^{Reformatų žinia} 

<…> ir šauklys garsiai skelbė: “Jums, visų kalbų tautoms ir giminėms, įsakoma: kai tik išgirsite rago, vamzdžio, citros, arfos, psalterio, trimitų ir visokių muzikos instrumentų garsą, turite parpulti ir pagarbinti auksinę statulą, kurią pastatydino karalius Nebukadnecaras. Kas neparpuls ir nepagarbins jos, tuojau bus įmestas į liepsnojančią krosnį!” Visų kalbų tautos ir giminės, išgirdusios rago, vamzdžio, citros, arfos, psalterio ir visokių instrumentų garsą, parpuolė ir pagarbino karaliaus Nebukadnecaro pastatytą auksinę statulą. <…> [Bet] Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas atsakė: “Mums nėra reikalo atsakyti į klausimą. Jeigu taip padarysi, tai mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali išgelbėti mus iš liepsnojančios krosnies ir Jis išgelbės mus iš tavo rankos! O jei ne, tai tebūna tau žinoma, karaliau, kad mes tavo dievams netarnausime ir auksinės statulos, kurią pastatydinai, negarbinsime!” Nebukadnecaras be galo supyko, jo veido išraiška pasikeitė. Jis įsakė pakūrenti krosnį septynis kartus karščiau, kaip yra įprasta. Patiems stipriausiems savo kariuomenės vyrams liepė surišti Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą ir juos įmesti į liepsnojančią krosnį. Tuojau tie vyrai su visa apranga: su apsiaustais, kelnėmis, kepurėmis bei kitais drabužiais buvo surišti ir įmesti į liepsnojančią krosnį. <…> Karalius Nebukadnecaras nustebęs skubiai atsikėlė ir klausė savo patarėjų: “Ar ne tris vyrus įmetėme surištus į ugnį?” Jie atsakė karaliui: “Tikrai taip, karaliau!” Jis tarė: “Aš matau keturis laisvus vyrus, vaikščiojančius ugnyje! Jiems ugnis nekenkia, o ketvirtasis atrodo kaip Dievo sūnus!”

Nebukadnecaro nuodėmė

Praeitame skyriuje (Danieliaus 2-e skyriuje) mes matėme, kad Dievas apreiškė sapną Babilono karaliui Nebukadnecarui. Tas sapnas buvo apie milžinišką statulą su keturiomis dalimis (galva, krūtine, pilvu ir kojomis), padarytomis iš skirtingų medžiagų. Tos keturios dalys simbolizavo keturias imperijas, kurios egzistavo Artimuosiuose Rytuose prieš Jėzaus atėjimą. Tuo sapnu buvo siekiama parodyti, kad Dievas turi planą žmonijos istorijai... planą, kuriame Jo žmonės, izraelitai, bus apsaugoti iki Jėzaus gimimo.

Akivaizdu, jog karaliui Nebukadnecarui ta statula padarė didelį įspūdį. Jis nusprendė pastatyti panašią statulą tik su vienu svarbiu skirtumu. Sapne statulos galva buvo auksinė, krūtinė sidabrinė, pilvas žalvario, o kojos - geležis maišyta su moliu. Auksinė galva simbolizavo Babilono imperiją. Ją pakeis Persų imperija, kurią simbolizavo sidabrinė krūtinė. Po to graikų ir romėnų imperijos. Toks buvo Dievo atskleistas planas žmonijos istorijai.

Tačiau Nebukadnecaras bandė tai pakeisti. Jis visą statulą padarė iš aukso. Be to, Nebukadnecaras susikvietė visus karalystės vadovus ir davė jiems įsakymą. Jo šauklys pranešė: „Jums, visų kalbų tautoms ir giminėms, įsakoma: kai tik išgirsite rago <...> ir visokių muzikos instrumentų garsą, turite parpulti ir pagarbinti auksinę statulą, kurią pastatydino karalius Nebukadnecaras. Kas neparpuls ir nepagarbins jos, tuojau bus įmestas į liepsnojančią krosnį!”

