Kur yra Bažnyčia?
Šioje vietoje, Dubingiuose, kadaise stovėjo reformatų bažnyčios pastatas. Kai Reformacija Lietuvoje prasidėjo, evangelikai dar neturėjo savo bažnyčios pastatų, o susirinkdavo, pavyzdžiui, kilmingųjų dvaruose. Vilniuje evangelikai pradžioje telkėsi Lukiškių dvare, kurio savininkas buvo kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis.
XVI amžiaus viduryje Radvila Juodasis gavo aukščiausias valstybės pareigas Lietuvoje. Šiandien minime Radvilų giminę, kadangi Juodasis buvo šios šalies Reformacijos judėjimo pradininkas ir globėjas.
Todėl būtent jam, kaip labai įtakingam LDK veikėjui, 1556 m. vasario mėnesį popiežiaus nuncijus Luigi Lippomanas parašė laišką – mandagaus tono, bet griežto turinio. Mat Romos bažnyčios nuncijus buvo gavęs žinių iš Vilniaus, kad Radvila esąs „eretikų vadas“, globojantis „melagius pamokslininkus“, eucharistijos auką niekinąs, atmetąs skaistyklą ir tikįs – koks siaubas! –, kad „kunigai turi būti vedę, o pamaldos skelbtinos gimtąja kalba“.
Lippomano lotyniškasis laiškas išprovokavo gerokai ilgesnį Radvilos atsakymą. Būtent šis atsakomasis laiškas laikomas ir pirmuoju LDK Reformacijos manifestu. Pirmą kartą Lietuvoje aukšto rango politikas tapo Reformacijos šalininku ir atvirai paskelbė apie savo atsiskyrimą nuo Romos bažnyčios. Tais pačiais, 1556, metais Karaliaučiuje abu laiškai buvo išleisti drauge – kad visi matytų, kaip puikiai Radvila atmeta nuncijaus priekaištus ir apgina Reformacijos mokymą. 2015 m. buvo išleistas Dviejų laiškų faksimilinis leidimas kartu su vertimu į lietuvių kalbą.
Ką Mikalojus Radvila Juodasis savo laiške rašo apie Bažnyčią? Kur ji tuo laiku buvo, jei evangelikai dar neturėjo nei pastatų, nei tvirtos organizacijos? Pasiklausykime trijų citatų iš Radvilos atsakomojo laiško Lippomanui, kuriose nuskamba trys iki šiol labai svarbios mintys.
I. Kur Dievo žodis, ten ir Bažnyčia
„Šventąją Dvasią jūs [Luigi Lippomanas] pririšate prie Bažnyčios, o Bažnyčią – prie Romos sosto ir nustatyto paveldo, tarytum norėtumėte pasakyti: tik Romoje yra bažnyčia, nes ten yra Petro sostas, ten nustatytas paveldas, ten galingesnė žmonių daugybė, o kadangi Šventoji Dvasia gali būti tik Bažnyčioje, tai Šventoji Dvasia yra tik Romoje [...]. Tai iš esmės nepaprastai klaidinga. Kaip Bažnyčia nėra pririšta prie Romos sosto, taip Šventoji Dvasia jokiu būdu negali būti prie jo pririšta“ (p. 443–444). „Juk Šventoji Dvasia yra atsiųsta visai Bažnyčiai, ir ten, kur yra Dievo Žodžio tarnystė, Ji būtinai turi būti.“ (p. 443)
Mes išpažįstame savo tikėjimą į Dievą Tėvą, į Jo Sūnų Jėzų Kristų ir į Šventąją Dvasią. Dvasia yra Trejybės Asmuo ir taip pat Dievas. O Dievas veikia laisvai; mes, žmonės, Dievo niekaip nekontroliuojame. Deja, nuodėmingi žmonės linkę tarsi pasisavinti Dvasios veikimą. Radvila Juodasis kritikuoja Romos katalikų mokymą, kad Dvasia visada yra ten, kur yra popiežius, vyskupai ir kunigai; kad Dvasia automatiškai veikia jų teikiamuose sakramentuose. Iki šiol Romos katalikai tiesiogiai ir tampriai pririša Dvasią prie institucijos, jos tarnautojų ir visų sakramentų.
Tuo tarpu evangelikai gerbia Dievo suverenumą, Jo laisvę. Dievas per Šv. Dvasią veikia kada ir kur nori. Jam nenurodinėjame – nei maldomis, nei apeigomis, nei aukomis. Dievas prisirišo tik prie vieno dalyko: prie savo Žodžio. Jis yra ten, kur yra Jo žodis; Dievo Žodžio artumas prilygsta Jo artumui. Todėl Martynas Liuteris rašo: „Ten, kur yra Žodis, ten ir Bažnyčia.“ Ten, kur šis Dievo Žodis, Biblijos žinia, ištikimai skelbiamas ir aiškinamas (Juodojo „žodžio tarnystė“); ten, kur buriasi to Žodžio klausytojai; ten, kur tais Žodžiais giedama ir meldžiamasi – ten pažadėjo veikti ir Dievas. Bet būtent Jis pats nusprendžia, kada Jo žodis duos vaisių žmonėse.
