Kun. Raimondas Stankevičius

Ef 1,3-14: ³Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, ⁴mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš meilės, ⁵palankios savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais ⁶savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus dėl Mylimojo, ⁷kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa.

⁸Jis dosniai apdovanojo mus savo malone su įvairiopa išmintimi ir sumanumu, ⁹paskelbdamas mums savo valios slėpinį, kaip jis panorėjo iš anksto nutarti jame, ¹⁰amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje kaip galvoje.

¹¹Jame esame tapę paveldėtojais, iš anksto paskirti sutvarkymu to, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą, ¹²kad būtume jo didybės šlovei mes, kurie nuo seno turėjome viltį Kristuje.

¹³Jame ir jūs, išgirdę tiesos žodį – savo išgelbėjimo Evangeliją – ir įtikėję juo, esate paženklinti pažadėtąja Šventąja Dvasia, ¹⁴ kuri yra mūsų paveldėjimo laidas, kol bus atpirkta jo nuosavybė jo didybės šlovei.

Broliai ir seserys, dažniausiai pamokslininkas taip kreipiasi į Bažnyčią – Dievo Surinkimą pamaldų metu. Dažniausiai taip ir galvojame išgirdę tokį kreipinį. Mes susirinkome, mes tai padarėme, savo iniciatyva, savo noru ir savo rūpesčiu. Nes mes tokie giliai tikintys ir šaunūs, supratingi.

Visgi mes turėtume suprasti, Viešpats ir tai numatė ir suplanavo. Kiekvieną mūsų žingsnį ir mintį. Nors labai norėtųsi sakyti, kad tai mūsų nuopelnas. Žmogus labai dažnai Dievo nuopelnus nori priskirti sau ir taip pagarbinti save... kas po to seka? Pabandykime prisiminti Babelio bokštą.

Pr 11,4: „Eime, – sakė jie, – pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, <...> Jau tada, nuodėmingi žmonės svajojo garbinti save, savo jėgą, protą, galimybes. Labai panašu ir dabar. Bet Viešpats jau tuomet sugriovė jų tuščius ir nuodėmingus lūkesčius, Viešpats sumaišė kalbas, Viešpats parodė, kas yra Visagalis ir kam turi būti atiduota garbė.

Viešpats viską sukūrė viską numatė ir tai padarė visiškai savarankiškai ir savo nutarimu be niekieno pagalbos ar patarimo. Dar iki amžių pradžios. Kaip patvirtina šios dienos skaitinys iš laiško efeziečiams: „mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, ...“ Viešpats išsirinko savuosius, mus – duodamas tikėjimą, „...palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje,“ Tai tiesioginis tikinčiuosius, savuosius, paskirtuosius liečiantis Viešpaties veiksmas. Ne mūsų užsitarnautas, išmelstas, nupirktas, bet iš Dievo malonės, iš Jo meilės gautas nuostabus apdovanojimas. Gautas, „kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“. Bet ne atvirkščiai. Čia jokiu būdu negalime sumaišyti eilės tvarkos. Viešpats išsirinko ne todėl, kad mes Jam savo darbais ir gyvenimu parodėme savo tobulumą, bet tik iš savo malonės mus apdovanojo, kad po to, jau tikėdami, naudodami tas malonės dovanas „būtume šventi ir nesutepti“. Viešpats iš anksto paskyrė, kad dar kartą patvirtina Jo suverenumą ir mūsų bejėgiškumą Jo sprendimams. Vestminsterio išpažinimas III skyriuje Apie amžinuosius Dievo sprendimus 1-je dalyje sako: „Dievas prieš visų laikų pradžią išmintingiausiu, šventu ir laisvu savo valios nutarimu neatšaukiamai iš anksto nulėmė viską, kas turi įvykti...

Taigi, šiandienos skaitinys – pirmiausiai Tėvo išrinktieji,  antra Sūnaus atpirktieji ir trečia – Šventosios Dvasios užantspauduoti arba paženklinti.

