Reformatų žinia

Jo ženklai ­ didingi! Jo stebuklai ­  galingi! Jo karalystė ­ amžina ir Jo valdžia ­ nesibaigianti! Aš, Nebukadnecaras, gyvenau ramiai ir laimingai savo rūmuose. Aš sapnavau sapną, kuris nugąsdino mane, o mintys bei regėjimai, gulint lovoje, baugino mane. <...> tai toks aiškinimas, karaliau, ir toks Aukščiausiojo nutarimas, kuris ištiks mano valdovą karalių. Tave pašalins iš žmonių, su lauko žvėrimis tu gyvensi, tave maitins žole kaip jautį ir dangaus rasa vilgys tave. Taip septyni laikai praeis, kol pažinsi, kad Aukščiausiasis viešpatauja žmonių karalystėje ir duoda ją, kam Jis nori. Paliktas medžio kelmas reiškia, kad karalystė bus tau grąžinta, kai pažinsi, kad viešpatauja dangus. Tad, karaliau, priimk mano patarimą, pakeisk savo nuodėmes teisumu ir savo nusikaltimus pasigailėjimu beturčiams. Taip elgdamasis, gal savo gyvenimą pratęsi’. Visa tai atsitiko karaliui Nebukadnecarui.

Tai yra antrasis karaliaus Nebukadnecaro sapnas, kuris užrašytas Danieliaus knygoje. Jis sapnavo daugiau sapnų, tačiau būtent šie sapnai buvo užrašyti, kad padrąsintų Babilone tremtyje esančius izraelitus. Pirmasis sapnas guodė izraelitus. Dievas norėjo, kad jie žinotų, jog Jis vis dar turi planą Izraeliui. Net jeigu Izraelis jau nebeturės tokios galios ir nepriklausomybės kaip Dovydo ir Saliamono laikais, Mesijas vis tiek kils iš jų tautos. Niekas negali pakeisti Dievo planų. Ir tai yra guodžianti tiesa.

Antrasis sapnas, į kurį pažvelgsime šiandien, taip pat buvo reikšmingas ir naudingas izraelitams. Šis sapnas parodys jiems, kad Dievo darbas apima ne tik Jo išrinktuosius žmones, izraelitus. Dievas veikia ir kitų tautų žmonių širdyse bei mintyse. Tai pavyzdys gelbstinčio Dievo darbo, kuris po Jėzaus atėjimo apims kiekvieną žemėje esančią tautą.  

Sapnas ir jo reikšmė

Pats sapnas yra gana paprastas. Karalius Nebukadnecaras matė medį - didelį, stiprų ir klestintį. Tokiame medyje vaikams būtų smagu laipioti ir karstytis, nes jame buvo daug šakų su dideliais lapais, kurie vasarą apsaugo nuo kaitrios saulės. O geriausia dalis buvo vaisiai - skanūs ir sultingi. Aš įsivaizduoju, kad tai buvo medis panašus į mango medžius, kuriuos mes auginome Pakistane. Jie buvo puikus pavėsis karštą vasaros dieną, tačiau nuostabiausia dalis buvo pačiu karščiausiu ir drėgniausiu metų laiku jų prinokę vaisiai. Pusryčiams užtekdavo vos vieno sultingo, saldaus mango vaisiaus.

Bet tuomet angelo balsas pasigirdo iš dangaus: „Nukirskite medį! Nukapokite šakas! Nukratykite vaisius! Palikite tik tai kelmą, surakintą geležimi, kad apsaugotų jį nuo visiško supuvimo.“ Ta sapno dalis buvo aiški. Sveikas, stiprus, aukštas medis vieną dieną bus nukirstas. Tačiau tai, kas nutiko toliau, stebino ir trikdė. Balsas iš dangaus sakė: „Tebūna pakeista jo žmogiška širdis, ir tebus jam duota žvėries širdis. Taip praeis septyni laikai!“ (Danieliaus 4, 16). Tai buvo labiausiai trikdanti sapno dalis. Staiga pasidarė aišku, jog medis vaizduoja žmogų.