Tai reiškia, kad ir mes, evangelikai, negalime pasisavinti Dvasios. Negalime užsnūsti galvodami, jog esame tradicinė bažnyčia su turtingu paveldu, esame Reformacijos tęsėjai – ir vien todėl, žinoma, Dvasia veikia pas mus! Tačiau dėmesio: Jeigu mes šiandien Žodžio neskelbiame, iškreipiame, ignoruojame, kritikuojame, apeiname ir t.t., tada Dvasia tikrai neveiks; tada Dievas tolinasi nuo mūsų; ir tada nepadeda nei skambus pavadinimai, nei senoji tradicija.
Gera turėti savo gražius pastatus, gera turėti sinodą ir tvarkingą instituciją, ir gera turėti ordinuotų dvasininkų bei kitų tarnautojų. Bet kai Radvila Juodasis rašė savo laišką, iš visų šių dalykų Lietuvos evangelikai dar beveik nieko neturėjo. Vadinasi, tie dalykai yra geri, net reikalingi geram bažnyčios gyvenimui (ir netrukus ir Lietuvoje visi tie elementai atsirado), bet ne būtini. Tikrai būtiną dalyką – Dievo Žodį, evangelikai tada jau turėjo. Tada jau keli žmonės dvarų bendruomenėse buvo surinkę Jėzaus vardu, studijavo Raštą ir klausėsi Žodžio (žr. Mt 18,20). Ir vien dėl jo Radvila taip drąsiai ir parašė.
II. Bažnyčios pamatas – tikėjimas į Jėzų Kristų
„Mes tikime į šventąją katalikų Bažnyčią, kuri yra dievobaimingųjų bendruomenė, ne Romos, ne Konstantinopolio, ne Jeruzalės ar Antiochijos arba Aleksandrijos, bet į tą, kuri yra išplitusi visame pasaulyje ir todėl yra katalikiška arba visuotinė, pririšta ne prie tam tikros vietos, tam tikro sosto, tam tikro žmonių luomo ir jų nuostatų, bet vien Petro tikėjimo, tai yra Petro išpažinimo, įkurta ir pastatyta.“ (p. 425)
Apaštalas Paulius rašo: „Niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, tai yra Jėzus Kristus“ (1 Kor 3,11). Yra tik vienas Dievas ir vienas Dievo bei žmonių Tarpininkas – Jėzus Kristus. Jis yra vienintelė Bažnyčios Galva ir pamatas, o Bažnyčia – Jo kaimenė arba Jo kūnas. Todėl Jo Bažnyčia yra viena ir visuotinė („katalikiška“). Ją kaip Avinėlio nuotaką sudaro visi visų šalių tikri tikintieji, išrinkti ir išganyti žmonės; visi tie, kurių vardai įrašyti danguje, gyvenimo knygoje.
Kaipgi tuomet suprasti Jėzaus žodžius, pasakytus mokiniui Petrui Mato 16,18? „Tu esi Petras; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią.“ Romos bažnyčiai ši eilutė yra kertinė, turbūt pati svarbiausia visoje Biblijoje. Radvila Juodasis savo laiške mums pateikia evangelišką šios eilutės supratimą. Skyriaus 16 eilutėje Petras išpažįsta: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Tai reiškia, kad Bažnyčia nėra pastatyta ant apaštalo Petro kaip asmens. Bažnyčia yra pastatyta ant tokio Petro, kuris nurodo į Kristų, ant tikinčio ir išpažįstančio Petro, ant Kristų garbinančio Petro. Taigi ji pastatyta ant kiekvieno Petro, kuris nuoširdžiai tiki į Jėzų Kristų.
Petro išpažinimas buvo atsakymas į Jėzaus klausimą: „O kuo jūs [mokiniai] mane laikote?“ Kas yra Jėzus Kristus? Kas Jėzus man yra? Kuo aš Jį laikau? Ar aš asmeniškai tikiu į Jį? Tai iki šiol yra patys svarbiausi gyvenimo klausimai kiekvienam žmogui šioje žemėje. Visi kiti klausimai – Ar pavyks įstoti į geidžiamą universitetą? Ar verslo projektas bus sėkmingas? Ar pasveiksiu nuo sunkios ligos? Ar rasiu gerą vyrą ar žmoną? Ar rasime finansavimą bažnyčios remontui arba Reformacijos paminklui? – visi šie ir panašūs klausimai yra svarbūs, bet nėra svarbiausi.
Svarbiausia, ar atgailaujame kaip Petras ir suprantame, jog mums reikalingas toks Gelbėtojas kaip Jėzus Kristus; ar pasitikime Juo – ar nuoširdžiai tikime, kad Jis viską padarė mūsų amžinam išgelbėjimui; ir trečia: ar esame pasiruošę žodžiais išpažinti šį tikėjimą? Atgaila, pasitikėjimas ir išpažinimas – tik tokiu būdu išreiškiame priklausomybę Jėzaus Kristaus kūnui, Jo kaimenei, Jo surinkimui, visuotinei Bažnyčiai.