Taip trumpai galime suskirstyti šiandienos skaitinio struktūrą.

Bet viskas pradedama nuo Viešpaties pašlovinimo – „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui,...“ Taip mes pradedame pamaldas, ar labai panašiai – Vardan Dievo – Šv. Trejybėje vieno – Tėvo, Sūnaus  ir Šv. Dvasios.  Jam, mūsų Viešpačiui garbė – jam skiriamas šlovinimas, garbinimas ir visi nuopelnai. Ir pamaldos Jo garbei – ne rytų išminčių, ne Radvilų, Kalvino, Liuterio ar Nepriklausomybės dienos, bet Vienam Dievui, gyvajam ir amžinajam trejybiniam Dievui garbė! Taip pradedamas Pauliaus laiškas Efezo Bažnyčios tikintiesiems, pašauktiesiems, išrinktiesiems, krikščionims. Ir be abejo taip pat tiems, kurie skaito šiandien, šiais laikais, mums taip pat.

Paulius toliau kalba apie Dangiškojo Tėvo išrinktuosius – ne tik efeziečius, bet ir romiečius 8,28-30: ²⁸„Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems. ²⁹O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių. ³⁰Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė, kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino, kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino.“

Paulius moko ir Dievo išrinktuosius ir paskirtuosius Kolosų Bažnyčioje: Kol 3,12: „Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu  gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu.“ Ir tesalonikiečiams 1-jame laiške 1,4: „Mes žinome, Dievo numylėtieji broliai, apie jūsų išrinkimą“ ir 2 Tes 2,13: 13 „Mes privalome visuomet dėkoti Dievui už jus, Viešpaties numylėti broliai, kad Dievas išrinko jus kaip pirmienas (kai kur verčiama „nuo pradžios) išganymui Dvasios pašventinimu ir tiesos tikėjimu. Na ir laišką  Titui Paulius pradeda: „Paulius, Dievo tarnas ir Jėzaus Kristaus apaštalas, kad vestų Dievo išrinktuosius į tikėjimą bei maldingumą atitinkančios tiesos pažinimą“

Taigi Paulius kalba apie išrinktuosius, paskirtuosius, apie tikinčiuosius, apie Karalystės paveldėtojus. Labai gera ir malonu skaityti ir skelbti tuos žodžius, dalintis šiomis Pauliaus laiškų eilutėmis. Ir gali susidaryti vaizdas, kad kalbama apie visus. Deja ne. Vestminsterio išpažinimo 33 sk. 3 dalyje mokoma – „Dievas, idant apreikštų savo šlovę , taip nusprendė, kad vieni žmonės ir angelai iš anksto skirti amžinajam gyvenimui, o kiti – amžinajai mirčiai.“ Ir dar Išpažinimo 4 d.: Šis angelų ir žmonių išankstinis išrinkimas ir skyrimas  gyvenimui arba mirčiai yra neatšaukiamas... ir dar 7 dalis apie neišrinktuosius: „Likusią žmonijos dalį Dievas neištiriamu savo valios nutarimu, kuriuo Jis suteikia arba sulaiko malonę, nusprendė nepašaukti tikėjimui ir atiduoti ją negarbei bei rūstybei dėl jos nuodėmių, kad būtų apreikšta Jo aukščiausia valdžia Jo kūriniams ir gyrius Jo šlovingam teisumui.

Štai toks griežtas reformatų – Vestminsterio išpažinimas. Bet ne tik jis griežtas, griežtas ir Dievas, ir Jo Žodis, ne tik gailestingas, paguodžiantis, pamokantis, bet ir labai griežtas jį atmetantiems. 1 Pt 2,8: „Jie suklumpa, neklausydami žodžio; tam jie ir skirti.“ Kalbame apie dvi žmonių grupes – išrinktuosius, paskirtuosius ir atmestuosius arba pasmerktuosius. Bet Dievo Žodis sako – Rom 3,23-24: „²³nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, ²⁴o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“ Be abejo, visi esame nusidėję, visi esame kalti ir neverti Dievo malonės, tačiau šiandienos skaitinyje iš laiško efeziečiams antroje dalyje matome, kad nors ir visi neverti, tačiau Viešpats kai kuriuos iš savo malonės išsirinko ir todėl numatė kelią, numatė priemones šia kaltei spręsti, numatė, kaip šią skolą sumokėti.

