kun. Raimondas Stankevičius

2 Kor 12, 7b-9: Taigi, kad neišpuikčiau, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau. ₈Todėl aš jau tris kartus maldavau Viešpatį, kad atitolintų jį nuo manęs. ₉Bet man jis atsakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume“. Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje.

Mk 14,66-72: ₆₆Petras buvo žemai, kieme. Atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė ₆₇ ir pamačiusi besišildantį Petrą, įsižiūrėjo į jį ir tarė: „Ir tu buvai su šituo Nazarėnu, su Jėzumi“. ₆₈Petras išsigynė, sakydamas: „Nei aš žinau, nei suprantu, ką tu sakai“. Jis išėjo į prieškiemį, ir gaidys pragydo. ₆₉Pamačiusi jį, tarnaitė vėl pradėjo sakyti aplinkiniams: „Šitas yra iš jų!“ ₇₀Jis vėl išsigynė. Kiek vėliau aplinkiniai sakė Petrui: „Tu tikrai vienas iš jų; juk tu irgi galilėjietis“. ₇₁Tada jis šoko prisiekinėti ir dievagotis: „Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate“. ₇₂Ir netrukus gaidys užgiedojo antrą kartą. Petras atsiminė, ką jam buvo pasakęs Jėzus: „Gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Ir jis pravirko.

Mieli tikėjimo namiškiai, šiandien nagrinėjamas Šventojo Rašto skaitinys užduoda klausimą, kurį labai dažnai mes girdime ir šiandien. Gal būt labai panašų klausimą. Kodėl Dievas tai leido? Kodėl tai atsitiko man? Kodėl „man duotas dyglys kūne“ ir kodėl toks ištikimas dievobaimingas vyras Petras išsigina nepažįstąs Jėzaus? Meluoja, išsisukinėja...

Visai neblogai į šiuos klausimus atsako Vestminsterio tikėjimo išpažinimo V sk. 5 punktas: „Išmintingas, absoliučiai teisus ir maloningas Dievas dažnai leidžia savo vaikams būti gundomiems įvairiais pagundymais, kad jie patirtų savo širdžių sugedimą. Dievas tai daro, kad sudrausmintų juos už anksčiau padarytas nuodėmes, kad atvertų jiems jų širdžių paklydimo bei sugedimo galią, ir šie nusižemintų.

Taip Dievas, siekdamas ir kitų šventų bei teisingų tikslų, skatina juos artintis prie Jo ir visada Juo pasikliauti bei priešintis nuodėmei ir pagundymams.“

Galima būtų labai trumpai atsakyti – Jis, Dangiškasis Tėvas, suverenus, neklystantis ir visiškai teisus visuose savo sprendimuose, Jis taip nusprendė. Ir nereikia mums prieštarauti ar bandyti kažką daugiau išsiaiškinti. Nusprendė, kad mus ugdytų, nusprendė, kad pažintume nuodėmę, kad suprastume mūsų bejėgiškumą ir menkumą.

Kodėl Petrui reikėjo išsiginti ir meluoti dėl Kristaus?

Kad ir jis suprastų savo menkumą prieš Kristų, net tuomet, kai Viešpats Kristus buvo suimtas ir kankinamas, kai buvo žmogaus akimis visiškai bejėgis, net ir tuomet parodė kelią Petrui į nusižeminimą, į supratimą savojo menkumo ir dieviškojo Kristaus teisumo. Šioje vietoje taip aiškiai matoma stiprybė silpnume, kaip ir Stiprybė Tiesoje.

Petras, ištikimas Jėzaus mokinys visgi susidūręs su realybe pasielgė visiškai kitaip nei buvo žadėjęs kitomis aplinkybėmis.

Prisiminkime Jėzaus pokalbį su mokiniais, tuo pačiu ir su Petru, kuris Jėzui pažadėjo būti ištikimu visada. Deja net Petrui nepavyko išpildyti šio pažado. Petras sakė, kad „aš gyvybę už tave guldysiu“, O Jėzus atsakė: „Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!“ (Jn 13,38-39) Tuos pačius įvykius mes skaitome ir visose Evangelijose.

Panašias žmogaus nuodėmes mes labai dažnai sutinkame ir kasdieniniame gyvenime. Kaip lengva prisiimti atsakomybes, duoti pažadus galvojant, kad jų vykdyti nereikės. Labai lengva mylėti Tėvynę, kai jai nekyla realių pavojų. Kaip paprasta mylėti Afrikos vaikus, kai kas teigia mylįs Kristų, bet ne Bažnyčią. O Bažnyčia juk Kristaus taip mylima „nuotaka“.

Grįžkime į tą naktį, kai Petrą atpažino esantį Jėzaus mokiniu. Kodėl jį atpažino? Nes Petras, skirtingai nuo ten esančių Judėjos žydų, buvo žydas iš Galatijos, todėl ryškiai skyrėsi jo manieros, kalbos akcentas nuo kitų vietinių žydų. Tikriausiai tuometiniams vietiniams ir vyriausiojo kunigo tarnaitei nebuvo sunku pažinti svetimšalį. Pradžioje, pirmą kartą Petras tik labai nekaltai, gal tik burbtelelėjo: „Nei aš žinau, nei suprantu, ką tu sakai“, arba : „ką aš žinau, atsikabink“ ir tikėjosi, kad šis atsakymas viską išspręs, viskas nurims, pavojus praeis, tačiau nepraėjo. Antrą kartą jis vėl tarnaitės buvo atpažintas ir vėl išsiginė. Ir trečią kartą atpažintas ir pavadintas galilėjiečiu Petras „šoko prisiekinėti ir dievagotis: „Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate“ Pirmiausiai Petras tik nesureikšmindamas suprieštaravo, paskui dar kartą, ir tuomet jau melagingai prisiekinėjo!