Ir tuomet buvo išsakytas sapno tikslas: „Sargų nutarimu taip nuspręsta, šventųjų įsakymu patvarkyta, kad gyvieji žinotų, jog Aukščiausiasis viešpatauja žmonių karalystėje ir duoda ją tam, kam Jis nori, patį žemiausią tarp žmonių paskirdamas valdovu“ (Danieliaus 4, 17). Taigi sapno tikslas buvo pažeminti “medį/žmogų” ir jam priminti, kad jis yra pavaldus Dievui.

Mes, žiūrėdami atgal ir matydami, kas nutiko karaliui Nebukadnecarui, galime lengvai suprasti sapno aiškinimą. Tačiau, kai karalius bandė išgauti sapno reikšmę iš savo astrologų, jie visi teigė, jog nesugeba jo išaiškinti. Aš manau, kad jie paprasčiausiai bijojo karaliui Nebukadnecarui pasakyti akivaizdų faktą, kad tas sapnas buvo apie jį ir jo išdidumą. Astrologai bijojo, kad karalius supyks ant jų ir juos nužudys. Prieš tai skaityti du skyriai parodo, kad supykęs karalius Nebukadnecaras labai greitai atsikratydavo kiekvieno, kuriuo buvo nepatenkintas.

Tačiau Danielius to nebijojo. Iš šios ištraukos atrodo, kad jis netgi šiek tiek rūpinosi karaliumi, nes aiškindamas sapną, jis bijojo ne karaliaus, bet ką tas sapnas reiškė karaliui. Danielius iš karto suprato, kad tai yra rimtas perspėjimas karaliui Nebukadnecarui. Jeigu jis greitai nepakeis savo elgesio, jis bus tas, kurį „nukirs“ ir kuriam septyniems metams bus duotas gyvulio protas.

Atkreipkit dėmesį, kaip Danielius išreiškia savo susirūpinimą: „Tad, karaliau, priimk mano patarimą, pakeisk savo nuodėmes teisumu ir savo nusikaltimus pasigailėjimu beturčiams. Taip elgdamasis, gal savo gyvenimą pratęsi“ (Danieliaus 4, 27). Danielius smarkiai rizikuoja, sakydamas karaliui pakeisti savo gyvenimą, kad Viešpats ir toliau jį laimintų.

Danieliaus žodžiai skamba kaip pranašo Michėjo atgarsis: „Tau, žmogau, Jis pasakė, kas gera ir ko Viešpats reikalauja iš tavęs: teisingai elgtis, būti gailestingam ir vaikščioti nuolankiai su Dievu“ (Michėjo 6, 8). Dievas nenori “tuščios religijos“. Taip, Jis nori, kad mes ateitume ir garbintume Jį kiekvieną sekmadienį. Jis nori, kad mes tikėtume Tiesa, kurios yra mokoma Biblijoje. Tačiau Jis taip pat nori, kad mūsų tikėjimo žodžiai atsispindėtų mūsų elgesyje - santykiuose su Juo ir su mūsų artimaisiais.

To Viešpats moko Jokūbo laiške: „Kokia nauda, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų? Ar gali jį išgelbėti toks tikėjimas?“ (Jokūbo 2, 14). Žinoma, kad atsakymas yra „ne“. Mūsų tikėjimas ir mūsų darbai turi sutapti vienas su kitu. Ir net tada, kai nėra tikėjimo, mūsų veiksmai turi bent jau derintis su Dievo visiems žmonėms nustatytais standartais.

Dviejuose ankstesniuose skyriuose matome, kad Nebukadnecaras augo Dievo supratime. Antrame skyriuje karalius Nebukadnecaras sakė Danieliui: „Iš tikrųjų jūsų Dievas yra dievų Dievas, karalių Viešpats ir paslapčių atskleidėjas” (Danieliaus 2, 47). Trečiame skyriuje Karalius Nebukadnecaras tarė: “Palaimintas Šadracho, Mešacho ir Abed Nego Dievas, kuris atsiuntė angelą ir išgelbėjo savo tarnus, pasitikėjusius Juo“ (Danieliaus 3, 28).

Taigi Nebukadnecaras pradėjo suvokti Dievo jėgą, išmintį ir šlovę. Tačiau vis dar buvo viena didelė kliūtis, trukdanti Nebukadnecarui įtikėti Dievą ir priimti Jo amžinus palaiminimus. Ta kliūtis buvo jo savanaudiškas išdidumas. Ta nuodėmė buvo beveik „natūrali“ Nebukadnecaro atveju. Jis buvo absoliutus Babilono imperijos valdovas. Be abejonės, jo daugybė patarėjų nuolat patikindavo jį dėl jo didybės ir šlovės. Jie kasdien girdavo jį: „Tu vienintelis esi didis, išaukštintas karalius.“ Ir, kaip dažnai nutinka, Nebukadnecaras pradėjo tikėti šiais meilikavimais.