Aiškiai matome, kad karaliaus Nebukadnecaro ego buvo tokio pačio dydžio kaip ir 27 metrų aukščio statula, kurią jis pastatė. Statula vaizdavo karalių Nebukadnecarą ne tik kaip absoliutų visos Babilono imperijos valdytoją, bet ir kaip visos žemės valdovą. Nebuvo nei užuominos apie imperijas, kurios bus po Babilono imperijos. Tai buvo tarsi naujai atsiradęs šūkis: „Amžinai Babilonas!“ O tai buvo tiesioginis iššūkis tikro Dievo, dangaus ir žemės Kūrėjo, planui, kurį Jis sapne atskleidė Nebukadnecarui. Kai Nebukadnecaras susapnavo sapną ir išgirdo jo išaiškinimą, jo atsakas buvo: „Iš tikrųjų jūsų Dievas yra dievų Dievas, karalių Viešpats“ (Danieliaus 2, 47). Tačiau dabar Nebukadnecaras kalbėjo priešingai. Jis save padarė “Karalių karaliumi”. Jo toks elgesys buvo arogantiškas ir išdidus.

Dievas gausiai palaimino Nebukadnecarą. Babilono imperija buvo didesnė ir galingesnė už visas prieš ją buvusias imperijas. Aiškindamas sapną apie statulos galvą iš aukso, Danielius sakė: „Tu, karaliau, esi karalių karalius, nes dangaus Dievas suteikė tau karalystę, galybę ir garbę <...> Tu esi auksinė galva“ (Danieliaus 2, 37-38).

Šis palaiminimas turėjo Nebukadnecarą padaryti nuolankų. Bet vietoje to, Nebukadnecaras tapo išdidus. Jis pradėjo galvoti: “Iš tiesų aš esu didingiausias iš visų žemės karalių. Dievas išsirinko mane. Ta proga reikia atšvęsti šį palaiminimą. Kai žmonės kartu su manimi švęs, pagerbdami ir nusilenkdami mano statulai, jie tuo pačiu pagerbs ir Dievą per mane.”

Tačiau tai buvo didi nuodėmė. Antrasis įsakymas Dešimtyje Dievo Įsakymų yra „Nedaryk sau jokio drožinio <...> Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems“ (Pakartoto Įstatymo 5, 8-9). Šis įsakymas yra skirtas ne tik tikintiesiems, bet visam pasauliui. Dievas mums visiems draudžia daryti atvaizdus, kuriems lenkiamės mes arba kiti.

Nebukadnecaras savo išdidume tapo kvailas. Ir jo išdidumas dabar kėlė pavojų Šadracho, Mešacho ir Abed Nego gyvybėms. Jie, kartu su visais kitais tarnautojais, buvo sukviesti į Dūros lygumą, Babilono krašte, kur stovėjo statula.  Jiems buvo įsakyta nusilenkti statulai.

Šadracho, Mešacho ir Abed Nego paklusnumas

Tačiau Šadrachas, Mešachas ir Abed Nego pasirinko paklusti Dievui, o ne žmogui (Apaštalų darbų 5, 29). Taigi, kai muzika užgrojo, jie liko stovėti. Jie nebandė iškelti kažkokios scenos. Jie nerėkė: „Pažiūrėkite į mus! Mes neklausysime karaliaus! Mes tarnausime tik Dievui.” Jų paklusnumas buvo ramus, nuolankus ir principingas.

Dėl jų ryšių su Danieliumi, Šadrachas, Mešachas ir Abed Nego buvo gavę vienas aukščiausių pareigų Babilono imperijos valdžioje. Kaip ir įprasta politikoje, buvo daug pavydinčių šiems vyrams. Buvo vietinių valdininkų, kurie pavydėjo šiems „kitataučiams žydams“, kurie gavo aukštas pareigas. Jie nusprendė pasinaudoti šia situacija (Danieliaus 3, 8). Atėję pas karalių, jie sakė: „Štai, karaliau, žydai, kuriuos paskyrei Babilono srities reikalų tvarkytojais - Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas - nevykdė tavo įsakymo. Jie netarnauja tavo dievams ir nepagarbino auksinės statulos, kurią pastatydinai“ (Danieliaus 3, 12).

Įdomu, kad jie kaltino Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą darant tą patį, ką Nebukadnecaras ką tik padarė prieš tikrąjį dangaus ir žemės Dievą. Nebukadnecaras nebuvo dėkingas už daugybę jam Dievo suteiktų palaiminimų. Be to, jis dar nusprendė, kad gali ignoruoti Dievo įsakymus. Taigi, kai vietiniai valdininkai pamelavo karaliui ir pasakė, kad Šadrachas, Mešachas ir Abed Nego buvo nedėkingi karaliui už tai, kad jis paskyrė juos Babilono srities tvarkytojais, Nebukadnecaras turėjo atpažinti savo paties nuodėmę. Karalius turėjo suprasti, jog jis pats buvo nedėkingas Dievui. Tačiau jis to nesuprato.  Kai vietiniai valdininkai tai suformulavo taip, kad atrodė, jog karalius šiems vyrams padarė didelę paslaugą, ir jie vietoje to, kad būtų dėkingi, nevykdė karaliaus įsakymo, Nebukadnecaras labai supyko.  