Tam Viešpats siuntė Sūnų – be nuodėmės, be melo, be jokio trūkumo – mūsų Viešpats, sumokėjo kainą „brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės“ (1 Pt 1,19) todėl ir „jame mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą. (Kol 1,14) ir Kol 2,13: „¹³Taip pat ir  jus, mirusius nusikaltimais ir kūno neapipjaustymu, jis atgaivino kartu su Kristumi, dovanodamas visus nusikaltimus.“

Paulius moko apie suverenų Dievo sprendimą savo paskyrime ar pasmerkime – tik savo valia, taip ir apie suverenų Dievo sprendimą savo išrinktųjų Atpirkime, per savo Sūnaus Jėzaus kančią ir mirtį, „kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa.“ (Ef 1,7) ir jau 10-joje šiandienos skaitinio eilutėje Paulius duoda nuorodą į ateitį, atskleidžia slėpinį, išankstinį nutarimą apie Dievo Bažnyčios vienybę arba suvienijimą. Taip populiaru kalbėti apie ekumeniją, krikščionių vienybę ypač kai tai daroma nesigilinant. Kasmet, sausio pabaigoje vyksta Maldų už krikščionių vienybę aštuntdienis. Tuomet pasakoma daug skambių frazių, atsiprašymo kalbų ar būna prisiminta skambių įsipareigojimų vienybės tema. Ir taip kasmet.

Tačiau Paulius atskleidžia vienybės slėpinį ne tą, kas šiandien daugelio raginama – vienytis eucharistijoje, išteisinimo doktrinos supratime, tradicijoje ar vadovybės pripažinime, bet „¹⁰amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje kaip galvoje.“ Paulius duoda nuorodą į ateitį – amžių pilnatvei atėjus ir tikslą – susivienijimą Kristuje kaip galvoje. Aiški nuoroda, kad mūsų ir kiekvieno vienintelė galva ir vyriausiasis kunigas, vadovas, valdovas ir karalius yra Kristus ir tik jame privalome susivienyti, Jį išpažindami, Jį skelbdami ir Jam paklusdami.

Paulius pirmiausiai paaiškina apie Viešpaties iš anksto paskirtuosius, paskui jis išaiškina plano įvykdymo priemonę – iš anksto paskirtųjų atpirkimą ir trečioji dalis – paskirtųjų ir atpirktųjų paženklinimas, patvirtinimas, pagaliau atskyrimas nuo kitų. Man labai patinka žodis užantspaudavimas. Ir tai jau Šventosios Dvasios veiksmas. Kalbant apie išrinkimą, labai dažnai iškyla klausimas: „ar aš esu išrinktas, ar paskirtas?“ Ar užantspauduotas? Ar predistinuotas?“ Būtent Šventosios Dvasios užantspaudavimas, asmeninis santykis  su Dievu ir yra gyvenimo pasikeitimas veikiant Šventajai Dvasiai, aiškus tikėjimo supratimas ir patvirtinimas, kad Viešpats Kristus man neišvengiamai reikalingas, kad gyvenčiau.

Mielieji šiandien pabandėme šiek tiek „prisiliesti“ prie išankstinio ir suverenaus Dievo žmonių paskyrimo ir išrinkimo Vien tik per Jo Malonę, prie atpirkimo - Vien tik per Kristų ir Šventosios Dvasios paženklinimo - Per tikėjimą. O visa tai mums patvirtina neklystantis ir šventas Dievo Žodis. Ir baigti norėčiau kuo ir pradėjau - Garbė Dievui,... Jam vienam arba jam vieninteliam garbė ir šlovė dabar ir per amžius. Amen.