Galiausiai, „vaikščiodamas karališkuose rūmuose Babilone, karalius kalbėjo: ‘Ar tai nėra didysis Babilonas, kurį aš pastačiau savo didžia galia ir padariau jį karaliaus būstine savo didybės garbei?’“ (Danieliaus 4, 26-27). Nebukadnecaras save iškėlė iki Dievo lygio.

Tai viena iš nuodėmių, kurios Dievas neleis daryti. Dievas yra kantrus dėl daugybės nuodėmių, bet savanaudiško išdidumo nuodėmės – savęs prilyginimo Dievui - Dievas nepakęs. Dievas nesidalins savo šlove su jokiu kitu dievu, žmogumi ar bet kuo kitu (Izaijo 48, 11). Mūsų, Dievo sukurtų vaikų, pašaukimas ir privilegija yra kartu su angelais skelbti: „Ne mums, Viešpatie, ne mums, tik Tavo vardui tebūna šlovė dėl Tavo gailestingumo ir tiesos“ (Psalmių 115, 1). Kai mūsų pirmieji tėvai, Adomas ir Ieva, paklausė velnio ir bandė tapti lygiais su Dievu, Dievas juos pašalino iš Edeno sodo - iš ten, kur buvo Jo palaiminimai. Per išdidumo nuodėmę į šį pasaulį atėjo mirtis.

Bet tuomet Viešpats Dievas siuntė Jėzų. Viena iš priežasčių, kodėl Jėzus atėjo, buvo parodyti, kokie Adomas ir Ieva turėjo būti. Vietoje išdidumo Jis rodė tikrą nusižeminimą. Laiško filipiečiams 2 skyriuje mes skaitome:

Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Filipiečiams 2, 3-8).

Jėzaus Kristaus nuolankumas buvo tikras nuolankumas. Viskas nebuvo tik apie Jį ir Jo nusistatymą. Jėzus susitelkė į kitų žmonių poreikius. Jis atidavė savo šlovę bei didybę ir tapo tarnu mums, kurie Jo net nemylėjo. Jis ant savęs prisiėmė bausmę už mūsų išdidumo nuodėmę, kad mes galėtume gyventi. Ir po to atidarė mums duris, kad mes galėtume nusisukti nuo tos nuodėmės ir tapti tokie kaip Jis.

Būtent tai Viešpats padarė su Nebukadnecaru. Jo auklyba buvo labai griežta. Tačiau ji buvo laikina. „Vaistai“ buvo „stiprūs“, nes Nebukadnecaro išdidumo nuodėmė buvo labai giliai įsišaknijusi. Ji buvo lyg užsispyrusi piktžolė tavo sode, kurią tau reikia iškasti. Ji gadina sodo vaizdą ir trukdo kitiems augalams. Tačiau tai nėra lengva, nes jos šaknys labai gilios. Tau reikia sunkiai padirbėt, kad ją išrautum. Bet galiausiai, kai pavyksta ją ištraukti, tavo sodas daug geriau atrodo. Taigi taip buvo ir su Nebukadnecaro išdidumo nuodėme. Jam reikėjo labai griežto gydymo. Laimei, tai truko tik septynetą metų.

Ar psichinė liga visada yra nuodėmės pasekmė? Ne. Yra daugybė kitų psichinių ligų priežasčių. Tačiau šiuo atveju matome aiškų ryšį tarp Nebukadnecaro išdidumo ir jo išprotėjimo. Mes niekada nebūsime kaip Dievas. Mes esame riboti kūriniai, o ne beribis Kūrėjas. Taigi, kuo labiau galvojame, kad esame kaip Jis, tuo labiau stengiamės būti priešingi tam, kas esame iš tikrųjų. Toks šizofreniškas nusistatymas kai kuriuos žmones gali išvesti iš proto. Medicinos leidiniuose rašoma, kad Nebukadnecaro liga – boantropija, kuria kenčiantys žmones tiki, jog yra karvės arba jaučiai, yra glaudžiai susijusi su šizofrenija. Taigi, gali būti, kad Viešpats tiesiog leido Nebukadnecarui susidurti su logiškomis jo nuodėmės pasekmėmis.