Karaliui Nebukadnecarui atrodė, jog Šadracho, Mešacho ir Abed Nego elgesys buvo visiškai nepriimtinas. Jų atsisakymas nusilenkti buvo tiesioginis iššūkis jo autoritetui. Paprastai jis būtų juos iš karto nužudęs. Tačiau šį kartą jis norėjo atrodyti kaip „racionalus žmogus“, bent jau pačioje pradžioje. Jis norėjo, jog visi galvotų, kad jis šiems trims vyrams davė progą atgailauti už jų „nuodėmę“ prieš jį. Jis buvo įsitikinęs, kad, pilnai supratę nepaklusnumo pasekmes, jie greit pasiduos ir nusilenks statulai. Jis netgi jiems leis savo širdyse tikėti, kokiu tik jie nori dievu. Jiems tiesiog reikėjo išoriškai parodyti savo paklusnumą jam.

Būtent taip pasaulis dažnai bandys mumis manipuliuoti, kad mes eitume kartu su jais vietoje to, kad paklustume Dievui. Mums sakys: „Žiūrėk. Tu gali turėt savo principus. Gali tikėt savo Dievu. Bet tu taip pat esi visuomenės dalis. Bent jau išoriškai tu turi parodyt, kad esi vienas iš mūsų.“ Ar kada jautei tokį spaudimą sovietų laikais? Ar tau teko dalyvauti renginiuose, kur reikėjo žygiuoti, palaikant komunizmą, nors tu juo netikėjai? Jeigu tau teko, aš tavęs nekaltinu. Kiekviena situacija yra skirtinga. Kartais nieko tokio dalyvauti eisenoje, palaikančioje komunistų valdžią, nes joje nereikia lenktis jokiam atvaizdui.

Tačiau Šadracho, Mešacho ir Abed Nego situacija buvo kitokia. Juos aiškiai vertė garbinti statulą ir jai lenktis lyg dievui. Ir jie buvo pasiryžę to nedaryti. Jie buvo pasiruošę mirti.

Pasiruošę priimti bausmę

Paskaitykime, kaip šie trys vyrai atsakė į Nebukadnecaro liepimą nusilenkti statulai: „mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali išgelbėti mus iš liepsnojančios krosnies ir Jis išgelbės mus iš tavo rankos! O jei ne, tai tebūna tau žinoma, karaliau, kad mes tavo dievams netarnausime ir auksinės statulos, kurią pastatydinai, negarbinsime!”

Šadrachas, Mešachas ir Abed Nego puikiai suprato paklusnumo kainą. Vien dėl to, kad jie pakluso Dievui, dar nereiškė, jog Dievas privalėjo juos išgelbėti nuo mirties krosnyje. Jis galėjo tai padaryti, jeigu norėjo. Bet jeigu Jis būtų leidęs jiems mirti, tai būtų padaręs dėl to, kad amžinas gyvenimas su Dievu danguje yra tūkstantį kartų geresnis nei gyvenimas žemėje.

Laiško hebrajams 11 skyriuje mes skaitome apie tikinčiuosius, kurie kentėjo dėl savo tikėjimo. „Kiti buvo kankinami ir atsisakė išlaisvinimo, kad gautų prakilnesnį prisikėlimą“ (Hebrajams 11, 35). Šie tikintieji buvo pasiruošę mirti, nes jie turėjo tą pačią viltį kaip ir visi tikri tikintieji - viltį, kad mūsų ateitis su Viešpačiu bus daug geresnė negu dabartiniai kentėjimai ir sunkumai. Jie žinojo, kad mūsų gyvenimai žemėje yra laikini, o gyvenimai su Dievu naujame danguje ir žemėje bus amžini. Tačiau nėra lengva elgtis pagal tą įsitikinimą. Mūsų dabartinis gyvenimas žemėje yra apčiuopiamas, jaučiamas, matomas. O būsimas gyvenimas danguje reikalauja tikėjimo ir pasitikėjimo. Kas jeigu mes suklydome, ir visa tai yra netikra? Esu įsitikinęs, kad mes visi anksčiau ar vėliau turėjome tokių abejonių.