III. Bažnyčia – visai kitokia imperija
„Visame pasaulyje gyvena žmonės, garbinantys Dievą tikruoju dievotumu ir tikėjimu, Jį aukštinantys, maldaujantys, skelbiantys ir prisipažįstantys šlovina Jį taip, kaip Jis per Sūnų atsivėrė. Bet jei jų sambūrius, kokio skaičiaus ir kur jie bebūtų, palyginsime su likusia daugybe žmonių, tarp kurių jie gyvena, iš tiesų bus menki ir beveik niekingi. Todėl, manyčiau, reikia nustatyti, kad Kristaus karalystė, kaip liudija Dievas, yra tarp žemės ribų išsitenkanti karalystė nuo jūros ligi jūros, nuo upės iki pasaulio pakraščių, bet ne tokia, kokia buvo [persų karaliaus] Kiro, kokia buvo Aleksandro [Makedoniečio], kokia buvo [Romos imperatoriaus] Augusto imperija, – klestinti ir traukianti akis turtais, galybe, sėkme, o būtent užsidariusi, parblokšta, puolama daugybės sunkumų ir pavojų, visuomet lydima grėsmės, kartais patirianti laivo sudužimą, tačiau stovinti tvirtai ir išliekanti veiksminga per amžius. Tai ar ji panaši į kitas imperijas? Iš tiesų nepanaši. Ji yra dvasinė. Ji yra ne šio pasaulio.“ (p. 441)
Betliejuje tikrai gimė „žydų karalius“ (Mt 2,1). Apklausoje pas Pilotą Jėzus taip pat patvirtina: „Aš esu karalius“ (Jn 18,37). Bet prieš tai duoda paaiškinimą: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“. Kitaip sakant, ne tokia, kaip romėnų ar karaliaus Erodo. Pastarasis įsakė nužudyti Betliejaus apylinkių nekaltus naujagimius; tuo tarpu nekaltas Jėzus leido save nužudyti ant kryžiaus. Jis pats tapo smurtinės mirties auka.
Jėzus buvo ir yra visai kitoks Karalius. Jis neatėjo tironiškai valdyti ar įvaryti baimės ir siaubo. Jis nekariavo ir neragino žmonių griebtis kalavijo už Jo karalystę. Jis per Dvasią iki šiol kviečia ir ragina, apšviečia ir įtikina, pašaukia ir įspėja, bet ne pavergia ir ne priverčia, ne manipuliuoja ir ne prievartauja. Visi reformatoriai suvokė, kad Dievo karalystė plečiama Dievo Žodžiu, o ne prievarta ar smurtu.
Mikalojus Radvila Juodasis pagal rangą buvo antras žmogus LDK ir faktinis jos valdovas. Visa jo giminė buvo labai įtakinga ir turtinga. Kunigaikštis, galingas valstybės veikėjas, puikiai suvokė, kad dangaus Karaliaus valdžia visai kitokia – ji nesiremia žemiškais ginklais ir galiomis. Kristaus imperija „yra dvasinė“. Tai nereiškia, kad ji mažiau tikra ar miglota. Tai yra dvasinė karalystė, kadangi tai Šv. Dvasios sukurta tikrovė. Ji per Žodį žmogaus širdyje sukuria ar žadina tikėjimą.
Kaip minėjau, tuo laiku, 1556 metais, Lietuvos evangelikai dar beveik nieko neturėjo – nei bažnyčių, nei rūmų ar bibliotekų; naujosios evangelikų bendruomenės buvo pradėjusios veikti tik Vilniuje ir Brastoje; vos metais anksčiau kunigas Simonas Zacijus buvo ėmęsis koordinuoti evangelikų veiklą. Tad kyla pagrįstas klausimas: Kodėl Radvila Juodasis išdrįso parašyti tokį laišką pasaulinės ir galingos Romos bažnyčios atstovui? Ką jis jam galėjo parodyti?
Radvila tuščiomis rankomis išdrįso atsiskirti nuo bažnyčios monarcho, nuo Romos popiežiaus, kadangi turėjo ryšį su karalių Karaliumi. Esu tikras, kad Mikalojaus Radvilos Juodojo širdis buvo Dievo pakeista, reformuota; kad jis turėjo gyvą, tikrą tikėjimą į Jėzų Kristų. Jis suprato, kad tikroji Bažnyčia atpažįstama iš savo silpnumo ir skurdo; kad visi žemės viešpačiai – kaip ir jis – turi Viešpatį danguje, kuriam ir jie turi nusilenkti bei paklusti.
Lietuvos evangelikų skaičius ir šiandien yra „menkas ir beveik niekingas“. Bet esmė ne skaičiuje, o ištikimybėje. Bažnyčia stovės ir išliks tvirta, jei „skelbs gryną Evangeliją“, kaip sako Belgiškasis išpažinimas. Tikroji Bažnyčia traukia akis ne „turtais, galybe ir sėkme“, ne prestižu, senumu ar nuopelnais. Tikroji Bažnyčia yra kitokia. Ji yra ten, kaip rašo kunigaikštis, kur „aidi paties gyvojo Dievo tikras ir nekintamas Žodis“.