Tačiau, jeigu tai yra tiesa, kaip Nebukadnecaras galėjo išlikti karaliumi tuos septynetą metų? Kodėl jo paprasčiausiai nepakeitė? Pasirodo, jog babiloniečiai tikėjo, kad jis taip elgėsi, nes buvo apsėstas jų dievų. Jeigu pakenktum žmogui, sergančiam šia liga, tuomet dievai galėtų labai supykti. Taigi nesunku įsivaizduoti, kad babiloniečiai galvojo, jog geriau leisti laikinai valdžią perimti Nebukadnecaro sūnui. Taip ir atsitiko. Karaliaus Nebukadnecaro sūnus Nabonidas šalį valdė iki tol, kol karalius pasveiko.

Kaip Nebukadnecaras pasveiko? Mes nežinome. Biblija nėra medicinos vadovėlis. Joje parodoma, kad Dievo ranka veikė sukeldama šią ligą ir po to ją išgydydama. Dievas panaudojo ligą tam, kad palaužtų karaliaus Nebukadnecaro išdidumą ir aroganciją. Ir, kaip matome iš ketvirto skyriaus pabaigos, karalius puikiai išmoko pamoką. Jis pats parašė šiuos žodžius: Dabar aš, Nebukadnecaras, šlovinu, aukštinu ir garbinu Dangaus Karalių, nes visi jo darbai teisingi ir jo keliai teisūs; jis gali pažeminti išdidžiai besielgiančius“ (Danieliaus 4, 34)

Taip prasidėjo karaliaus Nebukadnecaro atstatymas. Jis Babiloną valdė 43 metus. Istoriniai šaltiniai rodo, jog jis vis mažiau laiko praleido sekdamas babiloniečių dievais. Ar jis tapo Izraelio Dievo garbintoju? Mes nežinome. Jeigu jis juo tapo, tuomet tikriausiai dėl politinių priežasčių jis buvo „tylus šlovintojas“. Politiškai jam nebūtų buvę įmanoma viešai pakeisti Babilono dievus Bel ir Aku į tikrąjį Dievą – Jehovą. Tačiau labai tikėtina, kad savo širdyje ir asmeniniuose rūmų kambariuose jis tikėjo Viešpačiu Dievu, kurį mes taip pat garbiname.

Mes žinome, jog po šio įvykio karalius Nebukadnecaras palankiai žiūrėjo į Danielių ir kitus žydų vadovus Babilono valdžioje: Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą. Karaliaus Nebukadnecaro valdymo metu, šie vyrai užėmė aukščiausias pareigas Babilone. Jie saugojo Dievo žmones ir galėjo mokyti kitus jais sekti, pavyzdžiui, vyrus, tokius kaip Nehemijas, kuris vėliau vadovavo Jeruzalės ir jos šventyklos atstatymui.

Aiškiai matome Dievo rankos veikimą. Kaip Dievas viską paruošė Izraelio tremčiai, taip pat Jis viską paruošė ir jų sugrįžimui. Visa tai buvo tam, kad izraelitai matytų, jog Dievo paskelbtas planas - Jėzaus atėjimas - įvyks būtent taip, kaip Jis jiems pasakė. Taigi mes, kurie turime galimybę paskaityti, kaip tos pranašystės išsipildė, galime tvirtai pasitikėti Dievo pažadais mums.

Dievas pažadėjo, jog vieną dieną mes išvysime Jo veidą (Psalmių 17, 15). Jis pažadėjo, kad tie, kurie Juo tiki, gyvens amžinai (Jono 6, 51). Ir Danielius mums primena, kad Dievas visuomet yra ištikimas savo pažadams (1 Korintiečiams 10, 13). Taigi džiaugsmingai nusižeminkime prieš dangaus ir žemės Kūrėją. Klausykime ir pakluskime Jo Žodžiui. Ir Jo šlovė tebūna svarbiausias mūsų tikslas. Tai darydami, būkime įsitikinę, jog Jo pažadai mums yra pilnai išpildomi mūsų gerovei ir Jo šlovei. Tebūnie tai Jėzaus vardu. Amen.