Šioje situacijoje daugelis gali atpažinti save. Kaip lengva kartais šiek tiek prasilenkti su tiesa, pavadinti tai nereikšmingu ar šventu melu. Paskui seka kitas, trečias kartas ir taip kaskart sumuojasi, melas didėja, nuodėmė auga, šėtonas džiaugiasi. Todėl nėra mažo melo, ar melo į kurį nereikia atkreipti dėmesio, užsimerkti, praleisti ar toleruoti. Nėra per mažos nuodėmės, kurios nereikia Dievui išpažinti, kaip ir per didelės, kurios Dievas negalėtų atleisti. 

Taigi, kuo Petras, atsižadėdamas Jėzaus, geresnis už Judą, kuris išdavė Jėzų Sinedrionui – tuometiniam aukščiausiajam Bažnyčios teismui? Ar už kitus apaštalus, kurie suėmus Jėzų – jų mokytoją ir didžiausią autoritetą, jį palieka? Judas paskundžia, parduoda, mokiniai palieka, Petras net išsižada nepažįstąs Jėzaus.

Atrodo beviltiška.

Ir čia, tikriausiai iš šio beviltiškumo, kyla klausimas, kodėl Viešpats taip suplanavo, kodėl taip sudėliojo?

Ar turime atsakymą?

Taip!

Kad neišpuikčiau, kad suprasčiau, jog nei kiek nesu geresnis už savo brolius, už tuos, kurie šalia manęs, kuriuos aš mokau ar iš kurių mokausi. Nesu geresnis už tuos netikinčius, neatradusius Dievo, klaidatikius. Už tuos nevykėlius, už nesėkmingus... Tik tai supratęs ir pripažinęs beviltišką padėtį galiu tiesti rankas į savo Gelbėtoją ir nuoširdžiai prašyti Jo pagalbos, Jo vedimo, ir visiško paklusimo Jo planams.

Tą suprato Petras, Paulius ir kiti apaštalai. Viešpats juos sugrąžino į tiesos kelią, per juos buvo liudijamas Kristus, plečiama Kristaus Bažnyčia. Jiems buvo  daug duota ir daug iš jų pareikalauta – Visi jie, išskyrus Joną, mirė kankinio mirtimi, bet visi jie liudijo Kristų ir skelbė Jo Evangeliją net tuomet, kai rodos dėl pavojaus neįmanoma buvo tai daryti.

Viešpats duoda kiekvienam krikščioniui didesnius ar mažesnius išbandymus. Apaštalas Paulius be kitų sunkumų, išbandymų, kentėjimų mini ir tai, kad jam „duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau.“ Šis dyglys kūne vienų teologų, Rašto aiškintojų suprantamas, kaip žmogaus kūniškas įgimtas trūkumas, kuris visą Pauliaus gyvenimą jam priminė Šėtono persekiojimą. Kiti aiškina dyglį kūne, kaip nuolatinį žydų persekiojimą. Deja per visą Bažnyčios istoriją nėra aiškaus sutarimo aiškinant šią eilutę. Tačiau visiškai aišku, kad šis dyglys duotas suvaldyti puikybę. Matyt Viešpats ir tai numatė.

Paulius čia kreipiasi į Viešpatį Jėzų. Paulius taip duoda pavyzdį dėl maldos – kad privalome išsakyti visus savo lūkesčius, savo skausmus, negandas ir džiaugsmus, kurie nebūtinai bus patenkinti. Viešpats išklauso, bet Jis nėra mūsų norų vykdytojas, Viešpats patenkina teisėtus, teisingus ir mums tikrai reikalingus, mus ugdančius prašymus. Bet tuo pačiu Dievas mums parodo, kad Jis yra Dievas, Jis yra viso ko karalius ir valdytojas, bet ne žmogus. Nors labai dažnai žmogus nori užimti Dievo vietą šiandienos gyvenime.

Paulius meldė Viešpatį Kristų dėl savo ar savo tautos negalios, sunkumo, tačiau gavo atsakymą, jog jo negalią, jo silpnumą Kristus gali paversti stiprybe ir pranašumu. Kaip tai vyksta? Kai tikintysis pripažįsta savo silpnumą, tuomet Kristaus jėga veikia jame, žmogus įgyja pasitikėjimą. Paulius šį principą lygina su savo silpnumo istorija ir taip pat su Kristaus kryžiaus istorija.

Biblijoje mes sutinkame labai daug netikėtų Dievo veikimo įrodymų, kai Jis viską apverčia, sukeičia, o gal reiktų suprasti, kad sustato į teisingas vietas. Pr 50,20: „Be to, nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera“ – prisiminkite Senojo Testamento Juozapo istoriją, kai broliai jam norėdami blogo, kerštavo ir bandydami gauti sau naudos, pardavė Juozapą į vergiją. O Viešpats globojo Juozapą ir padarė jį didžiu žmogumi Egipte, kuris galų gale atsimokėjo savo vargstantiems broliams geru už blogą.

Vestminsterio tikėjimo išpažinimo V sk. 7 punktas sako, „kadangi Dievo Apvaizda pasiekia visus kūrinius, juo labiau ji ypatingu būdu rūpinasi ir Jo Bažnyčia, nukreipdama visa pastarosios gerovei.“ Ir Paulius Timotiejui 1-jame laiške 4,10 patvirtina: „mes todėl ir triūsiame bei kovojame, kad pasitikime gyvuoju Dievu, kuris yra visų žmonių, o ypač tikinčiųjų, Gelbėtojas. AMEN.