Bet būtent todėl Biblijoje užrašyti šie istoriniai įvykiai. Mums primenama, jog Dievas išgelbėjo daugybę gyvybių praeityje. Kaip Danieliaus trys draugai ir mes galime pasitikėti, kad Dievas gali mus išgelbėti iš visų sudėtingų ir pavojingų situacijų. O jeigu Jis neišgelbės, tai reiškia, kad Jis turi mums paruošęs kažką geresnio. Tuo mes galime būti užtikrinti. Šis pasaulis nėra viskas. Jeigu mes esame tikintieji, tuomet mūsų laukia daug daugiau gyvenimo negu mes jo turime čia ir dabar. Dievas yra ištikimas ir Dievas yra dosnus.

Angelas ugnyje

Taigi Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas pasitikėjo Dievu.

Juos surišo virvėmis... nors tai atrodo kaip laiko švaistymas, nes ugnis vis tiek akimirksniu juos nužudytų. Ir įmetė į ugnį. Be abejo, karalius Nebukadnecaras tikėjosi išgirsti juos klykiant iš skausmo, net jei tai truktų tik porą akimirkų. Tačiau jis buvo šokiruotas. Jis pamatė tris vyrus stovinčius ugnyje, visiškai nesužeistus... ir, visų svarbiausia, ketvirtas asmuo buvo kartu su jais. Aiškiai matome, kad Dievas (per angelą, kuris buvo Jėzaus Kristaus patikėtinis, arba per patį Jėzų Kristų) buvo kartu su jais ir saugojo juos nuo ugnies.

Kodėl Dievas apsaugojo Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą? Aš tikiu, kad pagrindinis tikslas buvo pamokyti karalių Nebukadnecarą ir Babilono valdininkus. Karalius ir jo valdininkai pasistatė sau Dievo „alternatyvą“. Taip supriešindami savo dievą ir tikrąjį Dievą, tikėdamiesi, kad jų dievas pasirodys viršesnis už žemės ir dangaus Kūrėją. Tačiau Šadracho, Mešacho ir Abed Nego išgyvenimas ugnyje parodė, jog Babilono dievas yra visiškai bejėgis. O šių trijų vyrų Dievas - Biblijos Dievas - buvo vertas jų garbinimo. Ir taip karalius Nebukadnecaras pripažino tikrąjį dangaus ir žemės Dievą.

Ne visi seks šiuo tikruoju Dievu. Bet netgi Dievo priešai dabar matė Jo jėgą. Daugiau jie nebebandė išstumti Šadracho, Mešacho ir Abed Nego iš jų užimamų postų. Visą likusį laiką Babilone šie trys vyrai galėjo atlikti darbą, dėl kurio Dievas juos ten paskyrė: padėti žydams, užtikrinti Jeruzalės Šventyklos šventų daiktų saugumą, paruošti naują lyderių kartą, kuri vieną dieną sugrįš į Jeruzalę ir atstatys ją bei jos šventyklą.

Mirties akivaizdoje, savo ištikimybe Šadracas, Mešachas ir Abed Negas parodė, kad jie pasitikėjo Dievo ištikimybe. Jiems nebuvo būtina suprasti visko, kas ten vyko. Jiems paprasčiausiai reikėjo pasitikėti ir paklusti. Vėlgi, tai lengviau pasakyti negu padaryti. Tačiau, kaip jau matėme, tai yra įmanoma padaryti. Nepamirškite, kas mums padeda. Viešpats Jėzus Kristus į mūsų širdis atsiuntė Šventąją Dvasią, kad Ji mums duotų stiprybės sunkiems įsipareigojimams pavojingose situacijose. Jis siunčia savo angelus, kad jie mus apsuptų ir padrąsintų. Jis pats tapo vienas iš mūsų ir kentėjo už mus. Ir, visų svarbiausia, Jis parodė, jog dėl Jo kančios mes gauname amžiną palaiminimą.

Taigi, būkime ištikimi. Silpnumo metu, kai būsime gundomi nuslėpti savo krikščionybę, paprašykime Dievo, kad jis mus padarytų nuolankiais, romiais, bet drąsiais krikščioniais - vyrais ir moterimis, kurie nebijotų už Jį pastovėti. Ir kai mes tai darysime, telaimina mus Viešpats ir teleidžia mums būti ištikimais Jo tarnais, kurie pasitiki Jo apsauga, rūpesčiu ir meile. Amen.