti? Teksto duodamas atsakymas yra aiškus: turime ateiti pas Jėzų, imti ant savo pečių Jo jungą ir mokytis iš Jo. Bet pirma pakalbėkime apie pradžioje minėtą žvilgsnį į save. Žinoma, žvelgti į save nėra atmestinas veiksmas – tik reikia blaiviai ir sąžiningai tai daryti. Taip pažiūrėję į savo vidų, pamatytume daugybę konfliktuojančių norų ir geidulių; ne vien tik svajones ir šviesius troškimus, bet ir norą vadovauti, išnaudoti ir kitą pavergti savo interesams. Jonas Kalvinas kalba apie labirintą mumyse. Pasiklysti jame nesunku. Gal mūsų gyvenimas išoriškai ir atrodo visai tvarkingas, stabilus ar net blizgantis, tačiau iš tiesų mumyse vyrauja betvarkė. Visi, pasižvalgę po savo vidų, rastume nerimo, baimių, pagundų, ambicijų, vienatvės... – arba mūsų Katekizmo vienu žodžiu tariant: vargo. 

Jeigu pripažįstame savo vargą, tai esame pasiruošę ateiti pas Jėzų, kuris pažada atgaivinti. Apie atėjimą pas Dievą ir Jėzų evangelijose nemažai kalbama. Mūsų tekste vienintelis tiesioginis įsakymas visiems taip pat skamba vienu žodžiu: ateikite! Nors tai imperatyvas, bet iš tiesų yra labiau kvietimas. Juk nesame verčiami ateiti. Cvinglis buvo teisus: „Kristus stovi prieš tave, kviečia tave išskėstomis rankomis...“

Jėzaus Kristaus Evangelija yra didžiausias ir svarbiausias iš visų gyvenimo kvietimų. Į jį taip pat kiekvienas turi atsakyti. Ar tu jau atsakei? Ar jau nuėjei, kaip buvai kviestas? Reformatų kilmė nesuteikia atilsio; vien tik krikštas neatgaivina; vaikščioti į bažnyčią ar sudalyvauti kapinių šventėse – visai tai yra geri dalykai. Bet juk Jėzus nesako „ateikite į bažnyčią“ ar pan., bet sako „ateikite pas mane“.  

Ateikite, imkite, mokykitės – Jėzus įnirtingai kviečia ir prašo. Jis nekviečia vieną kartą pas Jį ateiti kaip į renginį, o paskui vėl išeiti namo. Jis kviečia į kelionę, nes su jungu ant pečių reikia judėti, eiti į priekį. Jis kviečia „mokykitės iš manęs“. Jėzus nori, kad taptume Jo mokiniais, eitume į Jo mokyklą. Bet Jis neapkrauna mus storų vadovėlių turiniu ir negrasina griežtais egzaminais. Jis kviečia eiti Jo pėdomis ir su Juo, imti pavyzdį iš Jo. Jėzus sako: drąsiai pasitikėkite manimi, nes esu ne tik galingas ir ryžtingas, bet ir malonus ir švelnus.

Pernai konsistorija nusprendė pradėti mokymo programą bažnyčios vyresniesiems ir visiems, kurie nori įsigilinti į bažnyčios pagrindus – Biblija ir istorija, mūsų išpažinimas ir bažnyčios tvarka bei teisė. Tai vienas iš būdų paklusti Jėzaus nurodymui: mokykitės iš manęs. Galų gale visas šis mokymas turi tarnauti tam, kad panašėtume į Jėzų. Jeigu Jėzus yra mūsų vyriausiasis mokytojas, tai visi bažnyčios mokytojai turi imti pavyzdį iš Jėzaus būdo. O visi bažnyčios mokiniai – tai mes visi – turėtume džiaugtis: valio, galėsime mokytis iš Jėzaus! Kas gali būti geriau!   

Sinodo sprendimu išstojome iš Pasaulinės reformatų bažnyčių bendrijos (PRBB/WCRC). Giliausia priežastis buvo tokia: ši sąjunga Jėzaus vardu nebeskelbia „ateikite!“; ji apleido Evangeliją; jai labiau rūpi visai kitokie dalykai. Mūsų bažnyčia, kaip ir visos iš Reformacijos išaugusios bendrijos, yra pašaukta kviesti tapti Jėzaus mokiniais ir patirti sielos atgaivą bei ramybę. Turime grįžti prie savo reformatiškų šaknų, nuo kurių atitolo PRBB. Turime imti pavyzdį iš reformatorių kaip Liuteris, Cvinglis ir Kalvinas, kurie patyrė širdies atnaujinimą, nes atrado Evangeliją. Jeigu asmeniškai ir kartu imsime ant savo pečių Jėzaus jungą, Jo žodį ir mokymą, ir jeigu būsime tikrai pasiryžę iš Jo imti pavyzdį ir mokytis, tada ir mūsų bažnyčia atsinaujins. Amen.